Apie dievus ir žmones / Des hommes et des dieux [Rež. Xavier Beauvois]

Tikriausiai nebūsiu populiarus taip kalbėdamas apie didžiojo Kanų žiūri prizo nusipelniusią juostą, tačiau po peržiūros netapau dideliu filmo gerbėju. Xavier Beauvois laisvai remiasi istorija, kuri baigėsi islamiškame Alžyre įsikūrusių vienuolių pagrobimu. Ant popieriaus tai turėtų būti pasiaukojimo, religijos, politikos, didžiųjų pasirinkimų filmu, tačiau prieš mano akis ji praslydo pernelyg neemocionaliai, šaltai, paviršutiniškai. Supranti, kad „čia” norėta paspausti, „ten” sujaudinti, bet neveikia… Gal todėl, kad panašios religinės tematikos bei skauduliai net ir poroje šių metų „Kino pavasario” filmų atskleisti aštriau, plačiau? „Apie dievus ir žmones” tarytum nesugeba įlipti giliau į dūšią. Nei herojams, nei žiūrovams. Dažnas G. svečias Arūnas (kertukas) vis nurašinėja „Black Swan” už tai, kad Oskarą už herojės vidinio pasaulio dramos atskleidimą laimėjusi Natalie Portman per mažai šoko. Ši juosta man puikus įrodymas, kaip būna, kai šokama per daug. Tik šiuo atveju šokį keičiam puikiais gamtovaizdžiais, vidiniais ritulais ir faktinėmis diskusijomis. Tiesiog nematyt vidinės dramos vedančius į lemtingus pasirinkimus. Muzikinė filmo paskutinė vakarienė per porą minučių nupiešia tai, ką tuščiai mėginta daryti per iki tol buvusias pusantros valandos – emocijas nuo vidinio triumfo, užtikrinto pasitenkinimo iki ore tvyrančio tragiško likimo, paskutinių gyvenimo akimirkų. Dešimt balų už šį epizodą ir daug abejonių dėl kokybiškų, bet perdėm faktinių kitų. Juostos pradžioje lyg ir yra citata, kad niekada nepadaroma tiek blogio, kiek iš religinių paskatų ir šioje juostoje man tai turi tarytum dvi prasmes. Viena jų akivaizdi – tai yra tai, ką matome ekrane. Kita gi – interpretacinė. Ar pasirinkdamas mirtį tu esi išdidus ir padarai daugiau gero negu pasitraukdamas kitur, kur esi laukiamas ir gali padėti arba priimdamas pagalbą, kuri leistų padėti kitiems? Sunku juostoje matyti didvyriškumą, kuris kyla iš (religinio) egoizmo arba naivumo. Su tokiu požiūriu, žinoma, galima ir nesutikti.

Labas, kaip sekasi? / Buna ce faci? [Rež. Alexandru Maftei]

Sunku tiksliai pasakyti ar labiau nudžiugino daugelio iškeiktas konkursinės programos filmas „Labas, kaip sekasi?”, ar nuvylė daugelio išgirti „Triukšmo garsai”… Na, nėra šis rumunų darbas kino elitas, ypač jeigu prie žodžio „Rumunija” lipdai tokius pavadinimus, kaip „Pono Lazaresku mirtis”, bet gi ir netaikoma į tą kategoriją. Komiškumas situacijos, kai žmona internetine pažintimi apgaudinėja vyra, o vyras žmoną, nors abu patys to nežinodami eina į kairę su savo pačių antromis pusėmis, yra buitinis, bet tam galima rasti ir kitus žodžius. Šiltas, paprastas ir kartais net subtilus, „unspoken”, jeigu reiktų tai įvardinti angliškai. Turint omeny tokį situacijos patekimą, vienas dalykas filme netgi sužavėjo – titrų naudojimas kadre taip, jog jie kalbėtų vietoje pagrindinių veikėjų užkadrinių balsų ir tuo pačiu atspindėtų internetinio susirašinėjimo formatą. Paskutiniai du, kuriais baigiasi filmas tiesiog super bei laiku ir vietoj. Rekomenduot negaliu, keikti nematau už ką.
Nepamenu, kaip dėl dėl pratęstos KP sesijos, bet kovo 31 d. tikrai rodo http://www.kinopavasaris.lt/filmas.php?id=1299001019

Mano laimė / Счастье мое [Rež. Sergei Loznitsa]

Natūralu galvoti, jog konkursinė programa „Nauja Europa – Nauji vardai“ bus silpnesė už pagrindinę, kurioje didžiausiuose pasaulio kino festivaliuose jau pripažinti filmai, tačiau dažnai ten pasitaiko tokių išimčių, kad jų nematęs, galima sakyti esi „pramazinęs” visą festivalį. Sergei Loznitsa „Mano laimė” prie tokių.

