Kino pavasario’08 dienoraštis: reziume.

Festivalis „Kino pavasaris’08” Vilniuje baigėsi, tad naujienų apie jį (festivaliu dar tik pradėję ar pradėsiantys mėgautis) kauniečiai, panevėžiečiai, šiauliečiai ir klaipėdiečiai turėtų ieškoti kinopavasaris.lt , o aš tik dedu tašką ir darau trumpą reziumė.

Tradiciškai bus (jau yra) sakančių, kad lyginant su ankstesniais, šis festivalis silpnesnis, bet bent jau man priešingai. Nepadidėjo ilgam atmintin įsirėžčiančių filmų skaičius (į „grietinėlę” tradiciškai papuola 3-5), bet akivaizdžiai sumažėjo silpno, abejotinos festivaliui vertės filmų. Prisimeni, koks anksčiau buvai vertingas filtras draugams (į tą neik, į aną būtinai, etc.), o šiemet tik šypsaisi ir sakai: tas neblogas, tas geras, o anas tai visai super.

Kaip ten bebūtų, žemiausiai organizatoriams lenkiu galvą už (tvarka atsitiktinė, aprašymai – kažkur žemiau) arba festivalio top5 man yra:

Iš kitos pusės (Auf der Anderen Seite)
2007 m. / Vokietija, Turkija / rež. Fatih Akin

Riedlenčių parkas (Paranoid Park)
2007 m. / JAV / rež. Gus Van Sant

4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos (4 luni, 3 saptamani si 2 zile)
2007 m. / Rumunija / rež. Cristian Mungiu

Paslaptinga saulės šviesa (Milyang)
2007 m. / Pietų Korėja / rež. Lee Chang-dong

Tyli šviesa (Stellet Licht)
2007 m. / Meksika / rež. Carlos Reygadas

Dar verta paminėti:

Sutrikusi Ana (Caótica Ana)
2007 m. / Ispanija / rež. Julio Medem

Tėve mūsų (Padre Nuestro)
2007 m. / JAV / rež. Christopher Zalla

Kartą (Once)
2006 m. / Airija / rež. John Carney

Vienuolynas (The Monastery: Mr. Vig and the Nun)
2006 m. / Danija / rež. Pernille Rose Grønkjær

Annie Leibovitz: gyvenimas pro objektyvą (Annie Leibovitz: Life Through A Lense)

Heima (Heima)
2007 m. / Islandija / rež. Dean DeBlois

– pastarasis, tiesa, vis tik man sužibėjo ne žiūrint salėje, o jaukiai namuose iš DVD.

Asmeniniai festivalio atradimai:

Rudens puota (Sügisball)
2007 m. / Estija / rež. Veiko Õunpuu

Kolekcionierė (Collectress)
2008 m. / Lietuva / rež. Kristina Buožytė

Didžiausias festivalio nusivylimas (neminint tų iš kurių nieko ir nesitikėjau):

Oranžinė meilė (Orangelove)
2006 m. / Ukraina / rež. Alan Badojev

PASKUTINĖ DIENA.

Nors oficialiai festivalis buvo uždarytas istoriniu lenkų epu „Katynė” (apie jį gal kitą savaitę, kai jis trumpam užsuks į reguliarųjį repertuarą), man jis baigėsi Pietų Korėjos režisieriaus Lee Chang-dong („Oazė”) 142 minučių kančios ir savęs ieškojimo kelione – „Paslaptinga saulės šviesa”. Filmą šį vakarą kartos Vilniaus gyventojams, o vėliau nusimato ir seansas kauniečiams. Net neužsiminti apie jį būtų nesusipratimas.

Paslaptinga saulės šviesa (Milyang)
rež. Lee Chang-dong

Visų pirma reikia pripažinti, kad po „Sutrikusi Ana”, tai antras geriausiųjų bloko filmas, kurio kitiem negalėčiau rekomenduoti ramia sąžine, kaip privalomo reikalo. Žinoma, dėl kitų nuomonės „Paslaptinga saulės šviesa” nesuprastėtų, bet kaip ir kiekvienoje kelionėje po vidinį žmogaus pasaulį, ypač kančios/skausmo labirintais, žiūrovas gali pasigesti „šou” elemento, išorinio judėjimo, veiksmo. Čia gi Lee Chang-dong tik įveda į veiksmą (jauna moteris, po vyro mirties, kartu su sūnum atvažiuoja į vyro gimtąjį miestą – ištrūkti, pradėti naują gyvenimą), o vėliau ima skandinti pagrindinę heroję aplinkybių jūroje. Tiesą sakant, jau pirmomis minutėmis matome, kaip Šin-e, dar nepasiekusiai Miliango (miestas, kurio pavadinimas ir reiškia paslaptinga saulės šviesa), sugenda automobilis. Tai lyg pirmas pranašingas ženklas. Vėliau bandymas įsilieti į bendruomenę ir netikėta tragedija, kurios pasekoje ji žingsnis po žingsnio, ilgainiui ima atsisakyti naujųjų saitų, taip galutinai sugrįždama į save – tą vietą, kurią ji gali paaiškinti tik pati, kurioje susivokti gali tik savo, o ne išorės pastangų dėka. Tarp netekčių, Dievo (bet ne savęs) atradimo, atleidimo ji žengia su šypsena, isterija ir kančia – vienu ir tuo pačiu metu. Neradus paguodos tiesiog naujoje vietoje, ji dvasios ramybės ieško krikščioniškoje bendruomenėje (šiaip religinei pakraipai save priskiria, berods, trečdalis pietų korėjiečių, bet jeigu klystu – pataisykit) ir tai tampa gana svarbia linija visoje šioje istorijoje. Lee Chang-dong lyg ir kritikuoja religijos nesugebėjimą atrasti santykį su kiekvienu individu, tuo pačiu lyg ir duodamas suprasti, kad atleidimas, harmonija, tai daugiau vidinio brandumo, pasiruošimo dalykai – jie negali tiesiog užkristi ant tavęs, ar perlieti lyg šaltas dušas.

Gana ilgame pasakojime galima pasigesti tam tikro reziume (o gal jo rodomoje pagrindinės herojės stadijoje ir negali būti?), išbaigtumo, bet neatrodo, kad nors viena scena filme būtų bereikalinga, pasikartojanti (čia aš vėl, kaip blogą pavyzdį prisimenu „Skafandras ir drugelis”, kuriame rodoma situacija faktiškai buksuoja toje pačioje vietoje, veikdama, kaip reklama – kuo daugiau kartosim, tuo geriau žiūrovas tai supras) – kiekviena situacija veda į kitą, sudaro bendra paveikslą ir leidžia lyg skirtinguose ekranuose matyti a) tai, kas vyksta išoriniame pasaulyje; b) tai, ką tai reiškia pagrindinei veikėjai, kaip tai atsispindi jos vidiame pasaulyje. Ir būtent antrasis punktas yra variklis, kuriuo negali suabejoti – Jeon Do-yeon (beje, laimėjusi Kanuose geriausios aktorės apdovanojimą) filmo metų pateikia visą spektrą giliausių emocijų, kurios idealiai atspindi kelią, kuriuo ji eina – nuo euforijos iki nusivylimo. Reto stiprumo filmas, bet… Puikiai suprasiu tuos, kurie po sunkios darbo savaitės norės kažko lengvesnio. Man gi tai – vienas penkių stipriausių šio „Kino pavasario” filmų.

2008-04-18 21:30 Vilniaus „Coca-Cola Plaza” Salė 3
2008-04-20 19:10 Kauno „Forum Cinemas” Salė 1

KETURIOLIKTA DIENA.

