Kai prasideda tokio užmojo festivaliai visada norisi sakyti „smagu, kad vyksta”, tačiau kai baigiasi – „ačiū dievui baigėsi”. Šių gražių žodžių šviesoje belieka sudėlioti taškus ant „i” – apie geriausius ir kelis blogiausius (nusivylimus). Pradžiai geriausi ir čia reikia užakcentuoti, kad miniu tik filmus, kuriuos mačiau kino teatro ekrane. Tiek „Paslaptis jų akyse”, tiek „Mėnulis”, „Įlanka”, tiek kiti didžiuliai festivalio hitai yra matyti, bet ne k/t ekrane, tad vardan vientiso efekto, jų į šį reikalą netraukiu. O likusieji, nebūtinai griežtai pagal eilę rikiuojasi taip:
– Baltas kaspinas (Rež. Michael Haneke)
– Nieko asmeniško (Rež. Urszula Antoniak)
– Iltinis dantis (Rež. Yorgos Lanthimos) [kad ir kaip sunku į šį sąrašą įtraukti ne iš kino juostos rodytą filmą]
– Blogi namai (Rež. Wojtek Smarzowski)
– Gyvenimas karo metu (Rež. Todd Solondz)
– Nelaimėliai (Rež. Felix van Groeningen)
– Sveiki atvykę (Rež. Philippe Lioret)
Festivalio nusivylimai: jau norma tampantis filmų rodymas iš BETACAM (sakau norma, nes jeigu būtų kitaip, organizatoriai turėtų apie tai pažymėti prie filmų aprašymų ir dar asmeniškai atsiprašyti prieš kiekvieną filmą bei pasiūlyti kompensaciją tiems, kurie nepanorės žiūrėti nieko su kino efektu neturinčios bendra laikmenos), tradiciškai per didelis filmų skaičius (čia juk ne Berlynas, kur į 2/3 filmų net neverta eiti, čia juk kone kiekvienas jau yra kažkur įvertintas), konkursinės programos eksportas į kitą kino teatrą nei tas, kuriame sukamas pagrindinis filmų srautas (visur nespėsi, tad eini į jau įvertintus filmus, o ne potencialius) ir galiausiai, turbūt blogiausios per visą festivalio istoriją atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Labai tikiuos, kad organizatoriai arba patys pasižiūrės ceremonijų įrašus ir pasidarys išvadas, arba ras žmonių, kurie bendrauja ne tik mandagumo frazėmis ir gaus tikrą vaizdelį iš jų pasakojimų.
O šiaip smagu, kad tai vyksta. Ačiū organizatoriams, labai simpatiškoms savanorėms ir… Iki 2011 metų.
Viskas, reikalas faktiškai baigtas, beliks po kelių dienų sudėlioti savo festivalio top’ą. Kol kas paskutiniai išstenėti įspūdžiai ir priminimas, kad oficialiai festivalis dar nesibaigė – nemažai populiariausių juostų rodys dar savaitę, tad skubėkit susipažinti su atnaujintu repertuaru.
PIRMADIENIS – KETVIRTADIENIS (03 29 – 04 01)
Išėjusieji (Rež. Yojiro Takita)
Apie „Išėjusiuosius” mes jau rašėm „Namų kino teatro” rubrikoje, bet aš pats iki jo priėjau tik festivalio metu. Viena tų juostų, kuriuos bus rodomos prilpdytoje „Kino pavasario” sesijoje ir tikrai ne šiaip sau (kas pasakytina apie vargiai daug žiūrovų simpatijų sulaukusią „Vegetarė”) – reikalas žiūroviškas. Pernai akademija jam įteikė „Oskarą”, kaip geriausiam užsienio filmui, tad stebuklo čia tikėtis neverta – gerai sukalta drama su kultūriniais elementais. Todėl gauni ir dramą, ir komediją. Žanrų maišymas žiūrėt netrukdo, bet ilgainiui kiek užknisa vyniojimas į teigiamą pusę – vis geryn, geryn, geryn. Taip ir gauni vadovėlinį turinį su stačiom įkalnėm ir romantiškom bei ašarotom pakalnėm.
Caras (Rež. Pavel Lungin)
Kai paskaitai interviu su Lunginu, supranti, kad režisieriaus ambicijos buvo iš tos pačios operos, kaip ir Heneke’s „Baltasis kaspinas”. Vienas ieškojo Pirmojo pasaulinio karo ir terorizmo ištakų, kitas Rusijos valdžios kilmės. Tik priėjimas jų kitoks, tai ir rezultatai skirtingi. Heneke kalba metaforom, abstrakcijom, o Lungino „Caras”, kaip jis pats sakė, savo esme faktiškai dokumentinis. Nėra čia naciją glostančių herojiškų užmojų, bet ir rodomas žiaurumas, kraujas nešokiruoja. Na, taip buvo, ir net jeigu nebuvom apie tai skaitę, tų amžių valdžios veiklos specifika vargiai gali stebinti. Susumavus – tam kartui gerai, bet norint, jog liktų rytdienai, reikėjo kažko daugiau.
Juoda avelė (Rež. Humberto Hinojosa Ozcariz)
Festivalinis vidurkis. Kinomanai neišvys nieko nauja, gi per klaidą atslinkusieji iš holivudinių klišių pasaulio labai verkti irgi neturės dėl ko. Graži istorija apie du tipelius, kurie iš boso nugvelbę avių bandą planuoja emigruoti, atlikta tvarkingai, bet tai ir visi pagyrimai jai bei kritika.
Abrakadabra (Rež. Pablo Agüero)
Tokių filmų gali nemėgti, sakyti, jog neužkabino, neįdomus, bet tai festivalinis darbas. Du netikėtai susitikę visiškai skirtingi žmonės, jų bendravimas, charakterių atskleidimas iškskleidžiamas gan novatoriškame formate, derinant su vieno jų fantazijomis. Va čia aš ir pakritau ilgo kino festivalio tiesiojoje, atsipalaidavau ir žiūrėjau kuo visa tai baigsis. Iš toli. Prisimerkęs.
Vietoje intro: Prieš filmą „Iltinis dantis” viena KP savanorių buvo paprašyta užleisti vietą akreditacijų eilėje, nes… Yra svečias. Svečias buvo moteris iš užsienio, bent jau taip supratau po jos „Sorry”, kai patogiai įsitaisiusi kėdėje, ji vis tik nutarė, jog vardan komforto paltą reikia pasikabinti ant turėklų greta, tad turėjo praeiti pro mane. Tačiau ilgas pasiruošimas filmui svečiui neatsipirko – vos pamačius pirmas penkioliką iš BETOS (ne kino juostos) rodomo filmo sekundžių, moteris šovė iš savo vietos ir išrūko net neatsisukdama. Jokio netikėto skambučio mobiliu, jokio (iš mano pusės) durstelėjimo pirštu į tarpušonkaulį. Gal, kaip samprotavo kolega, ji tiesiog greitai prisiminė, jog šį (naują) filmą jau mačiusi? Gal. O aš tiesiog noriu pastebėti, kad jeigu žiūrovas toleruos, kad jam filmai būtų rodomi ne iš demonstravimui kino teatre skirtos laikmenos, tai jie ir bus rodomi. Pamenu, kai prieš kelis metus KP ne iš juostos buvo rodoma „Transamerika”, tai buvo įvykis. Dabar tai – norma ir kone kasdienybė. Bent jau taip aš sprendžiu iš to, kad KP puslapyje niekur neminima, jeigu žinoma, jog filmas bus rodomas ne iš kino juostos.
SEKMADIENIS (28 d.)
Iltinis dantis (Rež. Yorgos Lanthimos)
Didžiausią įspūdį palikęs dienos filmas, bet liežuvis neapsiverčia rekomenduoti ne iš kino juostos rodomą istoriją. Nuo pirmųjų akimirkų šiek tiek primenanti „Virgin suicides”, ši į kūrinį grimzdina ne atmosfera, bet situacijos perspaudimu, absurdiškumu. Trijų vaikų auklėjimas uždarame kieme tikrai neprimena nacių stovyklos, nes tame būtų per daug tiesioginių nuorodų į perdėtą taisyklių, normų garbinimą. Yorgos Lanthimos rodomų herojų auklėjimo principai man primena ironijos kupinus judėjimus iš serijos „kairiarankiams – ne!”, kitaip tariant – iki ko gali privesti neišmanymas, trumparegiškumas ir akivaizdus beždžionės pėdsakas smegenyse. Tuo pačiu, tai lyg pasityčiojimas iš dabar dažnai aptarinėjamo nepilnamečių apsaugos įstatymo – ar paslėpus vaikus nuo visuomėnės, informacijos apie pasaulį, jie užaugs geresni, ar tokie patys idiotai, kaip ir jų tėvai?
