KINO PAVASARIS 2016

Kiek šviesesnė nuomonė apie filmą „Dama furgone”:

Režisieriaus Nicholas Hytner filmą „Dama furgone“ galima laikyti lengva komedija, kuri prisotinta anglų sąmojo ir humoro. Žiūrovas šiame filme nėra aprkaunamas sunkiomis idėjomis ar mintimis, tačiau tai nėra ir filmas, kuris nepalieka nieko po savęs, bet priešingai, jis skatina apmąstyti save ir savo aplinką.

Tuo tarpu filmo siužetas nukelia į 8 dešimtmečio Londoną, į gatvę, kurioje susibūrę gyvena inteligentai. Būtent čia savo furgoną nusprendžia sustabdyti ir kuriam laikui apsistoti pagyvenusi benamė. Tačiau iš dalies šią moterį taip pavadinti būtų klaidinga. Jos elgesys, kalba ir požiūris radikaliai skiriasi nuo to, kurį įsivaizduojame, jog turi benamiai. Tai sudomina scenaristą Alan Bennett, kuris nusprendžia papasakoti mis Shepherd istoriją.

Pirmiausia dėmesį atkreipia sudėtinga laiko kaip dabarties akimirkos samprata. Istorijos pasakotojas, Alan Bennett, ją dėlioja iš ateityje likusių prisiminimų, kuriuos perkonstruoja savo nuožiūra. Todėl prieš pirmuosius filmo kadrus iškilęs užrašas „daugiausia tikra istorija“ („a mostly true story“) ne tik pateisina tai, bet tai daro ir pats pasakotojas: tam tikras filmo vietas pabrėžia, jog „to nebuvo, tačiau tai būtų gražus gestas“, arba „tai galėjo įvykti“. Tokios frazės ir jo konfliktas su savimi sukuria įspūdį, jog žiūrovas stebi ne idėjas ar mintis, kurios yra atkurtos, bet mato pasakotojo prisiminimus esančius jo galvoje, kurias jis čia ir montuoja. Todėl Alan Bennett turėdamas tiek realių savybių, tiek fikcinių, tampa tuo, kuris pirmiausia padiskutavęs su savimi, atskleidžia mis Shepherd istoriją per savo perspektyvą.

Filmo protagonistę, mis Shepherd, yra sunku įtalpinti į bet kokius žinomus rėmus. Ji benamė, kuri gyvena furgone, tačiau parduoda smulkius daiktus, taip mėgindama užsidirbti ir nekenčia siūlomos išmaldos. Ji intelektualė – laisvai kalba prancūzų kalba ir studijavo muziką. Ji nepriklausoma – savo geltoną furgoną stato ten kur „nurodo“ šventoji mergelė Marija, o išgirdusi priekaištus atšauna, jog ji sena ir serganti moteris. Tačiau visa tai slepią jos praeities istoriją, apie kurią sužinoma iš menkų retai paminimų detalių. O ši istorija kalba apie dar jauną mis Shepherd, kuri pasiekusi savo gyvenimo svajonės viršūnę turėjo jos atsisakyti dėl kitų žmonių užgaidos, o tiksliau, dėl susilaikymo savybės ugdymo.

Šios istorijos narpliojimas, žingsnelis po žingsnelio link mis Shepherd asmenybės atskleidimo ir tampa pagrindiniu siužeto mazgu. Todėl filmas skatina pažvelgti į ją kaip į žmogų, kuris turi savitą požiūrį. Visi filmo veikėjai jos neišskiria iš kitų, o ją gerbia ir bendrauja su ja kaip su sau lygia. Tai iškelia mintį, jog intelektine prasme ji yra savoje aplinkoje, todėl joje lengvai pritampa, o ją išskiria tik socialinė padėtis, kuri apibrėžiama gyvenimu furgone. Todėl ši paliesta tema nemoralizuojančia forma lengvai stumteli žiūrovą pamąstyti apie savo aplinkoje matomus tokio likimo žmones.