Dar kartą pasitikslinu kokius filmus „Kino pavasaris” kartos šį penktadienį-sekmadienį ir galiu ramiai palikti įspūdžius tik apie šiandieninę premjerą-filmą siurprizą „Vėjavaikė”. Tiesa, labai nuobodžios ir prastos Al Gore „Nepatogios tiesos” kopijos su Leonardo DiCaprio „11-a valanda” girt per daug ir nebūčiau norėjęs, tačiau dėl „Sundance” nominanto geriausio dokumentinio filmo kategorijoje – „Vienuolyno” šiek tiek apmaudu. Gal ir skonio reikalas, bet ši juosta, nors programoje pažymėta, kaip tiesiog dokumentika, paliko geriausios „Kino pavasario” komedijos įspūdį. Šio, kaip ir daugelio gerų dokumentinių filmų paslaptis – vykęs pagrindinis herojus. Truputį ciniškas, truputi „prie” humoro, truputį senbernis ir gerokai amžiuje, bet nestokojantis nei jėgų, nei žodžių kišenėje. Filme nėra netikrų ar „negyvų” juokelių – viskas tikra, nuoširdu ir natūraliai juokinga, bet… Jau post factum.

Vėjavaikė (Happy–Go-Lucky) [trailer’is]
rež. Mike Leigh

2008 metų Mike Leigh darbas (pagrindinė jo aktorė įvertinta Berlynalės lokiu) staiga atsidūrė „Kino pavasario” programoje ir lygiai taip pat staiga iš jos dings – šiandien (ketvirtadienį) 17.10 paskutinį jo seansą rodys trečioje „Forum Cinemas” salėje.

Tai filmas apie kvanktelėjusią (?) londonietę Popi. Kvanktelėjusia, nes ji gyvena perdėto optimizmo ir geros nuotaikos pasaulyje. Jai juokinga tada, kai visiems juokinga ir iš to, kame niekas neįžiūri juoko. Kai kažkas pasakytų: „O tu, k…, nup.so mano dviratį”, ji gi nuostabos kupinu veidu prunkšteli: „Aš net nespėjau su juo atsisveikinti”. Galit įsivaizduoti kokiu kone paauglišku „kreizu” kvepia scenos, kai ji būna su žmonėmis panašiais į save ir kuo baigiasi scenos, kuomet ji atsiduria greta 100% priešingybių – teisuolių, niūruolių, etc.?

Iš pradžių kvepia tuo pigesniu britišku šaržavimu ala Bynas, bet iš tiesų, tai kur kas arčiau „Absolutely Fabulous”. Tiesa, pastarojo herojės – beviltiškos lengvabūdės su polinkiu į alkoholį, o Popi tokia tik atrodo. Ji dirba su vaikais ir tai daro nuostabiai. Kai jau iš tiesų reikia būti už kažką atsakingai, ji, akivaizdu, gali tai padaryti, bet stengiasi iki to neprieiti – kiekvieną akimirką verčia lengvabūdišku juokeliu, turinčiu aplinkiniams praskaidrinti nuotaiką. Kartais tai pavyksta, kartais – ne. Filmo metu Popi draugė pasakys: „tu negali visų paversti laimingais”, bet ilgainiui pasitvirtins tai, ką gali įskaityti pavieniui versdamas kiekvieną „Happy-go-lucky” žodį – laimingiems žmonėms sekasi (būti/tapti laimingais).

Net jeigu tai nėra filmas kiekvienam, geram vakarui ar pan., tai tikrai patiks britiško humoro gerbėjams.

TRYLIKTA DIENA.

Aš esu kyborgas, bet tai nieko (Saibogujiman kwenchana)
rež. Park Chan-wook

Korėjietis Park Chan-wook („Senis”, „Užuojauta keršto poniai”) paneigia išankstinį mano skepticizmą ir gan originaliai neria iš įprasto kruvino žiauraus trilerio žanro į dramą, komediją, romantinę istoriją. Džiugu ir tai, kad tai vienas tų filmų, kuriuos dar bus galima pamatyti festivalyje.

Filmas pasakoja apie merginą, atradusią, jog yra kyborgas. Suprantama, kad po šio, jau pačioje filmo pradžioje atskleisto įvykio, veiksmas persikrausto į psichiatrinę ligoninę. Ir svarbu, kad žiūrovas nepalūžtų būtent pradinėje apsižvalgymo šioje institucijoje stadijoje – idėjiniam lygmeny vyrauja chaosas, o juokinimas siekia pačias blogiausias tradicijas – stereotipiškai perlenkti faktai apie tai, kas už ką „sėdi”. Kai jau įsijauti, matai, kad gyvenimas ten gali būti suprantamas lygiai, kaip ir kitoje visuomenės pusėje – ypač per dviejų pagrindinių herojų meilės liniją. Tai „crazy” filmas, matymo filmas – jeigu priimi tokias žiūrėjimo taisykles – išeisi laimingas. Beje, sakydamas matymo, turiu omenyje vaizduotę, fantazijas, sugebėjimą matyti kitaip. Pakanka sulaukti dalies apie Septynias mirtinas nuodėmes ir mirtinai juokingų jų iliustracijų, kad suprastumėt apie ką aš… Tiesa, tas „kitaip” nėra kažkas ypatinga – gal tik netradiciška, ne masių mastymo vėžiose, etc. Ir kai matai, kaip vienas kitą mylintis herojus sugeba padaryti tai, ko negali geriausi daktarai, supranti, kad esmė – supratime, įsijautime į kitą žmogų, nore išmokti jo kalbą ir kalbėti jo kalba. Deja, dažnai daug paprasčiau yra visus „datraukti” iki „standarto”.

Jeigu po festivalio atidarymo filmo „Burtai” nesutikau, kad tai lenkiška „Amelija”, tai šiuo atveju, kaip tik norisi vesti tokią paralelę ir įvardinti „Aš esu kyborgas, bet tai nieko”, kaip korėjietišką „Ameliją” – stebuklingą, nuostabų, fantastišką, prajuokinantį ir graudinantį tuo pačiu.

2008-04-16 17:10 „Coca-Cola Plaza” Didžioji salė
2008-04-17 21:40 „Coca-Cola Plaza” Salė 3

Irina Palm (Irina Palm)
rež. Sam Garbarski

„Irina Palm”, kurią dar matys ir Kaunas, ir Šiauliai, ir Panevėžys, krenta į netikėtų atradimų krepšį. Aiškiai nepretenduojantis į elito kiną, filmas gali pasigirti puikiu scenarijumi, subtiliu humoru bei per visus galus trykštančiu šiltumu, nuoširdumu.

Istoriją apie senyvo amžiaus moteriškę (ją vaidina dainininkė Mariane Faithfull, kurią gal dėl to, kad nesu fanas, o gal dėl to, kad ji tiesiog maloniai senstelėjo, pavyko atpažinti tik iš balso), kuri norėdama surinkti pinigų anūko gydymui, vienoje Sex užeigoje/bare imasi smaukytojos, masturbuotojos, ar kaip kitaip bepavadinsit, darbo. Tačiau, jeigu kyla minčių, jog visas filmas tai tik juokeliai iš serijos „Babulia in Sex”, labai smarkiai klystate. Drįstu teigti, kad filme visai nėra pošlybių – nei žodinių, nei vaizdinių. Tipiškas britiškas humoras, kurį lydi kita filmo linija apie atsidavimą, pasiaukojimą, atsidėjimą. „Irina Palm”, tai ne tik istorija apie tai, ką ir dėl ko tu padarytum, bet ir tai, kad nepaisant to, ką tu darai, jeigu jau darai, turi daryti nuoširdžiai, 100%, tikėdamas tuo ir net iš dalies didžiuodamasis tuo – antraip bet koks darbas praranda prasmę. Nemaišyk darbo su gyvenimu – savo vyresniajai kolegei pataria jaunutė profesionalė, aiškindama, kaip ji išvis gali dirbti tokį darbą, bet… „Irinai Palm” tatai ne tai, kad nepavyksta – jos požiūris į gyvenimą kitoks. Jeigu jau esi priverstas kažką daryti, matai tame prasmę – daryk tai nuoširdžiai. Ir toks požiūris akivaizdžiai atsiperka. Nors paviršius teigia priešingus dalykus – „Irina Palm”, tai filmas visų pirma sielai, širdžiai, o ne plaučiams.

