Kino pavasaris 2008: apžvalga, rekomendacijos [papildyta].

Balandžio 3 d. (ketvirtadienį) prasideda „Kino pavasaris 2008”. 9 programos, 2 retrospektyvos, virš 100 filmų. Per ašaras klausti ar reikėjo tiek daug jau vėlu, tad belieka pasiknisti po filmų aprašymus, kritikų apžvalgas, peržiūrėti trailer’ius, kai kuriuos filmus tiesiog prisiminti, pajungti į darbą intuiciją ir susidėlioti preliminarų žiūrėjimo planą. Jeigu užsuksit čia jau festivalio metu – pažadam, jog rašysim dienoraštį, kuriame bus tikri įspūdžiai iš visų matytų filmų. O kol kas…

MEISTRAI

Iš šios kategorijos vėliau matysime bent du filmus – Woody Alleno „Kasandros prakeiksmą” ir Wong Kar Wai („Meilės laukimas”) „Mano vaivorų naktys”. Abu pamatyti verta, bet po festivalio… Ypač džiugina Wong Kar Wai darbas, kuris nors ir nėra kažkas Tokio (labai tinka lengvam, maloniam atsipalaidavimui po darbo), yra retas kokybiškos romantinės dramos/ komedijos pavyzdys.

Iš likusių primygtinai rekomenduoju Fatih Akino („Galva į sieną) „Iš kitos pusės”. Emigrantai, susikertantys gyvenimai – tai tik filmo elementai, kurie mažai ką pasako apie ypatingai gerą scenarijų ir jo įgyvendinimą. Perliukas.

Šiek tiek sunku prognozuoti dėl Park Chan-wook („Senis”, „Užuojauta keršto poniai”) „Aš esu kyborgas, bet tai nieko”. Anksčiau negailėjęs (dažnai stilingo) žiaurumo šį kartą korėjietis griebiasi komedijos. Atrodo įtartinai azijietiškai „crazy”, bet žiūrėsim… Išankstinių baimių kelia ir buvęs Lenkijos kandidatas „Oskarui” – „Katynė”. Priežastis? – Ar daug matėt gerų patriotinio turinio filmų iš artimojo užsienio? Šis kaip tik toks – apie ilgai slėptas lenkų karininkų žudynes prie Smolensko, kurias įvykdė rusų NKVD. Blogiausia, kad tik vienas seansas – 17 d., tad teks spręsti patiems – objektyvių rekomendacijų laiku nebus. Nelengvas kinas karo tema laukia užsukusių į Aleksandr Sokurov filmą „Aleksandra”. Filmas apie (Čečėnijos) karą, kuriame nerodomas karas, skirtas gurmanams, gal net snobams. Čekas Jan Sverák kartą jau suvirpinęs Lietuvos gyventojų širdis „Oskariniu” darbu „Kolia”, šį kartą mėgins prajuokinti vienu populiauriausių filmų Čekijoje – „Tuščia tara”. Kaip ir „Kolioje”, pagrindinį vaidmenį sukūrė ir scenarijų parašė, režisieriaus tėvas – Zdenek Sverák, tad nežinia ar galima laukti geros komedijos (vis tik kultūrų skirtumai), bet kad šiltos, tai tikrai. Gus Van Sant šį kartą pristatantis dramą „Riedlenčių parkas” apie neišaiškintą žmogžudystę, kurioje kaltinamas paauglys riedlentininkas, „nusišneka” gan retai. Tai sakau net prisimindamas, kaip spjaudžiaus po prieš kelis pavasarius rodytų „Paskutinių dienų” apie muzikantą Curt Cobain. Veiksmo lėtumas visuomet lyg peilis pjauna kino maratoninkus, bet šį kartą viskas tvarkoj – ekrane tikrai kažkas vyksta! Galiausiai – ganėtinai prastai imdb.com lankytojų įvertinta ispano Julio Medem drama „Sutrikusi Ana”. Nors tikėtina, kad psichodelikos (ypač vaizdinės) šiame filme apie hipnozės dėka užpirktas keliones net tik po ankstesnius savo, bet ir visos moterų giminės gyvenimus, bus daugiau negu reikia, man tai vienas pirmųjų filmų, kuriuos šioje programoje norėčiau pamatyti. Tikiuosi sunkaus, bet vaizdu pritrenkiančio, „rewarding” filmo.