Pasroviui (Rež. Bui Thac Chuyen)
Malonus atradimas vakarui „Drąsios vizijos” programoje. Čia nėra akivaizdžiai drąsios vizijos, kažko šokiruojančio, tačiau užtenka pasiskaityti filmo aprašymą, jog suprastume, kas turima omenyje – griežtos tradicijos, santuokos šventumas, etc. Tačiau net ir tokios kultūros šviesoje yra jausmai, geismai, troškimai. Ar tai, kad tu susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ištekėjai už nemylimo žmogaus, reiškia, kad nebegali mylėti? O jeigu įsimyli kitą? Tai normalu ar ne? Ir tai nebūtina nagrinėti filme rodomos kultūros kontekste – situacijų iš serijos pasroviui, kai tu tampi kažkuo dėl susiklosčiusių aplinkybių, o ne dėl savo pasirinkimo ir aplink save galime pastebėti pakankamai. Ar „Aš” yra tas, kuris plaukia pasroviui, ar tas, kuris pasirenka, kur plaukti? Jokių ŠMC stiliaus žaidimų, tiesiog puikiai ir meniškai sukalta drama.
Karvė (Rež. Guan Hu)
Vėl ne kino juosta. Turiu pripažint – vėlavau, o net ir pavėlavęs didesnę filmo dalį snūduriavau. Nežinau, nepasirodė, kad tai daug vertingiau už „Vienas namuose”. Šiek tiek kita kultūra, meniškesnis požiūris į kino kūrinį daro savo, bet tik tiek.
Grėsmingas signalas (rež. Talal Jabari)
Labai blogai. Filmas vertingas nebent tiek, kad pradėjo apie tai (mobiliųjų telefonų stočių antenų skleidžiamas sveikatai pavojingas bangas) kalbėti. Kas ten žino, gal bent poveikis tolimesniem tyrimam kažkoks bus, tačiau žiūrėti – nuobodu, o kartais net ir nesmagu. Juostą užvaldžiusios kalbančios galvos ir užtikrinu – nėra skirtumo ar filmą žiūrėti, ar klausyti per radijo imtuvą. Problemos ir su informacijos pateikimu, kuris yra vienašališkas, o palaikanti pusė net neturėdama konkurentų atrodo silpna ir neįtikinanti. Bendrai, akivaizdu, kad informacijos šiuo klausimu dar tiesiog nepakanka. Bent jau nepakanka šiam režisieriui, kuris juostoje atranda ir dvi minutes moteriai, kuri pasakoja, kaip jai buvo diagnozuotas vėžys (spekuliuojama, kad dėl antenų) ir kaip jai buvo sunku tai pasakyti savo tėvams, vaikams. Tą akimirką labai norėjosi išeiti iš salės, bet kai filmas valandos (ir tai 40 minučių per ilgas), kažkaip sugebėjau išsėdėti iki pabaigos. Sklinda pletkas, kad diskusija po filmo buvo įdomesnė, negu pats filmas, kuo tikrai labai nesunku patikėti.
ŠEŠTADIENIS (27 d.)
Sveiki atvykę (Rež. Philippe Lioret)
Žinau, kad jeigu ir neparašiau, tai tikrai norėjau pripaišyti išankstinę skeptišką nuomonę Europos Parlamento „Lux” premijos lauretui. Ir būčiau klydęs. Prancūzo Philippe Lioret darbas atrodo, kaip tipinis „Sundance” dramos kategorijos nugalėtojas ar bent dalyvis: stipri drama, puikiai išvystyti herojai ir, kas bene svarbiausia – koks nors politinis, socialinis aspektas, kuriame pirmu smuiku groja mažumos (rasinės, etninės – ne taip ir svarbu). Istorija apie vieną iš šimtų Prancūzijoje (pakeliui į Jungtinę karalystę) užstrigusių emigrantų, nors nėra dokumentinė, daug dažniau priverčia nejaukiai sureaguoti į scenas ekrane negu kai kurie neva tai aštrūs realaus gyvenimo atspindžiai. Kontekste septyniolikmečio Bilalo pastangų pasiekti šalį, kurioje gyvena jo mylimoji, tiek kitų herojų, tiek, tikiu, daugelio žiūrovų per gyvenimą prikauptos pastangos, atrodo, kaip nešvarumas po mažojo piršto nagu. Deja, filmas jau išvyko iš Vilniaus, bet jį turės progą pamatyti Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio gyventojai. Tikrai ne kino „abjiedtkė”.
PENKTADIENIS (26 d.)
Gyvenimas karo metu (Rež. Todd Solondz)
Ketvirtas malonus festivalio atradimas, nors šio nesiryžčiau vienareikšmiškai visiems rekomenduoti. Tai sąntykių filmas, kuriame dialogai ir vaidyba smarkiai lenkia poreikį demonstruoti, koks puikus buvo filmo meno direktorius. Ir būtent dėl sugebėjimo iš medžiagos bei aktorių turint akivaizdžiai ne kosminį biudžetą išspausti maksimumą, „Gyvenimas karo metu” dažnai atrodė lyg darbinė Paul Thomas Anderson „Magnolijos” versija. Žinant mano meilę pastarajam, tai nerealus komplimentas. Deja, tikro siužeto (tas dėl to, tas dėl ano, todėl tada pasidaro tas) čia mažokai ir ne kiekvienas sugebės mėgautis mikro situacijomis, kurios turi vienijantį krūvį, kuris lyg ir turėtų atsiskleisti prasidėjus subtitrams. Čia ir žydai, ir Izraelis, ir teroristai telpa po vienu stogu – kaip ir herojai, kurie sprendžia savo gyvenimo dilemas šiuo laikotarpiu. Sako niekas nepasikeitė nuo ankstesnio Todd Solondz filmo „Happiness”, kurio tęsiniu „Gyvenimas karo metu” laikomas. Tai dar viena žinutė – niekas nesikeičia.
Palaimintosios (Rež. Ana Kokkinos)
Neutrali juosta įvairaus amžiaus žiūrovui. Labai puikiai sudėlioti herojų (atskirai vaikų ir jų mamų) likimai turėtų nesunkiai išsiprašyti žiūrovų emocijų malonės, bet… Nesu tikras ar nors kiek stipriau pasikaustęs kinomanas čia ras savo festivalio perlą. Herojai simpatiški, bet plokšti – akivaizdus to paties tingaus scenarijų rašiusio pieštuko nuopelnas, t.y. parašyti greičiau skaitant laikraščių antraštes, o ne bandant įsigilint į jų gyvenimus. O dar pridėkim prie to porą tikrai dirbtinų scenų (senelė apkabinanti įsibrovelį berniuką) ir nuolat pagraudent primenančią melodiją ir gausim australietišką bandymą pakartoti Paul Haggis „Oskarinį” darbą „Crash”. Na tikrai, lyg kas būtų liepęs padaryti kažką panašaus.
KETVIRTADIENIS (25 d.)
Nieko asmeniško (Rež. Urszula Antoniak)
Trečias malonus „Kino pavasario” netikėtumas (po „Blogi namai” ir „Nelaimėliai”). Kai istorija laikosi ant dviejų herojų (o čia jie ne tik pagrindiniai, bet išskyrus kelis epizodus ir vieninteliai), dažniau gali tikėtis blogiausio, o ne geriausio. Ne šiuo atveju. Kažkur Airijos glūdumoje užsimezgusi jaunos merginos iš Amsterdamo ir vietinio našlio pažinties istorija šiek tiek klausimų kelia tik filmo pradžioje, kai šiek tiek sunku suvokti bekonteksčius merginos išsišokimus, tačiau visa tai nueina į antrą planą, kai prasideda tikrasis pasakojimas – emocinių bei psichologinių sienų griovimo. Jaunystė priešinasi, patirtis griauna, nors abiejų tikslas tas pats. Kaip ir „Nelaimėlių” atveju čia viskas labai tikra ir nuoširdu, skirtumas tik tas, jog čia dar ir subtilu bei intymu. Čia net tylumoje ištarta frazė ar mestas žvilgsnis gali sukelti juoką ar malonius virpuliukus, nes viskas tarytum vyksta greta tavęs, lyg paslapčia iš balkono stebėtum pirmą jaunų žmonių susitikimą ir bučinį. „Kai turi su kuo, tai nesvarbu nei kur, nei kada. Kai jo nėra, lygiai taip pat – nesvarbu nei kur, nei kada. Tik emocija kita”. Man tai „must” filmas, o kitiems priklausys nuo asmeninės patirties.