2008-04-16 20:45 „Coca-Cola Plaza” Salė 4
2008-04-18 21:30 Kauno „Forum Cinemas” Salė 1
2008-04-21 19:00 Kauno „Forum Cinemas” Salė 1
2008-04-27 20:10 Panevėžio kino teatras „Garsas”
2008-04-30 19:20 Panevėžio kino teatras „Garsas”
2008-05-04 20:10 Šiaulių kino teatras „Laikas”
2008-05-07 19:20 Šiaulių kino teatras „Laikas”

Medūzos (Meduzot) rež. Etgar Keret, Shira Geffen
Izraelio „Medūzos” jau paliko Lietuvą, bet vien vardan statistikos tenka pripažinti, kad geras kinas. Gal ir matyta formulė apie nesusijusius žmones, kurių gyvenimai filmo eigoje persipyna (arba ne), bet papasakota kiek kita tradicija – lyg šilti žmonės statytų atšalimo atmosferos nestokojančias danų „Atviras širdis” („Open hearts”). Gan taikli eilutė apie „Medūzas” KP puslapyje: „už elegantiškai nupieštą šiuolaikinio Izraelio gyvenimo portretą buvo apdovanotos Kanų kino festivalio „Auksine kamera”. Filmas nemoralizuoja – jis tiesiog atspindi. Vienų atspindžiai nusistovėjusius bangelėms išryškėja, kitų, lyg į vandenį įkritus akmeniui, susidrumsčia.

DEŠIMTA DIENA.

Tyli šviesa (Stellet Licht)
rež. Carlos Reygadas

Jeigu pažiūrėjus naują Carlos Reygadas filmą kils natūralus klausimas, kodėl jis pateko į „Drąsios vizijos” kategoriją, daug ką galėsit pasiaiškinti žinodami faktą, jog priešpaskutis jo darbas – „Mūšis rojuje” („Battle In Heaven”). Iš šio, pernai KP rodyto filmo, žmonės ėjo „šniūrais”. Šį kartą tikėjausi identiškos reakcijos, bet dėl skirtingų priežasčių – „Mūšis rojuje” kupinas kontraversiškų scenų, tuo tarpu „Tyli šviesa” taip arti žemės, čia ir dabar, kad gali pritrenkti savo „tuštumu”, „banalumu”.

Ir iš tiesų, „Tylios šviesos” siužetą galima surašyti į porą A4 formato lapų. Religinei menonitų bendruomenei priklausančią šeimą ištinka krizė – vyras pasiduoda pagundai – romanui. Bet vertinti šią kuklią istoriją, kaip filmo pagrindą, būtų žiūroviška savižudybė. Didžiąją dalį nuopelnų šioje juostoje reikia atiduoti operatoriui Alexis Zabe, kurio kameros darbas prilygsta tam, ko laukiame iš kitų filmų – siužeto vingių. Žiūri ir tiesiog akimis ryji kameros atsitraukimus, žaidimus su šviesa, netikėtus rakursus, blur‘us. Ir svarbiausia, kad jų nereikia laukti – meistrystę gali atrasti kiekviename kadre. Filmas vizualiai toks stiprus ir tradicinė istorija tokia bereikšmė, jog „Tyli šviesa” galima būtų žiūrėti net ir išjungus garsą. Patikėkit, kai 90% vizualika stiprų filmą giria žmogus labiau už viską gerbiantis gerą scenarijų, tai jau kažkas.

2008-04-14 18:40 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11
2008-04-16 18:50 „Coca-Cola Plaza” Salė 3

AŠTUNTA DIENA.

Praleidžiu puikią rumunų komediją „12:08 į Rytus nuo Bukarešto” (vis tiek jau neberodys), dar vieną Woody Alleno pabraidžiojimą po ne savo stiliaus teritoriją „Kasandros prakeiksmas” (pakalbėsim, kai rodys reguliariajame repertuare) ir iš karto einu prie vieno festivalio top‘ų – Gus Van Santo „Riedlenčių parkas” („Paranoid park”) į kurio du likusius seansus (šeštadienį ir sekmadienį) bilietų dar yra.

Riedlenčių parkas (Paranoid Park)
rež. Gus Van Sant

Gus Van Sant „Riedlenčių parkas” papuola į tiek vizualiai, tiek pasakojimo prasme poetiškų filmų kategoriją. Juosta apie paauglį įsipainiojusį į netoli kultinio riedlenčių parko (Paranoid) įvykusią žmogžudystę taip lengvai ir maloniai teka į tave, kad gali net nepajusti ar tiesiog sąmoningai neužakcentuoti, kaip gerai yra perteikiamos detalės sukuriančios tai, kas galutiniame rezultate vadinama „Riedlenčių parkas”. Čia ir paaugliški net suaugusiems juokingi bajeriukai (ne dirbtini – supranti, kad taiklūs stereotipai), charakteriai (Britneyspearsišk’ą pagrindinio herojaus mergina, greta besitrinanti gotukė), muzika (Gusas prisimena dar „Gerasis Vilis Hantigas” skambėjusį a.a. Eliott Smith, o pastarasis juk būtent iš tų apylinkių, kur vyksta veiksmas – Portlendo) ir bendra atsmosfera, kurios neįmanoma atkurti nerodant riedlentininkų gyvenimo. Ir būtent kalbant apie riedlentininkų gyvenimą, kuris atrodytų yra labai dinamiškas, ekspresyvus, reikia minėti filmo operatorių Christopher Doyle („In The Mood For Love”, „2046”, etc.), kuris iš to šiame filme laužia tokią poeziją ir grožį, kad grįžęs nueini į imdb pasitikrinti, ar tik ne jis filmavo prancūzų kolektyvo „Air” klipą „All I Need”. Ne, ne jis.

Filmo metu beveik nepastebi, kaip sklandžiai (o ne chaotiškai) keičiasi paauglio gyvenimas, mintys, veiksmai – tokį toną pasirenka Gus Van Santas – ir matydamas galutinį rezultatą negali jam nepritarti. Prisukęs vos 85 minutes, Gusas su savo „Riedlenčių parku” galėtų būti kone enciklopedinis pavyzdys, kaip galima padaryti jausminį, poetinį filmą ir tuo pačiu nebūt apkaltintu vaizdiniu tuščiažodžiavimu (kaip priešingą pavyzdį galima paimti festivalyje rodytą „Oranžinę meilę”). Jūs dar neturit bilieto?!?

2008-04-12 17:30 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11
2008-04-13 19:55 „Coca-Cola Plaza” Didžioji salė

SEPTINTA DIENA.

Iš pradžių gera naujiena nežinantiems ką daryti dėl istorinio lenkų epo „Katynė” (jeigu dar yra bilietų į tą vienintelį uždarymo seansą) – nuo balandžio 25 d. jis reguliariajame repertuare. Kita gera žinia – vakar matytas „Oranžinė meilė” yra labai silpnas ir „falšyvas” filmas, bet jums ant jo užsirauti jau nebereikės – jis paliko festivalio repertuarą. Trečia gera žinia – vis dar yra bilietų į šį vakarą rodomus „Iš kitos pusės” bei „Tėve mūsų”. Jūsų pačių labui tikiuosi, kad prasidėjus seansui neliks.