ATRADIMAI

Norisi tikėti, kad šioje programoje atradimų ras ir eilinis žiūrovas (ne tik organizatoriai), nes kol kas vos 2-4 įsimintinesni vaizdai, kai kitų pagrindas – šimtus kartų matyti siužetiniai vingiai.

Banaliai tradiciškai siūlau nepraleist „Sundance” festivalyje neperseniausiai pagrindinį apdovanojimą draminėje kategorijoje pasiėmusio „Tėve mūsų”. Žinau, kad skamba snobiškai, bet ir šiuo atveju nesvarbu apie ką kinas – pakanka retai nuviliančio „Sundance” antspaudo. Kitas kabinantis reikalas – auksinę Kanų palmės šakele pasipuošęs rumunų „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos”. Tuo metu, kai Lietuvos protai strateguoja Lietuvą pozicionuoti, kaip drąsią valstybę, rumunai kelintą kartą pasaulio dėmesį pritraukia savo netobulumu, trūkumais. Iš pradžių buvo „Pono Lazeresku mirtis”, o dabar apie tai, kaip 1987 metais dvi studentės sprendė neštumo nutraukimo arba tiesiog aborto problemą. Trečias radinys – kone kaimynų – estų darbas „Rudens puota” – kurį pamatyti norisi ne todėl, kad įsitikintum, kaip sekasi „jiems”, bet todėl, kad atrodo tikrai įdomiai, net jeigu šiek tiek ir Aki Kaurismäkiškai (ar „ant” estų tai stebina?). „Pats režisierius Veiko Õunpuu savo filmą pavadino „juoda kaip degutas komedija apie vienišumą, nusivylimą ir viltį“, tad panašu, jog žiūrėsim į šaltus, kaip ledas veidus ir nuoširdžiai, jeigu ne juoksimės, tai bent šypsosimės. Kažką Kaurismäkiško turi ir kanadiečių „Continental, filmas be ginklų”. Estų filmo gyventojų veiksmų akcentus dėlioja sovietinės eros banalybė, tuo tarpu kanadiečių herojai – mieli vieniški nevykėliai. Tokie, kokiais kartais jaučiamės ir patys.

Regioniniai, kultūriniai, socialiniai aspektai pasirodo dar ne viename šios programos filme. Antai „Aš iš Tito Veleso” herojės – tipiškos vienos Balkanų valstybės, vieno miestelio gyventojos. Trys seserys trokšta ištrūkti iš to, kame yra – viena ištekėdama į užsienį, kita pabėgdama iš realybės sapnuose, trečia.. Ir vis tik, režisierės/ operatorės dėka mes kartais ištrūkstame iš tų nykių namų. Komiškos dramos „12:08 į Rytus nuo Bukarešto” pagrindas – televizijos šou ir jos dalyviai pakviesti pasidalinti įspūdžiais apie tai, kaip jie šturmavo miesto rotušę skanduodami „Šalin Ceausescu!“ Skirtingi personažai, išgyvenimai, leidžiantis pamatyti, kad tas pats įvykis, skirtingam žmogui gali reiškti neįtikėtinai skirtingus dalykus.

Deja, mažai, ką galima pasakyti apie Argentiniečių „Jos akimis”, kuriame rodoma, kaip kuriamas filmas apie už grotų įkalintų vyrų žmonas; vengrų „Laimingas naujas gyvenimas” apie pirmuosius berniuko žvilgsnius į šaunų naują pasaulį tik išėjus iš globos namų”; „Nuostabus miestas” apie kurį žinoti vargiai ar verta… Neįspūdingu žada būti ir danų (2008-ji kvepia tapti bene prasčiausiu kino pavasariu šiai šaliai) „Uždrausta meilė” apie tai, kaip žydas negali vesti pakistanietės. Kita istorija apie meilę – ukrainiečių „Oranžinė meilė” panašėja į bandymą sumistikuoti šį jausmą, kaip, kad tai „Fontane” darė Darren Aronofsky. Būtent bandymą. Pradžiai siūlyčiau aplenkti ir Nyderlandų (kieno, kieno?) bandymą kine – „Paukštis, kuris neskraido”. Jeigu filmas pasirodys besąs vertas daugiau nei tik meladramiūkštė, būtinai rekomenduosim.

