[kinas:] ATKIRTIS / WHIPLASH (rež. Damien Chazelle, 2014)

whiplash-movie-poster-2014-1010770812

Daktaro Hauso prototipas atkeliavo ir į mokymo įstaigą. Šįkart toks tipažas apsireiškė vienoje geriausių JAV muzikos mokyklų. Į ekscentriško, tačiau be galo talentingo mokytojo diriguojamą orkestrą pakliūti pavyksta tik vienetams. Ir tie vienetai žino, jog, per stebuklą patekus orkestro sudėtin, lauks dar didesnis išbandymas – ten išsilaikyti. Tarp tokių dirigento pastebėtųjų atsiduria jaunas būgninkas Andrew Neimanas. Stebuklas įvyksta ir tuo pat metu prasideda košmaras.

Tragikomiška drama meistriškai sumontuota iš laiko patikrinto recepto, kurį galima pavadinti „per kančias į žvaigždes“. Tokių mokytojų ir mokymo metodų, kai viena ranka glosto, o kita plaka, kiekvienas yra matęs ne vieną, ir ne du. Tik anksčiau tokią praktiką dažniau buvo galima užmatyti kovos menų filmuose. „Whiplash“ jaunasis herojus panašus į tuos Šaolino vienuolyno mokinius, kuriems pamokų metu tenka vaikščioti per ugnį ir vandenį, kovoti ne tik su fiziniu skausmu ir kruvinomis žaizdomis, bet ir su psichologine įtampa, kuri gniuždo ir grūdina, atima lengvą kasdienybę, bet duoda vertingas pamokas. Tik žiūrint „Whiplash“ kyla klausimas, ar tos pamokos vertos patiriamų kančių, ar vardan tobulo (beprotiško) būgnijimo verta tiek aukoti.

J.K. Simmonsas, man geriausiai pažįstamas iš sadistinio personažo vaidmens seriale „Ozas“, „Whiplash“ atrodo beprotiškai žaviai, nors jo personažas nelabai skiriasi nuo minėtojo serialo kalinio, kuris žino, kaip aplinkinius išvesti iš pusiausvyros, ar net privesti prie savižudybės. J.K. užvaldo žiūrovą ir savo vienos rankos mostelėjimu valdo visą filmą bei savo orkestrą. Jo oponentas Miles Teller, sužibėjęs viename geresnių praeitų metų filme „The Spectacular Now“, nespinduliuoja tokia charizma kaip J.K., tačiau demonstruoja kietą charakterį ir, įsibėgėjus siužetui, imi juo tikėti. Šis tandemas veža visą juostą. Scenarijus sukasi veik apie tą patį – tobulą daužymą į būgnus lazdelėmis, tačiau, pažadu, nuobodu tikrai nebus, o ir muzikinė juostos pusė – fantastiška. Melomanai ir muzikos profesionalai turės kur ausis paganyti ir galės pasimėgauti fantastiška kulminacija, man priminusia vokišką juostą „Keturios minutės“.

Neabejotinai vienas geriausių šių metų žiūralų.

10 komentarų apie “[kinas:] ATKIRTIS / WHIPLASH (rež. Damien Chazelle, 2014)

  1. hm, pažiūrėjau filmą ir tik dabar perskaičiau tavo, offca, aprašą, tai apėmė toks keistas jausmas – paprieštaraut nelabai ką, bet emocijos silpnesnės. man simmons įsiminė kitam filme – the music never stopped, teller matytas tam pačiam spectacular now, jų žavia vaidyba ir patikėjau, ir nelabai turiu ko prikišt. tačiau scenarijui – oho. nors itin žiūroviškas ir neva intrigą išlaikantis filmas, visgi ta užauginkim sporto/kovos menų meistrą perkėlimo istorija asmeniškai sumenkinta zero lygio keiksmažodžių ar žeminimo lavina – taip, kad sutirštintų pastiprintų ir pan., tačiau tuo pačiu man nupigino filmą ir pastatė į vietą – pure hollywood (good, but just that) nuo pirmos iki paskutinės minutės. ir tos rankos ne tokios įsimintinos (tiesa, kino teatre pats sėdėjau su kruvinom), ir muzika gera, bet ne tiems, kurie 10-15m. į jazz festivalius vaikšto, ir daug klišinių emocijų bei išraiškų. kitaip tariant, tokį filmą lengvai rekomenduočiau draugams/pažįstamiems (nebūtinai kino teatre), bet nekurčiau didesnių lūkesčių nei tiesiog paprastas negilus smagus žiūralas. ir įspėčiau tuos, kurie labiau mėgsta neholivudinį kiną, kad nemanytų, jog čia sundance peak of the decade :)

    1. O jei būtų tašką padėję klubelyje, būtų daug buvę daug geriau? :)

  2. žinai, norint kabinėtis, galima atsiverst review ir cituot visokius „mano sūnus irgi groja būgnais, tai žinokit ir tas, ir anas neįtikinama“ arba „per ilga ir nuobodoka coda pabaigoje“, bet galbūt tiesiog apsiribosiu tuo, kad man nei alternatyvi pabaiga klube, nei originali pabaiga nepadarytų filmo kažkokiu giliu, o tiesiog paliktų smagiu geru vidutinišku žiūralu. ir tai nėra blogai, ane?