Filmo išskirtinis aspektas yra nestandartinė tema ir požiūrio kampas per kurį ji išplėtojama. Savito šarmo filmui suteikia ir pasakotojo diskusijos, pokalbiai su savimi, kurie įgauna humoro formą. Šį filmą galima laikyti skirtu mis Shepherd atminimui, todėl jis įgauna šviesią prasmę tiek pačiam scenaristui, Alan Bennett, tiek žiūrovams. Todėl išėjęs iš kino salės žiūrovas nebus užverstas prasmių našta ar detalių sunkumu, bet priešingai, o tai yra neįprasta, bet malonu.

Tekstas: Deimantė Petrutytė

—–

KEROL (CAROL) rež. Todd Haynes, 2015

Garsių vardų komanda: režisierius Todd’as Haynes („I’m not there”, „Velvet Goldmine”), ne pirmą kartą su juo dirbantis operatorius Edward’as Lachman’as, Patricia Highsmith romanas („Strangers on a Train” ir Ripliados kūrėja) ir nesujaudinamoji Cate Blanchett. Atrodo, ko daugiau reikia geram filmui? Ir filmas tikrai geras, bet ne daugiau. Stilingai nufilmuotas, gerai suvaidintas, atskleidžia kiek dramatišką lesbietišką meilės istoriją, parodo prieš kelis dešimtmečius JAV vyravusią seksualinių mažumų padėtį, bet, mano manymu,”Kerol” kiek pavėlavo pasirodyti ekrane. Mažiausiai penkmetį. Jau matėme tiek moteriškos ir vyriškos meilės istorijų, jog ši žiūrisi kaip „dar viena”, „eilinė”, „vėl apie tai”. Net nežinau, kas galėjo šį filmą išgelbėti šiandien. „Adelės gyvenimas” jau buvo, „Bound”, „The Bitter Tears of Petra von Kant”, „Valandos” ir daug kitų. „Kerol” po visų jų man tapo nieko naujo ta tema nepasakančia drama.

11 MINUČIŲ (11 MINUTES / 11 MINUT) rež. Jerzy Skolimowski, 2015
Totalus šlamštas. Leiskite paklausti, ką veikia šis filmas „Meistrų” programoje? Skolimowskio dienos seniai praeityje. „11 minučių” bando įsipaišyti į šiuolaikiško kino rėmus, to, kur lyg niekuo nesusijusios istorijos pabaigoje subėga į vieną. Tik čia tas subėgimas toks… lietuviškas. Net Vėlyvis galėtų taip padaryti, bet vargu ar jį rodytų „Meistrų” programoje. Negaiškite laiko.

—-

VISKAS DĖL ŠOU (THE SHOW OF SHOWS) rež. Benedikt Erlingsson, 2015
Keistas tas atidarymo filmas. Toks senų archyvinių kadrų rinkinys. Apie cirką, apie šou, apie galimybių ribas, apie pramogą, kurios esmė iš esmės per šimtą metų nepasikeitė. Erlingssonas kadrus sudėliojo tematiškai, užduodamas tam tikrą ritmą, kuriam antrina poros Sigur Ros narių ir Hilmar Örn Hilmarsson’o muzika. Retos komiškos scenos (kuriose ir Čaplinas, ir jaunas Nikulinas) keičiasi su beprotiškomis, šiurpą, gailestį keliančiais vaizdais. Viena tikra – kadrai jaudina ir kelia žiūrovui emocijas. Žiūrėjimas tikrai neprailgs.