Jeigu rekomenduot užsimerkus, tektų minėti pagrindinį prizą šiemet Berlynalėje „susišaudžiusį” José Padilha darbą „Elitinis būrys”. Deja, aš esu linkęs sutikti su nuomone, jog šios militaristinės dramos apdovanojimas – nevykęs pokštas, staigmena, kurią iškrėtė komisijos nariai, gal tiesiog nenorėję sutikti su visų išankstine nuomone, jog turi laimėti P.T.Anderson „There Will Be Blood”. Anton Corbijn filmas „Kontrolė” nemažam skaičiui melomanų buvo laukiamiausias praeitų metų filmas. Pačiam į šią „Joy Division”/ Ian Curtis istoriją teko sumerkti tiek daug vilčių, kad po peržiūros teliko nebyliai su lengvu nusivylimu sėdėti ir klausinėti aplinkinių: na, ir kaip tau? Neabejotinai gražus, nespalvotai stilingas ir gerai skambantis darbas su puikia vaidyba, bent jau man paliko techninės tobulybės, bet dvasinės tuštumos jausmą.

Ispanų/ Meksikiečių darbas „La Zona” skirtas ne vidiniams apmąstymams, „grūzui”, bet veiksmo kupinai pramogai – neabejotinai turėtų patikti pernai mačiusiems argentiniečių „Vieno pabėgimo kronika”. Lenkų „Burtai”, kurį kritikai lygina su „Amelijos iš Monmartro“ ir „Mano gyvenimo žuvies“ intonacijomis, sunkiai išsišifruoja kritikų recenzijose ar „youtube” klipuose – jeigu filmas toks fantastiškai svajingas, nuostabus, užburiantis, kaip minimi darbai – nieko nuostabaus, tai reikia pamatyti. Pamatysim – pasakysim. Neįtikėtinai nieko nepavyksta suregzti apie darbą iš Izraelio – „Medūzos”. Gal būtent todėl, jeigu tektų rinktis penkis šios programos filmus, šis būtų penktasis. Poetiška juosta apie žmones, kurie, kaip medūzos, „spręsdami”, kur judėti, atsiduoda aplinkybėms – išorės veiksniams. Galiausiai korėjiečio Lee Chang-dong filmas „Paslaptinga saulės šviesa”. Šio veikėjo pavardę rašau drebančiomis rankomis, nes prieš n metų „Kino pavasaryje” matyta „Oazė” paliko tokius slogius įspūdžius, kad aš po šiai dienai neįsivaizduoju, kokios jėgos mane privertė dvi valandas stebėti fantastiškai suvaidintas scenas iš autizmu sergančios merginos gyvenimo. Jeigu šį kartą temos bus įvairesnės, o pateikimas identiškas – bus gerai. Filmas, tai bandymas atsakyti į klausimą „Ar gyvenimą galima suprasti?”, „Ar gali žmonės suprasti tiesą, kitus žmones, Dievą?”.

DOKUMENTIKA

Ar daug suklysčiau pasakęs, kad tai bene stipriausia/ įdomiausia festivalio programa? Nežinau, bet faktas, kad rekomendacijos čia kuklios – preliminariai aplenkit kol kas mažai žinomą „Mechaninė meilė”, o kitus atsirinkit pagal skonį. Nemažai medžiagos parinko filmo „Amerika prieš Johną Lennoną” autoriai, kuriama pasakojama apie laikotarpį, kai J. Lennonas kovojo prieš karą Vietname/ už taiką pasaulyje, o JAV valdžia mėgino jį nutildyti. Dar vienas muzikinis – „Heima”, kuriame visu grožiu atsiskleidžia ne tik „Sigur Ros”, bet ir jų žemė – Islandija. Retos kokybės, įdomumo ir atmosferos darbas, kuriame yra gerokai daugiau negu n interviu ir scena su 40 kamerų. Nors tai filmas, kurį reikia žiūrėti jaukiai (su arbata, pledu, mylimu žmogumi), jeigu neturit tokios galimybės – būtinai patekit į seansą festivalio metu.