    1. Jeigu gydytojų paklaustumėt, ką jie mano apie Dr.House, jie irgi pasakytų, kad ten daug kas neįtikinama, bet serialui tai nelabai trukdė. Bet jeigu serialas nepatiko, tai, aišku, galima pasiremti kelių medikų komentarais. Mane WHIPLASH įtraukė ir prikaustė, bet paskui lygiai taip pat greitai paliko. Tiesiog negali viso filmo vynioti ant veiksmo linijos ir paraleliai nemaitinti emociniais dalykais, santykiais. Net mergaitės įtraukimas į viengungišką gyvenimą pasirodė tik dėl fakto, jog taip reikia padaryti atsižvelgiant į geriausius scenarijus – visai nerutuliota linija, tad koks skirtumas buvo ji, nebuvo, baigėsi, nesibaigė? Todėl gale ir jautiesi, lyg po įtemptų F1 varžybų ar krepšinio. Tą dieną „wow“, bet paskui, tai tikrai… Nu, ok, liko atmintyje kruvinos rankos – klausimas tik, ar čia komplimentas filmui?

    2. Aš tai vis galvoju, ko Jus iš to filmo norit? :) Na taip, sukaltas pagal visus Holivudo standartus, bet ne taip akivaizdžiai, kad finale dar ex merginą į koncertų salę „įleistų“..
      Trūko emocijų, santykių..? O tai apie KĄ tada tas mokytojo ir mokinio santykis? jis per mažai emocingas buvo??? Bičo santykis su savo šeima?
      Aš tai kažkaip labai gerai jaučiau šį filmą, šią temą, nes pati gyvenime turėjusi labai panašaus tipažo trenerių/mokytojų. Jie tikrai geri mokytojai (bent jau ta prasme, kad kažko vertingo išmoko), bet nuo įtampos migreną turėjau ne vienus metus jų dėka.. Taip, ilgalaikėje perspektyvoje pas juos iš tiesų lieka tik emociškai stipriausi ir jie tikrai naudojasi ta pačia dviguba taktika – viena ranka muša, kita glosto, ir jie tikrai išaugina savo srities profus..(iš tų kelių vienetų, kurie išsilaiko pas juos).
      Ir dar, ką tikrai žinau, kad jauniems žmonėms darantiems karjerą, bet kokioje srityje (sporto, muzikos, verslo ir t.t..) tikrai nerekomenduojama turėti antras puses. Nes šios blaško, atima brangų (treniruočių/repeticijų) laiką, reikalauja dėmesio ir atitraukia nuo pagrindinio, tuo metu, gyvenimo tikslo, jau nekalbu apie tai, kiek „žalos pridaro“ nelaimingos meilės.. ;)
      Klausimas kitas, kurį mano manymu kelia šis filmas – ar tu pasirengęs visą šią kaina mokėti už tai, kad pasiektum tą auksinį tikslą?
      Aš savu laiku išsiverkiau (po keturių metų „kančių“ su psichu treneriu, nesibaigiančių varžybų maratonų ir „prakištų“ partijų užrašų analizavimo iki išnaktų..), kad tėvai man leistų praleisti nerūpestingą vaikystę, vietoj to, kad GAL tapčiau konkurente, toj pačioj lygoj tada dar žaidusiai Viktorijai Čmilytei :) Nesigailiu atgavus laimingą vaikystę/paauglystę, bet nesigailiu ir pamačius „užkulisius“ viso to, kas turi nuvesti tave į tą vadinamą „laimės žiburį“. Tad man šis filmas buvo apie visa TAI.. ;)

      Beje, labai panašaus tipažo mokytojas buvo ir visų taip gerbiamas teatro režisierius Juozas Miltinis. Bet ne, ne pas jį mokinausi :))