Raudonoji koplyčia (Rež. Mads Brügger)
Pagrindinių aktorių Vilniuje pristatytas filmas yra saugus. Taip, gaunam neįtikėtinai mums atrodančių kadrų iš egzotiškos Šiaurės Korėjos, bet viskas padaryta legaliai, todėl jokio aštrumo – tik danų kolektyvo juokeliai ir ironiškas montažas. Nesulyginsi su pernai matytu „Birmos VJ. Reportažai iš uždaros šalies”. Pirmą pusvalandį dar kiek juokinga matyti prie didžiojo vado paminklo verkiančią sistemos draugę, bet vėliau imama kartotis. O kas belieka? Įdomesnių kadrų padaryti nepavyksta, nes danų juostas kas vakarą peržiūri ir karpo vietiniai specialistai, tad belieka propaganda kaltinamą šalį pulti jų ginklu – ant kadro užgarsinti savo sušiktai svarbią vakarietišką nuomonę, kaip režisieriui atrodo už ką jiems ploja vaikai bei verkia sistemos draugė. Manipuliatyvu ir tiek. Būtų filmas rodomas iš juostos, gal ir galima būtų rekomenduoti vardan savišvietos, bet ne – rodomas iš BETOS, kurios kokybė net nelabai iki DVD traukia, tad… Labiausiai iš seanso įstrigo atsakymas į klausimą Q&A sesijoje po jo:
Žiūrovas: Ar jums pavyko nors nugirsti kalbant apie laisvės dvasią?
Simonas (vienas aktorių): Ne.
Žiūrovas: O bent pajausti?
Simonas: Ne.
Jacobas (kitas aktorius): Ne.
TREČIADIENIS (24 d.)
Nelaimėliai (Rež. Felix van Groeningen)
Antras netikėtas festivalio atradimas po lenkų „Blogi namai”. Jeigu iš trailer’io atrodo, kad laukia paviršutiniškų girtų juokelių maratonas, tai toks įspūdis teisingas tik iš dalies – nemaža jo dalis yra su alkoholio prieskoniu. Būtent jis lydi keturis gyvenimą švilpiančius brolius gyvenančius pas motiną, „kurios širdis didesnė už jos pensiją” ir tai stebintį pagrindinį herojų Giunterį, vieno broliukų meilės vaisių. Filmo metu nerealų malonumą išskiria faktas, jog supranti, kad stebi į jokius prestižinius apdovanojimus nepretenduojantį, bet tikrą, nuoširdų ir giliai kabinantį darbą. Jokių iš piršto laužtų dialogų ir ypač, kas dažnai būna, juokelių. Visi gimę ir užaugę toje aplinkoje, kurioje sukasi veiksmas ir netiktų perkelti į jokį kitą filmą. Juokiesi, nors rodomi ir skaudūs dalykai, nes… C’est la vie. Ir svarbiausia, kad iš kino išeini su šypsena veide, pakylėtas, didesne siela ir širdimi. Ko daugiau norėti?
Moteris be pianino (Rež. Javier Rebollo)
Nors Javier Rebollo kalba primena tiek matytą „Viskyje”, tiek Roy Andersson paveiksliukuose, ji turi kažką savo – tarpinį variantą. Blogai tik, kad ta kalba nėra ką pasakoti… Jeigu iš filmo aprašymo KP puslapyje galima pagalvoti, kad mūsų laukia šiek tiek naktinio veiksmo, tai tikrovėje reiktų pripažinti, jog daugiau laukia naktinio neveiksmo. Trumpų, bet išraiškingų žvilgsnių, frazių, poelgių. Deja, išraiškos subtilumas, kuris pradžioje sugeba sukelti publikos juoko bangą, vėliau besikartodamas jau nebeturi tokio efekto – reikia kažko naudo, daugiau. Tad nors ir gražus buvo sumanymas šeimos žmogų Rozą vienai nakčiai išleisti paragauti kitokio gyvenimo, grąžinti ją reikėjo po 4-5 valandų, o ne paryčiais, nes visai išsisėmusi grįžo moteriškė.
Pripučiama lėlė (Rež. Hirokazu Kore-eda)
Oi, nežinau kas (kiek) žiūrės šią juostą, kai ji bus kartojama FC Vingis didžiojoje salėje. Po aprašymo „Šeimininko seksualiniams poreikiams tenkinti nusipirkta lėlė staiga prabyla, pajudina rankas ir suvokia turinti sielą. Žavi mergina pradeda domėtis ją supančiu pasauliu.” gali tikėtis bet ko, o gauni… Kažką ant silpnaprotystės ribos. Gal vėlyvas metas man pasirodė netinkamas klausytis iki bukumo banalių minčių apie tai, kas yra gyvenimas, mirtis ar debesis, bet jeigu ne faktas, kad pagrindinė herojė pusę juostos rodė pliką krūtinę, filmo lygį būtų galima įvardinti vaikišku. Mano kantrybė po akademinės valandos išseko.
ANTRADIENIS (23 d.)
Baltas kaspinas (Rež. Michael Haneke)
Sunku tikėtis, kad kažkas šiame festivalyje „nuneš” mano praeitų metų istoriją nr.1, tad tiesiog ėjau ir žiūrėjau. Dar kartą. Heneke’s herojus filmą pradeda atsargiu pastebėjimu, kad tai, ką jis papasakos, galbūt gali paaiškinti vėlesnius šioje šalyje vykusius dalykus. Nuo tos akimirkos iki paskutinio filmo penktadalio, kai lygiai taip pat neužakcentuotai bus užsiminta apie Pirmo pasaulinio karo pradžią, matysim tik lėtai slenkančius kadrus iš vieno Vokietijos kaimelio gyvenimo. Kerštas ir pavydas, kuris gimsta tėvų tobulai išmuštravotose vaikuose, net ir tas čia pateikiamas su didele atsargumo, paslapties, nutylėjimo doze – lyg autorius nieko prikišamai nenorėtų pasakyti, tik svarstytų. Įžvalgos apie mažų dalykų svarbą „Baltam kaspine” atsispindi ne tik herojų veiksmuose, bet ir techninėje, kūrybinėje juostos pusėje – nuo preciziškai sudėliotų kadrų ar parinktų aktorių iki autentiškos aplinkos bei jausmo. Pasistiprindamas Michael Haneke žodžiais, jog filmas yra apie „bet kokio terorizmo, nesvarbu politinio ar religinio atspalvio, ištakas” dedu jį prie svarbiausių ir geriausių šio amžiaus filmų.
Vegetarė (Rež. Lim Woo-Seong)
Šį filmą aplenkti ratu siūlau, visų pirma, dėl kokybės. Panašu, kad juosta rodoma iš eilinio DVD – projektuojamas vaizdas ne didesnio, nei namų kino teatras dydžio, o ir tas kokybe nepasižymi. Gal ir galima kentėti, kai tau tai nieko nekainuoja, bet jeigu situacija tokia, geriau palaukti, kol „Vegetarė” atsiras internete ir pasižiūrėti komfortabiliai per TV (stebina, kad apie filmo kokybę neskelbiama „Kino pavasario” puslapyje). Nestebina ir filmo turinys. Nors randame jį rubrikoje „Drąsi vizija”, su tokia drąsa net pačiame „Kino pavasaryje” atsiliekame porą metų. Dar iki šiol atmintis nešiojasi tokius pavadinimus, kaip „Kaprizingas debesis” ar „Mūšis rojuje”, kurie ir pasakyti, ką turėjo ir tikrai drąsa nesiskundė dėl ko žiūrovai iš jų kartais upeliais tekėdavo. Čia gi panašiau į abejotinos vertės meninį projektą ar net jo filmavimą, kurį kada nors galėtume išvysti ŠMC. Mergina staiga tampa vegetare, tuo pačiu įsitraukia į projektą, kuriame jos kūnas išpaišomas gėlėmis, o ji nori dūlkintis su tuo, kas irgi išsipaišęs gėlėmis. Vienu žodžiu „back to nature” stiliaus juosta su porno ir ŠMC elementais, kurių nė vienas nėra labai stiprus.
PIRMADIENIS (22 d.)
Troškulys (Rež. Park Chan-Wook)
Daugkartinis Lietuvos kino teatrų lankytojas, Park Chan-Wook, nestebina. Tie, kas matė jo „Keršto” trilogija (iš jos „Senis” yra bene geriausiai žinomas), žino režisieriaus pomėgį žiaurumą (pvz. fizinį smurtą) pateikti tokiu būdu, kad vienu metu bjauriesi ir mėgaujiesi, susirangai iš nepatogumo ir juokiesi. Tas pats ir „Troškulyje” tik istorija pasirinkta kiek nutolusi nuo kasdienybės – apie kunigą tapusį vampyru, kuris blaškosi tarp pareigos ir meilės. Visos šios temos Park Chan-Wook atrodo svarbios, bet būtent tai ir žudo filmą – bandymas į visumą sujungti pakankamai skirtingus dalykus, kiekvienam skiriant pakankamai dėmesio, virsta dviejų valandų kūriniu faktiškai apie nieką su tikrai stipriu režisūriniu Park Chan-Wook braižu. Jeigu gebi tai įvertinti, mėgautis Park Chan-Wook fantazija nebus sunku, bet kaip filmas turintis aiškią kryptį, „Troškulys” nesigavo ir bent jau man pasirodė silpniausias autoriaus karjeroje.
