KINO PAVASARIS 2015

„Kino pavasaris“ jau mūsų kiemuose ir teatruose. Ta proga dalinamės įspūdžiais apie tai, kas jau matyta:

SENUKAI IR GEIZERIAI / LAND HO! (2014), rež. Aaron Katz, Martha Stephens

SONY-LHOS-01_27x40_hires_041314 .indd

Islandiškas marketingas ir tikra vyriška draugystė filme „Senukai ir geizeriai“

Reikjavíkas, prabangių restoranų ir naktinio gyvenimo gurmanų sostinė, įspūdingi Skogaro apylinkės slėniai, Jokulsarlono ledyninės kilmės ežeras, su didžiuliais plūduriuojančiais aisbergais, spalvingi Landmannalaugaro kalnai, galingas, kvapą gniaužiantis Gulfoso krioklys, Strokuro geizeris, pasiekiantis net 40 metrų aukštį ir migloje paskendusi, natūraliai karštomis vandens versmėmis betrykštanti Žydroji lagūna. Iš tiesų – kas atsisakytų pasisvečiuoti Islandijoje, ypač kai tau septyniasdešimt? – tarsi klausia režisieriai Aaronoas Katzas ir Martha Stephens, kurių juosta „Senukai ir geizeriai“ šįmet pristatoma „Kino pavasario“ festivalio VIASAT komedijų programoje.

Filmas pasakoja apie du amerikiečius draugus, galėjusius tokiais niekada ir netapti, jeigu ne dvi kadaise už jų ištekėjusios seserys, besileidžiančius į 16 dienų kelionę po Islandiją. Žinoma, išsinuomavę galingą juodą hamerį, kaip ir pridera solidaus amžiaus vyriškiams. Tiksliau, Mitčas (aktorius Earlas Nelsonas), buvęs chirurgas, nusprendžia nupirkti bilietus sau ir savo svainiui, bankininkui Kolinui (vaidina Polis Eenhoornas), norėdamas prablaškyti jį po neseniai išgyventų skyrybų. Beje, ir pats, kaip pripažįsta, visą gyvenimą buvo įpratęs dirbti, o dabar išėjęs į pensiją, nelabai sugalvoja, kuo galėtų užsiimti. Todėl šios atostogos abiems tampa puikia proga atsipūsti, per daug nesukant galvos, kaip reikės gyventi grįžus namo.

Kerintys Islandijos peizažai ir sąmojingi pagrindinių veikėjų charekteriai – tai du dalykai, kurie ši filmą „išgelbėjo“. (Žinoma, nereikia tikėtis, tokio kalibro humoro varžybų kaip tarp M. Freemano ir J. Nicholsono, juostoje „Prieš pakratant kojas“. Kai kurie jų pokštai tikrai lėkšti, tačiau žinote, kartais būna juokinga ne todėl, kad anekdotas geras, o todėl, jog papasakoti nepavyko.) Taigi Mitčas – žodžio kišenėje neieškantis, žinoma, daugiausiai kandžiais juokeliais apie moteris besišvaistantis turtuolis. Toks, kuris gali į Reikjaviką atskridusiai trigubai už save jaunesniai antros eilės pusseserei ir jos draugei, pradingus judviejų bagažui, pasakyti – „Brangiosios, štai jums mano kreditinė kortelė. Pirkite, ką norite, pedikiūras, manikiūras – viskas jūsų. Su viena sąlyga – šį vakarą jūs turite atrodyti fantastiškai!“ ( Ir toks, nuo kurio kalbų Kolinui neretai pradeda skaudėti galvą ir norisi jį kuo greičiau užčiaupti, tačiau Mitčas skleidžia kažkokią magišką energiją, kuri neleidžia net įsiterpti. Iš tiesų, jis visai nenorėjo įkyrėti, tiesiog reikėjo, kad kas nors jo klausytųsi, kitaip jaustųsi prastai.) Kolinas – Mitčo priešingybė, ramus ir kiek atsargesnis. Tačiau tai tik pirmas įspūdis – jaunystėje buvęs kietu voltornininku, todėl jam, kaip meniškos sielos žmogui, avantiūros nėra visiškai svetimos. (Atspėkite, kas pirmas nusiperka kubietiškų cigarų ar ryžtąsi išmatuoti kelią užtvėrusios didžiulės balos, labiau primenančios tvekinį, gylį, nors kaip vėliau pasirodė, jų džipui visai nepavojingos). Visgi ne visi draugužių dialogai skambėjo natūraliai. Pavyzdžiui, kai Kolinas pasakoja apie skyrybų priežastis, argi dėl žmonos verslo prarasti pinigai – tai viskas? Baigiamoji vyriškos išpažinties frazė apie mažuosius poreikius – pusryčius kartu, pokalbių ir kūniško švelnumo poreikį, su pirmąja visai nesulimpa. Nors daugelyje vietų aktoriai improvizavo, ko gero, būtent tos vietos labiausiai ir priversdavo nusišypsoti.

