Už lango vėl ūktelėjo žiema, tad kodėl gi prieš artėjantį Kino pavasarį neprisiminus žiemos vakarus skaidrinusių ir šildžiusių prancūzų bei vokiečių kino festivalių. Tada ir kaip reikiant atsibodęs sniego spindėjimas ne taip akis skaudins ir žvarbūs vėjai ne taip stipriai rankų ir kojų galūnes šaldys.
ŽIEMOS EKRANAI /ECRANS D’HIVER
Smėlio pilys / Les Chateaux de sable, 2015
Atidarymo filmas pasirinktas tinkamai, nes sakyčiau itin prancūziškas, su pastebėjimais ir komentarais apie veikėjus, sklindančiais „iš už kadro”. Na, tokiais, kuriuos norisi vadinti „Amelijos iš Monmartro tipo komentarais”, mat tiesiai šviesiai apibūdina veikėjų jausmus, prisiminimus ir išgyvenimus, kai kadre rodomas veidas stambiu planu. Filme veiksmas vyksta vieną savaitgalį, kai Eleonora ir Samuelis, buvusi pora atvyksta į Bretanę paruošti pardavimui namo, kurį Eleonora paveldėjo iš neseniai mirusio savo tėvo. Gan jausmingas filmas,
po truputį lukštenantis buvusios poros jau praėjusius santykius. Samuelis video skambučiais bendrauja su dabartine savo mergina, o Eleonorai padeda, nes tiesiog jos tėvas neseniai mirė ir daugiau nėra nieko, kas jai padėtų. Viskas būtų kaip ir prancūziškai įtikinama, jei ne per daug saldūs ir itin simpatiški aktoriai, bet ką jau čia, romantika lai būna romantika. Istorija po truputį rutuliojasi ir pabaigą, manau, kad jau atspėjote.
Kaip aš išsinuomojau šeimą/ Une Famille A Louer, 2015
Paprasta ir neapsunkinta, šiek tiek į holivudišką pusę linkstanti komedija apie gyvenimo prasmę pametusį turtuolį, nusprendusį į savo gyvenimą greituoju būdu „įmontuoti” šeimą ir taip pabandyti sugrąžinti jam [gyvenimui] prasmę. Kadangi per televiziją kaip tik pasipainioja susikomplikavusi ir vos galą su galu sudurianti dviejų vaikų motina, jie kaip mat aptaria šio eksperimento sąlygas ir prasideda veiksmas. Filmas gan lengvas, ypatingų gilių minčių nereikia ieškoti, nes viskas tiesiog elementariai paprasta. O svarbiausia, kad visai teigiamai nuteikia.
Kvailysčių kokteilis/ Les Betises, 2015
Smagi absurdo komedija, sudėliota iš mažų linksmų detalių. Fransua – žmogus kuriam niekas absoliučiai nesiseka. Vaikystėje buvo įvaikintas, o dabar nusprendžia susirasti savo mamą. Patenka į jos namuose organizuojamą vakarėlį kaip barmenas, apverčia aukštyn kojomis visą vakarą, susipažįsta su žagsėjimo priepuolius patiriančia mergina ir pabaigoje visi išsiaiškina įdomią bei svarbią šeimos detalę. Aktoriai parinkti visai realūs ir atitinkantys įprastų žmonių tipažus, todėl sukuriamas realumo įspūdis, o tai duoda smagaus šarmo ir priverčia jei jau nekvatoti, tai bent šyptelėti.
Gėlėti Sapnai/ L’ecume des jours, 2013
Iš retrospetyvos programos. Statytas pagal Boris Vian knygą „Dienų Puta” ir tikėtina, kad jau daugelio matytas. Ši knyga man ilgai buvo puikus pavyzdys, kaip emocija gali pakeisti namus, kuriuose gyvename, kaip mintys gali susargdinti ir kaip aklas sekimas filosofinėmis tiesomis gali gyvenimą nuvesti į pražūtį. „Dienų Puta”, skaityta ne kartą, ilgai buvo mano mėgstamiausių knygų topo viršuje, tad sąmoningai vengiau žiūrėti filmą, nes juk filmas yra kažkieno kito vaizduotės kūrinys ir jis niekaip neatskleis tų užkaborių, kurie paslaptingai tupi knygos puslapiuose. Filmas savotiškas, nemažai sudėliotas iš stop-motion kadrų. Vaidina Audrey Tautou ir Omar Sy (kurio charizmatiškumas gerai pažįstamas iš filmo „Neliečiamieji”). Galiu tik pasakyti, kad bent jau man knyga tirai paliko daug didesnį įspūdį nei filmas.
VOKIEČIŲ KINO DIENOS
Dievų dovana/ Ein Geschenk der Götter, 2014
Per daug neskaičiau aprašymų, nuėjau ir likau maloniai nustebusi. Tikėjausi sudėtingos dramos, o gavau itin linksmą komediją. Taip, vokiečiai turi humoro jausmą ir nereikia riesti nosies apsimetinėjant kad yra priešingai. Netekusi darbo Ana užsiima su darbo centre turinčiais lankytis bedarbiais ir pradeda statyti spektaklį „Antigonė”. Viena po kitos, iš nuotrupų atsiskleidžia kiekvieno iš veikėjų asmeninė drama ir po truputį susidėlioja pagrindinės veikėjos Anos istorija. Vokiečiai mėgsta paprastai parodyti socialines problemas, o šiame filme jos atskleistos gan vykusiai ir tinkamai. Buvo momentų, kai pustuštė Skalvijos salė užsipildė krizenančiu juoku, vienu momentu net iki ašarų užsikvatojom. Negaliu pažadėti, kad ir jums taip bus, tačiau jei turėsit galimybę ir mėgstat vokiečius – pažiūrėkit filmą, bent jau praskaidrinti nuotaiką paskutinės, jau pastatyto spektaklio scenos tikrai turėtų.
Vasara Berlyne/ Sommer vorm Balkon, 2005
Retrospektyva. Man visada sukyla sentimentai, pagalvojus apie Berlyną, todėl ir šis filmas susišaukė tiesiog su Berlynu. Dvi draugės, vasaros vakarus leidžia su vyno taurėmis ant balkono- terasos. Viena jų – slaugė, dienomis paeiliui lankanti senyvo amžiaus ir priežiūros reikalaujančius senjorus. Kita – ieško darbo ir rūpinasi savo sūnumi. Man šis filmas taip pat persmelktas vokiško mąstymo vertybėmis motyvais, todėl tinkamas susipažinti ir pasižiūrėti.
Matyt dėl to, kad vokiškai filmus galiu pasižiūrėti ir be lietuviškų subtitrų, nesiskubinau lėkti ir žiūrėti kino ekranuose, pasilikau tą galimybę ateičiai susidėliojus laiką peržiūrėti namie. Gal kas ką daugiau matėt?
Žiemos ekranų nieko nepažiūrėjau, o iš vokiečių pavyko porą:
WHISKY MIT WODKA [2009] iš A.Dreseno retrospektyvos.
Pradžia daug žadanti, tačiau juosta netrunka virsti ta vokiškam kinui būdingu egzistencinės prasmės filosofavimu, nuo kurios vokiškas kinas darosi per daug nuobodus ir teatrališkas. Yra geresnių Dreseno filmų.
WHO AM I – Kein System ist sicher [2014] Trileris apie hakerius. Visai neblogas (tiek siužeto, tiek technine puse) ir su netikėta pabaiga.