Oranžinė meilė (Orangelove)
rež. Alan Badojev

Iš reklamos atėjusio Alan Badojev filmas puikus kinematografinio tuščiažodžiavimo pavyzdys puikiai perteikiantis ne tik jo venomis tekantį reklaminių klipų falšyvumą, bet visą tą sintetiką, kuria perpildyti silikoninių Rusijos pop žvaigždžių muzikiniai klipai. Filmui įsibėgėjus apima toks jausmas (nors tai retas filmas, kuris nesukėlė jokių jausmų), kad rodomas reklaminis netikrumas kuriamas specialiai ir vėliau bus kažkaip paaiškintas, bet kur tau… „Oranžinės meilės” siužetinis pagrindas (Jauna porelė išsinuomoja butą mokėdama… Vieno meile kitam. Tokį eksperimentą daro AIDS sergantis butu savininkas, praradęs mylimą žmogų) turėtų būti pakankamai įdomus ant popieriaus, bet kai netiki nei vienu girdimu žodžiu, specialiai šešėliuose paskandintais buities elementais (akiniais, puodeliais, maisto produktais, etc.), herojų rodomomis emocijomis, žodžiais, tai… Lietuvoje, kai kuri idėjas reklamos klipams, stengiesi sugalvoti tokį siužetą, kad herojams tektų kuo mažiau vaidinti ir ypač kalbėti – gi žinom, kokia pas mus teatrinė vaidyba, bet Ten? Panašu, kad slavišką mokyklėlę galutinai nužudė tekstai (ar girdėjot, kokius dirbtinius vėjus jie ten pūtė?) ir vaizdo matymas, kurį taip ir girdžiu, kaip reklamos režisierius įvardina „Čia juk filmas, fantazija, čia juk viskas netikra”. Būtent.

SEPTINTA DIENA

Benas X (Ben X)
rež. Nic Balthazar

Turint omenyje, kad gerai paskaičius filmų anotacijas, peržiūrėjus trailer’ius, pasidomėjus, ką režisierius nuveikė iki tol, ką už ką laimėjo, galima susidaryti gan neblogą vaizdą apie tai, ko galima tikėtis iš vieno ar kito filmo, „Benas X” kol kas nustebino labiausiai. Gerąja prasme.

„Benas X” – tai jaunuolio, kuriam diagnozuotas Aspergerio sindromas (autizmo forma) istorija. Kas ją labiausiai skiria (be milijono kitų dalykų) nuo tokio visiems žinomo šedevro, kaip „Lietaus žmogus”, tai pateikimo forma. Benas X turi ir kitą pasaulį – kompiuterinio žaidimo – tokį, kuriame jis stiprus, sugebantis apsiginti. Deja, tikrovėje yra taip, kaip yra. Iš jo tyčiojamasi, bet būdamas toks, koks yra, jis nesugeba pasipriešinti bendraamžių engimui. Visa, kas vyksta, jis mato lyg žaidimo simuliaciją – dažniausiai blogiečius. Jo vaizduotėje viską daro ne jie-žmonės, bet jie – žaidimo herojai-blogiukai. Nesu tikras ar tai buvo geriausias režisieriaus sprendimas, bet… Filme dažnai naudojami, taip vadinami, „flashback’ai” – sugrįžimai į vaikystę, paaiškinant, kas ir kodėl buvo; nemažai filme ir lyg dokumentiniame filme naudojamų interviu su istorijoje veikiančiais kitais herojais: mokyklos direktoriumi, Beno tėvais. Daug ką galima paaiškinti tuo, kad Nic Balthazar parašytas romanas remiasi autizmu sirgusio jaunuolio gyvenimo ir mirties istorija – todėl visa ir pateikiama taip, lyg būtų sukama dokumentinė juosta. Mano akims tai įneša per daug paaiškinimo, sukramtymo, nors to nereikia – istorija gana stipri ir pakankama emociniam užtaisui perteikti. Nors kalbama apie autistą, iš dalies istoriją galima projektuoti į kiekvieną kitokį žmogų: stambų, lėtą, negražų, atlėpusiomis ausimis, etc. Nes faktiškai ne taip svarbu, koks tu esi, dažnai svarbu tai, ar tu pritampi – esi toks, kaip visi, ar kitoks. Jeigu kitoks – pasiruošk minios suvalgymui. Ir šiuo atveju, panašiai, kaip Mikael Håfström filme „Blogis” – negali likti abejingas tam blogiui, kuris karaliauja ekrane, tiesiog žlugdo, kad tu tegali stebėti tai ir niekaip neįtakoji istorijos. Faktas, kad tu nori ją įtakoti – puikus įrodymas, kad režisieriui pavyko tave į ją įtraukti. Baigiasi ši gyvenimo-savižudybės istorija ganėtinai netikėta nata. Tai irgi iš dalies džiugina, iš dalies atrodo šiek tiek dirbtina, netikra. Bet žinutę istorija perduoda, patikėkit. O mintis „džiaugiuosi, kad tu esi tu” – kur kas universalesnė negu taikant šio filmo herojui. Deja, filmas iš mūsų ekranų jau pasitraukė.

Elitinis būrys (Tropa de elite)
rež. José Padilha

Atrodytų tikras atradimas, kai ne itin žinomas režisierius įvertinamas Auksiniu „Berlynalės” lokiu. Režisierius gal ir nežinomas, bet už filmo stovi tokie vardai, kad kalnus nuverstų. Turbūt nesunku tarp daugybės paminėjimų, filmo pradžioje kelis kartus užfiksuoti brolių Weinsteinų pavardes (keista, kad jų, kaip šio filmo prodiuserių nerodo imdb bazė). O tai ir „Rembo”, ir „Sin City”, ir „Žiedų valdovo”, ir kitų didybių prodiuseriai. Tarp titrų ir dar vienas žinomas vardas – Bráulio Mantovani, tas pats, kuris rašė eilutes „Dievų miestui”. Neabejoju, kad mačiusieji pastarąjį, šį kartą matė nemažai panašumų – ir istorijos, ir itin dinamiško vaizdo, montavimo. Deja, nors tai dar vienas „Kino pavasario” filmas, kurį malonu pažiūrėti nuo pradžios iki galo, iki geriausiųjų tikrai netraukia, kur jau ten iki „There Will Be Blood”, kurį jis „padarė” Berlyne.

Visų pirma, pati istorija apie nusikaltelius ir korumpuotus policininkus yra jau gerokai išeksplotuota. Jeigu ne Lotynų Amerikos temperamentas, „Elitinį būrį” galėtume lyginti su „Training Day”. Tiesa, tai būtų pagyrimas, nes šių dviejų filmų scenarijus gan skirtingo svorio. Ar kas tiksliai galėtų pasakyti, koks yra šio filmo tikslas, fokusas? Papasakoti apie korupciją? Apie tai, ką tenka pereiti elitinio būrio vienam vadų, kad rastų sau pamainą (geras gabalas juostos skiriamas istorijai apie naujokų į elitinį būrį paieškoms, kurį iškirpus, filmas išliktų nė kiek siužetiškai nepažeistas)? Panašu į pirmą variantą – padaryti filmą apie korupciją „vstylie” Lotynų Amerika. Ir štai ši užduotis puikiai įgyvendinama. Deja, įsivėlęs į veiksmo sukimą, José Padilha gerokai pamiršta filmo herojus, kurių per tas kelias valandas tesužinojau vardus. Tiesą sakant, jau ir juos pamiršau. Jeigu toks žanras jums prie širdies, naujovių neieškot, sielos maitint nesiruošiat – malonumas garantuotas.