Režisieriams – Aaronui Katzui ir Marthai Stephens rankos nepaspausčiau todėl, kad jų ryškaus įnašo nelabai jautėsi. Didžiąją dalį filmo neapleido įspūdis, kad pirma buvo pasirinkta filmavimo vieta (galbūt ją nulėmė gautas finansavimas), o tada buvo galvojama apie siužetą. Kitaip tariant, istorija vilkosi paskui veiksmo vietą, o ne atvirkščiai. Atidesni žiūrovai pro akis nepraleis islandiškos skrydžių bendrovės reklamos ant lėktuvo ar oro uoste Mitčo skaitomo kelionių gido, ir, žinoma, vieno prabangaus Reikjaviko restorano meniu, kurį po šios juostos galės išvardinti kiekvienas. Ar tai tik sutapimas? Tiesa, dar apie istoriją – suprantu, kad kai pagrindiniams keliauninkams gerokai virš trisdešimt, sunku tikėtis intriguojančių nuotykių. Nors nurašyti pastarųjų vyriškių, išdrįstančių įvertinti ne tik restoranus, bet ir naktinių klubų linksmybes, irgi gerokai per anksti. Nepamirškime, kad Mitčas visada kišenėje ras vietinės žolytės, o Kolinas vėliau netgi pakabins gerokai už save jaunesnę bankininkę.

Taip pat suabejojau keliomis keistomis scenomis. Pavyzdžiui – judviejų mojynėmis-supynėmis pajūryje, su fone skambančia ir 70-uosius imituojančių undinėlių muzika. Nežinau, ar galima tai pavadinti šokiu? Įsivaizduokite, kad jums septyniasdešimt – kiek ir ko reiktų išgerti, kad pakartotumėte ką nors panašaus? Nejuokauju, muzika visame filme įtartina, vietomis primenanti afrikietiškų būgnelių ar barškučių skambesį, visai nederantį prie islandiškos laukine ramybe dvelkiančios gamtos atmosferos. Ir pabaigoje – du, baltais chalatais vilkintys, pagyvenę Džeimsai Bondai, išdidžiai žengiantys link Žydrosios lagūnos baseino, pakeliui jiems akis merkia žavingos jaunos sirenos (sulėtintas jų ėjimas ir besikeičianti fokusuotė, kai pirmieji regimi iš apačios, o antrosios – iš viršaus tik sustiprina „bondišką“ įvaizdį. Kitaip tariant, paskutinioji valanda slaptiesiems agentams dar negresia). Galiausiai nuo tvirtų vyriškų pečių nukrenta chalatai ir – pasauli, štai ir mes atėjome! Ironiškas efektas pasiektas, tačiau kaip prie šios scenos peršokama ir vieta, kur ji užbaigiama (t. y. nukirpus ne tik, kad nepanirusius, bet ir dar pakankamai neįbridusius nemirtinguosius draugus – galima pagalvoti, kad jie persigalvojo ir apsisukę grįžo į krantą), palieka žiūrovą trumpam abstulbusį – viskas, pabaiga? Taigi negaliu garantuoti, kad ši juosta patiks, bet kad užsinorėsite atsidurti šalia islandiškų geizerių, greičiau nei jums sukaks septyniasdešimt, beveik prižadu.

(Tekstas – Gintarė Visockytė)

Filmas bus rodomas:
Balandžio 02 d. 15:30-17:05 Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 02 d. 17:00-18:35 Skalvija, Vilnius

MAMYTĖ / MOMMY (2014), rež. Xavier Dolan.
mommy
„Mamytė“ turbūt yra geriausias ir kartu – liūdniausias kanadiečių kino vunderkindo Xaviero Dolano filmas. Komplikuoti mamos ir sūnaus santykiai nėra naujiena režisieriaus kūryboje: pirmoji Dolano režisuota juosta „I killed my mother“ eksplatuoja homoseksualaus sūnaus (kurį vaidina pats Dolanas) ir mamos ryšį. „Mamytės“ veiksmas vyksta fikcinėje Kanadoje, kur trečius metus našle esanti Diana augina Styveną. Jaunuoliui dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo sindromas, todėl Dianai sunku: jie su sūnumi daug kivirčijasi. Anapus gatvės gyvena drovioji Kaila, kenčianti nuo kalbėjimo sutrikimų (puikus Suzanne Klement vaidmuo). Trijulė susidraugauja: Styvas, padedamas Kailos, mokosi, o Di jau svajoja, kaip šis įstos į universitetą. Tačiau ar Styvenui nebūtų geriau gyventi specialioje įstaigoje? Dolanas šį kartą negaili žiūrovo – skelia daug emocijų ekrane, klausia nepatogių klausimų, ir, kaip visada, pažeria daug vizualumo bei spalvingumo. Net jei ankstesniuose filmuose neradote to, kas sudomintų, šitą juostą verta pamatyti. (Tekstas – Indrė Audenytė).

—–

LAUKINĖ / WILD (2014), rež. Jean-Marc Vallée

Gana paprastas filmas apie moters kelionę. Perkeltinę – ieškant savęs, ir tiesioginę – veik du tūkstančiai kilometrų su kuprine per Ameriką. Tikrais faktais paremti įvykiai, pora Oskarų nominacijų už moterišką vaidybą ir Jean-Marc Vallée. Komandiniai duomenys neblogi, tačiau galutinis rezultatas nesužavėjo. Vallee vėl (kaip ir „Café de Flore“) naudoja videoklipinį šokinėjimą į kitą (šiuo atveju – herojės praeities) laiką, tačiau tas kadrų mirgėjimas toks staigus, epizodiškas ir greitos ritmikos, kad visiškai nepagilina savasties paieškos perteikimo, o atvirkščiai – tik sutrikdo fizinės kelionės rimtį. Galbūt toks ir buvo užmanymas – tokiu būdu parodyti herojės pabėgimą nuo sumaišties, bet visumoje žiūrint „Laukinę“ man jautėsi kažkoks amerikietiškas falšas. Tiek iš režisieriaus, tiek iš Reese Witherspoon. Ir visą laiką prieš akis stovėjo analogiškos kelionės – tik po Australiją – sėkmingesnė ir paveikesnė ekranizacija „Tracks“, kurią ir siūlyčiau pažiūrėti vietoj „Laukinės“.