Kadangi Lietuvoj dar neturim nė vieno pasaulinio lygio fotografo, „Annie Leibovitz: gyvenimas pro objektyvą”, leis pajusti, kas tai yra. Kai matai su kokiais vardais jai teko dirbti (W. Goldberg, H. Clinton, G. Clooney, etc.), skamba rimtai. „11-ta valanda”, tai „Inconvenient Truth” tęsinys, kuriame Al Gore vaidmenį užima Leonardo DiCaprio – tikriausiai tam, kad paveiktų jaunesnę publiką, ypač daug chemijos naudojančias merginas. „Vienuolynas” – šioje kompanijoje atrodo, kaip tikras „oldschool’ininkas”. Tikra dokumentika be šou elementų apie tai kaip Jørgenas Lauersenas Vigas mėgina savo pilį Danijoje paversti vienuolynu. Apdovanojimas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje ir nominacija „Sundance” negali meluoti.

Didelis dokumentinių filmų privalumas – tai, kad tau nekabinami makaronai apie nieką. Nueini, pažiūri ir sužinai kažką nauja, tikra, apsišvieti. O jeigu darbas dar pavyksta meniškas – tai jau ir pati kino viršūnė. Bet nebūtina – juk vis tiek iš tokio filmo išsineši žinias, pajutimą, kaip gyvena kiti, kitur.

DRĄSI VIZIJA
Kontraversiškais filmais pasižyminčioje „Drąsios vizijos” programoje organizatoriai didžiuojasi nauju C.Reygadas filmu „Tyli šviesa„, tyliai ir lėtai gvildenančių moralines dilemas, kylančias didelės šeimos sutuoktiniams dėl vyro neištikimybės, ir Berlinalės patosu – drama „Irina Palm” apie nemielą būdą močiutei (sekso paslaugos – masturbacija) uždirbti pinigų anūko gydymui. Atrodo, kad pirmasis iš tikro vizualiai stiprus, o pastarasis labiau laikosi ant kiek įdomesnės popierinės istorijos:

[youtube lOooLNJj_R8]

„Drąsiųjų kelius” taip pat mina ir prancūzų mirksniukas „Skafandras ir drugelis„, džiuginęs Gala festivalio rėmuose praėjusį mėnesį. Kad ir kaip Kino pavasaris asocijuojasi su galimybe pažinti platųjį pasaulinį kiną, norisi paminėti ir porą JAV filmų. Vienas jų – K.Brannagh režisuotas „Seklys” – suintrigavo tuo, kad yra 1972-ųjų originalo perdirbinys, kuriame prieš gerus 30 metų „auką” suvaidinęs M.Caine šįkart tampa tuo turtingu vyru, kuris žaidžia su nuviliojusiu jo žmoną ir skyrybų prašyt atvykusiu jaunuoliu (J.Law). Kitas amerikiečių filmas, „Gyvenimo tempas„, įdomus kaip rakto skylutė smalsuoliams, kuriems įdomu ne tai, kad kažkokie paaugliai pragyvenimui vagia iš turistų vaizdo kameras, o tai, kad vaizdo juostos panaudojamos savo filmo lipdymui iš skirtingų ir ne tokių jau laimingų atvykėlių gyvenimo iškarpų. Šiaurės filmų mėgėjams, nesulaukiantiems „Scanoramos”, turėtų būt įdomi drama „Deizė Daimond„, apie merginą, norinčią atversti naują nepriklausomą gyvenimo puslapį, ir likimo vingius, kurie tą puslapį perrašo savo kalba. Užkietėjusius kompiuterinių žaidimų vartotojus kviečiu palyginti autistiško jaunuolio virtualaus ir realaus gyvenimo priešpriešas.

KINAS PRAMOGAI
– neįpareigojantys filmai, daugiausia su komizmo priemaišom. Iš siūlomo repertuaro palankiausiai imdb.com (8.2/10) įvertinta airių drama „Kartą„, įtraukta į Sundance festivalio programą (taip pat laimėjusi „Oskarą” už geriausią dainą), apie vietinio muzikanto ir čekų emigrantės besimezgančius santykius:

[youtube I6xIF92OUos]

Taip pat įdomu, ką pasiūlys danų režisierė P.Steen su A.T.Jensen scenarijumi komedijai „Kol mirtis mus išskirs„. Lengvo žanro vartotojams gali patikti ir italų atsakas „Nesuk galvos„, kuriame susiduriama su stereotipiniu vyro paveikslu aš-nebejaunas-bet-gyvenu-pas-mamą. Kita italų drama „Naujasis pasaulis” keistai priskirta šiai atsipalaidavimo serijai, tačiau turi pretenzijų į kiek rimtesnį ir vertingesnį kiną, kurį malonu stebėt dėl režisieriaus ir aktorių (tarp jų ir iš „Miego mokslo” pažįstamos Ch.Gainsbourg) darbo.

