Mažų vaikučių ir mielų gyvūnėlių receptas veik visada suveikia. Ir nors suvoki, kad per tai kūrėjai žaidžia žiūrovo emocijomis, negali atsilaikyti ir nepasiduoti. Gi nelengva sulakyti ašaras per “Hachi: A Dog’s Tale”, kuris iš esmės nieko ypatingo nepateikia, bet emociškai sukrečia ir suvirpiną kažką giliai giliai. Taip ir su “What Maisie Knew” – juosta panardina į istoriją, kuri kelia žiūrovo užuojautą mažai mergaitei ir norą išspardyti subines suaugusiems mergaitės tėvams.

Šešiametė Meisė gyvena tarp besiskiriančių tėvų rietenų ir kovos už jos priežiūrą. Mama, roko žvaigždė, vaidinama charizmatiškosios Julianne Moore, negali dukrai skirti daug laiko, nes turo reikalai suėda veik visą laiką, tad lieka tik bandymas savo kaltę išpirkti dovanomis. Tėvas, meno kūrinių perpardavinėtojas, labiau pasinėręs į verslo reikalus užsienyje, nei į tai, kas vyksta aplinkui. Meisė gyvena tai pas tėvą, tai pas motiną, mėtoma, blaškoma, plėšoma, nuteikinėjama vieno tėvo prieš kitą, pamirštama, paverčiama kilnojamuoju daiktu – abiejų kovojančiųjų pusių, pamiršusių kreipti dėmesį į karo objektą, stebėtoju, nebyliu liudytoju. Iš čia ir filmo pavadinimas – “Ką žinojo Meisė”. Bet nežinojo, nematė kiti.

Juosta, pastatyta pagal šiuolaikiškai interpretuojamą klasiko Henrio Džeimso to paties pavadinimo romaną, verčia susimąstyti, suabejoti savimi ir tais, kurie visa gerkle skalambyja “aš dėl savo vaiko padaryčiau bet ką”, bet nepadaro nieko. Ar padaro ne tiek, kiek reikia, ne tai, ką reikia, ne taip, kaip reikėtų…o tuo tarpu, rodos, svetimi vaikui žmonės supranta, ko jam reikia labiausiai.

Filmo brangakmenis – jaunoji Meisė (vaidina Onata Aprile) pavergia nuo pirmųjų kadrų, o į filmo pabaigą jau nori ją imti už rankos ir vestis kartu į savo gyvenimą. Finalinė scena, kai Meisė vėjo plaikstomais plaukais bėga tiltu, viena gražiausių, dėl kurios tikrai verta pažiūrėti šią pusantros valandos dramą.

Ir dar – puikus garso takelis, kurio labiausias:

httpv://www.youtube.com/watch?v=c-PP61fSNSg

httpv://www.youtube.com/watch?v=UrGzb1nBBl4