132 komentarai apie “kino pavasaris ’07”

1. jo. arunai (kodėl be Ū?) festivaliai tuom ir geri, kad rodomų tam tikrų filmų po to gali tekti 10 metų laukti, kol galėsi parsisiųsti o jei ir gauni tai originalo kalba. pvz. taip buvo su „screaming masterpeace’. jei ne geri zmones nusipirkę dvd iki siol būčiau nematęs.
   visgi tikiuosi „Versme” gaut greičiau

   Atsakyti

2. Vakar maciau „Koks nuostabus pasaulis” – lengvas, „skanus” filmas, grazi meiles linija, gal primityvus, bet tinkantis arabiskas jumoras. Malonus ausiai – gerai parinkta muzika.
   Vejas siubuojantis miezius – idomu buvo tik ta prasme, kad nelabai ismanau airiu istorija. Bet siaip nieko gero, berniuku su sautuveliais pasilakstymas

   Atsakyti

3. viską galima ištraukti, jei filmas yra išleistas DVD ar bent kartą buvo rodomas kine

   Atsakyti

4. viska galima. lengviau/sunkiau. arba.. isidrebt kedeje ir pasimegauti..

   Atsakyti

5. o ką daryti, jei nėra galimybių įšsidrėbti?

   Atsakyti

6. Ėjau į „keturias minutes“ prieš tai čia prisiskaičius, koks labai nekoks filmas, tačiau labai džiaugiuosi, kad nuėjau, ir nesutinku su daugelio vertinimu. kažkaip tokio stipraus muzikinio/garsinio(?) pagrindo galėtų pavydėti ne vienas filmas, bent jau man tai labai užkliuvo ir tiko patiko tas aspektas. Vaidyba taip pat, gal ne tiek vaidyba, bet sukurti charakteringi personažai, kurie labai gerai išpildyti. Ir dar visai nesutikčiau dėl to, kad žmogus taip negali pasikeisti, žiūrėkit kaip pasikeičia draugai vien dėl kokių vestuvių ar darbo pakeitimo, o čia dvylikametės šlovė (ne su tais kūriniais, kuriuos mylėjo /prievarta/), išskirtinis dėmesys, patėvio išprievartavimas (vadinasi buvo ir tėvų skyrybos), pažintis su kažkokiu pašlemėku, nėštumas, sunkus ir tragiškas gimdymas, dėl kurio kalti medikai… ir dar daug kas nepasakyta turbūt. Daugelis mūsų turbūt būtume išprotėję ir visai palūžę, o ji kažkaip ginasi savo išoriniu žiaurumu. O apie tą nosies krapštymą tai gal galėjo ir nebūti, bet tai galbūt buvo vienintelė nepateisinama vieta filme, gal, nors ir tas netrukdė, ir manau, kad kitos scenos turi savo pateisinimą (ko nepasakyčiau apie taip pat žiūrėtą „Reprizą“). Ir dar patiko scenografija – spalvos, tamsa, šviesa; ir iki galo filmo tikrai negalėjau nuspėti, kad sugros. Žodžiu, sekmadienio vakaro įspūdis liko ir ilgam. Mano akimis žiūrint tikrai geras filmas ir nors nežiūriu filmų po kelis kartus, šitą norėčiau (dėl garsų, spalvų, nuotaikos).

   Atsakyti

7. Tai ir buvo mineta, kad ziurovams gali patikti – smagiai juo manipuliuojama, zinoma, ko jis laukia, kas ji veikia. Tas ir nepatiko. Per daug „vlop” ta ideja igyvendinta.

   liudai, jau kai nera kitos galimybes, tenka suktis kitaip.

   Atsakyti

8. sukamės, sukamės :)

   Atsakyti

9. dar prisiminiau.. pernai buvo labai panashaus kalibro filmas „eik ir tapk”:
   http://www.kinas.info/page.php?movie=3902 tiesa, jis man patiko kur kas labiau, bet esme ta pati – jauti, kad rezisierius zino, kaip sujaudinti ziurova. o kai tai JAUTI, nera taip jau labai malonu. ir jeigu jau mes (as+arunas) su atbukintais jausmas, tai jauciame.. :)))

   Atsakyti

10. Vakar buvau dviejuose filmuose apie Gyvenima. Pirmasis apie NUOSTABU, o antrasis apie TYKUJI..
    Tai pirmasis dar puse velnio, toks lengvutis, bet bent jau supratau apie ka filmas (apie tai, kad nebutina zmogaus pazinti ji isimylint, nes vis tiek isimylime jo paslapti, na kazkas pan..) ir siaip tokiu gan meniskai nufilmuotu scenu buvo nemazai. Vienu žodžiu gam smagiai pažiūrėjau.
    Nu bet TYKUSIS GYVENIMAS nuvargino iki galvos skausmu.. kazkokia letai tekanti nuobodybe apie nezinia ka.. vis lauki kad ivyks stebuklas ir visa tai i kazka tai issivystys, bet taip ir nesulaukiau.. niekam nerekomenduoju, ispudis zemiau nulio.
    tiesa, bilietu jau i ka noriu nueiti nelabai gaunu, tad tenka eiti i tai kas like :D

    Atsakyti

11. Žiūriu, kad nesu vienintelė (o jau ėmiau galvoti, kad taip ir bus), kurios „neužkabino” REGEJIMO POJŪTIS. Nežinau, gal kažkaip kreivom akim žiūrėjau, bet filmas pasirodė paviršutiniškas. Liko jausmas, kad turėjo planą padaryti kažką stipraus ir gilaus, tačiau praplėveno paviršiumi:/ Žiūrėjosi, bet išėjus iš seanso neliko nieko..