Dar rodys:
2008-04-12 21:30 „Coca-Cola Plaza” Didžioji salė

ŠEŠTA DIENA.

Tėve mūsų (Padre Nuestro)
rež. Christopher Zalla

Kiekvieną kartą eidamas į svarbiu „Sundance” kino festivalio prizu apdovanotą filmą (šiuo atveju – geriausias draminis filmas) su lengva ironija tikiuosi būti nustebintas ir pamatyt vidutinio lygio filmą. Ne šį kartą…

Nors imdb.com filmą vertina neįtikėtinu 6.1/10, nė sekundei netenka nusivilti „Tėve mūsų”. Beje, jeigu filmą renkatės tik pagal aprašymą kino pavasario tinklalapyje, galėjot ir apsigaut – panašu, jog organizatoriai filmo nematę. Iš tiesų, filmas prasideda grupės nelegalų meksikiečių kelione į Niujorką. Ir tikrai jos metu du jaunuoliai – Pedro ir Chuanas – mėgina susidraugauti, bet tai, apie ką yra filmas – 100% priešingybė tam, ką matėte iki tol. Kelionės metu Pedro papasakoja, kad motinai mirus, jis vykstą pas tėvą, kurio gyvenime nėra matęs – tik turi adresą ir motinos rašytą laišką su adresu. Chuanas, kuris filmo eigoje išryškėja, kaip apsukrus Jackie Chaniškas mulkis, kelionės metu apšvarina savo „draugelį”, pavogia laišką ir įsijaučia į Pedro vaidmenį – ieško tėvo, bando užmegzti santykius su juo. Tuo tarpu tikrasis Pedro įsisuka į tikrą nelegalo nemokančio net vietinės kalbos gyvenimą, bet siekia to paties – surasti tėvą. Žinoma, kad jų keliai susikirs, bet kur, kaip ir kada – sužinosit tik kino kelionėje.

Šiaip filmas pakankamai neSundance’iškas, nenukentėjęs nuo mažo biudžeto – ne toks jau ir indie, bet… Nelabi yra ką prikišti nei istorijai, nei vaidybai, nei kitoms filmo sudedamosioms dalims. Kuo „Tėve mūsų” nusikalto imdb lankytojams, kurių dauguma iš JAV, galima tik spėlioti. Gal to, kad filmo pagrindas – meksikiečiai atvykstantys į šalį atsiriekti dalelę Amerikietiškos svajonės? Galbūt. Tiesa, „Tėve mūsų” iš dalies primena ir dėl to galėtų patikti „Scanoramoje” rodyto „Mirušo” gerbėjams. Ir tema panaši (emigracija), ir tikslas – surasti tėvą, ir net šiek tiek finalas… Kartais iškildavo minčių, jog Christopher Zalla buvo matęs norvegų darbą, bet tai jokiu būdu nėra plagijatas. Kaip ten bebūtų, vakar didžioji salė buvo nusikalstamai tuščia, bet nuodėmę dar galite/ reiktų išpirkti:

2008-04-11 20:00 „Coca-Cola Plaza” Salė 3
2008-04-13 17:05 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11

Deizė Diamond (Daisy Diamond)
rež. Simon Staho

Lietuvoje turėjome galimybę matyti bent du Simon Staho filmus – „Bang Bang Orangutang” ir „Day And Night”. „Deizė Diamond” – psichologiškai tikrai stipriausias. Turbūt nebūtų per drąsu pasakyti, kad bent jau pirmoji filmo pusė – terorizmas žiūrovo atžvilgiu. Geras 45 minutes stebi, kaip aktore norinti tapti Ana nesusitvarko su savo ketverių metų dukrele. Didžiąją dalį to laiko žiūrovas tik ir girdi isterišką vaiko klykimą, kuris tiesiog veda iš proto. Čia aš vėl išsišoksiu su savo erezijom prisimindamas filmą „Skafandras Ir Drugelis”, kuriame teko visą filmą žiūrėti į tai, kaip žmogus bendrauja mirkčiodamas – lyg tai nebūtų užp**e dar penkioliktą filmo minutę. „Deizė Diamond” šiuo punktu irgi smarkia perlenkia lazdą, nes kuo gali baigtis motinos ir vaiko santykiai galima nuspėti per trečdalį tos klykiančios kančios – tiek užtektų ir beprotiškiausiam motinos poelgiui pateisinti. Kine, žinoma.

Nors filmo moralas galėtų būti apie artimųjų, brangių žmonių vertinimą tada, kai jie yra, tokių, kokie jie yra (praradęs artimą žmogų kartais pagalvoji, jog jeigu tik būtų galimybė jį susigrąžinti, sutiktum atsidurti net pačioje nemaloniausioje istorijoje, prisiminime), didžioji dalis istorijos – žmogaus ritimasis žemyn, destrukcija, susinaikinimas. Sunku paneigti, kad tai labai stiprus filmas, bet ar jį būtina pamatyti? Geriau nereikia.

Dar rodys:
2008-04-15 22:00 „Coca-Cola Plaza” Salė 4

PENKTA DIENA.

Sutrikusi Ana (Caótica Ana)
rež. Julio Medem

Menas. Ir tai pirmas geras šio festivalio filmas, kurio niekam per daug nerekomenduosiu – istorija čia tiek užvelta ir mistifikuota, kad kartais nelieka nieko kito, kaip tik mėgautis vaizdu. Pavyzdžiui, Vaidas Jauniškis iki galo neištvėrė… Tuo tarpu aš šio filmo atžvilgiu taikau labai retai išsprūstantį apibūdinimą (beveik apdovanojimą) – aš tokio nepadaryčiau! Yra daugybė neįtikėtinai gerų filmų, kurių gerumo formulę gali atsekti žingsnis po žingsnio ir yra „Sutrikusi Ana”, Darren Aronofsky „The Fountain”, etc.

Paprasta menininkė vardu Ana ją atradusios mecenatės yra pakviečiama studijuoti į Madridą. Tai visai kitas meno ir menininkų pasaulis, kuriame, atsitiktinai ar ne, dažnai dominuoja nuogas kūnas, minčių/ veiksmų laisvumas – tiesiog užlenktas meniškumas. Šiame pasaulyje Ana įsisuka į hipnozės seansų žaidimą, kurio dėka keliauja iš kartos į kartą, tūkstantmečiais ar net iki pradžių pradžios, kad atrastų save, savo istoriją ir net mylimą žmogų. Turinio atpasakojimas šiuo atveju prilygtų apžvalgos savižudybei, nes jeigu šiame filme nesugebėsi mėgautis kelione – vaizdais – tikslas-atsakymas nebus toks saldus. Žiūrint iš toli, „Sutrikusi Ana” pasakoja apie vyriško ir moteriško prado, gėrio ir blogio, kovą, santykius, išminties, filosofijos perdavimą iš kartos į kartą, stereotipinius paveikslus, galop – tai, kur link mes einam ir kas mūsų laukia. Esu beveik įsitikinęs, kad kiekvienas turės savas išvadas.