—–
STEIKO (R)EVOLIUCIJA / STEAK REVOLUTION (2014), rež. Franckas Ribière.

Festivalio programoje „Kulinariniai filmai“ rodomas prancūzų prodiuserio pirmasis režisūrinis darbas „Steiko (r)evoliucija“ siekia išsiaiškinti, kur geriausi pasaulyje steikai. Keliaudamas po įvairias šalis Europoje ir už jos ribų, Ribière ir jo bičiulis mėsininkas Yves-Marie Le Bourdonnec skanauja kepsnius ir kalbasi su kokybiškos mėsos gyvulių augintojais. Visi jie augina gyvulius juos atidžiai prižiūrėdami ir šerdami daugiausia žole. Iš jų gaunama brangiausia ir kokybiškiausia mėsa pasaulyje. „Steiko (r)evoliucija“ patvirtina, jog kokybiškiausias maistas – natūralus ir taip pat įrodo, kad gaminti gerą maistą – menas. Šalutinis filmo poveikis – steiko užsimanysite iškart po seanso. (Tekstas – Indrė Audenytė).
—–
REVOLIUCIJOS ANGELAI / ANGELS OF REVOLUTION (2014 ), rež. Aleksejus Fedorčenko.

Buvo nuspręsta chantų ir nencų tautas supažindinti su Sovietų Sąjungos privalumais. Tam valdžia išsiuntė kovotoją Poliną ir dar kelis vyrukus, tarp kurių sumaniai užmaskuota kino klasiko Sergėjaus Eizenšteino figūra, į šiaurę. Jie ten pristatinėjo meną, aiškino krematoriumų pranašumus, statė mokyklas, o gentys tik klausė ir vis tiek savaip darė. Galiausiai nelygi kova buvo ne genčių naudai. Režisierius Fedorčenko, nors ir kukliai, bet gana aiškiai vaizduoja šiaurės šalių unikalią kultūrą ir priešiną ją su prėskiu sovietmečiu. Filmas nebijantiems didelės juodojo humoro, absurdo ir fantazijos dozės. (Tekstas – Indrė Audenytė).

—–

DŽEMA BOVERI / GEMMA BOVERY (2014), rež. Anne Fontaine

Į mažą miestelį Prancūzijos šiaurėje atsikrausčiusi britų porelė sukelia sąmyšį kaimynystėje gyvenančio vyro kasdienybėje. Žavios naujakurės pavardė tokia pati kaip Gustave’o Flauberto romano „Ponia Bovari“, o ši, kaip žinia, mėgo „paišdykauti“. Taip žalios augmenijos apsuptyje ir lėto kaimo gyvenimo atmosferoje įsisuka lengva, komiška istorija, kurią stebėti visai smagu tiek dėl skoningo pateikimo, tiek dėl aistra liepsnojančios atmosferos, tiek dėl pagrindinės veikėjos – seksualių lolitiškų lūpų ir gundančio elgesio Džemos, kurią vaidina saulės nubučiuota Gemma Arterton. Puikus į gelmę nepretenduojantis ir neįpareigojantis smegenis sukti filmas porelėms, kurio festivalio kontekste gal ir nebūtina pamatyti, bet kokį lietingą vakarą tikrai sueis.

—–

GOLI SALA / NAKED ISLAND / GOLI (2014), rež. Tiha Gudac
Filmų programoje „Dokumentika. Spalvotas gyvenimas“ pristatoma debiutantės kine Tihos Gudac juosta „Goli sala“. Iš interviu, archyvinės medžiagos, nuotraukų sumontuotas darbas – atviras žvilgsnis į Jugoslaviją prieš šešiasdešimt metų. Režisierės senelis buvo ištremtas į darbo stovyklą, skirtą „visuomenės priešams“ – visiems, ką Josifas Titas laikė pavojingais režimui. Po ketverių metų senelis grįžo be dantų, be sveikatos ir su daug randų ant kūno. Apie tai šeimoje buvo kalbama mažai ir tik už uždarų durų. Po režimo griūties kalėjusieji ir išgyvenusieji išdrįso prabilti apie tai, kas vyko saloje. Tiha Gudac kalbina šeimos draugus, mamą, tėvą, seserį, kad atskleistų, kaip šie įvykiai paveikė tris šeimos kartas. (Tekstas – Indrė Audenytė)
—–
MULAS / THE MULE (2014), rež. Angus Sampson, Tony Mahony