    Atsakyti

12. O kame jo paviršutiniškumas?

    Atsakyti

13. hm, pvz, ir as jauciau ta „rezisierius zino ka daro”. ivardijau taip kaip kurpali. bet nuo to filmo itaigumas neisgaravo. beje, daznai atbuke jausmai neleidzia tokios prabangos skaniai paziureti gera pop filma.

    Atsakyti

14. beje, vier minuten soundtrack’as:
    http://www.soundmedia.ch/det/a/ay5/102109064/original-soundtrack/vier-minuten

    Atsakyti

15. Na, kad ir balsas už kadro beria filosofija a la „mažas ir didelis klausia „kodėl”. Kodėl?” Vis pasirodančios žymių žmonių citatos, kurių, tiesą sakant, net nesupratau (o gal nespėjau suprasti:/ Nes vos spėdavau perskaityti. Anyway, nepavyko jų susieti su tuo, ką rodo). Kai kurių siužetinių linijų išvis, manyčiau, nereikėjo. Nes susidarė įspūdis, kad jos ne papildė pagrindinę mintį, o tik pripildė filmą turiniu, nepridėdamos prasmės. Žodžiu, susidarė įspūdis, kad bandė prie to „gilumo” vis kažkaip pritempti. Galop ta paviršutiniškumo įspūdį sustiprino filmo kūrėjų pasisakymai iškart po filmo. Moteriškė klausia: „Ar jūs tikite Pascalio mintim, kuri buvo pacituota filme?” Atsakymas: „Taip”. O tai kodėl? O tai kaip? O kaip tai susiję su filmu?..
    Et. Na sakau, „neužkabino”:/

    Atsakyti

16. Nesutikčiau su Jurgos kinų „Tykaus gyvenimo” nuvertinimu „žemiau 0”. Filmo melancholijos ir filosofijos bėda, jog jis pateko tarp 60-imties filmų į kuriuos veržiesi. Jeigu jį žiūrėčiau vienui vieną per savaitę, vertinčiau tikrai kaip S.Macaitis (žr. Pauliaus nuorodą – siūlyčiau vis dėlto įsisikaityti). Dabar taip – Paulius numigo, aš išėjau papietauti, vėliau grįžau. Tai rodo, kaip mes priėmėme filmą. Tačiau tikrai taip nebūtų, jei filmas eitų kaip atskiras to keisto rytietiško tempo ir prasmių pažiūrėjimas ne festivaliniame režime…
    Panašiai yra su Irano.Irako „Pusmėnuliu” – visai netinka Kino pavasario krūviams. Bet atskirai ta egzotika, trykštanti iš ekrano, manau, neblogai susižiūrėtų…

    Atsakyti

17. SMĖLIO NAMAI – toks tykus braziliškas filmas. tarp amžino gyvenimo ir laikinumo. gera moteru vaidyba, gilus ir birus smelis, letinis susitaikymas su tustuma. ne mano tipo filmas, bet turbut 7/10. nerekomenduociau, bet kas eisit – tikrai pailsesit.

    Atsakyti

18. Khe.. Smagu, šiandien filmų topas pasipildė iki 3 vnt. Greta „Versmės” ir „Regėjimo pojūčio”, drąsiai įrašau visai kitokį „Transdermija”. Artimiausias dienas jo nerodys, tad einu miegot ir įspūdžiais pasidalinsiu kurią kitą dieną ;)

    Atsakyti

19. Rekomenduoju seansą, kuriam, matyt, dar yra bilietų. Šeštadienį, 11.15val. DS rodomas olandų AMŽIAMS. Nekreipkit dėmesio į tai apie „ką šis dokumentinis filmas”. Išvysite neįtikėtino vaizdinio grožio, „įsiurbiančios” muzikos, šmaikščių pasakojimų „net tokioje situacijoje” filmą. Tiesa, mačiau tik pabaigą kol kas, bet, neabejoju, filmo gerumu.

    Smėlio namai mačiau tik pabaigą. Padarė įsimintiną įspūdį vaizdo sodrumas plačiaformatyje ekrane.