Dar bus rodomas:
2008-04-09 16:45 „Coca-Cola Plaza” Salė 4
2008-04-12 21:40 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11

Heima (Heima) rež. Dean DeBlois
Nežiūrėjau šios „Sigur Rós“ kelionės namo didžiajame ekrane ir, patikėkit, nežiūrėsiu. Grupė kadais pati pristatė šį filma keliuose didžiuosiuose ekranuose, bet tikroji jos kelionė buvo DVD diskuose į kiekvieno mūsų namus. Žinoma, ne „laptopo” ekrane žiūrėti reiktų, ne „šilelio” ir per televizoriaus kolonėles, bet… Atsipalaidavus, atitrūkus nuo pasaulio, popcorn‘o, įsisukus į pledą ir gurkšnojant karštą arbatą, tuo metu, kai grupės vokalistas su kepuraite ir pirštinėmis dainuoja šaltose, rytinėse Isladijos platybėse. Kita vertus, pasikartosiu, bet, jeigu kitokios galimybės nėra – „Heima” tiesiog būtina pamatyti festivalio metu. Ne tik dėl to, kad filmas apie „Sigur Rós“ („M1” jų negroja, tad kas juos žino), bet ir dėl to, kad tai filmas apie Islandiją. Filmas, kuriame magiškai graži šalis yra ne mažiau svarbi negu patys „Sigur Rós“. O gal tiesiog vieni be kitų negali egzistuoti. „Heima” enciklopediniam žinyne būtų galima prirašyti kaip pavyzdį prie žodžių magija, grožis, Islandija, muzika.

Likę seansai:
2008-04-12 21:15 „Coca-Cola Plaza” Salė 3
2008-04-15 19:05 „Coca-Cola Plaza” Salė 3

KETVIRTA DIENA.

Continental, filmas be ginklų (Continental, un film sans fusil)
rež. Stéphane LaFleur

Skirtingai nuo estų „Rudens puotos”, kanadiečių „Continental..” neša ne į Kaurismäkio, bet į Roy Anderssono paveiksliukų, komedijinių miniatiūrų pusę. Kas panašu – tiek vieno, tiek kito herojai bėga nuo vienatvės, ieško artimumo, intymumo, meilės, nori būti reikalingi. Viskas prasideda nuo to, kad „mistinėmis” aplinkybėmis dingsta žmogus. Į jo vietą iš kito miesto atvyksta su žmona nesutariantis vyras. Jis apsistoja viešbutyje, kuriame dirba antrosios pusės neturinti, bet vaiko trokštanti administratorė. Kažkur vienam senyvam vyriškiui prireikia pinigų žandikaulio operacijai, dėl ko jis užsuka pas atlygį už informaciją siūlančią dingusio vyriškio žmoną ir t.t. ir pan., bet šie paveiksliukai į galutinę istoriją nesusiveda 100%. Continental – tai šokis, kai šokama kompanijoje, bet pavieniui – be fizinio kontakto. Geriau negu nieko, bet ne tai, ko iš tiesų trokšti. Tokie ir šio filmo herojų gyvenimai. Jauno vyro kaimynystėje gyvena aistringa porelė, kuri nebijo pasakyti, ko trokšta ir jie lyg priešingybė viskam, ką matai. Subtilus ir labai sveikas humoras, drama – tai, ką mielai būtų galima pažiūrėti ir dar kartą.

Likęs seansas: 2008-04-10 18:00 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11

Rudens puota (Sügisball )
rež. Veiko Õunpuu

Estų filmas, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo maloni staigmena. Festivalį pristatę estiško kino festivalio rengėjai, prieš pat filmą autoriaus prašymu pacitavo Samuel Beckett: Kai tu iki kaklo šūde, visa, kas tau belieka, tai dainuoti. Nors ir nebūdamas dėl to tikras, spėju, jog tai buvo pasakyta ne apie filmo herojus, bet patį filmą, pasakojimą, detales, jame iš nuolatos rodomo skendimo į šūdą išlendančius juokelius. Postsovietinės erdvės perteikimas, filmuojant šešių herojų gyvenimo peripetijas pilkų blokinių namų pasaulyje, jau savaime turėtų būti niūrus, depresyvus. O kur dar sušiktas kiekvieno jų gyvenimas? Rašytojas, kurį palieka žmona, pagyvenęs vienišas kirpėjas iš suomijos, šveicorius, kuris veda moterų su kuriomis permiegojo knygutę, etc. Bet kiekvienam tokiam nevykėliui režisierius atranda gal kiek nelogišką, neracionalų, bet visada juokingą praskaidrinimą. Jeigu jau rašai apie moteris su kuriom permiegojai, tai greta vardo pavardės prirašai zodiako ženklą, jeigu savo vienatvę skaidrini maitindamas „bulka” balandžius, tai būtinai ja pamaitink ir mažą iš vaikų darželio į tave žvelgiančią mergaitę. Tiek tempas, tiek kadrai, tiek humoras šiek tiek Kaurismakiški, bet tai nė kiek nenurašo pasaulinės klasės estų darbo. Nors tai filmas apie gyvenimo rudenį, kai viskas ima mirti (tai ateina nebūtinai senatvėje), tuštėti, tuo pačiu reikia pastebėti ir tai, kad tai dar nėra žiema – filme yra šiek tiek vilties. Nereikia būti akylam stebėtojui, kad pamatytum, jog tiesioginis kelias į rudenį – vienatvė, o išeitis – artimumas, intymumas, draugystė, meilė. Gaila, kad šiam, žiūrovų labai gerai priimtam filmui numatyta tiek mažai seansų.

Filmą dar galite pamatyti:
2008-04-07 16:30 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11
2008-04-09 21:45 „Coca-Cola Plaza” Salė 12

Iš kitos pusės (Auf der Anderen Seite) rež. Fatih Akin

Kadangi jau matytas, drąsiai filmą rekomendavau dar prieš festivalį. Dar nematęs visų festivalio filmų galiu užtikrinti, kad jis tikrai bus tarp „Kino pavasaris’ 08′ geriausiųjų, nes geras yra geras, nepaisant to, kokie stiprūs konkurentai. Šį kartą Vokietijoje gyvenantis turkas Fatih Akin sumezga tokią istoriją, kurioje persipyna kelių abiejų minimų šalių gyventojų likimai, kad Kanams belieka jį apdovanoti už geriausią scenarijų. Tokių filmų siužetinė linija tuo pačiu ir itin primityvi, ir paini, ir neįtikėtina. žmonės gyvenime susitinka ir prasilenkia net nežinodami kokių aplinkybių sukūryje jie visi sukasi, bet kaip sakė vienas filmo “Magnolija” herojų apie varlių lietų: “taip būna”. toks ir Fatih Akino pasakojimas, kurio scenarijus, kaip minėtos “Magnolia” ar “Babelis” parašytas pagal taip vadinamą “nonlinear” formulę. Kartais prasilenkia laikai, kartais herojai, kartais jie visi praeina vienas pro kitą, bet net žinodami apie jų egzistavimą, taip ir nesusipažįsta – aplinkybės nesuveda. Bet kaip ir visa gyvenime, tai yra į gerą. Visa, kas mums nutinka yra į gerą, jeigu iš to gauname pamoką. Būtina pamatyti.

Seansai:
2008-04-07 17:15 „Coca-Cola Plaza” Salė 3
2008-04-11 19:20 „Coca-Cola Plaza” Didžioji salė
2008-04-13 19:20 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11
2008-04-18 19:00 Kauno „Forum Cinemas” Salė 1
_ _ _

Festivalio organizatoriai šiek tiek keičiasi, programų sudarytojai irgi, bet viena lieka pastovu – kažkodėl žiūrovas neinformuojamas apie atvejus, kai filmas bus rodomas ne kokybiškai iš juostos, bet… Iš DVD. Į tokių gretas šiandien papuolė kokybiški „dokai” „Annie Leibovitz: gyvenimas pro objektyvą” ir „Amerika prieš Johną Lennoną”.

