Kino Pavasario ir Glazgo Filmų Festivalio sutapimai [2011]

Pasibaigus Glazgo Filmų Festivaliui ir dar neprasidėjus Kino Pavasariui, pats laikas pažiūrėti į kelis filmus-sutapimus, kurie neseniai džiugino dūdmaišių žemę ir greitai burs festivalininkus į tamsias kino sales Lietuvos miestuose.

Maitvanagiai (Rež. Pablo Trapero)

Argentinoje kas antras vairuotojas per dieną bent kartą pravažiuoja raudoną šviesą, skaičiuojant ir viešąjį transportą, o eismo įvykiai yra dažniausia mirties priežastis tarp jaunesnių nei 35. Panašia statistika prasideda argentinietiškas trileris, po kurios jau nebestebina, kad pagrindinius veikėjus – naktinių pamainų nukankintą gydytoją (M. Gusman) ir maitvanagį (R. Darin) suveda avarija. Ji gelbėja gyvybes, jis apiplešinėja ir taip neturtingus, neva atstovaudamas jų interesus draudimo kompanijose. Stiprūs vaidmenys, realistiška istorija, vyniojama žiaurios korupcijos fone, bet vis dėlto trūksta, ir nemažai, kad “Maitvanagiai” paliktų visus patenkintus, kaip kad praeitais metais “Paslaptis jų akyse”, arba prilygtų ankstesniam R. Trapero darbui “Liūtės glėbyje”.

Neišsilavinę nusikaltėliai (Rež. Peter Mullan)

Posakis “vienu šūviu nušauti du zuikius” Glazge turi atitikmenį “vienu akmeniu nudobdi du paukščius”, čia paukščiai , zuikiai ir visi kiti nutrenkiami plytomis arba nusmeigiami peiliais, o miestiečiai šiurpinami legendomis apie “Glazgo šypseną”: jeigu matėt Betmeno priešą, tai jo grimasa – kažkam čia nenusisekusios nakties pavyzdys. Tokios urbanistinės legendos atsirado būtent NEDS vaizduojamame 1970-ųjų Glazge.

P. Mullan jau nusipelnęs abiejose kameros pusėse, įvertintas ir kaip režisierius (Venecijoje), ir kaip aktorius (Kanuose). Kai tėvo alkoholiko vaidmeniui biudžete liko tik 400 svarų, savo naujame filme taip pat turėjo dirbti dviem etatais. Kodėl klasės pirmūnas tampa neišsilavinusiu nusikalteliu ir, kokiomis dalimis atsakomybė tenka jam pačiam, tėvams ir viduramžiškai mokyklai? Tiesą, kad aplinka kalta, jau seniai žinome, o filmas galėjo tai pasakyti ir būdamas trumpesnis, bet likite salėje iki pabaigos, nes, kai jau būsite užliūliuoti socialinio realizmo, tikrai nustebsite.

Norvegų giria (Rež. Anh Hung Tran)

Viename interviu vietnamietis-prancūzas režisierius juokavo, kad filmuojant “Norvegų girią” pribaigė ne vieną vertėją, nes šie atsisakydavo aktoriams perduoti kritiką. Bet išlaikyti novelės dvasią ir stilių buvo svarbiau nei lingvistiniai patogumai. Nežinau, kaip jausis H. Murakamio gerbėjai, spėju, kad bus galvoje turėjusių geresnę ekranizacijos versiją, bet filmas gražus akvareliniais užmiesčio peizažais, melancholiška erotika ir keistai Tokijuje skambančiais Bitlais.

Poezija (Rež. Lee Chang-dong)

Turbūt dėl nevykusių vaikų/anūkų besiaukojančios motinos/močiutės Pietų Korėjoje yra norma, kitaip nebūtų per pastaruosius metus net dviejų skirtingų režisierių filmų “Poezija” ir “Motina” (rež. Joon-ho Bong) apie vargšes moteris, balansuojančias ant išprotėjimo ribos, ir jų atžalas, pergyvenančias dėl to tiek pat, kiek dėl kengūrų populiacijos nykimo.