    3. Aš tai nieko nenoriu, tiesiog bandau atrasti paaiškinimą, kodėl po filmo man nieko neliko, nors filmo metu veiksmo buvo apsčiai. Aš tiesiog nepamačiau jokio pirstelėjimo herojų vystyme. Vaikis buvo pasiruošęs viskam ir jis visą filmą tą demonstravo. [spoiler] Padarė pauzę, nes išmetė iš mokyklos, bet ir vėl grįžo į savo roges (bonusas galėtų būti nebent paskutinis išėjimas į sceną). Mokytojas, koks buvo, toks liko – filmo gale kartą gal ir nusišypsojo, bet tą patį ne kartą darė ir viso filmo metu, kad vėliau apie tai užmirštų. Todėl visas filmas ir atrodo, kaip aš tau užduosiu, tu man pagroki. Kur ta drama dėl asmeninių santykių, kai jokių santykių be vieno susitikimo ir nesimatė? Teoriškai dramą buvo galima parodyti, bet… Nutarta negaišti tam laiko, susikoncentruoti į veiksmą. Tai atitinkamai trileris, mano akimis, gavosi puikus, bet gyvenimiška drama, tai visai ne.

    4. Aš sutinku, kad šiame filme vyko vienintelė drama (ar trileris) tik tarp dviejų žmonių – mokytojo ir mokinio. Linija su mergaite, manau, „užmegzta“ tikrai tik tarp kitko, tik dėl parodymo, kad „net ir tos gražios draugystės jis turi atsisakyt vardan..“. Tau norėjosi čia didesnio dramatiškumo? O man žinok nesinorėjo. Gal dėl to, kad realiame gyvenime, visai panašiu laiku su viena pažįstama aptarinėjom jos sūnaus panašią situaciją. Kaip jos dvidešimtmetis sūnus po pusės metų gražios draugystės su mergina, nutarė su ja išsiskirti įvardydamas vienintelę priežastį, kad jam ši draugystė pradėjo trukdyti jo profesionalaus dviratininko karjerai. Nes laiką po paskaitu, kurį jis turi skirti treniruotems pradejo „dalinti“ pasimatymams ir ilgainiui jo rezultatai ėmė prastėti, o ne gerėt ir dėl to jis buvo priverstas „rinktis“. Aišku, kad mergina buvo įskaudinta, manau ir jis viduje savaip išgyveno šį išsiskyrimą, bet išorėje jis nedemonstravo tame jokių dramų..
      Todėl ir filme, man šios situacijos kažkaip susigretino ir neatrodė niekas dirbtina ar neišbaigta.. Parodytas faktas ir tiek.

      Man pačiai, filme pakako vien pagrindinės linijos. Ir jei mes diskutuojame tik apie tai, ar šį filmą galima vadinti drama? tai manau jog labai norint – gali ir paneigt, ir sutikt. Nes jei laikysimes apibrėžimo sąvokų jog „..dramai būdingas intensyvus išorinis veiksmas ir vidinis personažų gyvenimas bei kaita..“ arba „Dramos veiksmas rutuliojamas kalba (dialogais, monologais, replikomis) bei poelgiais. Kadangi dramos esmė yra veiksmas, o draminį veiksmą sudaro kova, tai turi būti bent dviejų asmenų susidūrimas, kuris išreiškiamas dialogu..“ – tai nu bandyk nuneigti, kad viso to nebuvo (tarp mokytojo ir mokinio)..? :)

    5. Galbūt, Jurga, problema yra ta, kad aš to vaikio vietoje nebuvau ir daugybės istorijų apie tai negirdėjau, tad išėjau iš filmo su tuo, kas jame buvo. Prie progos, kai kada pažiūrėsi „Imitation Game“ (vienas iš pretendentų į Oskarus), galėsi palyginti. Pagrindinis herojus ten irgi galėjo visą filmą kovoti su savo vadovybe – ir dialogų būtų netrūkę, ir įtampos, bet ne.. Tai bendradarbiai prisideda, tai moterys, tai flashbackai, tai išpažintys. Herojus visą filmą juda, skleidžiasi, o ne tik drožia ir drožia formules kodams atskleisti, vadovybei vis sakydamas rytoj, rytoj, rytoj. Ir viskas taip organiškai, nuosekliai, įdomiai, kad net nebūdamas dideliu WWII tyrinėtoju, po filmo natūraliai užsuki į wiki. Beje, įdomu, šiemet iš 9 geriausio filmo Oskarui nominuotų filmų, net 4 pagal tikrus faktus.

      p.s. iš kitos pusės man, kaip ir Lukui, koją kišą kita patirtis – džiazo festivalių.Po jų, pagrindinio herojaus uber-tuber sužavėt turėjusi improvizacija buvo.. well, ji tiesiog buvo. Bet turint omenyje, kad didžiąjame ekrane, taip, kaip man tai norėjo parodyti režisierius, tai.. silpnokai. Mano ausyse ji baigėsi su viltim: nu, dabar jau gali iš tiesų pavaryti :)

    6. Na taip, todėl ir belieka kiekvienam skambinti iš savo varpinės.. :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.