„Annie Leibovitz: gyvenimas pro objektyvą”
rež. Barbara Leibovitz

Dabar, jau po filmo, galima vardinti ne tik tuos šios žymios fotografės darbus, kurie minimi filmo apraše, bet ir tiesiog atgaminti, tai, ką atrodytų visada žinojai. Pavyzdžiui kone etalonu tapusi nėščios Demi Moore nuotrauką, kuri sukėlė ne tik diskusijų, bet ir kopijavimo, plagijavimo bangą. Arba paskutinė Johnno Lennono nuotrauka, kurioje jis nuogas apsikabinęs Yoko Ono – likus vos 6 valandoms iki daininko žūties. Bet ne įžymybės turėtų patraukti į šį filmą, o gyvenimo istorija. Nekalbant apie tikrai nuotaikingą ir muzikalų filmo toną, ne kartą ašarą išspaudė tai, kas man labai dažnai ją išspaudžia – tai, kad matai žmogų, kuris tiesiog visa siela, kūnu atsidavęs tam, ką daro, tiki tuo ir nė kiek nesididžiuoja – tiesiog daro. „Nėra tokio dalyko, kaip gyvenimas ir darbas, man tai vienas ir tas pats”, – sako Annie ir… Gal toks pavyzdys įkvėps ir jus?

Amerika prieš Johną Lennoną.
rež. David Leaf, John Scheinfeld

Labai gerai sukaltas dokumentinis apie Johną Lenoną, jo kovą už taiką pasaulyje bei tai, kaip dėl to pergyveno Nixono laikų JAV vadovybė. Emocijų, jausmo čia žinoma nepalyginamai mažiau negu filme apie garsiąją fotografę, bet žiūrovas apipilamas faktų gausa, kurie lipdo gan įdomų, nežinomą to laiko portretą. Gal tik paskutinės minutės atrodė tradiciškai pritemptos prie noro viską baigti šūviais.. Juk filmo istorija buvo apie JAV valdžios Niksono laikais politiką jo atžvilgiu, kuri vėliau pasikeitė, o žuvo J. Lennonas jau kito prezidento laikais. Na, bet yra kaip yra…

ANTRA DIENA.

Kartą (Once) rež. John Carney [trailer’is]

Akivaizdu, kad į mano kokybės etaloną – „Sundance” festivalį susirenka ne tik gera žiūri, bet ir publika – ten „Kartą” pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Be dar kelių dešimčių apdovanojimų, „Kartą” buvo įvertintas ir „Oskaru” už muziką, o muzika didžiąja dalimi ir yra tai, ką filmo režisierius John Carney dovanoja žiūrovui. Kartais atrodo, kad tai, kas vyksta ekrane yra ne filmas su puikia muzika, bet puikiai muzikai pritaikytas filmas (abu pagrindiniai aktoriai visų pirma yra profesionalūs muzikantai ir tik tada – aktoriai). Jau pažiūrėjęs ne tik, kad nebeabejoji, jog daina buvo verta „Oskaro”, bet greičiausiai ir visas garso takelis. Kažko panašaus, taip organiškai įsiliejančio į veiksmą nemačiau nuo P.T.Anderson’o darbo su Aimee Mann filme „Magnolija”, ypatingai dainoje „Wise Up”.

Nors ši mažo biudžeto (biudžetas tik 165 000$ !!!) romantinė juosta organizatorių priskirta prie filmų pramogai, „Kartą” reiktų vadinti atpalaiduojančiu, įkvepiančiu arba naudojant anglišką terminą – „uplifting„. Tokių filmų kaip „Prieš saulėlydį”, „Prieš saulėtekį” (iš dalies ir „Garden State”) gerbėjai po filmo (nors greičiau dar jo metu) susilydys ir kaip ir aš, dar tik prasidėjus festivaliui įrašys jį prie 5 geriausių festivalio darbų. Kitaip ir būti negali – istorija apie dvi Kartą susitikusias, viena kitą atradusias meniškas sielas tiesiog nuginkluoja paprastumu, nuoširdumu ir muzika. Nors aiškiai jauti/ matai, kad tai meilės istorija, kadais meilės sužeisti žmonės savo santykius „pateisina” bendru pomėgiu – muzika, bendru tikslu – įrašyti kelias dainas profesionalioje studijoje. Kas toliau? Juk jis jau kuris laikas planuoja grįžti į Londoną dar kartą pabandyti su savo drauge, o ji – laukia, kad iš Čekijos pas ją atvažiuos vyras ir jos dukrelė turės tėvą. O gal nė velnio jis nenori pabandyti, o gal nė velnio ji nelaukia?.. Scenarijuje apie tai neparašyta – teks skaityti tarp eilučių.

Jeigu nesugebėsit pamatyti viename iš daugybės likusių seansų, būsit asilai:
2008-04-05 13:10 „Coca-Cola Plaza” Salė 4
2008-04-07 22:05 „Coca-Cola Plaza” Salė 4
2008-04-08 16:00 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11
2008-04-09 20:00 „Coca-Cola Plaza” Salė 12
2008-04-10 16:30 „Coca-Cola Plaza” Salė 3
2008-04-12 16:50 „Coca-Cola Plaza” Salė 4
2008-04-17 19:10 „Skalvijos” kino centras
2008-04-18 17:00 Kauno „Forum Cinemas” Salė 1
2008-04-22 19:00 Kauno „Forum Cinemas” Salė 1

Aš iš Tito Veleso (Jas sum od Titov Veles) rež. Teona Strugar Mitevska
Šį iki pusės matytą iš Balkanų atkeliavusį darbą pavadinčiau žaidimu, bandymu, eksperimentu. Tyliu, šnabždančiu, menišku – savitiksliai menišku. Deja, vizualiai gan graži (pagrindinė aktorė neįtikėtinai panaši į mūsų dainininkę Jurgą, o filmo metu dailiai demonstruojamas jos puikus kūnas) istorija, neužkabino turiniu, istorija, tad teko palikti vardan pietų, kad suspėčiau į sekantį filmą.

4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos (4 luni, 3 saptamani si 2 zile)
rež. Cristian Mungiu
Nematau prasmės kartoti taiklios Simo Čelutkos apžvalgos, tad tik keli pastebėjimai. Tai filmas įtampa, psichologija, talentas įtraukti. Istorija gan paprasta – mergina (ir jos draugė) bei jų nueiti keliai norint komunistinėje Rumunijoje pasidaryti abortą. Žinoma, kad tai buvo nelegalu, o tokius dalykus dažnai lydi nežinomybė, baimė. Ir šių dalykų atsivalgysit iki soties. Po seanso salė tylėjo, kaip per laidotuves, bet užtikrinu – tikrai ne dėl to, kad filmas prastas – bijojo, kad jų reakcija bus nesuprasta. Ar filmą norisi žiūrėti dar kartą ir panašūs dalykai priklauso ir nuo skonio, aktualumo kiekvienam atskirai, bet… Kad tai tobulas darbas – nėra jokių abejonių.

Seansai:
2008-04-06 17:20 „Coca-Cola Plaza” Didžioji salė
2008-04-12 15:45 „Coca-Cola Plaza” Salė 3
2008-04-16 20:00 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11
2008-04-19 18:40 Kauno „Forum Cinemas” Salė 1

ATIDARYMAS: PIRMA DIENA.

Tuščia tara (Vratné Lahve) [trailer’is]
rež. Jan Sverák
Apžvelgdamas „Kino pavasario” filmus, spėjau, kad mūsu laukia, jeigu ne gera, tai tikrai šilta komedija (vis tik „Tuščios taros” scenarijus/ režisūra, pagrindinio vaidmens atlikėjai – pažįstami iš „Oskarinio” filmo „Kolios”, kuris būtent tokį – šiltą – įspūdį ir paliko). Visa tai pasiteisino su kaupu ir, nors komedija yra nedėkingas žanras norint pakliūti į geriausių filmų sąrašą (juk tai nerimta!), bendras jausmas po filmo viršijo ne tik lūkesčius šio darbo atžvilgiu, bet ir „Kolios”. O priežastis to paprasta – tai labai įtikėtina, nuoširdi ir išmintinga istorija, kuri, jaučiasi, nėra sukurta, bet tikrai išgyventa, patirta ir žiūrovui sudėta į scenarijaus eilutes.