Nežinau ar daug kas matė prieš metus „Šeršėliafam” konkursinėje programoje laimėjusią Anna Fenchenko juostą „Dingęs be žinios“, bet man tai buvo puikus intro į vieną stipriausių šio festivalio (būtent viso festivalio, o ne tik konkursinės programos) filmų. Skirtumas „tik” tas, kad Anna Fenchenko savo kone siurealistiniame filme Rusijos bėdas ironizuoja taip, jog už humoro gali nepastebėti tragedijos, tačiau žiūriu į metų senumo įspūdžius, o ten režisierės žodžiai apie klaidingą žmogaus susivokimą: “aš nesikišu į tai, kas vyksta pasaulyje ir pasaulis nesikiša į mano gyvenimą”. Kai žiūrėsit (o aš tikiuosi, kad taip ir bus) „Mano laimę”, pabaigoje girdėsite smagų vairuotojo monologą, kuriame tos pačios mintys: „Nesikišk. Vok, bet nesikišk”. Tik tiek, jog Sergei Loznitsa gali ir neakcentuoti tokių dalykų diskusijoje su žiūrovais po filmo, nes tai akivaizdu – jis rodo kaip būna iš tiesų, be užuolankų. Galbūt taip Rusijoje būna ne kasdien, ne visur, tačiau taip būna. Žmogus per penkiolika metų sukęs dokumentinius filmus įvairiuose Rusijos regionuose ir už tai festivaliuose susišlavęs šimtus prizų, pažįsta jau ne tik Maskvą, bet ir pačią Rusiją. Kaip organizmą. „Mano laimė” – tai lyg rusiškas „Baltasis kaspinas”. Čia nėra vientiso siužeto, nuoseklaus pasakojimo, tačiau visi juostoje esantys nukrypimai ne tik nuo pagrindinio herojaus likimo, bet ir nuo jo laikmečio, kalba apie tą patį – Rusija yra tokia. Atskirus žmones galima pakeisti, įtakoti, bet Rusija yra tokia. Niekas nesikeičia. Loznitsa pasakojimo įtikinamumas – kone dokumentiškas. Pažiūrėjus filmą, noras aplankyti Rusiją gali smarkiai sumažėti, tačiau kaip kinas, „Mano laimė” nepriekaištingas. Tą patį galima pasakyti ir apie režisieriaus darbą. Nenuostabu, jog žinant režisieriaus praeitį, viena žiūrovė apie labai įsimintiną sceną turgavietėje paklausė ar ji yra meninė, ar dokumentinė, t.y. ar kamera tiesiog blaškėsi tarp žmonių tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ar viskas buvo surežsiuota. Pasirodo, vis tik buvo surežisuota – ilgai atrinkinėjami tipažai, tada pora dienų repeticijų ir pora dienų filmavimo. Bet kaip vaikšto kamera tarp žmonių ir kokie tie žmonės – gali pagalvoti, kad operatorius yra persirengęs vienu iš jų ir šmirinėja po turgelį bei jo apylinkęs. Tai filmas iš vidaus. Su puikiai sukaltais tekstais, situacijomis bei vaidyba, tačiau paviršiuje verčiantis juoktis, gilumoje labai sunkus, beviltiškas ir žiaurus. Matau į paskutinį (antradienio) 19.45 seansą vis dar yra bilietų ir būtų labai gaila, jeigu iki seanso pradžios jų visų neišpirktų. Must see.