Ar dėl to, jog filme vieną kartą paminimas Lietuvos pavadinimas, reikėjo filmą įtraukti į festivalio „Lietuviai svetur“ programą? Telieka šis klausimas retorinis. O pats „Mulas“ iš kiek tragikomiškos pusės pateikia jau kine nebe naują narkotikų gabenimo skrandyje temą.
Absurdiška (tokia juosta tampa, kai viršų paima klausimas iššiks ar ne prie policijos pareigūnų tuos narkotikus pagrindinis herojus) kriminalinė situacija traukia žiūrėti toliau tik dėl noro sužinoti, kaip ta situacija baigsis. Kūrėjai pasistengė pabaigą susukti kiek įdomiau, nors tai viso blankaus filmo neišgelbėja. Negelbėja ir Hugo Weaving’as, nes jo čia maža, o ir vaidinti jam nelabai tenka. Žodžiu, neverta gaišti laiko.
—–

MERGINA GRĮŽTA NAMO NAKTĮ VIENA / A GIRL WALKS HOME ALONE AT NIGHT (2014), rež. Ana Lily Amirpour.
agwhaan2

Režisierė iš Irano Ana Lily Amirpour apjungia spageti vesternų žanrą ir vampyrų filmus tam, kad sukurtų nespalvotą fantaziją apie išgalvotą „Blogą miestą“, kuriame gatvėmis šlaistosi kekšės, narkotikų dyleriai, vieniši vaikai, seniai, neišgalintys nusipirkti prostitučių. Kartą mieste susitinka vampyrė, mėgstanti muziką ir riedlentes bei drovokas vaikinas. Tarp jų užsimezga ryšys, tačiau vampyrės ir mirtingojo draugystė – sudėtingas reikalas. „Metų atradimų“ programoje rodomas filmas „Mergina grįžta namo naktį viena“ – savotiškas atradimas tiems, kurie galvoja, kad vampyrai ekrane yra ne jų skoniui. Bet juk filmas yra apie meilę: tėvo ir sūnaus, moters ir vyro. Be to, garso takelis yra puikus. (Tekstas: Indrė Audenytė)

—–

VIS DAR ELIS/STILL ALICE (2014), rež. Richard Glatzer, Wash Westmoreland.

Turbūt nenuostabu, kad jubiliejinis „Kino pavasaris“ uždarymo filmu pasirinko jautrią dramą apie atmintį ir komunikaciją. „Vis dar Elis“ centre – lingvistikos (!) profesorės Elis Houland gyvenimo epizodas, kuriame ji sužino, kad serga reta, anksti pasireiškiančia Alzheimerio forma. Filme rodomos Elis gyvenimo atkarpos – tai vis labiau kasdienybėje pasimetančios moters portretas (kartą Elis savo pačios namuose neranda tualeto). Šeimyna gelbėja ir padeda moteriai, iš kurios gyvenimo finale liks tik tik žmogaus išnara. Bet iki tol – dar daug laiko laikytis oriai ir kabintis į paskutines atminties nuotrupas. Kodėl verta žiūrėti? Nes pavyzdingas Julianne Moore vaidmuo ir ore tvyrantis klausimas – kas iš mūsų liks, kai mus apleis atmintis. (Tekstas: Indrė Audenytė)

—–

TOTO IR JO SESERYS / TOTO AND HIS SISTERS / TOTO SI SURORILE LUI (2014), rež. Alexander Nanau.

Rumunų dokumentinis filmas „Toto ir jo seserys“, rodomas programoje „Dokumentika. Spalvotas gyvenimas“ pasakoja apie devynmečio Totonelio, kurį globoja narkotikus vartojantys dėdės ir vyresnės seserys, kasdienybę. Namuose nėra vandens tiekimo, padorios vyryklės, užtat apstu narkomanų, švirkštų ir betvarkės. Totonelis stengiasi atokiai laikytis nuo įpročių, kurie jo septyniolikmetei seseriai padovanojo mirtiną ligą, o mamai – septynerius metus kalėjimo. Keturiolikmetė Andrea ir Totonelis vengia namų, kuriuose dažni reidai, kaip maro: pirmoji vis dažniau nakvoja pas drauges, o Toto – šoka, mokosi skaityti ir rašyti bei svajoja apie visai kitokį gyvenimą. Nepatogius klausimus užduodanti juosta apie nereikalingus žmones. (Tekstas: Indrė Audenytė)

—–

ITSI BITSI / STEPPENULVEN (2014), rež. Ole Christian Madsen.

Juosta iš programos „Meistrai“ nukelia į septinto dešimtmečio maištaujančią Daniją, kur Eikas susitinka Iben ir ją įsimyli. Mergina į santykius žiūri laisvai, tad jų kompanijoje neretai atsiranda kitas vyras ir daug narkotikų. Eikas ir Iben nutaria išbandyti santykius ir leidžiasi į keliones po įvairias Europos šalis net iki Bagdado tam, kad Eikas įrodytų Iben, jog jiems lemta būti kartu. Režisierius Ole Christian Madsen dramatizuoja danų rodo žvaigždės Eiko Skaloe, sukūrusio pirmąją Danijos muzikos istorijoje roko grupę „Steppeulvene“, gyvenimą: meilę, priklausomybes, savęs paieškas ir nelaimingą viso to finalą. (Tekstas: Indrė Audenytė)