    Kas sugebėsite papulti į likusius „Pusė Nelsono” bei filipiniečių „Loterijos pardavėja” seansus mažosiose salėse, tikiuosi, neturėtumėt nusivilti. Abu filmai apie žmogaus likimus, nors kitaip pasakojantys, bet stiprūs, netradiciniai

    Atsakyti

20. Kartais didelis filmų kiekis išeina į naudą – iš nors kiek silpnesnio filmo tiesiog mauni lauk, nes jauti, kad esama nepalyginamai vertingesnių. Gi kitu atveju (pvz. ne per festivalį) sėdėtum ir gaištum galvodamas, kad vis tiek nieko geriau nerodo arba.. juk ne taip ir blogai. Tiesa, tai veikia ne visada.. Tarkim šiandien pakiliai nusiteikęs išlėkiau į “Javos operą“, o papuoliau į “Nenoriu miegoti viena“ (jeigu turit bilietus į vieną šių seansų – susitikrinkit laikus, bo jie gali būti pakeisti). Deja, per darbus spėju apsišviesti tik esamo vakaro repertuaru.. Taip, įvertinęs kaip lėtai įsibėgejantį, bet kažkaip paslaptingai išlaikantį, „Nenoriu miegoti viena“ po nepilno pusvalandžio išmainiau į dienos pietus. Dabar gi grįžęs skaitau, kad tai „Kaprizingo debesies“ režisieriaus darbas, kad filmo pradžiai tai tik rūkas akims prieš tolimesnį veiksmą ir.. Kad teks sugrįžti ir užbaigti šį, tikėtina, mažą šedevriuką. Būsiu prapylęs..

    Bet gi ne visada. Gerokai vėluodamas 18h įlėkiau į filmą “Tiltas“ – būtent toje vietoje, kurioje jį palikau išeidamas, kai žiūrėjau pirmą kartą. Deja, Arūnai, mano nuomonė nesikeičia – filmas kaip prasidėjo ta pačia nata, taip ir baigėsi, t.y. faktiškai matęs pirmas 20 minučių, iš esmės esi matęs visą filmą. Keičiasi žmonės, jų mintys, bet pati istorija nejuda nė iš vietos. Tik nenorėčiau, kad mano nuomonė atrodytų lyg vinis į dokumentinio filmo karstą – šio festivalio dokumentinių filmų programa yra super stipri. Kol kas dar nemačiau nei vieno filmo apie kurį galėčiau ramiai pasakyti „galite neiti“.

    “Kopijuojant Bethovena“ – muzikinė drama, kurioje „atkuriami“ fragmentai iš legendinės 9-osios simfonijos kūrimo aplinkybių. Jausmas lyg žiūrėtum biografinę juostą, bet gi skaitom ir žinom – niekas apie merginą padėjusią kompozitoriuj perrašinėti natas nieko nežino – tai tik gražus išgalvotas momentas. Gal todėl malonus jausmas, jog matai puikią melodramą pakylančia virš paprasto biografinio filmo, ilgainiui apkarsta. Bet gal čia tik mums atbukusiems nuo jausmų taip atrodo – iš kitos pusės filmas ir gerai suvaidintas, ir parašytas, ir saldžiai ragaujamamas.

    Įdomu, kad muzikiniai motyvai iš aukščiau paminėto filmo nuolat kartojosi Chan-wook Parko filme “Užuojauta Keršo poniai“. O prie šio įdomaus (ar ne) fakto reikia paminėti ir dar vieną – vos savaitę pasisvečiavęs pas mus, trečiadienį jis buvo rodomas jau paskutinį kartą (trečią). Gaila, kad pradžia kiek apgaulinga – Arūnas paliko salę sakydamas, kad pasitenkins mano recenzija. Ačiū :) Bet būtent tą pačią akimirką, kai jis paliko salę, visai nestilingas ir nemanieringas filmas įgavo naujų spalvų, pagreitį. Gal tik tiek, kad ankstesniam režisieriaus darbui „Senis“, šis vis vien neprilygsta. Ypač jautėsi formos nenuoseklumas. Kai nuo vieną kartą rodomų abstrakcijų-fantazijų (šuo su žmogaus galva), pereinama prie lengvo kičo (užrašai iš debesų danguje) ir tik tada pereinama į tą režimą, kuris apjungia visus filmo elementus. „Užuojauta Keršo poniai“ – trilogijos apie kerštą dalis. Ir šioje kerštas turėjo kažką bendro su Tarantino „Kill Bill“. Pridėkime lėtą tempą, išlaikymus ir turim „Kill Bill (2) bei Kim-duk Kimo „Tuščių namų“ mišinį. Filmui einant į pabaigą pajunti ir tuos stilingo žiaurumo (atsiprašau, jeigu kam atrodo, kad aš tuo mėgaujuosi) elementus, kurių būta „Senyje“. Taip, lėtai pradėjęs, ilgainiui „Užuojauta Keršo poniai“ būtų tapęs pakankamai rekomenduotinu žiūralu. Deja..

    Bet yra ir gerų naujienų – bent jau man didelį įspūdį palikusį filmą „Taksidermija“, „Kino pavasaryje“ rodys dar du kartus (vieną jų – didžiojoje salėje. Tuoj ir apie jį, bet prieš tai apie dar vieną matytą filmą – “Smėlio namai“. Džiaugiuos, kad nutariau atsisėsti į žurnalistams skirtą vietą – berods šeštoje eilėje. Dažniausiai iš tokio atstumo sunku sekti veiksmą – tiesiog nespėji apžioti viso ekrano. Bet.. „Smėlio namai“ nepasižymi nei dialogų gausa, nei šokinėjančiais vaizdais. Anaiptol – daug gražių, lėtai perteikiamų smėlio platumų, ramybės, vienatvės, tuštumos. Dar neįpusėjus filmui kone paskęsti šioje „niekas nevyksta“ oazėje. Tačiau džiaugsmą galima surasti ir tokiame filme, kaip, kad pagrindinė filmo herojė suranda toje, atrodytų Dievo pamirštoje vietoje. Jeigu turėsit progos pamatyti „Smėlio namus“, įsidėmėkite vienas paskutinių filmo eilučių apie kosmonautus. Jie nukeliavo tūkstančius kilometrų iki Mėnulio, ir ką ten rado? Laimė visuomet yra greta mūsų, tereikia norėti ją pamatyti.

