Richardas Ayoade – populiarus anglų komedijų, TV šou aktorius ir rašytojas, filmų kūrėjas, pavasarį oficialiai pristatęs paties režisuotą antrąjį filmą „Antrininkas“ („The Double“). Po pirmojo, kritikų liaupsių sulaukusio „Submarino“, buvo akivaizdu, kad naujasis režisierius turi savo stilių, braižą ir nepaskęs beveidžių vidutinybių liūne. Tai patvirtina ir antroji juosta.

Juodoji komedija „Antrininkas“ – sušiuolaikinta satyrinės Fiodoro Dostojevskio novelės tuo pačiu pavadinimu interpretacija, pasakojanti apie jauną valstybės tarnautoją Saimoną (Jesse Eisenberg), kurio gyvenimas susideda iš daugybės, viena nuo kitos nelabai besiskiriančių dienų grandinės, mechaniškai kursuojant pirmyn ir atgal iš namų į darbą, kuriame, jam ima atrodyti, kad bendradarbiai ima jo nebepastebėti ir net nepažinti. Vakarus jaunuolis leidžia fantazuodamas apie gražiąją kolegę Haną (Mia Wasikowska), tačiau susitikęs merginą akis į akį Saimonas nesugeba pratarti nė žodžio. Visa tai tęsiasi tol, kol vieną dieną jo darbovietėje pasirodo Saimono antrininkas – vyrukas su jo veidu, kūnu, balsu, tačiau visiškai priešingo charakterio – pasitikintis, pasipūtęs, charizmatiškas, mokantis vilioti moteris ir besinaudojantis Saimono nuolankumu.

Pačiam Dostojevskiui apysaka „Antrininkas“ buvo labai svarbi, nes tai vienintelis kūrinys iš visos jo kūrybos, kurį, siekdamas tobulumo, perrašinėjo net tris kartus. Todėl dar nemačiusiems ir planuojantiems žiūrėti „Antrininką“ rekomenduočiau susipažinti su originaliu kūriniu, kuriuo režisierius rėmėsi statydamas šį filmą, nes kitaip nebus labai paprasta iki galo perprasti esminę filmo idėją.

Dostojevskio „Antrininke“ pagrindinis herojus Goliadkinas nori pabėgti, pasislėpti nuo jį atstumiančios visuomenės, nori užsisklęsti savame, tegul ir tuščiame, kiaute. Pažemintas, išsigandęs žmogutis slepiasi savose haliucinacijose, kur egzistuoja kitas, patrauklesnis, drąsesnis Goliadkinas. Dostojevskis šį herojų vadina pirmuoju savo „žmogumi iš pogrindžio“. Jo pogrindis – jo beprotybė. Tiek Dostojevskio kūrinyje, tiek Ayoade interpretacijoje sąvoka „antrininkas“ nereiškia analogiško dvynio, pavogusio kažkieno tapatybę, tai labiau fantazija, šizofrenija apie nepažįstamą, bet labai geidžiamą savos asmenybės pusę, su kuria susidūręs stipriai nustembi, lyg susidurtum su svetimu žmogumi.

Kinematografinis „Antrininkas“ kuriamas pasitelkus steampunk ir noir stilistiką, niūrius, industrinius fonus, tarsi visas pagrindinio veikėjo gyvenimas vyktų biurokratinių nesusipratimų perpildytame pogrindyje, iš kurio nėra jokių prošvaisčių ištrūkti. Kiekvienas kadras meniškai nufilmuotas (puikus operatoriaus darbas!), malonus stebėti akiai, nes puikiai suprojektuotas apšvietimas, kompozicijos ir pan. Jausmas toks, lyg stebėtum Weso Andersono kiną, tik prislopintomis spalvomis.

Filmas stiprus ir garsine puse. Nuostabus muzikinis takelis iš pop ir bliuzo muzikos, japonų atlikėjų kūrinių. Nemažesnį vaidmenį juostoje vaidina garso efektai. Įtampą kuria keistas visos juostos metu tvyrantis garsas – lyg filmas būtų statomas ant judrios metro linijos. Kam teko megapoliuose pavažinėti požeminiais metro, ypač vėlų vakarą, kai nebėra žmonių šurmulio, atpažins tą uždaros erdvės tylą pilną keistų, įtampą keliančių garsų, sklindančių nuo bėgių dundėjimo, tuneliuose varvančio vandens lašų, „zyziančių” elektros laidų, kitų stotelių aidų. Manau, režisierius sąmoningai kūrė požemio atmosferą, tarsi pratęsdamas Dostojevksio mintį apie „žmogų iš pogrindžio“, tarsi iš tiesų tokiame pasaulyje sunku neišeiti iš proto.

Finalinėje scenoje ištariami Saimono žodžiai tik dar kartą įrodo, kad kiekvienam be galo svarbu yra atrasti ir suprasti savo unikalumą, net jei aplinkui to niekas nepastebi.

Žiūrint „Antrininką”, tematikos ir siužeto prasme, man atrodė, kad jame regiu ne tik Dostojevskio psichologizmą, bet ir Gogolio komiškumą, Orvelo socialinę satyrą („There’s no such thing as special people. Just people.“), Kafkos niūrųjį ekspresionizmą (tiksliau – šizofreniją) . Kalbant kino kalba, tai Weso Andersono estetikos, Davido Lyncho misticizmo ir Aki Kaurismäkio keistumo mišinys, o kartu kažkas unikalaus, siurrealistinio ir būdingo tik Richardui Ayoade.

Saimoną įkūnijantis Jesse Eisenbergas išgarsėjo vaidmeniu filme „Socialinis tinklalapis” (The Social Network), o čia dar kartą įrodė savo meistriškumą, gebėjimą įkūnyti skirtingo kalibro personažus, nuo sėkmės lydimo genijaus Marko Zuckerbergo iki nevykėlio valstybės klerko Saimono, nuo meinstrymo iki arthauzo. „Antrininke” jo vaidmuo „dvigubas”, todėl tik dar labiau sudėtingesnis. O australė Mia Wasikowska tampa mano numylėtine. Ką ir kur jinai vaidintų, joje aš matau tą nuostabią keistuolę mergaitę Alisą iš stebuklų šalies ir veidrodžių karalystės. Beje, „Antrininke“ man šiek tiek pritrūko kelių ryškesnių štrichų jos kuriamam personažui, bet visumoje jos tipažas tikrai labai tiko.

Be visų išvardintų stipriųjų filmo pusių, bene didžiausia juostos duobė yra siužeto vystymas. Atrodo, kad režisierius užsižaidžia su forma, stiliumi, menine filmo puse, o patį siužetą palieka paskutinėje vietoje, lyg užtektų filosofinės, psichologinės potekstės, suslapstytos po meilės istorijos priedanga. O dar tie dostojevskiški kūrinių „atviri“ finalai, paliekantys krūvą neatsakytų klausimų…
Visumoje filmas „Antrininkas“ ne tik niūrus ir depresyvus, bet kartu ir juokingas, keistas, žavus ir tikrai rekomenduotinas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=XG8qATRtNuU