—–
PONAS TERNERIS / MR. TURNER (2014), rež. Mike Leigh

Biografinė juosta apie anglų dailininką Turnerį nukelia į XIX amžių, kur svarbūs kostiumai, interjeras, namų svetainėse vykstantys muzikavimai ir pokalbiai. Visus tuos aspektus Mike’as Leigh perteikia nepriekaištingai, tačiau kaip pustrečios valandos dramai to nepakanka. „Ponui Turneriui“ pakilti į visapusiškai kokybiško filmo gretas trukdo niekur nevedantis siužetas. Jis sudarytas iš tam tikrų dailininko gyvenimo scenų, tačiau stokoja intrigos, dinamikos, kartais net scenos būtinumo pagrindimo. Neskaitant minėtų kliuvinių, filmas labai vizualus, kupinas peizažų lyg iš Turnerio paveikslų. Filmą į priekį stumia ir nepakartojama Timothy Spall’o vaidyba – jo „kriuksinčio šerno“ personažas tikrai originalus ir vertas dėmesio.

—–

AMŽINAI STILINGOS / ADVANCED STYLE (2014), rež. Lina Plioplytė

—–
LEVIATANAS / ЛЕВИАФАН / LEVIAFAN (2014), rež. Andrei Zvyagintsev

Garsas apie šį filmą jau seniai plėšo ausų būgnelius. Tikėtina, kad daug kas jau ir pažiūrėjo šią juostą, atskleidžiančią korupcijos įsigalėjimą šiandieninėje Rusijoje. Zvyaginstevas, kaip ir Tomas Hobsas, prieš pusketvirto šimto metų savo veikale „Leviatanas“ gvildenęs valdžios visagalybės problemas, imasi šios temos pasitelkdamas simbolį – Leviataną, biblinę pabaisą, kuriai pasipriešinti negeba net jos kūrėjai. Daug niūrių, šaltų peizažų, scenų su alkoholiu, keiksmais, pragiedrulių pro virš eilinio žmogelio galvos susikaupusių debesų nebuvimas, žiūrovo psichiką gniuždantys neteisingumo ir neišsprendžiamų buities problemų smūgiai. Visa tai nebeturėtų stebinti mačiusius Zvyaginstevo „Eleną“ ar panašios atmosferos Jurijaus Bykovo „Majorą“, tačiau sunku būtų neįvertinti tiek kinematografinės kokybės (vien Elenos Lyadovos aktorinis indėlis ko vertas!), tiek fakto, kad toks kinas keičia pasaulį. Tokias juostas reikia ne tik pačiam žiūrėti, bet ir primygtinai siūlyti pamatyti kitiems. Ypač sėdintiems šiltose kėdėse.
—–
KVAILYS / ДУРАК (2014) rež. Yury Bykov

Pabaigus liaupsinti Andrejų Zvyagintsevą, būtina paminėti ir Yuryjų Bykovą, kuris jau anksčiau – su savo „Majoru“ – spirtelėjo į Rusijos teisėsaugininkų kastos duris, o su „Kvailiu“ tiesiog tęsia pradėtą darbą. Vienas „kvailys“ bando išgelbėti kelis šimtus griūvančio namo gyventojų, bet išjudinti supuvusią korumpuotų valdininkų sistemą nėra lengva. Ypač Rusijoje, kur ranka ranką plauna, o jei neplauna – nukerta. Čia nėra „Leviatane“ matytų ypatingų gamtos vaizdų, mažiau keiksmų, mažiau alkoholio, mažiau garsių aktorių – gal todėl iš pačių rusų šis filmas sulaukia daugiau liaupsių, nei Zvyaginstevas – tačiau atmosfera ir tematika „Kvailyje“ analogiška ir ne mažiau paveiki.

Stipri socialinė drama, finansuota Rusijos kultūros ministerijos (!), kelia šiurpą dėl įtikinamumo ir daug minčių apie valdžioje esančiųjų drakoniškumą. Kaip ir „Leviataną“, „Kvailį“ būtina pamatyti visiems valdininkams ir ne tik.

—–

ŽMOGUS-PAUKŠTIS / BIRDMAN (2014), rež. Alejandro González Iñárritu

Iš Iñárritu „Žmogus-paukščio“ tikėjausi daugiau. Meksikietis nenuvylė režisūra, nors po Aleksandro Sokurovo „Russian Ark“ („Русский ковчег“), nufilmuoto vienu ypu, unikalumo kiek pristigo. Įdomu buvo stebėti ir bandyti suprasti, kaip ir kokia veikla vysta už kameros matymo lauko. Tačiau tai po geros valandos pabodo ir teko bandyti koncentruotis į istoriją, vaidybą, kurie jau po keliolikos minučių nuo pradžios buvo dėmesį paleidę. Michaelas Keatonas man čia visiškai nesireabilitavo. Galbūt vaidmuo ir buvo parašytas specialiai jam, specialiai analogiškų biografinių faktų turinčiam asmeniui, tačiau Keatonas net vaidindamas save nesublizgėjo, nuo pradžių iki pabaigos liko užsidėjęs bejausmę Batmeno kaukę, po kuria jam vaidmenis atlikti sekėsi geriausiai. Scenarijui pagyrų taip pat sudėtinga daug rasti: apie Brodvėjų ir vieno jo aktorių tragediją filmų jau buvo – vien jau prisiminus Charlie Kaufmano „Synecdoche, New York“, supranti, kad „Žmogui-paukščiui“ toli iki tokios gelmės. Tad, „Žmogų-paukštį“ verta pamatyti vien dėl vizualinių sprendimų ir kiek širdį atgaivinančių scenų su Edwardu Nortonu.
—–
KĄ MES VEIKIAME ŠEŠĖLIUOSE / WHAT WE DO IN THE SHADOWS (2014), rež. Jemaine Clement, Taika Waititi