    “Taksidermija“. Apie filmo gerumą (mano skonis) galite spręsti pagal du dalykus. Pirma, aš nemėgstu tokio „Rumuniško MTV“ stiliaus, bendrai rumunų/vengrų, gal net viso Balkanų regiono kino. Yra išimtys, bet jas jau seniai mačiau ir spėjau atsimėgauti. Antra, filme yra daug mėsos, o atsakinėdamas į žiūrovų klausimus, režiserius be jokio sąžinės graužaties aiškino kiek kiaulių ir kiauliukų buvo papjauta filmuojant finalinę sceną. Aišku, kad užrašo „filmo metu nė vienas gyvūnas nenukentėjo“ nebuvo. O aš, kaip ne kaip, vegetaras. Bet gi negali pykti – filmas geras.
    „Taksidermijoj“ pasakojama apie vieną familiją. Tiksliau kelių kartų jos vyrus. Skirtingi laikai, skirtingi pomėgiai, skirtingi jų keistumai. Ir čia tas atvejis (skirtingai nei, kad buvo filme „Pilietis Šuo“), kai tie keistumai nors ir akivaizdžiai ant ribos – turi sau paaiškinimą/ priežastį būti. Filmas, kaip pats režisierius teigė „apie kiekvieno individualų požiūrį į gyvenimą“, sukurtas pagal kelis romanus/noveles, bent jau mano akimis yra prifarširuotas simbolikos, šiuolaikinės visuomenės kritikos. Sunku tiksliai įvardinti, bet tiesiog jauti, kad filmas tuo gyvas. Žmonių išpindėjimų, iškrypimais, išlepimu, vartotojiškumu. Tai nelabai juntama tik pirmoje mini istorijoje – jos metu atrodė, kad bus ne/eilinis filmiūkštis su kaimo humoro prieskonių. Įsivažiuojama. Reikia perspėti, kad nors išeinančių žmonių buvo nedaug, vis tik skaičius buvo bene didžiausias tarp kitų festivalio filmų – iki dviejų dešimčių. Vėl gi, pasak režisieriaus – tai „norma“. Taip, filme pakankamai šlykščių, sukrečiančių veiksmų, kurie kone visą filmą verčia jaustis nejaukiai. Sakyk žmogau, ką tik nori, bet nuolat jauti, kad „Taksiderimija“ tave VEIKIA. Ko daugiau norėti. BŪTINA PAMATYTI, bet tik todėl, kad filmas iš ties geras – kad patiks garantuoti tikrai negaliu.

    Atsakyti

21. pauliau, nemegsti vengru? zagsejimas ir tamara nepatiko? man tai tamara vienas pakiliausiu filmu apie vienisa gyvenimo menininka.

    Atsakyti

22. Su Tamara aiškus nesusipratimas jam išėjo.
    Vengrų kinas visiškai skirtingas nuo rumunų.
    „Senį” įvertinau pakankamai silpnai, kad tikėčiau, jog turiu toliau žiūrėti trilogiją. Pritariu S,Macaičiui – jei būtų kūręs 4-ą filmą, būtų CH. W. PARKAS rimtai išjuoktas.
    Suprantu, kad nebūtina manimi tikėti, bet atidžiai ir PILNAI pažiūrėjęs „NENORIU MIEGOTI VIENA”, konstatuoju, jog tai pats silpniausias Tsai Ming-Liangas filmas, kurio kūrybą dievinu. Nufilmuotas jo lygyje. Bet nesigauna NORMALUS filmas, net atmetant apeliacijas į Rytų kultūros subtilumus. Tiek masiškai žiūrovai neišeidinėjo iš jokio kito seanso, kaip iš šio. Taip pat neteko patirti, jog nenuskambėtų nors kokio skystumo aplosdismentai. Antra filmo valanda primena pripažinto režisieriaus meistrystę, bet … iki jos reikia pažiūrėti pirmą valandą. Publika neatlaiko. Kiniečių „Kitas gyvenimas” – tikrai sėkmingesnis filmas visumoje, vertinant kaip super lėtų, kitos kultūros filmų kategorijoje.
    Labai patariu pažiūrėti šiandien 16.10 arba šeštadienį 11.15 DS dar vcieną dokumentinį filmą – olandų „Amžiams”.
    Vertinum kaip vertą dėmesio norvegų „Repriza”.

    Atsakyti

23. Taip, kai reikia tu pritari kritikams ;) Del „Nenoriu miegoti viena” negaliu daug komentuot – vis tik maciau tik gabala, bet.. Pastaba del isheidinejimu ne vietoj – juk seansai buvo sukeisti. „Javos opera” ir „Nenoriu miegoti viena” pagal aprashus gan skirtingi filmai, tad nenuostabu, kad tik is bedos ateje i filma, ilgainiui jie ishejo..