Šviesus šviesus pasaulis / Beli beli svet [Rež. Oleg Novković]

Pasinaudojęs gyvomis rekomedacijomis, šiandien 21.15 dar bandysiu aplankyti konkursinės programos filmą „Mano laimė” ir esu įsitikinęs – nenusivilsiu. Už tuos, kurie tuo pačiu metu didžiojoje salėje žiūrės „Šviesus šviesus pasaulis” garantuoti negalėčiau. Visų pirma, nereiktų apsigauti – filmas, skirtingai nei pavadinimas, nėra šviesus. Anaiptol. Antra, tai tikrai nėra miuziklas – kiekvieno herojų vienu ar kitu metu daina išsakomos mintys yra įdomus režisūrinis sprendimas, tačiau miuziklu filmo nedaro. Žinoma, ne šie du punktai daro filmą rekomenduotinu ar ne. Drama juostoje kieta, jos perteikimas vaidyba puikus, tačiau susidaro uždaro rato kamštis iš serijos „visi su visais”. Palyginimui, viename geriausių šio festivalio filmų „Dainuojanti moteris” yra net panašus siužetinis vingis, tačiau ta juosta sodri aplinkybių, kurios numuša bet kokius išankstinio spėliojimo mechanizmus – valgai istorija, o skonį palieki išsiaiškinti ateičiai. „Šviesiame šviesiame pasaulyje” kintamųjų vos keli, tad siužetinis vyniojimas stringa tam tikruose rėmuose. Kartais vardan dramatizmo net ir baltomis siūlėmis siužetas paaštrinamas. Galima ir užsimerkti tokiomis akimirkomis, bet filmus geriausiai žiūrėti atsimerkus.

Keistas Anželikos atvejis / Estranho caso de Angelica [Rež. Manoel de Oliveira]

Tikiu, kad žiūrint „Keistas Anželikos atvejis” koją pakišo ir iki penktos ryto žiūrėtas „Karlosas Šakalas”, tačiau visų nuopelnų už tai, kad į antrą šimtmetį perlipusio Manoel de Oliveira filmas tapo pirmuoju šiame festivalyje iš kurio patraukiau anksčiau laiko, nebūtų teisinga. Per pirmą pusvalandį galima sakyti, kad net neištraukiau iki esminės dalies, kai užsisuka pagrindinio herojaus vizijų pasaulis, tačiau matyta kino kalba mano supratimui buvo per sunki. Mokyklos vaidinimas? Režisūrinis debiutas? Tiesiog tąso nuo tragiškai blogos vaidybos ir ne ką geresnių tekstų bei kadrų tuštybės. Faktiniai dalykai, kurie šiek tiek susiję su loginiu filmo priėmimu, režisieriui panašu, jog iš vis buvo ne motais – pagrindinis herojus fotografas su savo instrumentu elgiasi prasčiau negu mano mama, jau nekalbant apie profesionalaus fotografo didžiulį krepšį, kuriame panašu, jog ne atgyvenusio fotoaparato, niekas daugiau ir negyvena. Tiesą sakant, net šiek tiek gailo laiko reikšti nepasitenkinimą šia juosta. Jeigu trumpai – mano asmeninė rekomendacija būtų praleisti šią juostą – festivalyje tikrai yra ką žiūrėti.

Spalvoti kalnai / Los Colores de la Montana [Rež. Carlos Cesar Arbelaez]

Vienas šviesiausių festivalio filmų, nepaisant tamsių po jo temomis besidriekiančių šešėlių. Kolumbijos fermeriai gyvena lyg ant peilio ašmenų – pilietinio karo išvakarėse galioja principas: jeigu nesi su mumis, esi prieš mus. Ir tai nesikeičia, nepaisant to, kuriai pusei priklausai. Visada šalia esanti grėsmė nepasiekia, atrodytų, tik mažiausių gyventojų – vaikų. Užminuotas laukas, jie supranta, yra pavojingas, bet ten nusiritęs visiems taip reikalingas futbolo kamuolys vilioja kur kas labiau, nei gąsdina minos. Tikėjimas geresniu gyvenimu įtraukia juos į didvyriškus žaidimus nuo kurių jautresniam žiūrovui įtampa gali pakilti iki aukščiausios padalos. Juoba, kad ir jaunieji aktoriai atrodo, kaip iš geriausio „youtube” filmukų – užkrečiančiai tikri, nuoširdūs ir juokingi. Čia tegaliu dar kartą prisiminti juostą „My Life as a Dog” ir jį vežantį mažųjų aktorių vaidmenį. Žavu, kaip Carlos Cesar Arbelaez per žaismingus ir šviesius fragmentus priverčia žiūrovą praryti karinių konfliktų žiaurios realybės tabletę. Draugai, kurie vienas po kito dingsta, įsitikinimai, kurie priversti pasikeisti, vaikai, kurie anksčiau laiko tampa suagusiaisiais.