what-we-do-in-the-shadows-image-1

Australai ir naujazelandiečiai pastaruoju metu geba iš senų, Holivudo nudrožtų tematikų sukurpti šviežaus, kitoniško, nematyto jausmo pripildytus filmus. Iš tokių galima paminėti siaubingąjį „The Babadook“ ir kiek absurdišką, bet smagų „Housebound“. Pastarąjį ir dar „Adamsų šeimynelę“ primena juosta iš Naujosios Zelandijos apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“.
Grupė draugų vampyrų gyvena sename name, o jų kasdienybę filmuoja išskirtines teises gavęs žurnalistas. Mockumentary stiliumi pateikta juosta įamžina jau žinomus faktus apie vampyrus (neatsispindi veidrodyje, bijo saulės šviesos ir pan.), tačiau filmuojama šutvė yra daug įdomesnė ekscentriškais išsišokimais, nei buvimu vampyrais. Nesinori atpasakoti situacijų, tačiau garantuoju, kad žiūrint šią juostą tikrai ne kartą nusijuoksite su garsu. Net jei esate prisiekęs „Seilėtekių“ fanas ar jų nekentėjas.
—-
MAŽOJI MIRTIS / THE LITTLE DEATH (2014), rež. Josh Lawson

Komedija iš Australijos nekabina giliai, tačiau, manau, neprailgs nė vienam, nes narplioja sekso tematiką. Tiksliau – įvairių seksualinių keistenybių kamuojamas poreles. Viena moteris užsiveda tik kai mato savo vyrą verkiantį, kitam fetišu tampa mieganti žmona, treti eina iš proto dėl vaidmenų žaidimų.
Kelios atskiros santykių istorijos pabaigoje kiek dirbtinai suvedamos į vieną, tačiau net be to džiugina ir linksmina lengvumu, kurioziškomis ir neįprastomis situacijomis.
Smagus filmas be gilesnių minčių vakarui dviems.
—–

SENUKAI IR GEIZERIAI / LAND HO! (2014), rež. Aaron Katz, Martha Stephens

Bankininkas ir chirurgas, du senukai, perkopę septyniasdešimt, išsiruošia į kelionę po Islandiją… Kaip ir priklauso tokiam, lengvam, kiek komiškam ir su pretenzijomis į psichologinę gelmę, kelio filmui, „Senukai ir geizeriai“ slysta pro akis lengvai. Visgi didžiausia justos atgaiva tampa geizerių šalies panoraminiai vaizdai, kurių norėjosi daug daugiau. O siužetas nestebino ir toli nuo tokių filmų standarto nepabėgo: senų dienų ir bėdų prisiminimai, šelmiški juokeliai, kontrastingi draugų charakteriai, islandiškos kultūros ypatumai, bandymas iš paskutinių dienų ir šios kelionės išspausti kuo daugiau. Daug kalbų, bet mažoka originalumo. Verčiau pažiūrėti panašų, bet kokybiškesnį ir skanesnį „The Trip“.
—-

ŠIUOLAIKINIAI ŽVĖRYS / RELATOS SALVAJES (2014), rež. Damián Szifron

relatos-salvajes.jpg_271328442

Nominuotas Oskarui kaip geriausias užsienio šalies filmas rodo šešias siužetu nesusietas istorijas, kurias jungia tik tragikomiškas, juodo humoro ir beprotiškos šiandienos pasaulio dinamikos akcentai. Ir laukiniškas kerštas – kartais kruopščai ir ilgai planuotas, kartais spontaniškas, gimęs čia ir dabar. „Šiuolaikiniai žvėrys“ nesistengia istorijų suvesti į vieną, kaip nors dirbtinai apjungti, kaip buvo „Mažoji mirtis“, o to ir nereikia. Šioje argentinietiškoje juostoje emocijos ir taip veržiasi per kraštus. Žinoma, karaliauja juokas, kurio niekada nebus per daug. Nesigailėsite pažiūrėję.
—–
NEĮTIKĖTINA JAUNOJO IŠRADĖJO KELIONĖ / L’EXTRAVAGANT VOYAGE DU JEUNE ET PRODIGIEUX T.S. SPIVET (2013), rež. Jean-Pierre Jeunet

Programoje „Filmai šeimai“ (jų „net“ du) galime pamatyti paskutinįjį „Amelijos is Monmartro“ kūrėjo darbą, kuris kaip ir priešpaskutinysis „Mikmakai“ džiugina suaugusiojo akį, tačiau kelia abejonių dėl tinkamumo visai šeimai. T.S. Spiveto nuotykinga kelionė ir gyvenimas gvildena problemas, kurias vargiai suvoks pirmaklasis, o ir psichologiniai istorijos niuansai vargiai juos nudžiugins. Šis spalvingas, dekoratyvus, meniškas, šiltas filmas yra lyg vaistas, leidžiantis suaugusiajam sugrįžti į savo vaikystę.
—-

