Rock and roll is a risk. You risk being ridiculed.
Airis, režisierius ir scenaristas John Carney rado savo laimės asiliuką – muzikinės tematikos filmus. Buvo „Once”, po to „Begin again”, o dabar dar vienas panašus brolis – „Sing Street”.
Bet tame muzikiniame Carney užsiciklinime nieko blogo – visi trys minimi filmai yra verti žiūrėjimo ir labai gero įvertinimo.
Paskutinysis, „Sing Street” prasideda kiek standartine situacija iš 80-ųjų Dublino – tėvai už sienos riejasi, o jų vaikai gyvena savus gyvenimus. Konoras dėl šeimos finansinių sunkumų yra priverstas pakeisti mokyklą, iš prabangesnės į nemokamą krikščioniškos pakraipos, kurioje krikščioniškų vertybių sudėtinga įžvelgti, nes šią mokyklą lanko miesto bėdžių ir asocialių asmenų atžalos, kurioms mokslai nė velnio nerūpi. Tokioje įstaigoje poetiškos sielos Konorui ne pyragai, tačiau viską pakeičia netoli mokyklos ant laiptų stovinti gražuolė, kuriai Konoras pasisako, jog ieško modelio jo grupės vaizdo klipui.
Ir suaugusiajam, ir paaugliams subalansuotas, airiškos atmosferos persunktas filmas bėga lengvai, komiškai, muzikaliai, ne paviršutiniškai, nors ir seniai išbandytais tiek paties Carney’aus, tiek kitų kūrėjų receptais iš atstumtųjų nevykėlių mokyklinio gyvenimo. Žavi profesionali režisūra, nelėkštas humoras, netikėti, šmaikštūs dialogai ir scenos, o visumą apjungia ir į priekį veda muzika. Tiek Duran Duran, The Cure, The Clash, tiek originaliai sukurta ir atliekama šešiolikamečio pagrindinio filmo aktoriaus Ferdia Walsh-Peelo.
No woman can truly love a man who listens to Phil Collins.
Paskutinis „Sing Street” pusvalandis kiek išsikvėpė ir virto banaloka, nuspėjama meilės istorija, bet visuma neprarado vizualumo ir lengvumo jausmo, ir to, kas retai pasitaiko europietiškuose filmuose,- gerietiškumo. O dar – įkvėpimo, imti ir daryti tai, ką nori, taip, kaip moki.