Likę seansai ->

Poetės dienoraščiai / The Poll Diaries [Rež. Chris Kraus]

Prieš kelerius metus festivalyje matytas to paties Chris Kraus „Keturios minutės” net ir dabar žiūrint trailer’į sukelia malonius šiurpuliukus. „Poetės dienoraščiai” labiau panašėja į tradicinio kirpimo, vietinės reikšmės „Titaniką”. Ir tai nebūtinai blogai – jeigu žiūrėti į juostą, kaip gražią, jausmingą istoriją, tikslas yra pasiektas. Įdomiausia, kad istorijoje gausu sudedamųjų dalių, kurias negailestingai turėtum trypti, kaip dirbtinas, suteikiančias juostai nereikalingų siaubo ar mistkos elementų, bet… Ji remiasi tikrais faktais ir jeigu tikėti po filmo einančiais titrais, Odos von Siering (Schaefer), vienos žymiausių vokietijos poečių, vaikystė atrodė būtent taip – meilė, išsilaisvinimas karo, siaubo aplinkoje. Gal jeigu žinotume, kaip vaikystės patirtys atsiliepė jos kūryboje (kuri dėl kažkokių priežasčių teigiama, jog dabar yra neprieinama), istorija būtų (dar) įdomesnė? Dabar gi labiau kinas melodramų nei festivalinio kino žiūrovui.

Pietinis rajonas / Zona Sur [Rež. Juan Carlos Valdivia]

Prieš ankstyvą darbo dieną, naktiniu, kad ir dviejų Sundance apdovanojimų nusipelniusio filmo, seansu nepaimsi. Nesu tikras ir dėl to, ar nuvargusią galva tokia istorija gali paimti, nes tai daugiau akimirkos fiksavimo tam tikrame kontekste nei įprasto siužeto su visu jam priklausančiu dramatizmu filmas. Kamera nepailstamai viso filmo metu sukasi 360 laipsnių kampu, kartais pakildama virš veiksmo, fiksuodama La Paso slėnyje, taip vadinamajame pietų rajone įsikūrusios šeimos kasdienybę, kuri iš pradžių kvepia aristokratiškos šeimos manierizmu ir tik vėliau supranti, kad ekonominė šalies situacija paliečia visus. Tad net nežinodamas perteikiamų aplinkybių iš vidaus, negali nepastebėti tokių situacijos perliukų, kaip prašymas tarnui nuplauti sūnaus ką tik praloštą automobilį (kurį netrukus atvažiuos pasiimti), nes „tegu jie nepagalvoja, kad mes dar ir nevalyvi”. Jeigu vaizduojama problematika būtų įvilkta į siužetinį rūbą, tikiu, jog rūškanų veidų po seanso būtų mažiau, tačiau daug kino mačiusiam žiūrovui „Pietinis rajonas” suteiks malonių akimirkų – jau vien dėl tų ištęstų 360 laipsnių scenų, kurių metu režisierius turi itin preciziškai mojuoti dirigento lazdele, jog herojai ir jų nenutrūkstantys dialogai atsiskleistų duotoje erdvėje.

Likę seansai ->

Baltosios pievos / Keshtar haye sepid [Rež. Mohammad Rasoulof]

Mohammad Rasoulof darbas drąsiai gali pasiklysti festivalio kontekste – iraniečio režisieriaus darbas, kaip ir pagrindinis filmo herojus, lengvai plaukia prieš žiūrovo akis, kone poetiškai kritikuodamas filmo tėvynės skaudulius. Žvejys Rahmatas ežeru keliauja nuo kranto prie kranto, kiekviename jų atrasdamas taip apverkiamą žavią moterį, tai lietui aukojamą nekaltą mergaitę, tuo pačiu iš gedinčiųjų surinkdamas jų ašaras, kurios, pasak jo, virs perlais. Panašiai kaip ir „Pietinio rajono” atveju, žiūrovui čia trūksta konteksto, tačiau socialinė, kultūrinė bei religinė kritika filme daugiau negu akivaizdi ir, tikėtina, kad ne tik revoliucingų judėjimų palaikymas filmo režisieriui uždirbo trumpalaikę kelionę į Irano kalėjimą bei ilgailaikį draudimą daryti kiną bei rašyti scenarijus. Mohammad Rasoulof atsiriboja nuo buitinių situacijų ir skaudulius piešia per tradicija kvepiančius įvykius, tačiau nėra nė akimirkos, jog nepagalvotum, kad kalbama apie čia ir dabar. Tuo pačiu, pripažįstant, jog tiek vizualinė, tiek metaforinė juostos pusė yra nepriekaištinga, nuo „Baltųjų pievų” gali ir pavargti – atskiros istorijos nėra surištos neatrišama siužetine linija, atskirų epizodų gali būti daugiau ar mažiau – galutinio filmo efekto bei tikslo tai nepakeičia, tad įsitraukimo „kas bus toliau, kuo visa tai baigsis” juosta negeneruoja. Trūkumas, bet ne mirtinas, tačiau pramoginio kino žiūrovams, „Baltosios pievos” galėtų būti ir kančia.