FRENKAS / FRANK (2014), rež. Lenny Abrahamson

Frank trailer

Vienas geresnių praeitų metų filmų. Šyzovas, nors ir susuktas, pasiremiant tikrais faktais. Apie muzikos grupę, kurioje groja Frankas, žmogus su dirbtine, niekada nenusiimama galva. Daug juokingų, kiek absurdiškų ir tragiškų scenų, kurios abejingų neturėtų palikti. Melomanams ir šiaip prijaučiantiems menininkams bei artistų kankintojas būtina pamatyti.
—–
PRIEŠAS / ENEMY (2014), rež. Denis Villeneuve

Kalbėdamas apie šį filmą, lieku skeptiškas, nors kūrybinė komanda kieta: Denis Villeneuve’o ir Jake Gyllenhaalo tandemas (matytas juostoje „Kaliniai“) bei José Saramago, kurio romano motyvais šis filmas susuktas. Šizofreniška arthausiška atmosfera perteikta tinkamai (nors ir ne taip siurrealistiškai kaip panašios tematikos „The Double“), įtampa nuolat auginama, tačiau ką kūrėjai visu tuo norėjo pasakyti likau nesupratęs. Mindfucko mėgėjai aikčioja ir sako, kad tai neeilinis uždavinys jų protams. Žinoma, filmuose nebūtina sudėlioti visų taškų ant i, tačiau tas finalinis fintas su voriuku manęs iš kėdės neišvertė ir nenustebino, nors tenka pripažinti, kad taip ypatingai (kvailai?) užbaigtas filmas lieka atminty ilgiau. Nors dar geriau pagalvojus, tenka pripažinti, kad tik ta pabaiga ir liko galvoje, o visa prieš tai buvusi istorija išgaravo kaip rūkas.
—–
PURVINI PINIGAI / THE DROP (2014), rež. Michaël R. Roskam

Iš rašytojo ir scenaristo Dennis Lehane („Kuždesių sala“, „Dingusioji“) tikėjausi daugiau mistikos ir įtampos, mažiau kriminalinio galvaskaudžio, bet „Purvini pinigai“ turi stiprią meilės liniją ir Jamesą Gandolfini, kuriam tai buvo paskutinis pasirodymas prieš kamerą. Tik Gandolfinio čia nėra daug, pagrindinį vaidmenį atlieka dabar ant bangos esantis Tomas Hardy, kuriam visai puikiai sekasi vaidinti kietus vyrukus ir daug sunkiau emocingus personažus.
Įdomūs, gilūs charakteriai, neprasta vaidyba, tačiau nepamačius šio filmo kažko ypatingo neprarasit. Juolab kino festivalio kontekste – tikrai yra vertesnių juostų.
—-
KIONGDŽIU / GYEONGJU (2014), rež. Zhang Lu

photo444088

Pustrečios valandos Pietų Korėjos drama iš „prarasto laiko beieškant“ serijos. Dar nenukvakęs profesorius iš Kinijos grįžta į jaunų dienų miestelį Korėjoje, kur laidojamas jo draugas. Po laidotuvių vyras užuot pasilikęs girtauti su senu draugu patraukia jaunystės takais po Kiongdžiu miestelį: lanko arbatines, skambina buvusiai merginai, prisimena praėjusias dienas ir bando surasti save. Lėtu, prailgstančiu tempu, su rytuose dar neišnykusio budizmo apraiškomis žiūrovas vaikštinėja kartu su pagrindiniu herojumi ir tuo pačiu turi daug gražaus laiko apmąstyti savo jaunų dienų klystkelius. „Kiongdžiu“ – meditacinis, lėto tempo filmas, kurį vakariečiui pamėgti gali būti sudėtinga, tačiau tokios juostos leidžia geriau įsiklausyti į save, sustoti bėgime, suvokti, kad gali būti ir kitaip, pagyventi šia diena, tad siūlyčiau pabandyti ir išsėdėti iki pabaigos.
—–
NAUJIENŲ MEDŽIOTOJAS / NIGHTCRAWLER (2014), rež. Dan Gilroy

„Naujienų medžiotojas“ – nominuotas Oskarui už originalų scenarijų tikrai neleidžia nuobodžiauti. Tai juosta, kuri atskleidžia ne tokius jau ir žavius televizijos žurnalisto darbo užkulisius, nes kaip nebūtų keista ir kiek jau metų kas bekalbėtų apie tai, jog blogai, kai geriausios naujienos – blogos naujienos, ši taisyklė vis dar galioja. Režisierius ir scenarijaus autorius Danas Gilroy’jus šia juosta lyg kreipiasi į žurnalistus ir bando jiems prabudinti sąžinę klausimu: ar tikrai tai, ką sakote yra taip blogai, ar tikrai situacijos nesutirštinate, ar tikrai naujienos būtinos tos detalės, kurių rodymą nepilnamečiams riboja įstatymai? Žinių vartotojai po filmo taip pat turės apie ką pagalvoti. O mane po filmo apėmęs jausmas priminė Cronenberg’o „Avariją“ – pamišęs pasaulis, kuriame kiekvienas hobis, aistra, pomėgis, galimybė, vienokios ar kitokios motyvacijos paskatinti gali lengvai iškrypti iš sveiko proto ribų. O ir „medžiotojas“ Jake’as Gyllenhaal’as čia nepakartojamai paklaikęs. Tai būtina pamatyti.
—–
APIE PAUKŠČIUS IR ŽMONES / BIRD PEOPLE (2014), rež. Pascale Ferran
—–
MAŽASIS KENKENAS / P’TIT QUINQUIN (2014), rež. Bruno Dumont

