Vėl festivalis, vėl kinas, vėl daug filmų, apie kuriuos nemačius sudėtinga ką daug patauzyti. Tad tauzyjame apie jau matytus.

Bet kokiu atveju Lorens

Laurence anyways (2012), rež. Xavier Dolan

Tiršti kadrai, smagi muzika ir neįmanomos meilės istorija – šie trys komponentai sudaro trečiąjį kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmą „Bet kokiu atveju Lorens“. Monrealyje siaučiantys Lorens ir Fredė – iš pažiūros lyg ir laiminga pora. Bent jau iki tol, kol Lorens nusprendžia nebemeluoti sau ir aplinkiniams ir prisipažįsta Fredei esantis moteris vyro kūne. Ši žinia komplikuoja poros santykius ir jie tai skiriasi, tai vėl būna kartu. Poros santykių ir Lorens tapatybės transformacijos skrieja šeimyninio ir bohemiško gyvenimo kontrastuose, tirpsta ir vėl atgyja gyvame ir kartais per daug manieringame jaunojo režisieriaus darbe. „Bet kokiu atveju Lorens“ yra filmas apie daugelį dalykų, bet jame pirmiausia triumfuoja meilė – po ilgo laiko pripažinta meilė sau ir savo tapatybei ir skaudi, neįmanoma meilė žmogui, su kuriuo negali gyventi, bet nenori ir palikti.

Ilgas pasakojimas, gal kiek ištemptas, bet kokiu atveju – patiko.

Tekstas: Indrė Audenytė

httpv://www.youtube.com/watch?v=rwDzRzqFaIE

—–

Savižudžių krautuvėlė 3D

The Suicide Shop (2012), rež. Patrice Leconte

Ėmiausi vien todėl, kad niekaip neprisiruošiu paskaityti ir lietuviškai pasirodžiusio Jean Teulé romano „Savižudybių krautuvėlė”, pagal kurį ir sukurpta ekranizacija. Bet, matyt, verčiau būčiau skaitęs. Smagiai prasidėjęs multikas nukelia į netolimą apokaliptinę ateitį, kurioje visi geidžia žudytis, policija gatvėje sukritusiems lavonams įteikia baudos kvitelius, o viena šeimynėlė, bais panaši į Adamsus žeriasi pelną iš valdomos parduotuvės, kurios lentynose vien savižudybėms reikalingos prekės. Taip sarkastiškai (lyg „Pietų parkas”) iš pradžių nuteikianti istorija netrunka virsti nuspėjama (vos gimsta išsišiepęs berniukas), perdėm muzikalia (veik pusę laiko užima miuziklinės scenos) ir vaikiška pasaka su laiminga banalia pabaiga – vienu žodžiu, lyg ir vaikučiams skirtu žiūralu. Tačiau vaikučiams dėl suicidinės tematikos ir nuogų veikėjų nerekomenduotina, tad visumoje gavosi multikas nei vieniems, nei kitiems. Ir 3D čia jau nepadeda.

httpv://www.youtube.com/watch?v=tmptL7rXJw0

—–

Paklusnumas

Compliance (2012), rež. Craig Zobel

Įprasta diena greito maisto užkandinėje – daug klientų, lėtoki darbuotojai ir keletas nesklandumų. Vadybininkė Sandra sulaukia skambučio iš teisėsaugos: policininku Danielsu prisistatęs vyras tikina, jog viena iš Sandros darbuotojų pavogė iš klientės pinigus ir todėl prašąs vadybininkės padėti apieškoti darbuotoją, kol į įvykio vietą atvyks pareigūnai. Iš pradžių nekaltu nesusipratimu atrodanti situacija virsta košmaru Bekei: Sandra, iš pradžių abejojanti merginos kaltumu, vėliau vis mažiau vadovaujasi sveiku protu ir paklūsta balsui ragelyje nė karto nesuabejojusi duotų nurodymų absurdiškumu. Į žaidimą įtraukiamas ir Sandros sužadėtinis, kol galop paaiškėja tiesa.

Tikrais faktais paremtas filmas apie tai, kaip aklai galima paklūsti autoritetui. Prisipažinsiu, jog pusė filmo ištempiau tik todėl, jog norėjau pamatyti, kur nuves ši situacija. Kitą pusę ištvėriau su didelėmis valios pastangomis, kadangi jutau konkretų pasišlykštėjimą filmo „balsui ragelyje“. Trikdantis filmas, kurį verta pamatyti, nors pradžia pasirodė nuobodoka.