Likę seansai ->

Marike, Marike [Rež. Sophie Schoukens]

Filmas, patenkantis į festivalio konteksto viduriuką. Ne pribloškiantis, jog vertėtų viską metus aplankyti, bet ir ne toks, kad spjaudytumeis išleidęs pinigus ir laiką. Sophie Schoukens istoriją apie neturimo tėčio paieškas dvidešimtmetei Marikei užkrauna netradiciniu būdu. Aistringi jaunatviški santykiai tarytum nėra prioritetas jos kelyje – kiekvienuose santykiuose ji ieško tėviško švelnumo, kas režisierės fantazijoje virsta jaunutės mergaitės sekso scenomis su pagyvenusio amžiaus vyriškiais. Tada dar jų atskirų kūno vietų fotografavimas ir lipdymas į vieną idealų paveikslą – nes, taip, tai ko neturi, visada gali idealizuoti. Kiek kam bus priimtina tokia dramos pateikimo versija bus ir skonio reikalas – žinoma, kad viską buvo galima pavaizduoti ir žemiškiau, tiesiog dramatizuojant herojus. Tik ar būtų tada į ką paganyti akis?

Likę seansai ->

80 dienų / 80 Egunean [Rež. Jon Garaño, José Mari Goenaga]

Vienas malonesnių ir šiltesnių festivalio atradimų. Kaip ir prieš porą metų KP rodytame „Kaip devintam danguje” dalį žavesio istorijai įneša jų herojai – meilės istorija, kuri rutuliojama ne jaunų bei aistringų kūnų, bet pagyvenusių žmonių kontekste. Išgirstum, jog tai istorija apie dviejų jaunų studenčių netikėtai atrastus jausmus viena kitai ir būtų labai tikėtina tema šiems laikams. Čia gi dvi į pensiją traukiančios moteriškės, kurias likimas suveda po daugybės metų. Amžius diktuoja, jog tos pačios temos, problemos sprendžiamos kitaip, kas suteikia istorijai ir komiškumo, ir rudeniško šiltumo, nuoširdumo. Pridėkim prie viso to įtikinančią vaidybą ir turim vieną žiūroviškiausių filmų. Vienintelis priekaištas, kurį turėčiau filmo autoriams – nereikalingi flashback’ai iš dviejų moteriškių vaikystės, turintys užtikrinti, jog kažkas tarp jų buvo jau tada. Visa kita – puiku.

Likę seansai->

Moteris, kuri dainuoja / Incendies [Rež. Denis Villeneuve]

Šis kanadiečių darbas, pretendavęs gauti Oskarą geriausio užsienio filmo kategorijoje gal ir netaps mano mylimiausiu festivalyje, tačiau neabejotinai pretenduoja į geriausiųjų top3 ir į kategoriją „jeigu nematei šio filmo, negali sakyti, kad buvai Kino pavasaryje”.

Diskutuoti apie tai kodėl Oskarą gavo ne ši juosta, bet Scanoramoje rodyta „Geresniame pasaulyje” yra bergždžias reikalas – tie apdovanojimai turi savo formatą ir taisykles, tad jeigu anksčiau keikdavau, kaip popsinį reikalą, vėliau išmokau žiūrėti į kiekvienos kategorijos praleimėtojus – tradiciškai ten gali perlus saujomis semti. Ir nesvarbu kokioje kategorijoje.