„Mažasis Kenkenas“ kai kur rodomas kaip keturių dalių mini serialas, tačiau tos pusketvirtos valandos čia yra tik privalumas, nes kol kas tai asmeninis tiek šio festivalio, tiek apskritai šių metų topų topas. Galbūt tai įtakoja mano silpnybė lengvai absurdiškiems ir juodo humoro prisodrintiems siužetams, galbūt man per daug patinka keistuoliai, kurių „Mažajame Kenkene“ nors vežimu vežk. Subjauroto veido mažasis Kenkenas, protiškai nesveikas jo dėdė, byniško tiko kamuojamas policijos kapitonas ir keisčiausių manijų prasimanantys nedidelio miestelio gyventojai vienas už kitą spalvingesni, tad nelabai benustebina karvės žarnose rastos žmogaus kūno dalys.
Ši juosta yra ir detektyvas, ir komedija, ir absurdo teatras, ir mažų miestelių bendruomenės satyra su geriausiomis Alexo van Warmerdamo intencijomis. Iš kur Dumontas ištraukė Bernardą Pruvostą neįsivaizduoju, bet tai metų atradimo vertas aktorius, kurį stebėti keturias valandas tikrai nenusibos. O kur dar pats Kenkenas su savo padaužų gauja, spalvingi, šilti kadrai, iš kojų verčiantys siužeto vingiai, išmonės ir sąmojų pilni dialogai, filmavimo savitumas, antraeilių personažų margumas.
Šedevras, kokių reta ir kurį pamatyti būtina!
—–
ŽVAIGŽDĖ / ЗВЕЗДА (2014), rež. Anna Melikyan

Ekrane lietuviški veidai (Severija Janušauskaitė, Juozas Budraitis, Arūnas Storpirštis), o už kadro Alina Orlova.
Lyg ir smagu už mūsiškius, ištrūkusius už lietuviško kino sienų, tačiau, kad ir kaip nesinorėtų pritempinėti prie lietuviškos (ne)kokybės, „Žvaigždė“ dvelkia tokiu postsovietiniu botoksiniu netikrumu. Ne tik scenarijuje, kuris iš esmės savyje turi botokso ir tiesiogine prasme, bet ir aktorių dermėje, režisūroje, dialoguose. Viskas lyg jau matyta, girdėta ir be šilumos, kuri sklido iš Melikyanos „Undinės“.
Tad pažiūrėti verta nebent dėl Severijos, kuri čia pasirodė labai labai šauniai, lyg jaunesnioji Renata Litvinova.

—–
VAIKIS / EL NIÑO (2014) rež. Daniel Monzón

Kai stovi ant Gibraltaro uolos viršūnės ir matai ranka pasiekiamą Afriką, suvoki, kad tas sąsiauris ne tik geografiškai skiria vieną kontinentą nuo kito, bet ir brėžia ribą tarp skirtingų kultūrų, politikos ir teisės. Ta riba vieniems yra problema, o kitiems – galimybė. „Vaikis“ rodo, kaip per tą vandens lopinėlį cirkuliuoja narkotikai – lyg cigaretės per mūsų Nemuną.
Gražūs Gibraltaro vaizdai ir kitokios kultūros, Maroko, gyvenimo scenos po filmo liks trumpam atmintyje, o paprastas kriminalinės dramos siužetas su nusikaltėliais ir jų gaudytojais vargiai ką papirks. Tikrai nebūtinas pamatyti reikalas.

5 komentarai apie “KINO PAVASARIS 2015

  1. Šiemet KP labai neblogų filmų apie vampyrus yra: „A girl walks home alone at night“ labai maloniai nustebino,o „what we do in shadows“ turbūt juokingiausia matyta juosta šių metų KP repertuare.

  2. „What we do in shadows“ man ir labai patiko, tokia nestandartinė ironiška komedija, pasišaipymas iš visų vampyriškų istorijų stereotipų ir pan.
    Dar iš tokių pusiau komedijų visai patiko „Mažasis Kenkenas“ ir „Šiuolaikiniai žvėrys“;)

  3. Itin vertas dėmesio Pokalbiai su dievais. Paskutinė dalis išprovokavo ir diskusiją, ir dar po kelių dienų filmas neišnyksta iš minties.

  4. Man dar patiko „Gentis“ ir „Apvaisintojas“, bet kelinta diena užsiimu tingėjimu, tai nebetingėsiu, parašysiu apie juos (arba ne:). Anyway, „Gentį“ rekomenduoju.

  5. Gintare, labai smagiai suskaičiau tavo apžvalgą apie „Senukus ir geizerius“ ir labai pritariu tavo paskutinei minčiai, kad nors kelio filmų yra sukurta kur kas įspūdingesnių, bet marketinginiais tikslais ši juosta tikrai pasitarnaus Islandijos naudai. Visada norėjau keliaut į Islandiją, po šio filmo – tik dar labiau.. tie peizažai, geizeriai – tikrai užburiantys :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.