    Atsakyti

24. p.s.
    TAMARA gan sunkiai ishtveriau. na nepatiko man tas teatras nors tu ka.
    o del rumunijos/vengrijos.. arunai, paziurek (kur nors) rumuniskos mtv reklamas (jas ir miniu) bei palygink su Tamara/Taksidermija.

    Atsakyti

25. Kartoju, rumunų kinas su vengrų panašus tiek kiek lietuvių su estų. Jokių MTV neminiu… Esu labai daug žiūrėjęs būtent vengrų kino. Jis buvo aukštai proteguojamas sovietmečiu. Rumunai kiek mažiau buvo pasiekę. Tačiau paskutiniai jų darbai – aukštai siekiantys…

    Atsakyti

26. Iš „Nenoriu miegoti viena” būtinai išeidinės žiūrovai visada, net specialiai atėję. Be šito neįmanoma…
    S.Macaitį gerbiu – nesiblaško.
    Jeigu autorius pirmas 15-a minučių sugeba būti tokiu banaliu, man jis negali virsti didžiai giliu vėliau. Padorus lygumas turi egzistuoti…

    Atsakyti

27. Na, bent jau man Keršto ponia palaipsniui tik gerėjo.. Pirmos penkiolika minučių tikrai neatspindi likusių. Net jeigu ir ne šedevras. Tiesa, man patiko SENIS.

    Atsakyti

28. Va aš labai norejau paziurei ta Kersto ponia, ale rode mažoje saleje ir bilietu jau pries kelias dienas nebuvo. Man irgi kažkada labai patiko SENIS. beje Pauliau vis galvoju ar ne su tavim ir ziurejau ji? :D
    ir dar.. gal pagaliau pakeisti nuomone apie pirmu 15 min. lemiant galutinii filmo ispudi ;)

    Atsakyti

29. Su manim ir dar kazkuo.. O del 15 minuciu. Ne, bent jau as nepakeisiu. Ypac, jeigu tai tikrai pirmos 15 minuciu :) 99 atvejais is 100 tai pasitvirtina. Bet visko buna, kaip antai rusishkas dubliavimas, akivaizdziai pridejes savo prieskoniu.

    Atsakyti

30. kazkada ziurejau filma „pola x”, kuriame net ir bartas vaidino. filmas truko iki 2 val., 2/3 apskritai nesupratau kas vyko, bet tiesiog ziurejau, nes „sake labai geras”. tai paskutinis 1/3 kai dejo, tai pusvalandi uzmirsau kaip kalbet. bet aisku, tokie atvejai labai vienetiniai.

    Atsakyti

31. o blia ‘pola x’ jau seniai guli dvd, ale man akys nesimerke jo ziureti. nu reiks pakankinti.

    Atsakyti

32. pola x žiauriai sukritikuotas kritikų, man patiko nuo pradžių. Gaila, kad tai vis dėlto buvo ryškiai silpnesnis LEOS CARAX filmas už ankstesniu bei jo „gulbės giesmė”…
    Su „Seniu” gavosi man toks juokas, kad Geras kinas paprašė pareklamuoti. Tai kai surašiau, vietoje omnio buvo priversti įdėti į Ore. Bendradarbiavimas ir nutrūko…
    Iki šiol man PARKAS nepriimtinas – nenuoširdus, išsidirbinėjantis su forma, ieškantis efektų žiūrovui paveikti ir taip gauti pigių „bonusų”… Jei pasiseks, galą „ponios” pažiūrėsiu…
    Reikia dar įvertinti, kad Pauliau, pavėlavai į pradžią. Ten buvo visai cirkai…

    Atsakyti

33. hm, galvojau ir as pabusiu snobu, nueisiu i „nenoriu miegoti viena”. arba as kazko nesuprantu, arba cia is tu „karalius nuogas” variantu. tarkim, pusvalandi, galnet valanda buvo idomu tie statiski kadrai, letas veiksmas, realybes sou, kita kultura.. bet DVI valandas kankinti ziurova ir baigti niekuo? esu pilnas neigiamu emociju, netgi iki tiek, kad anotacijos rasytoja, kuris driso paskutini sakini isdeliot i „Įspūdinga finalinė scena privers jus ištarti žodį „Šedevras”, noretusi pasmaugt plikomis rankomis. ir didziausia bausme butu amzinai versti ziureti, kaip kokiam prisukamo apelsino herojui, sita filma. NEIKIT :)

    Atsakyti

34. tuoj itikesiu, kad neverta eiti :)

    Atsakyti

35. Filmo „Javos opera” seansai:
    Kovo 30 d., penktadienį, 15.15 Didžiojoje salėje
    Balandžio 1d., sekmadienį, 13.30 Didžiojoje salėje
    Balandžio 3d., antradienį, 16.00 12 salėje