Nesu tikras, kaip šifruojasi tikrasis juostos pavadinimas, bet lietuviška jo versija yra bene vienintelis dalykas prie kurio gali prisikabinti – reikia pripažinti, kad nuteikia jis ne prasčiau nei pernai KP rodytas „Moteris be pianino”. O dramos ir krūpčiojimų čia užtenka ir be klaidingo nusiteikimo… Dalis „apie ką?” (po motinos mirties dukra ir sūnus gauna nurodymą susirasti savo brolį bei tėvą, kurių jie nė nežinojo, kad turi) pakankamai tiksli festivalio puslapyje, tačiau neatskleidžia, kaip talentingai bei netikėtai tai bus išpildyta. Atradimų bei praradimų istorija ilgainiui virsta intriguojančia kone detektyvine istorija su pabaiga, kuri šokiruoja ne mažiau nei pati istorija. Čia ir viena filmo stipriųjų pusių – rodant globalesnius karinius konfliktus, parodyti jų poveikį asmeniui, kuris tarytum ir neturėjo progos prie jų prisiliesti, būti jų paveiktas.

Turėčiau asmeninius apdovanojimus – nominuočiau „Moteris, kuri dainuoja” geriausio režisieriaus ir adaptuoto scenarijaus kategorijoje.

Likę seansai ->
(vakar prieš seansą skelbė, kad numatyti du papildomi rodymai)

Norvegų giria / Noruwei No Mori [Rež. Tran Anh Hung]

Mano pažintis su Haruki Murakami prasidėjo ir baigėsi prieš penkerius metus, kai po šimtojo puslapio nebeiškenčiau „Prisukamo paukščio kronikų” vertimo, tad jo romano „Norvegų giria” ekranizaciją planavau pažiūrėt greičiau jau prie progos nei, kad kuo greičiau. Vis tik tai masinis ažiotažas padarė savo ir buvau vienas tų, kurie nepaisant vėlyvo vakaro sausakimšai užpildė didžiąją FC Vingis salę.

Sunku kalbėti apie ekranizacijos gerumą, tačiau salė įtartinai, kone pilnu sąstatu, atlaikė dviejų valandų juostą. Aš gi viliuos, kad didžioji auditorijos dalis žinojo daugiau negu žinau aš, nes Tran Anh Hung darbas mano akyse baigėsi bent keturis kartus prieš iš tiesų pasibaigdamas, taip ir nesugebėdamas iškelti kiek rimtesnės dramos, greičiau jau plūduriuodamas šaltumo, santūrumo bei lengvo estetizmo ežeruose. Kokiuose dar ten ežeruose – daili bala ir tiek.

Neišsilavinę nusikaltėliai / Neds [Rež. Peter Mullan]

Peter Mullan juostą „Neišsilavinę nusikalteliai” pradeda tokiu tonu ir koloristika, jog jautiesi lyg žiūrėdamas šviesiausius Lasse Hallström filmo „My Life as a Dog” momentus. Vėliau gauni tai, ko ir gali tikėtis tiek iš britų bendrai, tiek iš paaugliško-chuliganiško turinio (prie progos norėjau pranešt, jog festivalyje bus rodomas žinomo filmo „This is England” tęsinys – „This Is England ’86”, tačiau programoje jo neberandu). Vos spėji ryti angliškus subtitrus, o pradėjęs springti jais net imi šypsotis – veža tokie chuliganų burnose vartomi žargonai ir trumpinimai, kurių, tikriausiai, su standartiniu anglų-lietuvių kalbų žodynu ir neišsiverstum. Žinoma, už viso to kaifo stovi gan skaudi socialinė tematika, kuri „ten” liečia visą žmonių klasę, o ekranuose konkrečią šeimą, konkretų herojų. Aplinkybės keičia, o tai yra ir šeima, ir mokykla, ir draugai – nors viena sugedusi tarpinė ir žmogaus gyvenimas gali pasikeisti kardinaliai. Taip ir keičiasi „Neišsilaivinę nusikalteliai” savo tonu nuo „My Life as a Dog” iki „Ondskan” ir jeigu belieka kuo žavėtis, tai tik vaizdingu ir įtraukiančiu nepilnamečių gaujų karu bei gyvenimus pjaustančiais peiliais. Paskutinė scena su liūtais verta atskiro apdovanojimo.