SEKMADIENIS (21 d.)
Blogi namai (Rež. Wojtek Smarzowski)
Pirmas didelis ir stiprus festivalio atradimas. KP puslapyje pristatomas kaip lenkiškas „Fargo”, „Blogi namai” yra kur kas daugiau negu detektyvinė istorija žiemos metu nuošaliame miestelyje.
Gerą dešimtmetį tobulinto scenarijaus veiksmas vystosi 1978 metais, bet tereikia noro ir to laikmečio aplinkybių nežinojimas niekaip neįtakoja idealiai išvystyto pasakojimo. Dažnai primindamas Mikael Håfström juostą „Blogis”, „Blogi namai” tiesiog persisunkęs visuomenės degradacija vardan pinigų, sekso, karjeros, kuri dažnai vyksta alkoholio jūros prieigose. Taip istorija, kurioje bandoma atkurti kone anekdotiškai skambančią žmogžudystės schemą apie tai, kaip zootechnikas Šrodonis eidamas į savo naująją darbovietę prie progos „užkakošina” vienkiemyje gyvenančią šeimynėlę, virsta kur kas didesnių dalykų (laikmečio, šalies, kultūros) enciklopedija. Nepriekaištingi charakteriai, scenarijus, atmosfera, tad jeigu jūsų negąsdina faktas, jog tai juodas filmas (net jeigu kartais ir juodoji komedija), tai greta dar prieš festivalį minėtų favoritų, „Blogi namai” turėtų atsirasti „must see” filmų kategorijoje.
Apie Elę (Rež. Asghar Farhadi)
Nepaisant to, kad išoriškai „Apie Elę” atrodo, kaip intriguojanti detektyvinė istorija, man ji paliko „pasidūlkinimo be orgazmo su nemylimu žmogumi” jausmą. Ieškoti čia kažko be intrigos neverta ir to, galbūt, pakaktų, jeigu tai kažkur vestų. Deja, po filmo supranti, kad geras dvi valandas trypčiojai vienoje vietoje, o pasibaigus titrams net nebus apie ką pasvarstyti, ko paanalizuoti. Bet ir vėl, kaip detektyvinė istorija be išliekamojo efekto, visai žiūrimas reikalas. Filmo fanams tiesiog siūlyčiau nepraleisti progos pamatyti festivalyje rodomą „Paslaptis jų akyse” (Rež. Juan Jose Campanella) ir tada palyginti.
Gyvybės ir mirties miestas (Rež. Lu Chuan)
Prie šios juostos, tikiu, gali dar tekti grįžti. Ne vieno žmogaus dar iki festivalio (o ir juo metu) vadintas perlu, iki pirmos valandos pabaigos (tiek jo iškentėjau pirmu bandymu) pasirodė lyg „Gelbstint eilinį Rajeną” tik be Rajeno. Juosta skirta tik žiūrėjimui kino teatre (džiugi naujiena, kad dar bus du seansai didžiausioje FC Vingis salėje), išnaudoją visą ekrano plotą ir tiesiog prikausto vaizdais, operatoriaus darbu ir mūšių scenomis. Problema pasirodė tik ta, kad juosta neturinti nė vieno herojaus, tėra estetiškas karo žiaurumų pavaizdavimas. Neperdėsiu, kad pamatę pirmas penkias minutes, per artimiausias 55 neišvysite nieko nauja (nežinau, kaip vėliau). Beveidžiai ir bevardžiai kinų bei japonų armijos kariai skerdžia vieni kitus ir pagrindinis istorijos vystymas – parodyti karo žiaurumą, kuo įvairesnėmis pozomis. Net gi pradžioje sužavėjęs sprendimas karą rodyti nespalvotoje juostoje, ko dėka tiek japonų, tiek kinų kariai taip supanašėja, jog net nesupranti kas kur (karo beprasmybė), ilgainiui tik prisideda prie tiesiog estetiškai pavaizduotų žiaurumų kino. Ir čia jau man įdomi mačiusiųjų nuomonė – ar ir toliau tiesiog matom skerdynes ar joms bus suteiktas koks nors pavidalas, išrišimas, paaiškinimas?..
ŠEŠTADIENIS (20 d.)
Virtuvė sielai (Rež. Fatih Akin)
Tikrai ne tas Fatih Akin’as, kurį atsimenam iš „Galva į sieną” ar „Iš kitos pusės”, bet tie, kas domėjosi naujuoju jo darbu, žinojo ko laukti. Vėl nepasisekė nemėgstantiems rusų kalbos, nes juosta atkeliavo iš to paties platintojo Rusijoje, kaip ir „Pranašas” ir… Vėl buvo dubliuota rusų kalba. Maži festivaliniai netikėtumai, skant. O visa kita – puiku.
Fatih Akin akivaizdžiai relaksuojasi po kelių puikių, bet panašios krypties juostų ir po užeigos „Soul Kitchen” likimo stogu suveda kelis gyvenimo ištroškusius herojus. Tiek jie, tiek siužetiniai vingiai nėra poros metų studijų rezultatas, o režisierius nevengia akivaizdžių nuorodų į situacijas bei veido mimikas, kuriose reikėtų juoktis. Jeigu priimi tokį, šiek tiek nerealistinį, demonstratyvų priėjimą prie istorijos pasakojimo, lengvas ir žiūroviškas vakaras tiesiog garantuotas. Kol kas gal net žiūroviškiausias filmas visame festivalyje. Ir nors pats mėgavausi reginiu, sunku nepastebėti, kad filme būta puikių vietų, operatorinio darbo, kurie peržengia bendrą filmo lygį. Kitaip tariant, lyg ir susidaro jausmas, kad tai ne filmo žanras šiek tiek numušė Fatih Akino lygį, bet jis pats sau leido šį kartą pabūti netobulu. Reziumuojant vis tik rekomenduotinas reikalas.
Mūsų viešas gyvenimas (Rež. Ondi Timoner)
Juostą apie interneto pionierių (Joshą Harrisą) visų pirma kažkodėl norisi priskirti prie žiaurių, šlykščių ir baisių filmų. Europoje santykinai mažai žinoma persona tikrai gali sakyti, jog stovi tiek šou „Big Brother”, tiek socialinių tinklų ala „Facebook” ištakose. Jo virtualusis ekshibicionizmas aplenkė laiką, o įžvalgos apie ateitį baugina tiek, kad kartais pagalvoji, jog virtualiam pasaulyje gimusi karta per artimiausius 30 sukels tokį chaosą mūsų planetoje apie kokį globalinio atšilimo pranašai net nesapnavo. Bet tai pirmasis filmo trečdalis, kuris toks pats greitas ir nerimastingas, kaip ir naujoji interneto vaikų karta. Vėliau juosta ima panašėti į procesiją ir chronologinį pasakojimą, kuriam jau ir energijos, ir medžiagos pritrūksta. Ar žiūrėti? Už pusę kainos pirmą pusę filmo – taip.
Moterys be vyrų (Rež. Shirin Neshat)
Rašydamas praktinius patarimus, kaip „aklai” išsirinkti filmą, atrodo būsiu pražiopsojęs vieną momentą – didžioji salė yra pritaikyta tam tikrų skaitmeninių formatų rodymui (pataisykit, jeigu klystu). „Moterys be vyrų” buvo puikios kokybės, bet… Ne juosta. O turint omeny turinį, aš smarkiai abejoju, kad du rodymai FC didžiojoje salėje yra dėl filmo gerumo ar žiūroviškumo. „Moterys be vyrų” vizualinė pusė prašosi ir juostos, ir didžiojo ekrano, tačiau vargiai net ir tai išgelbėtų santykinai tuščius jo vidurius, kurie labiau teisingi nei kabinantys, aštrūs ar įdomūs. Ar eiti? Nebent jeigu lyja ir daugiau eiti nėra kur.
PENKTADIENIS (19 d.)