    Atsakyti

36. Saulius Macaitis apie „Kino pavasario ‘07“ bangų chaosą:
    (Minimi filmai: „Tykusis gyvenimas”, „Dešimt kanojų“, „Vėjas, siūbuojantis miežius“, „Kitų gyvenimai“, „Kopijuojant Bethoveną“, „Pusė Nelsono“, „Laikas būti laimingam“, „Taksidermija“)
    http://www.balsas.lt/naujienos/kultura/kinas/straipsnis68652

    Atsakyti

37. Nuovargis. Šiandien iš darbo išsmukau anksčiau, kad galėčiau įvertinti Arūno rekomenduotą “Amžiams“. Deja… Vėl gi, tikėtina, kad skonio reikalas, bet mano akyse jis nuėjo filmo „Tiltas“ keliais – niekur. Yra kapinės, jose ilsisi žymūs vardai ir yra žmonės, kurie apie juos kalba. Bent jau pirmas dvidešimt minučių, tai buvo viskas, kas buvo. Privalumas prieš „Tiltą“ nebent tas, kad tiek kalbantieji, tiek apkalbami atstovauja nepalyginamai platesnį spektrą veiklų, užsiėmimų, nuomonių – nekalba to paties per tą patį.

    Pasinaudojęs proga išlėkiau į nieko gero pagal trailerį nežadantį danų “Už kadro“. Traileris pasiteisina. Matome vieno tipelio (pamenat storulį iš „Adomo obuolių“?) bandyma kiekvieną akimirką filmuoti savo gyvenimą ir iš to padaryti filmą. Kartais atrodo, kad laužiama dokumentika, kartais pakvimpa „Bleiro raganos“ projektu, bet dažniausiai – nevykusiu bandymu „parduoti“ visa tai žiūrovui, kaip eksperimentą. Deja, Dmitrevo Nagijevo „OKNA“ vaidyba ir užmačios lenda pro visus plačiojo ekrano kampus. Filmas manęs klausią: „Ar esi pakankamai durnas, kad patikėtum, jog mes čia improvizuojam ir visa šita gyvenimo beprotybė vyksta iš tiesų?“. Atsakau: „eikit nx“, o pats išeinu priešinga kryptimi..

    Atsakyti

38. Kada išeidinėjai iš „Amžių”, pagavau save mintyse, jog filmas gerokai nykesnis, nei susidariau vaizdą iš 20 min. pabaigos. Juokinga, bet galiu konstatuoti tą patį, kaip rašai apie mano santykį su „Didžioji keršto ponia” – kai tik išėjai filmas tapo aktualesnis. Tiesiog įdomesnis. Atsilyginau…

    Atsakyti

39. Arūnai, tu tą patį man sakei apie „Tiltą” – man nepasiteisino, tad keršto neužskaitau :D

    Atsakyti

40. Nepasiteisins ir „Keršto ponios” pagerėjimas man, jei rasiu progos pamatyti. Susigadinau nuomonę apie šį korėjietį dar iki tos keršto trilogijos – buvo toks filmas „Ypatingos paskirties zona”. Gerai, kad pasižiūrėjęs į „Off screen” tuoj pat pabėgau…
    Lukas mano bendramintis dėl Tsian Mian Liango naujausio filmo. Tik šiuo atveju nepūsiu kategoriškumų – meistrystė jame aiškiai išlikusi. Tik persūdo „dūmdamas akis”. Yra kas susižavėjo (bangos apžvalgininkas WRATH). Tačiau, kaip bebūtų veikia tai, kokius filmus šis režisierius sukūrė iki šiol. Matai, jog gavosi tas kartas, kada pripažintas futbolo bombardyrius ima ir nepataiko į vartus. Juk būna…

    Atsakyti

41. Prisipažinsiu – \”Mokykliniu autobusu\” važiavau 2 kartus. Peržiūrėjus pirmąjį kartą, neapleido mintis, kad po gana banalia istorija slepiasi šis tas daugiau, nei vien Kaliguliškos orgijos, gyvenimo tuštumas, nesibaiginatys pa(si)tenkinimai. Kiekvienais metais KP vis bando šokiruoti. 2005-aisiais – \”9 dainomis, praėjusiais metais \”Arbūzais\”. Šįmetis – \”Mokykliniu autobusu. Nežinau, ar esu atbukęs, ar užsigrūdinęs, bet šis John Cameron Mitchell manęs nešokiravo savo tiesiogine prasme – gėjų orgijomis, sado-mazo žaidimais, stambiais genitalijų planais, nes tai – tik paviršinis sluoksnis, kuriuo režisierius suformavo istoriją ir pateikimą. Esu sužavėtas drąsia neprofesionalių aktorių vaidyba (jie dar nesugadinti masinio produkto štampų). Mitchell New York\’ą paverčia didele žaidimų aikštele. Su savais žaidėjais, taisyklėmis bei istorijomis. Vieni veikėjai – pasyvūs stebėtojai, kiti gi – stebimieji. Pagrindinė taisyklė – tu esi žaidimo dalyvis. Režisierius įvykių ašimi pasirinko porų psichoterapeutę (niekada nepatyrusią orgazmo) ir aplink ją formuoja savo mažas-dideles istorijas: savęs pažinimo, pilnatvės (dvasinės ir seksualinės), bendrumo ir vienišumo. Jokio padrikumo. Viskas sustyguota ir susiję ar tobulai siejama. Neabejotinai reikėtų paminėti ir John Cameron Mitchell pasirinktą garso takelį, kuriame Scott Matthew, The Ark, Animal Collective, Azure Ray, Jasper James ir keletas kitų, vertų dėmesio atlikėjų. Prisiminus tai, kaip tiesmukiškai garso takelis buvo komponuojamas \”9 dainose\” norisi šypsotis. \”Mokyklinis autobusas\”- tai nesibaigianti kelionė suaugusiems, pasakojanti, kad orgazmas, nėra tai, ko ieško filmo herojai. Orgazmas yra tai, kas jie yra ir tai, ką turi. Čia ir dabar. 9/10

