„Predestination” gal ir nevertas ypatingo kinematografinio dėmesio, tačiau mėgstantys visokius siužetinius mokslinės fantastikos mindfuck‘us gali likti maloniai nustebę.

Kelionių laiku pagimdytų nonsensų kine galima aptikti ne vieną ir ne du: nuo klasikinių Wells’o „Laiko mašinos” ekranizacijos ir komiškos Zemeckio „Atgal į ateitį” trilogijos iki šviežesnių mažo biudžeto „Laiko nusikaltimų” ir „Coherence” bei veiksmo pripildyto didžiabiudžetinio „Laiko kilpos”.

Pagal genialiojo ir vieno kiečiausių kelionių laiku temos narstytojo Roberto A. Heinleino apsakymą pastatyta juosta traukia akį profesionalia Ethano Hawke’o vaidyba ir siužetu, kuris, tiesą sakant, visuose iki šiol matytuose laiko kilpų kuriozuose gali būti savotiška balta varna. Dėl to, kad šioje juostoje nesunku surišti visus galus, ir dėl to, kad viską sudėliojus į savas vietas, vaizdas priverčia prunkšti iš absurdo ir kaifuoti iš malonumo.

Siužetas jokiu būdu nėra absurdiškas (tokiu galima pavadinti tik fabulos išrišimą) ar banalus. Gal tik kiek netinkamai sudėlioti epizodai, nes pagrindinę dramatišką veiksnį jau galima išrišti be dvidešimt minučių iki pabaigos.

Visą „Predestination” vežimą traukia veik tik du aktoriai (minėtas Hawke ir jaunutė Sarah Snook). Bet ir broliai Spierigai (The Spierig Brothers) nelieka nuošalyje – pirmąją filmo pusę už estetišką vizualumą net norėjosi lyginti su futuristiniu „Ji”. Žinoma, Spierigai dar netapo Spike Jonze’u, tačiau jie vis tiek šaunuoliai ir po tokio filmo užsitarnauja etiketę „daug žadantys”.

Dabar apie tą baltą varną, apie kurią reikėtų skaityti tik jau filmą mačiusiems. Geras porą dienų (o tai tikrai vyksta po reto filmo) sukau galvą, braižiau ant popieriaus, dėliojau įvykius smegenyse ir vis tiek kaskart gaudavau tą patį rezultatą – žmogus, pradėjęs pats save, yra tokia tobula nesąmonė, kad ji yra tiesiog geniali. Bet gi, vis tiek nesąmonė. Ne? Nes kaip tada čia reikalai su dėsniu ex nihilo nihil fit?