Filmas tikrai vertas žiūrėjimo. Nors homoseksualumo tema kine jau darosi atgrasi, pabodusi ir nebestebinanti. Žinoma, kūrėjai verčiasi per galvą ir vieną išskirtinumą papildo kitu.

„Hoje Eu Quero Voltar Sozinho” (The Way He Looks) matome aklą paauglį Leonardą, kurį kasdien iš mokyklos iki namų vartelių parlydi jį įsimylėjusi, tačiau jausmus slepianti klasiokė Džovana. Paprasta istorija susijaukia, kai į klasę ateina naujokas Gabrielis, įklampinantis neregintį vaikiną į nepatirtos vyriškos meilės sūkurį.

Filmas sukasi apie tą paprasčiausią ir sudėtingiausią dalyką – meilę, kuri reikalinga tiek reginčiam, tiek nereginčiam, tik brazilas Daniel Ribeiro lyg sako, kad tam tikromis aplinkybėmis mūsų seksualumą ir pakraipą gali įtakoti tas, kuris pirmas pasibeldžia į tavo duris. Kas ten žino, kaip būtų buvę, jei Džovana būtų ėmusi jautį už ragų? Bet Ribeiro nepasakoja alternatyvios istorijos. Režisierius ir scenaristas pasitelkia gyvą pasakojimo stilistką, gražią muziką (Belle & Sebastian), švelnias pastelines spalvas, gilius, tačiau neperspaustus dramatiškumu dialogus, kerinčią atmerktų, bet pro šalį žvelgiančių akių Ghilherme Lobo vaidybą, nestovintį vietoje siužetą ir pateikia visumą, kuri alsuoja lengvumu bei viduje likusia šiluma. O tai daro šią juostą išskirtinę ir gimdo norą tuo sukilusiu gerumu pasidalinti su kitais. Nors gal ir ne viskas šviesiomis spalvomis čia nutapyta – gi, matyt, ne atsitiktinai paskutiniuose epizoduose rodomas į klasę atėjęs dar vienas naujokas, kuris lyg ir sufleruoja, kad šioje istorijoje taškas dar nepadėtas.