[kinas:] ONE MORE TIME WITH FEELING (rež. Andrew Domink, 2016)

„One more time with feeling” baigiasi užkadrine Marianne Faithfull „Deep Water” versija, kurią namudinėje aplinkoje atlieka Cave’o sūnūs Arthuras ir Earlas. Arthuro jau nebėra šiame pasaulyje – pernai penkiolikametis žuvo nukritęs nuo uolos. Šios netekties sukeltam sielvartui skirtas naujasis Nick Cave & The Sad Seeds albumas „Skeleton Tree”, kuris visame pasaulyje tą pačią dieną (rugsėjo 8-ąją) pristatytas dokumentiniu filmu, režisuotu Andrew Dominik’o.

Kaip, matyt, supratote, čia nebus nieko panašaus į kreizovą „20,000 Days On Earth”. Juodai balti „One more time with feeling” kadrai pasitinka žiūrovą ir iš lėto įsupa į praradimo sukeltų jausmų atmosferą. Nickas kalba į kamerą, pasakoja kaip jaučiasi, kaip visas pasaulis subyrėjo ir tuo pačiu supranta, jog turi pats toliau gyventi tą patį gyvenimą, kuriame diena po dienos daina po dainos gimsta naujas albumas.

Įspūdis iš filmo apie „Skeleton Tree” susidarė toks: tai skausmo poezija, labiau išsakoma, nei išdainuojama, su muzikiniu fonu, varijuojančiu nuo dramatiškai teatrališko, šiaurietiškai atšiauraus, net kiek skaudaus ausiai pykčio iki fortepijoninių, sielą apnuoginančių, veik akustinių baladžių. Pastarosios (kaip titulinė „Skeleton Tree”) man patiko labiausiai. Tiesą sakant, norėjosi, kad Nickas sėstų už rojalio ir vienu ypu vienas pats, be „sėklų” išlietų viduje susikaupusį kamuolį. Bet albumą įvertinsime kiek vėliau – dabar apie filmą.

Tai tikrai originalus ir vertingas sprendimas – muzikos albumą pristatyti filmu. Taip gali klausytoją paruošti, įvesti į kūrybos istoriją, supažindinti su dainų užuomazgomis, brandinimu, gimimu, tačiau „One more time with feeling” to praktiškai nėra: vienintelis įvadas – minėta netektis, kuria gyvena Nickas, jo žmona, „Sėklos”. Čia nematai jokių teksto eilučių braukymų, vienos muzikinės partijos uždėjimo ant kitos, pabandymų, variantų – žiūrovui jau pateikiamas galutinis albumo rezultatas. Tiesiog, žiūrovas gauna emocinį rezultato paaiškinimą.

Nickas kalba į kamerą, kad viskas yra ok ir viskas yra ne ok, kad Arthuro jo širdyje nebėra, kad jis tebėra, kad tai nutiko ne jiems, o jam (Arthurui), kad prieš veidrodį mato save tokį patį kaip ir anksčiau, iki TO įvykio, bet viduje pasaulis kažkoks kitoks. Kūrėjas kalba apie dviprasmiškus jausmus, kuriuos išreikšti žodžiais sekasi sunkiai. Vietomis net pagalvojau, kad gal šito dokumentinio bandymo išsilieti nereikėjo filmuoti, vietomis jis lyg atrodė išprievartautas – geriau už visus išsakytus žodžius Nicko būseną perteikė kuriamo albumo muzika ir naujų dainų žodžiai.

Just breathe / Just breathe / I need you

Andrew Dominikas pasidarbavo taip pat atsakančiai. Leido sau pažaisti ir specialiaisiais efektais, subtiliai išnaudojo ir neperspaudė su 3D, būtinais momentais įnešė šviesos bei spalvų. Kiek daugiau norėjosi gatvių iš pravažiuojančio automobilio, miestų iš paukščio skrydžio, įrašų studijos užkaborių, nes jau pirmos keliasdešimt filmo minučių su Nicko veidu viską pasakė ir jo tiek daug rodyti vėliau nebuvo būtinumo. Daug didesnį įspūdį darė Nicko už kadro skambąs balsas, tačiau Dominkas tinkamai viską sustygavo, kiekvienam albumo kūriniui parinko kitokią scenografiją, kitokį vizualų sprendimą, sugebėjo įlįsti į Nicko dūšią, leido žiūrovui prisiliesti prie netekties jausmo, parodė kitokį Cave’ą ir tuo pačiu pristatė naują albumą, ir svarbiausia – tinkamai sudėliojo kompozicijas, užbaigdamas su gėlos debesis kiek pravaikančia dainos eilute „and it’s alright now”.

Gaila, kad filmas kino teatre rodomas tik vieną dieną, bet tikiuosi nematę turės galimybę „One more time with feeling” pamatyti kitais keliais, nes tikrai buvo verta. Ypač jeigu Nicko Cave’o muzika tau šį tą reiškia.

ps. Klaida palikta specialiai.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “[kinas:] ONE MORE TIME WITH FEELING (rež. Andrew Domink, 2016)

  1. Man ta scena, kai jie pasakojo apie vaiko pieštą paveikslą. Tą su malūnu. Nerealus režisieriaus darbas ties tais kadrais. Jeigu tame taxi ar kitur Mr. Cave buvo labiau Mr Cave vaidmenyje, tai toje scenoje (ko gero vienintelėje) jis parodytas kaip tėvas. Niekaip nežinantis kur padėti tą paveikslą. O mano daina – Girl In Amber.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.