Tekstas: Indrė Audenytė

httpv://www.youtube.com/watch?v=PgEFDKRnGEM

—–

Intymios pamokos

The Sessions (2012), rež. Ben Levin

Trisdešimt aštuonerių metų Markas vaikystėje susirgo poliomielitu, todėl dabar yra paraližuotas ir visą laiką būna prijungtas prie metalinio plaučio. Tačiau ši kliūtis nesutrukto vyrui būti ir geru poetu ir puikiu žurnalistu. Užsimanęs intymių santykių, jis sutinka su neįgaliaisiais dirbančią Cheryl ir ją įsimyli. Nors filme yra ir kiek primytivių scenų, tačiau jos užsimiršta, kai pamatai antraeilius vaidmenis – liberalus kunigas (William H. Macy) vienas smagiausių filmo personažų.

„Intymios pamokos“ yra apie daugelį dalykų. Apie intymumą, baimes, užsispyrimą ir kartu labai banalią, bet filme pasitvirtinančią tiesą „jei labai nori, viskas įmanoma“. Apie visus šiuo dalykus – lengvai, komiškai, šiek tiek ironiškai. Net neabejoju, kad „Kino pavasario“ Amerikos nepriklausomo kino sekcijoje yra daug puikesnių filmų, tad ir labai rekomenduoti nedrįstu. Tačiau norintiems šviesumo ir gražios istorijos tikrai tiks.

Tekstas: Indrė Audenytė

httpv://www.youtube.com/watch?v=Fy2y7UIpgP4

—–

Pieta

Pieta (2012), rež. Kim Ki-duk

Kaip įspėja kritikai ir per pirmą filmo pusvalandį ne kartą įsitikins žiūrovas, naujausiame Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko filme tikrai daug smurto. Pagrindinis filmo herojus – Lee Kang-do akivaizdžiai mėgaujasi savo darbu išmušinėti skolas ir luošinti negalinčius jų grąžinti. Į žiauraus vienišiaus pasaulį netikėtai įsiveržusi moteris teigia esanti jo motina – žmogus, kurio Lee Kang-do galbūt labiausiai pasigedo, bet, jam atsiradus, sunkiausiai įsileido į savo gyvenimą. Skausmingai užsimezgę santykiai priverčia pagrindinį herojų permąstyti savo gyvenimą ir bandyti išpirkti kaltes. Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, tačiau Kim Ki-duko filmuose niekas nevyksta paprastai. Tad ir herojui už savas nuodėmes teks skaudžiai sumokėti. Ir nors vienu metu užsimerkiau, nes buvo per sunku stebėti kai kurias scenas, ir nors šiek tiek suabejoti priverčia taip staigiai suminkštėjusi Lee Kang-do širdis, tačiau filmas jokiu būdu neapvilia. Kaipgi galėtų? Juk verčia ir po filmo galvoti apie kaltę, atleidimą, atgailą ir poveikį, kurį žmogui daro pinigai ir niekados nesibaigiantis alkis jiems.

Kalbėti apie tokius filmus šiek tiek nedrąsu, bet verta, nes nesinori, kad toks filmas praslystų pro akis.

Tekstas: Indrė Audenytė

httpv://www.youtube.com/watch?v=qHTaulN8FNI

—–

Aš ir tu

Io e te / Me and You (2012  rež. Bernardo Bertolucci

Kompleksuotas paauglys Lorenzo neįsileidžia į savo pasaulį. Panašu, kad keturiolikmečio gyvenimą apkartino kažkoks praeities nemalonumas (kuris taip ir neatskleidžiamas žiūrovui viso filmo metu), tad vaikis linkęs užsidaryti savyje ir atsiriboti nuo aplinkos kiek įmanoma labiau. Pamelavęs tėvams, jog važiuoja slidinėti, jis savaitei užsidaro rūsyje su muzika, kompiuteriu ir knygomis. Iki tol blankoką istoriją šiek tiek pagyvina ir šviežią gūsį rūsio vienatvėje įneša netikėtai pasirodžiusi vyresnė įseserė Olivija, nusprendusi atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų. Neneigsiu, kad įdomu žiūrėti veikėjų transformacijas, sušildo ir antraplanis Lorenzo ir Olivijos senelės vaidmuo, o garso takelis ir manipuliavimas juo juostai teikia žaismės. Tačiau susidaro įspūdis, kad istorija iki galo neišpildyta, saldi pabaiga neįtikino, o kai kurie epizodai kokčiai banalūs (pvz. Lorenzo būsena sugretinama su uždaryto naminio gyvūno desperacija), ypač turint omeny, kad toks režierius kaip Bernardo Bertolucci kojas kine apšilo jau seniai ir sukūrė juostų (kad ir tie patys „Svajotojai“), kurios neišblanksta dar ilgai po seanso ir vilioja sugrįžti. Žinoma, juosta tikrai nėra bloga, tačiau tikėjausi kažko…rimtesnio.