ARABIŠKI MIRAŽAI
keičia spalvingosios Afrikos kino pažinimą. Ekranuose siūlys baisėtis karo vaizdais bent trys filmai, iš kurių įdomiausias gali būti autentiška, natūraliam karo siaubui paskirta kiek slegianti drama „Bomboms krentant„, galinti pasipuikuot „Sundance” festivalio vardu:

[youtube YbabkJPcTts]

Iš kitokių temų užstrigo romantinė komedija „Karamelė” apie moterų giminės aktualijas Libane arba egiptietiška drama „Dunija„, tėvynėje pripažinta porno juosta, nors tituliniai žodžiai apie standartų laužymą tėra poezija, šokis ir muzika.

LIETUVIŠKAS KINAS
Labai sunku prognozuoti lietuviškų filmų aktualumą. Turbūt ne vienam kirba smalsumas dėl to, kada atsigaus lietuvių kinas, tačiau dažnai tenka pagaut save su didele viltimi ir atitinkamu nusivylimu. Panašu, kad porcija „Lietuviškų svajų” vėl sieks pakeisti stereotipus. Bene labiausiai tikėtis galima būtų iš jau „apturėjusio” premjerą L.Kairio „Perlo” bei keturių jaunų režisierių novelių rinkinio „Brėkštant„. Tiesą pasakius, virtualiai visų lietuvių filmų scenarijai skamba daugiau mažiau įdomiai, tačiau būtų smagu, jog skepsį dėl popierinių vaizdų perkėlimo į ekraną nužudytų kokybė ir tautinis pasididžiavimas.

RETROSPEKTYVOS
Į retrospektyvas paprastai žiūriu kiek atsainiai dėl orientacijos į šviežienas. Todėl tiems, kurie visgi norėtų susipažinti su neginčijamais talentais, subjektyvi rekomendacija a la „jei reiktų rinktis vieną filmą, tuomet” dėl I.Huppert mėtyčiaus tarp J-L.Goddard’o filmo „Gelbėkit, kas galit (gyvenimą)” (kuriame be režiesieriaus braižo galima įvertint G.Depardieu ir I.Huppert poros stiprumą) ir kritikų išgirto „Įsimylėti iš pirmo žvilgsnio„. Tuo tarpu vokiečių režisierius R.W.Fassbinder turbūt labiausiai intriguotų išplaukimą į pasaulinius vandenis suteikusia karine melodrama „Marijos Braun vedybinis gyvenimas„:

[youtube 4WRtEKrcu90]

VILNIAUS KINO ŠORTAI

Vilniaus kino šortų” paslaptingajai programai atsiduoti patarčiau kiekvienam pagal asmeninius prioritetus. Kažką sudomins pavadinimas „Shizza”, kiti bus black&white maniakai, treti pasitikės organizatoriais ir eis žiūrėt best’ų, o kai kam gal buvo per mažai prancūznakčio, todėl ryšis panaktinėti.

KNYGŲ EKRANIZACIJŲ
programa labiausiai orientuota į jaunuosius žiūrovus ir šeimas. Galbūt todėl mieliausias pasirodė vaikų juokas (ir ne tik) Brazilijos kaime dramoje „Mutumas„:

[youtube Ob2j29lZUog]

[apžvelgė Paulius Rymeikis, Lukas Neverdauskas]

DAUGIAU REKOMENDACIJŲ:

Živilė Pipinytė. „Kino pavasario“ filmai prisiekusiems kinomanams.

Lukas Brašiškis. „Kino pavasaris ’08“: ar pasiteisins kino mylėtojų lūkesčiai?

Rasa Paukštytė. „Kino pavasaris“ persirgo vaikiškomis ligomis.

~ p.s. [dėmesio šiandien priešpaskutinė diena!]~

blogin.pngJeigu jums patinka tai, ką daro www.g-taskas.lt, pabalsuokit už mus konferencijos „BLOGin 2008” organizuojamuose geriausio tinklaraščio rinkimuose (mus rasite pačiame gale – labai „taiklioje” „Visuomenės” kategorijoje). Balsuoti čia ->

fb-share-icon

22 komentarai apie “Kino pavasaris 2008: apžvalga, rekomendacijos [papildyta].