Izraelietiškas sumo (Rež. Sharon Maymon, Erez Tadmor)
Šią Izraelio komediją siūlyčiau pažiūrėti ne pačiame didžiausiame FC Vingis ekrane. Nors kokybė puiki, rodymui iš skaitmeninio formato (ne kino juostos) pirmoji salė pasirodė kiek per didelė. Kas dėl paties filmo, jau žinau, kad yra įvairių nuomonių. Manoji – filmas žiūroviškas. Istorija apie keturis nevykusius dietų klubo narius, kurie nutaria tapti pirmaisiais sumo imtynininkais Izraelyje iš pirmo žvilgsnio smarkiai primena „Striptizo erelius”, bet tuo pačiu ir nusileidžia jiems. Problema ta, kad britai turėjo gerą idėją, kurią lygiai taip pat puikiai ir įgyvendino. „Izraelietiškas sumo” tarytum užmiega ant geros idėjos laurų dėl ko dažnai yra lengvai nuspėjamas. Bet tuo pačiu jo paprastumas, kasdieniškumas ir šiltumas, priartina jį prie neišrankaus žiūrovo. Įtikinanti jame ir mane šiemet KP jau persekiojanti meilės paieškos, savo normalumo, priimtinumo sau bei pasauliui tema. Ar eiti? Komedijos yra labai slidus dalykas, bet jeigu turėjot iš ko juoktis nors vienam Komedijų festivalio seanse, tai čia bus juokingiau.
Plačiai atmerktos akys (Rež. Haim Tabakman)
Be jokio apipjaustymo pažiūrėti du Izraelio filmus galėjo būti sunku, tačiau abejoju ar tai tikroji lengvo nusivylimo šia juosta priežastis. Aprašyme „Plačiai atmerktos akys” gali skambėti aštriai, tačiau nebent turint omeny filmo kilmės šalį, nagrinėjamą problematiką. Vakariečio akims ši Jeruzalės ortodoksų bendruomenėje besirutuliojanti homoseksualios meilės tema ištirpsta nepalyginamai originaliau susuktame „Kuprotame kalne”.
Lurdas (Rež. Jessica Hausner)
Labai laukta, todėl ir labai nuvylusi juosta. Net jeigu nuėmus garsą matai, kad ragauji prancūzišką desertą su pabarstukais (čia ne fantazija – dėl techninių kliūčių pirmas minutes teko tuo įsitikinti), tai garso gražinimas nelabai ką daugiau duoda santykinai tuščiam filmui. Filmo herojė turi progos pamatyti žmones panašius į save (su negalia) dviem porom akių: kai gyvenimas bėga tau pro akis ir kai tu gyveni. Stebuklingai pagijusiai jai tenka ne tik pačiai keisti požiūrį, bet ir patirti kitų pakitusias nuostatos jos atžvilgiu. Ir tai vyksta, tačiau neemocingai ir neįtikinančiai, kad susižavėti gali nebent investavęs visą savo fantaziją ir pats savyje patyręs visus tuos išgyvenimus. Visą laiką galvoje sukosi prisiminimai apie „Awakenings” su R. Williams ir R. De Niro, bet gal ir neverta jų lyginti – siužetinių vingių yra panašių, tačiau kokybe jie smarkiai prasilenkia.
KOVO 18 d. (KETVIRTADIENIS)
Aš taip pat (Rež. Alvaro Pastor, Antonio Naharro)
Festivalis prasidėjo staigmena. Vos tik FC Vingis didžiajame ekrane pasirodė profesionaliai sukalti filmo „Aš taip pat” titrai, tapo aišku, kad juosta bus rodoma ir po festivalio. Turint omeny, kad likusieji seansai numatyti „Pasakoje”, greičiausiai ten jį ir išvysime. Todėl praktinis patarimas – taupykite laiką ir iki balandžio 2 d. pasistenkit pamatyt kažką, kas Lietuvoje neužsibus.
Bendrai „Aš taip pat” yra aktorinis kinas. Visą filmą tempia puiki Dauno sindromą turinčio Pablo Pineda ir kolegės Lola Dueñas vaidyba. Sunku įvertint kiek Pablo Pineda vaidina, o kiek jis tiesiog yra savimi, tačiau skirtumas tarp jo ir kitų kada nors ekrane matytų žmonių su Dauno sindromu akivaizdus – jo raiškos formos daug subtilesnės, inteligentiškesnės, tačiau su Dauno sindromui būdingomis charakteristikomis. Kai žinai, kad jis yra pirmas toks žmogus Europoje gavęs aukštąjį išsilavinimą, istoriją matai tik dar įdomiau ir gal net kartais susimąstai, kad labiau norėtųsi ne išgalvotos, bet paremtos tikrais faktais istorijos.
Sakydamas, jog tai aktorinis kinas, turiu omeny ir tai, kad realios istorijos, jos vystymo čia ne tiek ir daug. Kitas dalykas – filosofinis, idėjinis užtaisas. Juk net jeigu kiekvienoje siužetinėje linijoje matome žmones su Dauno sindromu, visa tai puikiai vainikuoja mintis apie tai, kad kiekvienas kažkam norime būti normalus, o tuo pačiu priimtinas ir mylimas. Čia lyg ir ne taip svarbu ar tu esi žmogus su Dauno sindromu, be kojų, patyręs smurtą vaikystėje ar populiariausias pasaulyje iliuzionistas. Svarbu ar tai virsta į meilę, reikalingumą, pripažinimą.
Tad nors man sunku tikėti, kad tokios problematikos filmas pritrauks į kino teatrus daug žiūrovų, tikiu, kad užėjusiems pasižiūrėti sukels gražių jausmų ir apmąstymų.
*
Dar vakar rodytas brolių Coen’ų darbas „Rimtas vyrukas” – jis taip pat bus rodomas po kino festivalio „Kino pavasaris”.
http://kinopavasaris.lt/
NUORODOS:
PRAVDA Kino pavasario dienoraštis
ORE Kino pavasario dienoraštis
Marijaus Kulviečio blogas
Keli eksperimentuojant dingę komentarai:
offca:
Gerai tu čia apie „Rimtą vyruką”, panašiai kaip per skanoramą apie „Antikristą”.
Darius:
„Aš tai pat” labai žiūroviškas filmas, bet tai jokiu būdu ne trūkumas. Neabejotinai pavykęs festivalio atidarymas.
dr.Polka.Dot
trumpai tariant kol kas nieko gero. lauksim tolimesnių įspūdžių, gal vis tik kažkokį šedevrą būsiu praleidusi rinkdamasi filmus. labai laukiu „moterys be vyrų” komentarų, kuriame neva žadamas gražus videomenininkės vizualinis išpildymas ir silpna dramaturgija. bei „spąstai krabams”, kuris pas mane „ant klaustuko”.
beje. tomas fordas tikrai neatsidaro.
(damn, apie september issue neišsisaugojo).
Kaip tik jau ziurejau „As taip pat” ir „Izraelietiska Sumo”, tai visiskai pritariu tavo komentarams. Ai dar maciau „Zvaigzdziu liga”, visai neblogas. Nors nepapasakoja lyg ir nieko, ko jau nezinotum, bet sveika vis atsviezint galva ir primint sau realia situacija.
aš turiu pasakyti, kad „Soul Kitchen” rusų dubliažas išgelbėjo mane nuo tos ausiai neskambančios vokiečių kalbos.
teisingai pastebėta – „Soul Kitchen” apskritai yra labai žiūrimas (ir smagus) filmas, tačiau tą patį galima sakyti apie visus meistrų darbus – na gal išskyrus „Ką žinote apie persų kates” ir „Carą”, bet čia skonio reikalas.
Vis tik tampa aišku viena, festivalio šedevras dar neparodytas.
Nustebino „Liūdesio pienas”, nesupratau už ką tas auksinis lokys ir Oskaro nominacija. Filmas toli gražu nėra prastas, bet nėra ir įdomus.
Šiandien daug tikiuosi iš „Mažylės” – mano festivalio favoritas.
O kol kas – „Išėjusieji”, „Gyvenimo ir mirties miestas”, „Apie Elę” išlieka geriausiųjų sąraše.
Dėkui už aprašymą apie „Moterys be vyrų”. Jei ką žinosi/matysi/girdėsi – būtų įdomu išgirsti apei „Blogi namai”, kuris neva lyginamas su Coen’ų Fargo (!!) ir Tarantinu (tik lenkiškai) =)
Na, čia kaip kam. Jeigu nebūčiau matęs dar prieš festivalį, sakyčiau, kad šedevras buvo parodytas vakar, kai buvo paleista „Balto kaspino” juosta. Su „Liūdesio pienu” irgi.. Berlyno festivalis dažnai yra priverstas rinkti geriausius iš blogiausių, nes nieko gero ten nedebiutuoja paprastai.