Legendinį Sean Connery primenantis aktorius Zdenek Sverák parašė ir suvaidino istoriją apie gyvenimo rudenį, tiksliau tai, kad jis ateina tik tada, kai tu jį įsileidi. Vieną dieną supratęs, kad dirbti su vaikais mokykloje jam per sunku, jis imasi kurjerio darbo, patyręs avariją – ima dirbti stiklo taros supirkėju. Jo žmona teigia, kad jis tiesiog nori pabėgti iš namų, idant jam nereiktų būti su ja, kai iš tiesų, jis skirtingai nei ji, tiesiog atsisako priimti metų primestą naštą. Ir prisiimtas vaidmuo daro akivaizdžią įtaką jų gyvenimui, savijautai, etc. Šie du žmonės, jų gyvenimai tėra istorijos stuburas – stiprioji jo pusė yra pasakojimo kalba, mažos siužetinės detalės, juokeliai, įžvalgos. Šypsojaus, kai į repliką skalbinius lyginančiai žmonai „Man keista, kaip tokia išsilavinusi moteris, žiūri tokius dalykus” (rodo meksikietišką serialą), ji atšauna: „Tau tikriausiai niekada neteko lyginti”. Šyptelėjau, kai prieš užmigdama, ji savo nuolat kažką veikiančiam vyrui pasakė „Anksčiau aš laukdavau vasaros, nes žinojau, kad bus šilta. Vėliau žiemos – nes nebus musių. O dabar aš nieko nebelaukiu”. Visa tai taip tikra ir tuo pačiu man, jaunam žmogui, taip netikėta, kad viso filmo metu taip ir nesugebu paleisti šypsenos iš veido. Tikiu, kad šio festivalio metu bus ir įdomesnių, inovatyvesnių filmų, bet… „Tuščios taros” scenarijaus nuoširdus atvirumas, netikėtumas, įžvalgumas ir šiltumas mažų mažiausiai nustebino. Jeigu tiksliau – pribloškė.

Seansai:
2008-04-05 15:00 „Coca-Cola Plaza” Salė 4
2008-04-07 21:20 „Coca-Cola Plaza” Salė 10/11

Burtai (Sztuczki)
rež. Andrzej Jakimowski

Trumpai užsimindamas apie „Burtus” pasiteisinsiu tuo, kad išsiliejau rašydamas apie „Tuščią tarą”. Abu filmai komedijos, bet skirtumas tarp jų – milžiniškas. Tai gerai jautėsi retuose, kukliuose atidarymo seanso juoko pliūpsniuose. Pagrindinio herojaus – mažo berniuko – naudojami „burtai”, kuriais jis nori susigrąžinti kadais šeimą palikusį tėvą, niekuo neprimena stebuklų iš „Amelijos” ar „Gyvenimo žuvies” – filmų, kurie minimi filmo aprašyme. Keli gražesni, kiek balkaniški, muzikos akordai, keli gražesni vaizdai ir „burtai”, „burtai” be kiek įdomesnės istorijos, siužetinių vingių. Jeigu dar neturite bilieto į šį seansą, pažiūrėkite ką rodo kitose salėse.

KP 2008: apžvalga, rekomendacijos.
Oficialus „Kino pavasaris 2008” puslapis.

fb-share-icon

110 komentarų apie “Kino pavasario’08 dienoraštis: reziume.

  1. ai, ar butu tos retrospektyvos ar nebutu, vitiek neymanoma pamatyti VISU filmu. o „katzelmacheris” vis tik yra jega :)

  2. aš kaip tik tuo ir džiaugiuosi, kad geriausi nėra vien tik „geriausi iš parodytų”. vargiai festivalyje buvo filmų įnešančių naują supratimą apie kiną (kaip dažnai tokie pasirodo, kartą per metus, dvejus, penkerius), bet manau, kad didžioji dalis mano top5 – aukščiausios klasės kinas. kad ir tas pats „iš kitos pusės?. na, lyg ir nieko naujo, bet kiek į scenarijų sukišta temų, kaip puikiai ir neprikišamai jos nagrinėjamos! tame ir esmė – tai aktualus kinas. kartais (tik ne šį kartą) esmė ne tame, kas nagrinėjama (lukai, dar pamiršai seksualines mažumas, kurių, matyt, tarp kino kritikų irgi apstu), bet kaip – ir ties kuria vieta gali prikišti akin’ui išskyrus tą vienintelį perkramtytą epizodą su skelbimų lenta?

  3. kad neziuredamas programą, o remdamasis atmintimi, praleidau, jog ONCE yra is „Kinas pramogai” programos. Taciau likusieji tikrai silpnoki…

  4. Pykit, nepykit, o retrospektyvos bus VISADA. Tokie yra festivaliniai standartai. Visai nedurnai daro žmonės, kurie atiduoda joms pirmenybę naujų filmų sąskaita…

    Jurga neteisi dėl manymo, kad pamatė viską „geriausią”. Tiesiog tą penketuką galima buvo sustatyti iš visai kitų filmų. Ir neįmanoma jo būtų „sudirbti” – daug lygių filmų būta. Priklauso nuo skonio.

  5. for sure, „sutrikusi ana” verta dėmesio. ir ne tik dėl vizualaus peno akims kaip žiūroviškai spalvingas kinas. nagrinėjamų temų apstu. vienos labiau universalios, kitos – geopolitinės, aktualesnės šiaurės afrikos regionui ir pan. bet lyčių tema visgi jungiamoji grandis. sena kaip pasaulis tema, bet ganėtinai nauja ir patraukli jos pateikimo forma. patiko, netgi labai. „pagauna” nuo pirmų kadrų ir prikausto dėmesį, nori ar nenori ;)

  6. Prie asmeninių atradimų minėjau estų „Rudens puota” ir lietuvių „Kolekcionierė”. Abu juos rodys iš atostogų grįžusi „Skalvija”:

    „Rudens puota“
    „Sügisball“
    Rež. Veiko Õunpuu
    Vaid. Rain Tolk, Taavi Eelmaa, Juhan Ufsak
    (drama, Estija, 2007, 2.03)
    1, 5 d. – 18.50, 2, 7 d. – 20.30, 3 d. – 17 val., 4 d. – 20.40, 6 d. – 15 val.

    „Kolekcionierė“
    „The Collectress“
    Rež. Kristina Buožytė
    Vaid. Gabija Ryškuvienė, Marius Jampolskis, Darius Gumauskas, Valerijus Jevsejevas, Valda Bičkutė, Darius Petkevičius
    (drama, Lietuva, 2008, 1.23)
    2, 4, 7 d. – 17 val., 6 d. – 19.20

  7. Keista, bet į antrąjį mano festivalio top5 pakliuvęs „Sutrikusi Ana”, šiuo metu (dar kelias dienas) rodomas Lietuvoje:
    Forum Cinemas Vingis: 16.10 18.40 21.30
    http://cinema.lt/filmoanotacija.asp?5164

    Jau vien žiūrint į tai, kiek žvaigždučių filmui duoda lietuvaičiai (tai yra, arba visas penkias, arba vieną vienintelę), galima tikėtis labai neeilinio filmo. Toks jis ir yra – netikiu, kad jam galima likti abejingu. Arba spjauni, arba žaviesi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.