  1. O! Ačiū
    Tik per daug filmų rekomenduojate, taip ir norisi visus pamatyti :)

  2. Susitiksim kine. Programą susidarysiu ryt. Kaip nors…

  3. Apžvalga graži. Neabejotina, jog daug tikslių pastebėjimų, prognozių, kurios pasitvirtins.
    Aš gi, nepatvirtinu šių:

    1. Kaip didelis Kyborgo fanas, atmetu įtarinėjimus dėl autoriaus potencialumo. Visiems siūlau tuo įsitikinti patiems.
    2. Ukrainos ORANZINEJE MEILEJE yra misticizmo (bet silpna, nes iš karto išaiškinama. Tai veikiau žaidimo, garbės žodžio laikymosi) linija. Bet paviršinė, ne esminė. Filmas eina kitomis briaunomis nei FONTANAS ir nėra jie panašūs.
    3. Italų NAUJASIS PASAULIS teisingai priskirtas prie tos programos, nors nemačius galima ir suabejoti. Geras filmas.
    4. Iš Isabelle Hupert būtina išskirti ir 1997 KINO PAVASARIO pažibą Clode Chabrol CEREMONIJA.
    5. Iš Fassbinderio intriguotų VISKAS. Bet ne TOKIO festivalio kontekste. Arba reikia nežiūrėti naujo kino, o mėgautis…Fassbinderiu.
    6. Keistos insinuacijos dėl „Katynės”. Lyg nekalbėtume apie A.Wajdą, o kažkokį šiaip patriotinį kūrinėlį. Nesolidu.

    Tikėčiau Živile Pipinyte:

    „Aštuoniasdešimtmetis Wajda nustebino pačia geriausia prasme. Būdamas ir paminklas Katynės aukoms, filmas kartu yra jaudinantis pasakojimas, kuriame skamba ir dabar aktualūs klausimai apie tautos pasirinkimą ir jos išlikimą. „Katynė“ netampa sausa ir monumentalia istorijos iliustracija. Režisierius priverčia kartu su personažais išgyventi jų dramas ir jų istorines dilemas iki pat sukrečiančio finalo, kai visiškoje tyloje nuščiuvusiems žiūrovams rodomos Katynės žudynės.”

    Ir tai vienintelis filmas, kurį savininkai leido parodyti TIK VIENĄ KARTĄ. Todėl ir tenka žiūrėti uždarymo seanse…

  4. siaip manau per daug filmu, na bet gal kino myletojams, pasiemus atostogas ir pavyks viena kita perliuka paziureti :D

  5. Pavyksta keliasdešimt perliukų pažiūrėt… Nors bilietai tikrai pigūs – 9 litai, bet, žinoma, norint daug, susidaro solidžios sumos. Todėl gerai, kad yra tokios apžvalgos – išskirti filmai, bent iš kurių galima rinktis. Vis sumažėjęs kiekis…

  6. “Aš esu kyborgas, bet tai nieko” tikrai puikus, rekomenduoju.

  7. iki komedijos pagal stereotipinį komedijos supratį toli, bet šis filmas šiltas, lengvas, nenuobodus. crazy ir romantikos derinys :)

  8. Arūnai, net ir tavo cituojama Pipinytė sako „Aštuoniasdešimtmetis Wajda NUSTEBINO”. Ko čia reiktų stebėtis matant gerą filmą iš žmogaus, kuris nuolat džiugina gerais darbais? Tik va.. Ką jis gero sukūrė per paskutinius dešimtmečius? Kaip tau 1999 metų darbas PONAS TADAS?

  9. Tai ir sako, kad „nustebino”. Ir po to aiškina kuo ir kaip. Aš tik pora sakinių iš konteksto paėmiau.
    Šiaip „Katynė” publikos pritraukimo prasme neaktualus festivalio reklamai – bilietų gi mažai parduos į jį. Reiktų pirkt šiandien. Prieš seansą nebus. Iš kitos pusės, gal jis ir neįeina į 10-uką.
    Turiu jį diskelyje, bet neapsimoka žiūrėti, jei taip susiklosto su demonstravimu…
    Kyborgas ir Heima – bene vieninteliai filmai, kuriuos matęs stengsiuosi būtina pažiūrėti dar kartą…

  10. Aš Heimą visai norėčiau įsirašyti iš ko nors.. possible? :)

  11. Beje, tikrai praleidau DOKUMENTIKOS programą, o iš jos tiesiog būtina pamatyti Sigur Ros/ Islandijos epą HEIMA. Tiesa, mano, kaip ir dar ne vieno kito melomano nuomonę tokį filmą galima žiūrėti tik namuose (ne kino teatre, ir net ne su chebra), bet jeigu tokios galimybės neturit – pažiūrėkit bent kino teatre. Vėliau gauti DVD, tikėtina, sunku nebus.