Sako, gyvenime negalima kartotis, bet dabartis turi rimuotis su tuo praeitimi. Taip Lee Chang-dong “Poezija” rimuojasi su “Paslaptinga saulės šviesa” (prieš porą metų rodytą KP) – vėl apie moterį kančios aklavietėje, šįkart ne dėl netekties, bet anūko nusikaltimo, ieškančią paguodos ne religijoje, bet poezijoje, vėl viskas skleidžiasi lėtai, vėl dalis žiūrovų knapsi kėdėse, nepagaudami poetinės meditacijos ritmo ir nusprendžia, kad dvi valandos yra smarkiai per daug. Filmas, kuriam reikia nusiteikti, bet už kantrybę nepaliekantis be nieko.

Žvėrių karalystė (Rež. David Michod)

Lauktas nemažiau išplėstomis akimis nei “Biutiful” ir “Black Swan”, pritriukšmavęs Sundance tiek, kad D. Michod tapo nacionaline vertybe, sugrąžinusia australų kiną į festivalių žemėlapius,  J. Weaver visiems žinoma blogio motina, o B. Mendelsohn (Pope) įtaigiausiu nestabiliu lunatiku, kuris vien buvimu kadre, verčia nerimauti dėl visų kitų. Kadangi siužetas paremtas tikrais faktais apie susišaudymą Walsh gatvėje ir kriminalinę Pettingill šeimyną,  režisierius apie žiūrovą, matyt, galvojo kaip apie tipišką australą, kuriam  “jis turi ginklą!” savaime policijos korupcijos mastus paaiškinanti frazė. Ne australas tuo tarpu lieka su pakeltu antakiu ir ne visai įtikintas, ypač vėlesniais įvykiais teisme, bet realybėje nuolat vyksta neįtikėtini dalykai, o Darvino teorijos ekranizaciją būtina žiūrėti tik kine.

Už festivalio ribų taip pat matyti: „Savų darbas” – dokumentika apie žmonių poelgių sukeltą krizę ir visą bankinę painiavą paprasta kalba; “Mano laimė”  – niūri kelionė, kurioje keliautojai pasimeta kažkur tarp čia ir niekur; “Gražūs žmonės” – komedija apie smarkiai sulaužytus žmones ir jų seksualinių potraukių duobes, deja, juokinga ne daugiau nei atominis karas; “Pasinerk į tuštumą”  – regos organams negailestingas eksperimentinis originalumo pliūpsnis.

Pabaigai belieka pasakyti, kad bandant išraizgyti KP programą ir sudelioti prioritetus, galva sukasi labiau, nei nuo dvigubai daugiau GFF filmų, kas žudo bet kokį norą spekuliuoti apie tai, kas nematyta. Vis dėlto noriu atkreipti dėmesį į “Landynę”, “The Guardian” išrinktą metų filmu, anot mačiusių, provokuojančia “dokudramą”, kuriai priklauso pagrindinis Londono festivalio prizas ir BAFTA nominacija.

Geros kino šventės!

3 komentarai apie “Kino Pavasario ir Glazgo Filmų Festivalio sutapimai [2011]

  1. o kodel galva ziurint i KP programa sukasi labiau, nei ziurint i Glazgo festivalio?

  2. Rita, iki galo ir aš nesuprantu, kodėl. Bet Glazge buvo galima sėkmingai pritaikyti filtrą, įvertintas filmas kur nors, ar ne, + atkrito siaubo filmai ir Meryl Streep retrosprektyva kaip „kada nors, kai bus laiko“ ir liko visai telpantis į gyvenimą skaičius. Nors, aišku, kai kurie perliukai praslydo nepamatyti, bet bent jau preview susideliojo be vargo. O KP filmų trailer’iai man, nežinau kodėl, nenusiskaito lengvai, todėl mečiau juos žiūrėti ties programos viduriu ir nusprendžiau eiti į The Arbor ir ten, apie ką pasklis gandas.

  3. „Poetry“ yra labai mediatyvus filmas. Gaila, praleistas dideliame ekrane per pernykštį KP. Tiesa, kad šiek tiek trūksta dinamikos, bet visumoje nelieki besigailįs tų dviejų valandų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.