Tekstas: Indrė Audenytė

httpv://www.youtube.com/watch?v=CYdCVH0KHCI

—–

Kitoje šalyje

Da-reun na-ra-e-suh / In Another Country (2012), rež. Sang-soo Hong

Visai neprastas „kritikų pasirinkimas”, nors šią lengvai romantišką dramą vargiai eis priskirti prie tų būtinųjų pamatyti festivalio metu.
Korėjos režisierius bando įsijausti į prancūzišką kailį vakarietės (vaidinamos Isabelle Huppert), kuri leidžia atostogas azijietiškos kultūros užkampyje. Aplink šią laisvamanišką moterį ratus ima sukti trys vietiniai gyventojai. Kiekvienas su sava istorija, su savu santykiu į Vakarų moterį, kuri nuo vaikystės savo vidumi nelabai kuo pasikeitė.
Susitikimai, mizanscenos, dialogai, gražūs gamtos vaizdai, statiškos kameros kadrai lengvai plaukia pro žiūrovo akis ir ausis. Kiek komišku atspalviu atmiežtas siužetas sueina lengvai, be didesnio vargo, tačiau po visko daug ir nepalieka – gal tik sceną su budistų vienuoliu. Ir nesuvoktą filmavimo iš tolimo atstumo pasirinkimą. Kai kuriuose epizoduose taip norėjosi aktorių veidų, o ne tik pozų ir žodžių. Juostoje daug užgriebtų ir neišvystytų temų, tai kiek primena Vudžio Aleno manierą pliurpti apie viską ir nieką, nors filmą galima pavadinti ir korėjietiška „Lost in Translation” versija. Pastarųjų gerbėjai neturėtų nusivilti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=_TKHqEFtUEI

—–

Be ryšio

Wrong (2012), rež. Quentin Dupieux

Vargu, ar kas ras čia iš ko juoktis, nes juosta tikrai be ryšio. Gaisrininkas kakoja ant kelio, dingsta šuo žmogelio, kuris nors ir atleistas iš darbo, kasdien ten dar važinėja, darbe pila vanduo, už namo vietoj palmės auga eglė, šuns kakučiai geba atsminti… Žodžiu, tokiomis kvailokomis situacijomis prasidėjusi juosta daug žada, tačiau netrunki suvokti, kad ten, kur siužetas nueina, tikrai yra be ryšio. Kvailumas kvailumu, absurdas absurdu, tačiau kai bukos kvailystės naudojamos vien vardan to, kad tų kvailysčių būtų, darosi nuobodu ir kvaila. Ištempiau iki pabaigos, tačiau taip ir likau musę kandęs – visiškai nesuvokiu, kam šis filmas skirtas, ką juo norėjo pasakyti. Nerealus nesusipratimas.
Sekant durnysčių virtinę ne kartą pagalvojau apie taip pat absurdo nestokojančius „L’iceberg” (2005) ar „Rumba” (2008) http://www.imdb.com/title/tt1160022/ , tačiau šie bent turi gracijos, meniškų potėpių, o „Be ryšio” neturi net ryšio.

httpv://www.youtube.com/watch?v=rb069J3GPz0

—–

Svajonių mergina

Ruby Sparks (2012), rež. Jonathan Dayton, Valerie Faris

Iš „Little Miss Sunshine” kūrėjų tikėjausi kiek daugiau. Dabar gi istorija priskaldyta iš vienintelės idėjos – jauno rašytojo spausdinimo mašinėle aprašyta mergina tampa reali ir ji elgiasi taip, kaip rašytojas nurodo popieriuje. Pradžia tikrai daug žadanti, tačiau po gero pusvalandžio filmas tik blankėja, nuobodėja ir nebepateikia jokių netikėtumų. Norom nenorom žiūrėdamas „Svajonių merginą” prisiminiau „Stranger Than Fiction” ir Kaufmano „Adaptation” bei „Synecdoche, New York” ir pasibaigus filmui tenka konstatuoti, kad Zoe Kazan, kuri neprastai atliko materializavusios merginos vaidmenį ir pati parašė filmui scenarijų, yra dar jauna ir turinti potencialo, tačiau iki amerikietiškųjų grandų dar oi kaip toli.
ps. Rubės pėdkelnės buvo tikrai žaismingos.

httpv://www.youtube.com/watch?v=W4RJYlSgDKM

—–

Dar būtina rekomenduoti jau matytus ir G. anksčiau paminėtus, kurių praleisti tikrai negalima:

Pabaisos iš laukinių pietų,

rodytas mūsų ekranuose dar pernai Tarptautiniame Kauno kino festivalyje. Asmenine nuomone, filmas patenkantis į praeitų metų geriausiųjų penketuką.

Sugar Man,

kurį nors ir matęs namie dar su didžiausiu malonumu pažiūrėjau dideliame ekrane. Šedevras, kurio praleisti nereiktų. Tik rodant „Vingyje” buvo problemų su titravimu (kaip tyčia pačiose svarbiausiose vietose).

Jiro sapnai apie suši,

Skanus vaizdas, po kurio norėsis sušių rinkinukų.

Ne taip būtinas, tačiau muzikaliai smagus trumpametražis „Komendanto valanda” (Curfew)