  12. ai, ash tai jau turiu bilietus i 5 filmus, ir, manau, uzteks. visgi praeitu metu festivalyje ziuretu 12 (kad ir kokiu geru tarp ju buvo) tikrai per daug… vienu zodziu issirinkau tokius:
    – Gelbėkit, kas galit (savo gyvenimą)
    – Laimingas naujas gyvenimas
    – Amerika prieš Džoną Lenoną
    – Kol mirtis mus išskirs
    ir Fassbinderio paragavimui:
    – Katcelmacheris

  13. Papildymas:
    DOKUMENTIKA

    Ar daug suklysčiau pasakęs, kad tai bene stipriausia/ įdomiausia festivalio programa? Nežinau, bet faktas, kad rekomendacijos čia kuklios – preliminariai aplenkit kol kas mažai žinomą „Mechaninė meilė”, o kitus atsirinkit pagal skonį. Nemažai medžiagos parinko filmo „Amerika prieš Johną Lennoną” autoriai, kuriama pasakojama apie laikotarpį, kai J. Lennonas kovojo prieš karą Vietname/ už taiką pasaulyje, o JAV valdžia mėgino jį nutildyti. Dar vienas muzikinis – „Heima”, kuriame visu grožiu atsiskleidžia ne tik „Sigur Ros”, bet ir jų žemė – Islandija. Retos kokybės, įdomumo ir atmosferos darbas, kuriame yra gerokai daugiau negu n interviu ir scena su 40 kamerų. Nors tai filmas, kurį reikia žiūrėti jaukiai (su arbata, pledu, mylimu žmogumi), jeigu neturit tokios galimybės – būtinai patekit į seansą festivalio metu.

    Kadangi Lietuvoj dar neturim nė vieno pasaulinio lygio fotografo, „Annie Leibovitz: gyvenimas pro objektyvą”, leis pajusti, kas tai yra. Kai matai su kokiais vardais jai teko dirbti (W. Goldberg, H. Clinton, G. Clooney, etc.), skamba rimtai. „11-ta valanda”, tai „Inconvenient Truth” tęsinys, kuriame Al Gore vaidmenį užima Leonardo DiCaprio – tikriausiai tam, kad paveiktų jaunesnę publiką, ypač daug chemijos naudojančias merginas. „Vienuolynas” – šioje kompanijoje atrodo, kaip tikras „oldschool’ininkas”. Tikra dokumentika be šou elementų apie tai kaip Jørgenas Lauersenas Vigas mėgina savo pilį Danijoje paversti vienuolynu. Apdovanojimas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje ir nominacija „Sundance” negali meluoti.

    Didelis dokumentinių filmų privalumas – tai, kad tau nekabinami makaronai apie nieką. Nueini, pažiūri ir sužinai kažką nauja, tikra, apsišvieti. O jeigu darbas dar pavyksta meniškas – tai jau ir pati kino viršūnė. Bet nebūtina – juk vis tiek iš tokio filmo išsineši žinias, pajutimą, kaip gyvena kiti, kitur.

  14. kaip pavojingai greitai bilietai tirpsta.. snausti neverta

  15. Dažniausiai bilietų pritrūksta tik 18-20h prasidedančiuose seansuose, nors.. Čia nemažai mažų salyčių, tai milijonas žiūrovų ten tikrai netiks.

  16. tik? dirbančiam žmogui pats idealiausias laikas. Naudokis proga kol dar gali ;)

  17. žiauru būtų paimti biuletenį dėl kino pavasario. čia tik ….. galėtų taip :)

  18. Man, kaip žmogui iš kaimo lieka pasitenkinti emulu, kuriame radau:

    Aleksandra;
    4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos;
    Kartą;
    Skafandras ir drugelis;
    ir
    Žemjūrės pasakas.
    geriau tiek, nei nieko. blogai tik jaunimui nesuprantančiam rusiškai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.