O aš vis dėlto MOTERYS BE VYRŲ vertinčiau teigiamiau nei Paulius. Dėl moteriškos kino poetikos. Žinoma, „pričūdų” autorės mene, netrūksta ten. Vyriškos logikos atžvilgiu. Bet, pvz. „Žiemos ekranų” vadovei filmas labai praėjo…
Toks nevienaprasmiškas kūrinys…
O rašau dėl „BETOS” rodymo Didžiojoje salėje. Kalbėjau dėl to būtent su kito festivalio organizatore ir šio komandos nare. Atsakymas buvo paprastas:
– „Atsiranda svarbesnių negu mes”.
T.y. aiškiausi išankstiniai susitarimai, kad kino juosta bus, neišsipildo. Mums atsiunčiama betacam juosta. Programos ir filmų išdėstymo, kai bilietai parduoti, žinoma, nepakeisi…
O prieš porą metų KINO PAVASARIS aprūpino Didžiąją salę pagerinta galimybę demonstruoti ne iš kino juostos (buvo minimas tuomet specialaus kabelio įsigyjimas). Faktas lieka faktu – „nepasikaustęs” žmogus, iš ko rodoma neatkreips dėmesio. Anksčiau didžiojoje salėje veik neįmanoma buvo rodyti ne kino juostos…
Tu teisus dėl „Balto kaspino”, gerokai anksčiau peržiūrėtas, todėl šiame festivalyje jį kaip ir nubraukiau į šalį.
Šiandien prie didžiosios salės žmonės grūdosi į „Precious”, tuo tarpu 4 salė, ir taip mažutė, buvo vos apsėsta. Rodė „Mažylę”. Nuostabus filmas. Absoliučiai geros emocijos. Vienas geresnių festivalio atradimų (kurį kol kas galima išvysti tik kinoteatre)
Na, praleisti galimybę „Baltą kaspiną” pamatyti didžiausiame FC Vingis ekrane, man būtų nuodėmė. Kad ir matytas.
Manau kad pasiimsiu šį sąrašą ir paieškosiu internete šių filmų, kad pasidaryčiau sau nuosavą kino pavasarį :D Aš taip pat atrodo įdomiausiai iš aprašymų. Ačiū už sąrašą Pauliau.
Realus pavasaris ir tas, kurį gali matyti per purviną įstiklintą balkoną, tai du labai skirtingi dalykai.
„Gyvybės ir mirties miestas” tuo ir ypatingas, kad jame taip ir neišsirutulioja jokios ryškesnės herojizmo apraiškos. Nors pradinė idėja buvo iškelti vokietį, neva kurio dėka buvo sukurtas getas bei apsaugoti (???) kinai, tačiau filme to nesimato. Užtenka Šindlerio.
Tiesa, atkreipiau dėmesį, jog ištisą valandą vyksta karas. Vėliau rodoma okupacija, išryškėja tam tikri personažai. Antroji valanda pranoksta pirmąją, mat prie karo vaizdų esam pripratę, bet smurtas prieš vaikus ir moteris vis dar verčia žiaugčioti ir krūpčioti. Kam įdomi tikroji istorija, galima pasigoolinti The Rape of Nanking arba Nanking Massacre, jeigu nervai atlaikys – nueiti ir filmą pažiūrėti.
O aš „Elėje” nemačiau jokio detektyvo, tik žmonių silpnumą. Baimę prisipažinti, kažkokį trypčiojimą, fatališką mirties simbolių ieškojimą. Tada prisimeni kokią nors paauglystės istoriją, kai prisidirbai „su chebra” ir ištikdavo toks baimės paralyžius, mažvaikiškas kaltės kratymasis. Ši vieta buvo stipriai atidirbta.
Dėkui už „Blogų namų” recenziją.
Labai geras palyginimas, Pauliau:)”Baltą kaspiną” pirmojoje Vingio salėje žiūrėjau priblokštas matomo vaizdo. Gaila tik, kad pats filmas emociškai nepalietė tiek, kiek tikėjausi (nors gal ir lūkesčių kartelė buvo iškelta nepasiekiamai aukštai).
Beje KP dienoraštį dar rašo M. Kulvietis, http://www.kinas.info // http://www.marijuskulvietis.lt
Jau ne kartą su kertuku (Arūnu) esu nesutaręs dėl pagrindinio herojaus – kai jam atrodo jog jis nesivysto yra infantilus, aš sakau, kad pagal filmo sumanymą, jis būtent toks ir turi būti. Net jeigu ir norisi, kad būtų kitoks, kaip visi filmų herojai. Bet nežinau ar leisčiausi į tokias diskusijas, jeigu herojų matyčiau ne tiesiog tokį, bet tiesiog, kaip blogai atliekantį savo vaidmenį, nemokantį vystyti charakterio. Bet būtent taip man skamba „Gyvybės ir mirties” miesto privalumas. Ta pirma matyta valanda man buvo lyg „best of” kažko. Tarkim, esu vienas paskutiniųjų filmo „Skafandras ir drugelis” gerbėjų gretose. Tiesiog nemačiau prasmės visą filmą žiūrėti tą kančią ir užsispyrimą vienu metu – užteko pirmo pusvalandžio. Bet ten ji bent buvo.. Ten buvo žmogus apie kurį tu su kiekviena akimirka sužinai vis daugiau, dėl ko jis ima rūpėti. O čia.. Galėjo būti ir Kambodža ir Vietnamas, ir vis tiek niekas nebūtų pasikeitę – kadangi mano tėvai nedalyvavo visame tame, man tai tiesiog nerūpi, matau tai, kaip tiesiog filmą apie pasišaudymus ir žiaurumus.
O „Elė”, jeigu patinka, gali būti ir taip interpretuota :) Tik reikia nepamiršti, kad ten rodoma kiek kita kultūra ir gali būti, jog ten toks elgesys yra norma, o ne mažvaikiškumas. Tiesa [spoileris], mane jau visai iš kantrybės išvedė jų bandymas pateikti istoriją sužadėtiniui. Juk tiesiog imi pasakai, kad paėmėm, kaip mokytoją, kad vaikas gerai jaustųsi, o kai negavom vietos kur gyvent – bandėm pamanipuliuoti faktu, jog štai anie du yra jaunavedžiai, todėl turit mums padėti. Ir tai net nebūtų buvęs naujas melas – taip jie jau galvojo, elgėsi.
Na štai, pasipildė informacija apie filmus, kuriuos galėsim pamatyti ir po festivalio. Prie Coen’ų „Rimtas vyrukas” ir atidarymo filmo „Aš taip pat”, prisijungė Jimo Jarmuscho „Kontroliuojamos ribos” bei Jane Campion „Švytinti žvaigždė”. Visi – Pasakoje. Tiesa, sako, kad dokumentinis „Įlanka” jau KP nuosavybėje, tai irgi kažkada dar turėsim galimybę pamatyti.
„Aš taip pat” teks matyt pažiūrėti, o Jarmuscho taip ir likau nesupratęs, keli smagūs momentai-epizodai, bet visumoj tai lieka niekas.
O „Švytinčios žvaigždės” iki pusės nedatraukiau: kostiumai gal ir gražūs, bet tam yra madų šou, o istorijos banalybė tiesiog smaugė
Pritariui dr.Polka dėl „Elės”. Merginos dingimas buvo tarytum impulsas, smūgis, po kurio puikiai, tiesiog stulbinančiai, atsiskleidė visos veikėjų dogmos, prietarai, baimės ir abejonės.
Pauliau, nemanau, kad Tavo pasiūlytas variantas labai tinkamas ir teigiamas, bet čia jau kievienam spręsti (:
Filmas labai patiko. Iš 11 matytų kol kas geriausias.
Vietinės reikšmės chaosiukas ten, o ne visos veikėjų dogmos, prietarai, etc. Absoliučiai neišdirbti charakteriai – visi kaip vienas su 5% nukrypimu. skant jokio progreso visą filmą.
Vietinės reikšmės chaosas, per kurį atskleidžiamos visuomenės dogmos. Išsilavinę, vidurinės klasės atstovai stovi ant ribos, skiriančios tradicijas ir laisvą gyvenimo būdą. Vieni ją peržengia, kiti lieka stovėti kitoje pusėje. Kiekvienas savo pasirinkimui turi paaiškinimą-moralė, atsakomybė, baimė. Bet visi įsipainioja į melo tinklą. Taip, sutinku, charakteriai nėra labai išplėtoti, bet juk tai grupinis, visuomeninis portretas. Nors sakyti, jog visi veikėjai vienodi/labai panašūs aš nedrįsčiau.
Tęsiant temą – „The Limits of Control” kaip ir buvo galima tikėtis, nepaliko didesnio įspūdžio. Nuo cracho išgelbėjo Tilda, kuri tiesiog apžavi vien savo pasirodymu. Bankolé išmoningai tylėjo. Tiesa, Jarmusch’o darbas techniškai gražiai atliktas ir kaip kokia chrestomatija eilinį kartą nusėda KP repertuare.