Likę seansai ->

Gražūs žmonės / Smukke Mennesker [Rež. Mikkel Munch-Fals]

Mikkel Munch-Fals savo pilnametražiam debiutui pasirenka „Magnolia” žmonių suvedimo formulę ir sekso bei seksualumo tematiką. Tematika dažnu atveju ima kiek erzinti (suprantama, kad aštri, tad automatiškai sulauks papildomo dėmesio ir vis tik…), bet priimi žaidimo taisykles ir žiūri į kur visa tai nuves. O nuveda, galiausiai, į puikų Kalėdinį vakarėlį, kuris šiaip jau nelengvą filmą apvainikuoja gera humoro doze ir visos salės juoko banga. Iki šedevro trūksta, bet lengvam ir gaiviam kino gūsiui – pats tas. Tiesa, vis tik nelabai rekomenduotinas p. Gražuliui ir kitiems sekso/seksualumo nedraugams.

Likę seansai ->

Don Žuanas / Juan [Rež. Kasper Holten]

Jeigu kas paklaustų su kuo man asocijuojasi žodis opera, visų pirma prisiminčiau humoristinį apibrėžimą, jog „opera – tai, kai herojui špaga duriama į širdį, o jis prieš numirdamas dar penkioliką minučių traukia arijas”. Kasper Holten darbas „Don Žuanas” tikrai įeis į įsimintiniausių šio festivalio darbų sąrašą, bet… būtent tik įsimintiniausių.

Neteko matyti operos perkeltos į kiną, tad būtent šia prasme Kasper Holten lyg ir praplėčia supratimo apie kiną rėmus. Kita vertus, turint omeny, kad muzikinių filmų matyti teko, pradedi galvoti, jog „Don Žuanas” ne tiek kino, kiek operos išlaisvinimas. Klausimas tik, ką „Don Žuanui”, kaip kinui duoda dviejų žanrų susiliejimas? Juk jeigu atmestume puikią muzikinę/vokalinę juostos dalį, gautume kokybišką, bet skystą, neišplėtotą, neoriginalų turinį. Idėja operą perkelti į kino juostą, suteikiant jai aktualios aplinkos scenarijinį rūbą, žinoma, sveikintina, tačiau, jeigu nesi didelis operos gerbėjas arba manai, kad operą reikia klausyti gyvai, o ne iš sinchronizuotų aktorių lūpų, gali tekti nusivilti. Pripažinsiu, pirmas dešimt minučių pasikankinęs dėl „špagos į širdį” efekto ir galiausiai pripažindamas, jog filmas nelabai praturtino, dėl puikios muzikinės ir vaidybinės dalies pasimėgavau reginiu iki dugno.

Likę seansai ->

Kambarys Romoje / Room in Rome [Rež. Julio Medem]

Po antros dienos peržiūrų, į viršų tenka traukti Julio Medem pornografiją pavadinimu „Kambarys Romoje”. Deja, ne todėl, kad jį būtina pamatyti, bet bandydamas užbėgti potencialiai nelaimei už akių. Prieš porą savaičių „15 min” rašydamas apie penkias juostas, kurias būtina pamatyti KP metu, užsiminiau apie šį ispano darbą, nes buvau ir lieku didelis jo „Chaotiška Ana” gerbėjas. Nuomonė apie tai pasikeičia maždaug per pirmas tris minutes, kai vaizdų tolumoje išgirsti sintetinius ir lygiai taip pat dirbtinai skambančius dialogus. Tai, kad dvi atsitiktinai Romoje susitikusios moterys pusę filmo lovoje bandys atrasti viena kitą nėra tikroji filmo pornografija. Tikroji yra ta, kad atmetus muzikinę ir operatoriaus dalį, gauni megėjiško porno filmo formatą. Jeigu jums atrodė, kad blogiausia vaidyba ir dialogai yra lietuviškame kine – jūs dar nematėte „Kambarys Romoje”. Rekomenduoju niekada to ir nepamatyti.

127 valandos / 127 Hours [Rež. Danny Boyle]

Taip, Danny Boyle pasauliui padovanojo kultinį „Traukinių žymėjimą”, tačiau lygiai kaip, kad nebūčiau KP rėmuose įsivaizdavęs „Lūšnynų milijonieriaus”, taip keistai pažiūrėjau ir į „127 valandos”, kuris, man regis, visai puikiai įsipaišytų reguliariajame kino repertuare. Nepaisant to, tai kino teatrinė juosta iš kurios išsineši nuostabius vaizdus, operatoriaus ir montuotojo darbus bei visą filmą traukiančią James Franco vaidybą. Ir vis tik, nepaisant puikių kritikų bei žiūrovų atsiliepimų, būsiu prie juostos kritikų, nes… Iš vienos pusės yra nepriekaištingas darbas su duota medžiaga, t.y. tikra istorija apie ekstremalo Aaron Ralston įstrigimą kanjone, akmeniui prispaudus jo ranką, iš kitos – jog nelabai yra ką iš tos istorijos parodyti. Čia tas pats, lyg „Juodoji gulbė” visą laiką vyktų tik vonioje arba repeticijų salėje. Staiga prisimeni kitose juostose matytas išgyvenimo dramas, kurios baigiasi moraline degradacija bei kanibalizmu ir pasijunti, jog šioje istorijoje, kaip ir pagrindinis herojus, užstrigai jau po pirmojo pusvalandžio. Kaip tikro įvykio perkėlimui į didijį ekraną, „127 valandoms” vargiai ką beprikiši, bet KP metu laukiančių istorijų kontekste, ši tikrai nebus pati įdomiausia.