    Atsakyti

42. Sprendžiant iš trailerių, „Besikartojantis gyvenimas“ turėtų pakelti KP muzikinių filmų lygį – į festivalį vėlavusiai „Javos operai“ tokie tikslai yra akivaizdžiai nepasiekiami. Filmo kūrėjai atgaivino vieną iš nacionalinių legendų, tad finansiniai trūkumai jų neturėjo kamuoti – kas ir matyt masinių scenų, dekoracijų ir pan. smulkmenų dėka. Deja, meniniu lygiu/ įdomumu filmas gauna į kaulus net nuo seno gero indų kino. Jeigu reikėtų „Javos operą“ palyginti su kokiu kitu filmu, tai būtų pernykštis tituluotas „Karmen iš Kaelicos“ – tiek vieno, tiek kito muzikinis takelis buvo toks erzinantis, kad net nesugebėjau užmigti.

    Dabar galvoju, kad gal prie muzikinių galima priskirti meksikiečių juostą “Smuikas“? Na, už „Keturias minutes jis ne mažiau muzikalus, tai tikrai. Pagal vertę – statau tiesiai greta kitų favoritų: „Regėjimo pojūtis“, „Versmė“, „Taksidermija“ ir „Po vedybų“. Pasirodo į vieną filmą galima sudėti ir meksikiečių istorijos fragmentus, ir muziką, ir puikią vaidybą, operatoriaus darbą, vaizdus ir bendrai – istoriją. Bendras vaizdas – unikalus, su niekuo nesusimaišysiantis dar daug metų. Istorijos pagrindas – „7-ojo dešimtmečio Meksiką, kai Guerrero regione esančiuose mažuose kaimuose ypač paaštrėjo santykiai tarp vietinių gyventojų ir kariuomenės smogikų“. Greta jos – trys vienos šeimos vyrai muzikuojantys dieną ir padedantys sukilėliams kiek leidžia galimybės. Vieną dieną vyriausias jų – kokių aštuoniasdešimties senolis-smuikininkas imasi bene svarbiausios užduoties gyvenime… Ir nors filme esama gerų muzikinių epizodų (epizodas bare atrodo lyg mini filmas-klipas savaime), smuikas vaidina esminį vaidmenį, vis tik didžiausią įspūdį palieka istorijos dramatiškumas, bendras vaizdelis ir vaidyba. Kažkaip nesiriša tekstas, sorry, matyt dar nesusigulėjo įspūdžiai.. Bet svarbiausią žinutę turėjot pagauti – filmą būtina pamatyti.
    http://www.kinopavasaris.lt/filmas.php?id=1172233287

    Atsakyti

43. Kaip muzikų svetainėje, siūlyčiau nepraleisti man neišdildomą įspūdį palikusius dokumentinius-muzikinius filmus – ispanų „Klajokliai tx” bei jaunų austrų „Besikartojantis gyvenimas” (megacities RMX). Būtinai stengsiuosi baigti žiūrėti ir „Žmogaus sūnų” – tų pačių pernykščio festivalio „Karmen” kūrėjų „Biblijos interpretaciją”. „Karmen” tikrai buvo nekokia, o naujasis sumanymas – man labai imponavo.
    Labai pritariu Pauliaus teiginaims apie „Smuiką”, bet nesu toks kategoriškas „Javos operos” sudirbimui. Žinoma, renkantis per dieną tik vieną filmą, net operos mėgėjui nelabai turėtų gautis pagal hierachiją suskubti į šį filmą. Yra įdomesnių…

    Atsakyti

44. Nezinau ar cia senos naujienos, bet mano ka tik atrasta, kad i sold-out filma Sensation of sight greiciausiai galima bus patekti dar balandžio 6 d. (papildomas seansas), tuo paciu tikiuosi kad niekur daugiau si naujiena nepasklis ir man bilietu liks :)

    Atsakyti

45. aciu. niekam nesakysiu, aha.

    Atsakyti

46. Atkreipiu dėmesį į 2 dalykus:

    1. Argentinos „Vieno pabėgimo kronika” – stiprus, nelengvas jausmiškai, vienas iš geriausių Kino pavasario filmų.
    2. Mano girto ispanų muzikinio dokumentinmio filmo herojai ketvirtadienį atvyksta į KIno pavasarį ir trumpai pakoncertuos prieš seansą (matyt, uždarymo). Patikėkite, vertas dėmesio dalykas. Jų filme sakoma, jog ne taip seniai buvo tik 3 šio stiliaus atlikėjai pasaulyje…

    Atsakyti

47. Šiandien, jaučiu, būta ir daugiau gerų filmų („10 kanojų“, „Vieno pabėgimo kronika“), bet teko apsiriboti pora: „Metas verkti“ ir „Koks nuostabus pasaulis“.