Rusų istorinė drama „Caras” nepalieka skonio burnoje, bet žiūrėjimo metu (po 30 – 40 min.) įtraukia. Rusai moka daryti kiną, nėra abejonės. „Caras” nominuotas kaip geriausias metų filmas Nikos statulėlei gauti. Nors Lungin’as ir meistras, mylimas Kanų, savo ankstesnių filmų sėkmės nepakartojo. Bet kas neabejingi rusų kultūrai ir istorijoms apie žiaurius valdovus (o tokių matyt yra sprendžiant iš 120 išdygusių knygų apie stalinus, hitlerius, kaligulas ir jų žmonas, pusseseres, draugų pažįstamas etc.) – gali žiūrėti, nors spėju KinoPavasario-manams toks filmas visai ne pakeliui.
limits of control yra geriausias jarmuso filmas(man). manau ir kino pavasario. ispudis nepakartojamas. ziurejau kelis kelis kartus ir…jum siulau
daktarui Polkai – neskaniai PAVEL LUNGIN filmas skaitosi po apibūdinimu „rusų filmai”.
Kaip skaitytųsi apie Barto filmą – „lietuvių filmai”, Tarantino filmą – „amertikiečių filmai” ir pan. Taip nuo savo tautybės jie niekur pabėgti negali, bet…
Jeigu jau brūkštelėjau – stenkitės nepraleisti dar Didžiojoje salėje likusių australų PALAIMINTŲJŲ bei britų AKVARIUMAS (aš taip pat neteisus – būtina minint šiuos darbus, būtinai nurodyti autorių-moterų nuomonę) seansus. Kažkada kažkoks Arūnas buvo čia sumaltas į miltus ir pasmerktas už aroganciją dėl bandymo žeminti moteris – kūrėjas. Oi, išties neteisus jis buvo!
Iš Pauliaus parašymų jau imu įtarti, kad kai kuriuos filmus KP rodo parsisiuntęs iš torentų. kas patikrins? :)
Ovidijau, kol kas tik „Vegetarė” į tai panašu :) Kai kurie kiti rodomi iš geresnių laikmenų nei DVD, bet.. irgi ne juostos. Ech, anksčiau per festivalį būdavo tik kokie 2 tokie filmai, dar anksčiau – nė vieno.
Nesu šių reikalų ekspertas, bet panašu, kad Iltinis dantis buvo rodomas iš DVD ar kažkokios panašios laikmenos. Vaizdas ne per visą ekraną, prasta kokybė, etc. Pačio filmo idėja man patiko, bet savo genialumu įtikėjęs režisierius ja užsižaidė, užmiršdamas, kad su bereikalingomis scenomis, skirtomis tik žiūrovo šokiravimui, nieko neapgausi, ir nepasiūlo nieko giliau. Nors apmąstymams vietos yra, bet čia jau idėjos, o ne režisūros, nuopelnas.
Nesupratau. Dabar kaip, po kovo 11-osios išpuolio nacionalinis identitetas nemadingas? Rusų aktoriai, rusiška tematika, Rusijoj filmuota, režisierius rusas ir prodiuseriai tokie patys.
Aš matyt nepriklausau tam avangardui, kur kūrėjai neturi nei lyties, nei tautybės, nei seksualinės orientacijos. Nes filmas yra istorija, o istorijos dažniausiai išgimdomos kokio nors žmogaus ar žmonių. Subjektyviai.
O Bartas Lietuvis, ne amerikietis ir ne rusas, todėl ir Margiris ne Avataras. O Tomas Fordas gėjus, todėl „Single Man” vyrai bučiuojasi. O Bigelow moteris – todėl visi laimingi, kad ji gavo Oskarą – šventė feministinėms laisvėms. Galima tęst ir tęst..
O ar filmo naratyvas geras/blogas – jau individuali režisieriaus ir žiūrovo sąveika.
O, dieve.. Dar jeigu ir taip laukiamas (tebūnie nuvilsiantis) „Iltinis dantis” ne iš juostos.. :( Nuoširdžiai sakau – turėčiau info apie visus ne iš juostos rodomus filmus, tiesiog išbraukčiau juos iš lankytinų sąrašo. Ne tiesiog dėl projekcijos dydžio sakau, kad reikia filmus žiūrėti kino teatre – dėl kokybės.
Mane dar labai labai nuvylė akibrokštas su rusišku dubliavimu. Teko žiūrėt Pranašą taip įgarsintą, girdėjau nuomonių, kad tai suteikia „autentikos”, na man tikrai ne. Visa laimė, kad filmas be galo stiprus ir pritrenkiantis savo režisūra bei vaidyba, todėl šis nesklandumas jo nesugebėjo sugadinti. Bet kokiu atveju tikrai žiūrėsiu dar kartą originalo kalba, tik jau greičiausiai per namų kino sistemą, nes negirdėjau, kad Pranašą rodys ir po festivalio.
Jeigu būtų tiesa, kad Pranašą rodys ir po festivalio, jis pas mus būtų originalo kalba su jau išdegintais subtitrais. Nebent čia kažkas „ant karšto” nutarė, kad filmą žiūrovai mėgsta ir apsisprendė jį ilgainiui įsigyti.
Brangusis Polka. Turėjau omeny, kad PAVEL LUNGIN yra išskirtinis autorius ir pasakoti apie filmą kaip „rusų filmas” yra neteisinga. Ne tautybės čia esmė, o kūrėjo asmenybė – jis viską lemia.
ILTINIS DANTIS yra geros vaizdo kokybės – geriau nei sumo imttninkai ar Moterys be vyrų. Siužetas toks įdomiai netikėtas pradžioje, jog į jį įsitraukus neturėtų laikmena nervuoti.
gali būti, kad Polka yra brangioji :)
Pritariu del „Nelaimėlių”, su offca išeidinėdami net ginčijomės, kurio dėka į šį puikų filmą atsivilkom :) Tikrai netikėtas atradimas, jokiu dirbtinumu nedvelkiantis girtuokliškas jumoras ir šiaip viskas tame filme buvo labai liuks. REKOMENDUOTINAS faktiškai visiems, na nebent kažkas jaučia stiprią alergiją alkoholiui ir viskam kas su tuo susiję :)
kokius filmus rodys ir po festivalio? Ar baltas kaspinas patenka į tą kategoriją ?
Kol kas tikrai NE. Visi filmai, kurie žinoma, jog bus rodomi ir po festivalio, paminėti komentaruose.
Paminėta nevisai pilnai. Jim Jarmush KONTROLIUOJAMOS RIBOS bei ŠVYTINTI ŽVAIGŽDĖ laikinai paskolino festivaliui ACME LATVIJA. Sutarta, kad kuriam laikui galės juos parodyti Pasaka. ACME Lietuva neplanuoja jų titruoti. Filmai bus vežami Į Kauną, Šiaulius, Klaipėdą, Panevėžį. O jau dabar latviai skubina juos grąžinti. Taigi, žiopsoti ir galvoti, jog šie ilgai bus rodomi po festivalio, neracionalu….
Radikaliai nesutinku su Pauliumi dėl RAUDONOSIOS KOPLYČIOS įvertinimo. Lauktinos trečiųjų asmenų nuomonės.
Tai nesisieja su kokybe, kurią stebėjome seanse. Atsiprašymai atsiprašymais, bet jeigu kitoje salėje TAI rodyti yra visai kitos galimybės, galima būtų ir pagalvoti planuojant apie organizacines klaidas. Galėtų tiesiog rinkti po festivalio nepatenkintųjų žinutes ir analizuoti. Ar tas daroma, ar vis pasikliaujama „kaip nors”, neaišku…
Beje, po Koplyčios rodytas filmas irgi ne iš juostos. Tačiau ekrano dydis per visą „baltą drobę”. Ir tik patyrimas rodo, kad vaizdelis „plokščias” – kiti neturėjo matyti skirtumo…
Aš, kaip ir Kertukas, nesutinku dėl „Raudonosios koplyčios”. Nejaugi būtina rodyti kraują, badyti pirštu į koncentracijos stovyklas, jei nori parodyti santvarkos siaubą? Ar turi pasisplėpęs už krūmokšnio, drebančia kamera filmuoti skerdynes ir vaidinti revoliucionierių, jei nori, kad tavo dokumentika būtų vertinama? Tai, kad jie, pasirinkę tokią formą, prisitaikė prie sudaromų sąlygų ir įsiliejo į įprastinį šalies gyvenimą, mums parodo daugiau dikatūros žiaurumo, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mes matome, kaip santvarka ir nuolatinė propaganda pakeičia žmonių mąstymą, sėja baimę ir nepasitikėjimą. O tai, kad stengiamasi viską perteikti per humoro prizmę, suteikia filmui tik dar daugiau stiprybės ir jėgos, o ne manipuliatyvumo, kaip sakė autorius. Pusę filmo juokiesi. Iki tos akimirkos, kai suvoki, jog šoje šalyje kasdien dedasi tokie dalykai.