Mamutas / Mammuth (Rež. Benoit Delépine, Gustave Kervern)

Buvo galima atrasti kritikos ankstesniam Benoit Delépine ir Gustave Kervern dueto filmui „Luiza-Mišelis”, tačiau tai buvo geras absurdo komedijos užtaisas. „Mamutas” su nepagražintu Gérard Depardieu traukia į socialinio absurdo bei kelio kino teritoriją, tačiau galutinis rezultatas atrodo tiek pat silpnai, kaip ir sudedamosios jo dalys. Galbūt prancūzijos provincijai ši juosta suteikė daug gražaus laiko, bet aš atidirbęs gerą akademinę valandą, pagalvojau, jog nebūčiau supykęs, jeigu motociklas ir filmas pavadinimu „Mamutas” nebūtų kirtęs Prancūzijos sienos.

Nepaleisk manęs / Never Let Me Go [Rež. Mark Romanek]

Džiugu, kad šis filmas turi tiek daug seansų Kino pavasario repertuare. Net jeigu per dvi savaites ir nepavyks pamatyti geresnio darbo, „Never Let Me Go” didžiajame ekrane išliks įsimintinu istorijos pasakojimo perliuku. Siaubo filmas be šokinėjimo iš kėdžių, fantastika be specialiųjų efektų – tokio pasaulio nuojautą galima pajausti pagal Kazuo Ishiguro romaną ekranizuotoje juostoje. Atsakyti į klausimą „apie ką?”, būtų išdavystė filmo atžvilgiu – istorija apie trijų vaikų kelią suaugusiųjų gyvenimo link, lyg mistinis detektyvas po žiedą skleidžiasi kone viso filmo metu. Jokių apčiuopiamos mistikos elementų, tačiau neapleidžia jausmas, kad kažkas čia ne taip, kažko tau nepasako, kažkas kito slepiasi už kiekvieno žodžio, veiksmo.

Ir vis tik įdomiausia šioje pilkoje ir ramiu tonu sielas bei kūnus gniuždančioje istorijoje man pasirodė ne tai, kas pasakojama ekrane, bet kiek tai gali perkelti į šiandien – į savo, savo pažįstamų gyvenimus. Tikėtina, kad po „Nepaleisk manęs” žiūrovai lengviau atsidus tik pagalvoję, jog ačiū dievui, tai tik kinas, neužčiuopdami jame nuorodų į savo realybę. Baisu pagalvoti, kad gimęs jau būtum pasmerktas būti kažkuo konkrečiu ir jokiu būdu ne kuo kitu – lyg bitės darbininkės. Bet būtent tokiame pasaulyje mes ir gyvename – darome tai, ką aplinka spaudžia mus daryti, virstame tuo, kuo ji nori mus matyti. Tu net nesi pririštas, niekas tau realiai negrasina, jog nužudys, jeigu pasuksi kitu keliu ir vis tiek pasirenki ne norimą, bet reikalingą, „teisingą” kelia. Panašiai ir šie Hailšemo mokyklos auklėtiniai… Kas kelią didesnį siaubą: ar tai, kas jų laukia, ar tai, kaip jie tai pasitinka – nesipriešindami, paklūsdami?

Yra filmų, kurie geri tam kartui. Yra tokių, kurie dėl savo formos ar novatoriškumo išlieka amžiams. Ir yra filmai sielai, kurie atradę artimą sielą, užmezga su ja ilgalaikį kontaktą. Neatmetant kokybinio paties filmo aspekto, man „Nepaleisk manęs” – prie paskutiniųjų. Būtinai žiūrėti.

Likę seansai ->