    Danų „Metas verkti“ – filmas akivaizdžiai nepretenduojantis į šedevrus, metų atradimus ir pan., bet.. Tai ne kritika. Tiesiog režisierius neslepia geros istorijos po novatoriškais sprendimais – tik bando ją pateikti kuo natūraliau. Visą filmą apie keistą provincijos šeimą „varo“ smulkūs, lengvi, nuoširdūs juokeliai. Ir tik palaipsniui iš po jų, kaip iš po tirpstančio sniego ima kilti šeimą gaubianti paslaptis. Prie istorijos prisideda ir vaidyba – jokių perdėtų ambicijų ar nepamatuotų išraiškų – viskas subtilu ir saikinga. „Natūr produkt“ ir ne kitaip. Žiūroviškas, bet tuo pačiu ir kokybiškas kinas.

    Maroko “Koks nuostabus pasaulis“ iš trailerio kvepėjo prieš kelis metus kp rodytu „Dieviškas įsikišimas“ ar net (dėl netiesmuko trilerio elementų) italų „Po meilės“. Realiai filmas nesiekia nė vieno jų lygio, bet velniai girebtų – žiūrėti smagu. Filme yra kelios siužetinės linijos (apie jas http://www.kinopavasaris.lt :)) ir kiekviena jų įneša savo: dramos, trilerio, komedijos, absurdo – pastarojo daugiausiai iš režisieriaus vizijų, filmavimo technikos, kameros kampų, etc. Matau Arūnui iš „biteplius“ ta mišrainė nepatiko, bet čia jau skonio reikalas – man tai paliko loginio nepaaiškinamumo jausmą, kuris virto emociniu pasitenkinimu. Na, čia tas atvejis, kai jauti, jog filmas yra geras, bet nesugebi paaiškinti kodėl. Tai tikrai nėra vienas iš ant tradicinio kurpaliaus sukaltų filmų, o ar bandymas pavykęs – spręskit patys. Aš užskaitau.

    Atsakyti

48. Butinai papolemizuosiu del „What wonderfull world”. Nes įdomu. Deja, kaip ir viskas festivalyje, laiko deficitas konkreciu momentu yra fataliskas…

    Apgailestavau, kad Pauliaus nemaciau rytiniame „Besikartojancio gyvenimo” seanse. Man tai Nr.2. pagal „jėgą” filmas kol kas šiemet…

    Atsakyti

49. vakar maciau norvegu \”Repriza\”. sako, rezisierius joachim trier turi tolimu giminystes rysiu su garsiuoju larsu von, taciau ryskiu kinematografiniu panasumu nepastebejau. nemaciau \\\”Life in Loops\\\”, bet \\\”Repriza\\\” taip pat zongliruoja vaizdu pakartojimais, gal net labiau vedzioja ziurova uz nosies \\\”kas butu, jei\\\’ arba \\\”tuoj bus boom\\\”. imdb radau, kad kai kurie tituluoja si filma kaip geriausia norvegu gamyba po \\\”aberdeen\\\”. ir tikrai jis, nors ir pasilieka skandinaviska humoro jausmo subtiluma, yra kitoks, kaip kulinaras Oliveris – jaunas, zvitrus, bet talentingas. galbut tik is operatoriaus kartais pasigedau labiau uzlaikyto vaizdo, galbut as tik nevykes uzlaikyto vaizdo pasigedelis. kaip ir nieko nepasakiau, o gal todel, kad pamatytumet?

    Atsakyti

50. Dar keletas pastebėjimų apie peržiūrėtus KP filmus. \”Taksidermija\” mane \”apdergė\”. Žinoma, ne tiesiogine prasme. Nesiginčysiu, jog filmas yra tuščias ir nepaliekantis jokio įspūdžio. Jis yra, bet pasirinktos tai perteikti priemonės tikrai sukelia šleikštulį net tiems, kas nėra vegetarai. Neturiu įpročio išeidinėti iš filmų ar juos išjunginėti, bet bežiūrint \”Taksidermija\” bent keletą kartų norėjosi nutraukti visą tą \”skerdyklos\” istoriją. Nemanau, kad žmones lyginti su kiaulėmis yra simboliška. Pats filmas gana tuštokas ir niūrus. Šis apibūdinimas didžiąja dalimi tiktų ir Paul Goldman dramai \”Sąmyšis priemestyje\”. Bežiūrint susidarė įspūdis, jog šią istoriją jau mačiau bent keletą kartų kitose juostose. Patys charakteriai taip pat nykūs. Vienas labiau įsimintinų – antraplanis Anthony Hayes (Kenny) vaidmuo. Nors pati istorija gana nuosekli, tačiau charakteriai atskleidžiami chaotiškai ir gana vangiai bei painiai. Vienas iš tų filmų, kurių nesinori prisiminti ar pamatyti dąrsyk.

    Atsakyti

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.