Nebūtina rodyti to, bet reikia rodyti kažką. Realaus, tikro, apčiuopiamo. Tai, kad jums patiko tai, ką pamatėt, reiškia, jog jūs norėjot, kad jums tai patiktų. Va JIE yra tokie, kitokie negu mes – baisu, baisu. Jums sako, kad vaikai ploja nes gyvena baimėje ir jūs linksit galvom, kaip ten baisu. Sako, kad moteris žliumbia prie vado paminklo, nes galvoja apie milijonus nužudytų tautiečių ir jūs linksit, nors tai yra 100% propaganda. Aš jums tokių kadrų su tokiais komentarais galėčiau per dieną katalikų bažnyčioje Lietuvoje padaryti, kad mane iš šalies deportuotų :D O dar jeigu kokiam krašte nereligingam parodyčiau, tai žmonės už pilvų susiėmę raitytusi. Kam tas kontekstas, etc. – svarbu efektas.
Baisu. Ne todėl, kad jie kitokie, o dėl to, kad jie neturi teisės pasirinkti, kokie nori būtie, kuo turi tikėti ir kaip gyventi. Ir niekas nesmerkia pačių žmonių-smerkiama yra sistema, kurioje jie gyvena. Kurioj vietoj ten toji šimtaprocentinė propaganda? Net labai aiškiai išreiškiama abejonė, ar visa tai, ką smerkia pasaulis Š. Korėjoje, iš tiesų yra blogai. Filmas nėra vienpusiškas. Autoriai stengiasi suprasti tų žmonių poelgius ir elgseną. Tai normalu kiekvienam mąstančiai būtybei, kuri bendrauja ir socializuojasi. Ir dėkui visiems dievams, kad čia išreikiamas požiūris, bandoma interpretuoti faktus ir poelgius, ieškoti priežasčių. Seniai laikas mirti televiziniam-reportažiniam dokumentinio kino stiliui.
O tuos kadrus iš bažnyčios būtų labai įdomu pamatyti. Nemanau, kad būtų taip jau paprasta. Sukurti GERAI propagandai reikia daug talento ir darbo.
Autorius nesistengia jų suprasti – jis atvažiavo su tikslu parodyti, kad ten žmones su negalia žudo, o visų smegenys yra išplautos ir tai papasakojo (tikrai neįrodė). Žinai, Tarybiniais laikais irgi panašiai buvo, bet daug kam tie laikai kelia nostalgiją ir yra priimtinesni negu dabartiniai. Budistų vienuoliai irgi turi labai griežtą tvarką, kuri nesuprantama man kaip pašaliečiui, bet tai nereiškia, kad jie nelaimingi. Kareiviai gyvena nurodymų ir griežtų taisyklių gyvenimą, bet ar jie dėl to yra nelaimingi? Žudo žmones? Paskaičiuot, kiek žmonių JAV nužudė siųsdama juos kareivių pavidalų į kitas šalis? Baisu. Bet kadangi jie tokie biški labiau savi ir atrodo, kad kovoja prieš kitokius negu mes, tai nieko, randi tam pateisinimą.
Neprasmingas ginčas. Lai Paulius nurodo bent vieną filmuotą medžiagą iš Šiaurės Korėjos, kurią Vakarams pavyko pateikti pasauliui. Nėra tokių dalykų. Ir jeigu TIK tokiu būdu sugebėta prasiskverbti į neįmanomą teritoriją, tai yra labai didelis pasiekimas. Sundance tą ir įvertino.
Tikrai neprasmingas. Čia iš serijos, jeigu niekas manęs nemyli, tai tiks ir aštuoniasdešimtmetė senutė. Testamentu tai bus įvertinta :D O Sundance’as irgi nėra šventa karvė. Neretai pas juos laimi filmas, kurio joks festivalis visam pasaulyje net nenominuoja niekam. Kol kas taip yra ir su Red Chapel. Dar labiau susimąstyt apie filmo ne fun, bet žmogaus teisių, objektyvumo pusę turėtų padėti faktas, kad juosta dalyvavo ar tik ne Žymiausiame dokumentinių filmų festivalyje skirtame žmogaus teisėms HOT DOCS (Kanados versija), kur net nebuvo pastebėtas (įvertintas).
Nors festivalis jau persirito į antrą pusę, savo atradimo dar taip ir neatradau. Vis dėlto stipriausia, ką pavyko pamatyt – „Baltoji Iltis”. Žinau, kad daug kas nusivylė, nemažai kas neištvėrė :) Man įspūdį padarė tiek turinys, tiek forma; vienas iš tų filmų, kuris šokiruoja, bet neišdrasko. Deja, iki atradimo vistiek „netraukia“, vietomis dinamika sušlubuoja ir darosi klampiai nuobodu. Didžiausias nusivylimas (kaip gi be jo) – „Moteris be pianino“ suskaičiavau visas plokštes lubose ir viską kas buvo suskaičiuojama, bent tris kartus per anksti apsidžiaugiau, kad pagaliau baigėsi…
Manau, kad kalbėta apie „Iltinį dantį”`. Ginčyčiausi, kad dinamika ten sušlubuoja.
Kertukai, ačiū už pataisymą, gerai, kad tokiu metu išvis sugebėjau prie to straipsnio pasisakyt (iš to liūdesio, kad nelabai pasisekė su filmais net nemiga paėmė; reiks kažkokią naują pasirinkimo taktiką kitais metais sugalvot) :) Man „Iltinis dantis” patiko, ir galiu prisikabinti tik prie kelių vietų, kur man pasirodė, kd rež. užsižaidė su klaustrofobinės nuotaikos kūrimu ir „viską patys suprasit“, bet tai smulkmena palyginus su metafora, vaidyba ir tikrai labai gera pabaiga.
Dėl „Blogų namų”. Slogučio atmosfera net po kelių valandų neapleido. Visa nuotaika panaši į „Gruz 200”. Labai panašūs filmai.
RED CHAPEL: Nenoriu toliau tęsti „neprasmingo ginčo”, tiesiog džiaugiuos matydamas kad ne mane vieną filmas neįtikino. Iškart po seanso maniau būsiu toks vienas. Kartais stebiuos koks nekritiškas ir naivus žiūrovas eina į Kino pavasarį. Pamirštam, kad ir į dokumentiką (ypač šių dienų) reikia žvelgti su sveika skepticizmo doze.
Filmas puikiai dokumentuoja režisieriaus norą įtikti vakarietiškam žiurovui, kuriam užtektų ir pačių nekalčiausių kadrų iš Š.Korėjos, o jis jau viską susidėlios pats. De facto ir taip viskas aišku su šia šalim. Parodykit mums tai, ką mes jau žinome. Totalus blogis, agresorius, grėsmė demokratijai. Beje, toks Š.Korėjos įvaizdis parankus kitoms šalims agresorėms (ypač JAV), kurios mūsų mass-medijose kažkodėl vadinomos „demokratijos lopšiais”. Neturėsi išorinio priešo, kaipgi pagrįsi išlaidas karo pramonei?
Daug kas šiame filme labai jau „pritempta”, tiesiog neturėta pakankamai medžiagos aiškiai parodyti (įrodyt?) tai, apie ką su ryžu pasitenkinimu kalbėta už kadro. O gal net ir to nebuvo siekta. Viso filmo metu nepaliko jausmas kad juokiamės ne iš totalitaristinės visuomenės, bet iš savosios.
Būtų puikus vakarietiškos propogandos pavyzdys. Tik va, neįtikina. Todėl neatlieka savo funkcijos.
Hi,hi. Vienas toks ir likai…
O kad Gyvenimas karo metu bei Baltas kaspinas rodomas ne iš kino juostos, nepaminėjai. Nieko. Aš irgi nesupratau…
Tai festivalių ateities formatas…
Ne vienas, mes dviese :) Taip, ne iš juostos, bet nenoriu pudrinti žmonėms smegenų, nes jiems pasakysi, kad ne iš juostos, tai ir galvos, kad tuoj bus paveiksliukas per trečdalį ekrano, kaip trečioj salėj.
Trečioj salėj atrado techninį sprendimą ir jau sumažintų gabaritų vaizdas neberodomas.
Ką tik iš „Iltinio danties”, 3 salė, vaizdas tai kaip per normalų teliką, bet geras telikas lenktų