Vienas iš tų amerikietiškų mažo biudžeto indie filmų, kokių pastaruoju metu užderėjo gal net per gausiai, ir kuriuose dramatiškos situacijos vystomos saikingai atmiešiant juodu ar baltu humoru. Pažiūrėjęs tokį filmą jautiesi nei per daug praturtėjęs, nei labiau pažinęs kino meną, tačiau tuo pačiu nesijauti tuščiai praleidęs porą valandų prie banalaus žiūralo.

„The Skeleton Twins” – vienas iš tokių.

Juosta prasideda scena, kurioje Megė nusprendžia palikti šį pasaulį, bet ji nespėja saujoje laikomų tablečių susiberti į burną – skambutis iš ligoninės praneša, jog po bandymo nusižudyti ten pateko dvynys brolis Milas. Nuo to momento ilgus metus nebendravę dvyniai imasi keisti savo gyvenimą, padeda vienas kitam ir sau.

Juosta lengvai slysta per smegenis ir akis – ne veltui Sundance’o kino festivalyje buvo įvertina už nuostabų scenarijų. „Dvynių” duetas Bill Hader ir Kristen Wiig žiūrisi įtikinamai ir nepriekaištingai įkūnija keistokus personažus. Nostalgiškas garso takelis, sudarytas iš žinomų gabalų, tokių kaip Blondie „Denis”, OMD „Secret” ar Starship „Nothing’s Gonna Stop Us Now”, natūraliai įsilieja į ekrane vykstančią nuoširdžią istoriją ir lyg nori pasakyti, kad tikrosios vertybės seniai jau atrastos, nereikia verstis per galvą dėl naujų dietos, sveikos gyvensenos, pozityvaus mastymo ir panašių nesąmonių technikų, Kad kartais tiesiog pakanka būti savimi, imti ir pasielgti taip, kaip sako širdis, nebijoti klysti ir pasileisti muziką garsiai tada, kai to norisi, ir sušokti išsilaisvinimo iš streso šokį. Būtent tą šokį filme „The Skeleton Twins” pamatyti būtina. Jis tikrai pagydo ne tik tam kartui.