—–

DIDYBĖS KAPINĖS (CEMETERY OF SPLENDOR / RAK TI KHON KAEN) rež. Apichatpong Weerasethakul, 2015
Kino šamaną Weerasethakulą žiūrėti yra įdomu, nors turiu pripažinti, kad tokio kino mano repertuare yra labai nedaug ir po jo lieka dvejopi įspūdžiai. Viena vertus, tai meditacinis kinas, kurį žiūrint pasaulio ritmas ir tavo pulsas sulėtėja, mintys ima klaidžioti filmo labirintais, tačiau, antra vertus, po visko pagaunu save, jog tas klaidžiojimas kartais būna per daug nutolęs, nesusijęs su filmu. Ir tai ne tik kultūrinis bruožas – gi viena yra žiūrėti, pavyzdžiui, „Tada blogai, dabar gerai”, kur suprantama istorija, intriga kažkur vystosi, ir visai kas kita – „Didybės kapines”, kur tas vystymasis vos apčiuopiamas, kur tu turi nuolat šifruoti simbolius, perkeltines prasmes ir galvoti, ar čia giliai užslėpta mintis, kurios nesupranti, ar čia režisierius tiesiog išsikalinėja ir rodomas ekskavatorius yra tik ekskavatorius. Vienok, žiūrėti Weerasethakulą yra įdomi patirtis, jeigu to nedarėte, būtinai pabandykite.

SAULĖLYDŽIO GIESMĖ (SUNSET SONG) rež. Terence Davies, 2015
Vienos šeimos istorija, vykstanti Škotijoje prieš šimtą metų. Filmas turi gražių gamtos kadrų, kuriuose veiksmo galėtų vykti daug daugiau. Dabar gi labiau viskas koncentruota į keturias akmenines sienas. Bet ne tai filmą daro vidutinišku – blogiausia, jog dramatiškiausios scenos išbarstomos iki dvivalandinės juostos vidurio (iki tėvo mirties). Vėliau vyksta tik dramatizmo slopimas ir n kartų matytos istorijos kartojimas, o tai visai nebelaiko dėmesio ir verčia tik žiūrėti į laikrodį.

—–

AVINAI (RAMS / HRÚTAR) rež. Grimur Hákonarson, 2015
Kai ekrane matai Islandijos gamtovaizdžius, tai siužeto svarba kiek nublanksta. Tik „Avinuose” tos gamtos nebuvo tiek daug, kiek norėjosi. Bet ir filmas ne apie gamtą, o apie du senukus, brolius, 40 metų nesikalbančius, tik besivaržančius, kurio auginami avinai laimės geriausio avino konkursą. Visumoje gražus filmas. Ir liūdnas. Bet net tie skandinavams būdingi juodo humoro akcentai neleidžia „Avinų” apibūdinti komišku. Jis tikrai liūdnas. Apie vienatvę, principingumą ir užsispyrimą, tokį žmogiškai avinišką, kokio net avinai neturi.

PS. Ir kaip čia darosi, jog Kino pavasaris vis labiau skanoramėja, o Scanorama gerų skandinaviškų filmų ima stokoti?

—–

IŠ TOLI (FROM AFAR / DESDE ALLÁ) rež. Lorenzo Vigas, 2015
Guillermo Arriaga, „Amores perros”, „21 grams”, „Babel” autoriaus, kūrinys, kurį įgyvendino Lorenzo Vigas. Fantastiškai rimtas žiūralas. Vigas sukūrė įdomų vaizdą, prieštaraujantį pavadinimui – kamera aktorių veidus, kūnus čiupinėjo iš labai arti, atrodė, kad jie kartais užpildo visą ekraną. Nors netrūko ir specialiai nefokusuotų kadrų. O šią stilingą, siužetui ypatingai tinkančią kinematografiją papildė mažakalbė istorija, kurios posūkių per visą filmą nepavyko nuspėti. „Iš toli” visuma lengvai pribloškė. Kūrėjai žiūrovui rodo tokį banguotą, epizodinį pasakojimą, kuriame atrodo, jog turi būti dar daugiau, žiūrovo akims neskirtų scenų, nes siužetas geriausiu atveju tik lengvai pakramtytas, o suvirškinti tenka tau pačiam. Toks ir turi būti Kinas, kai išeini iš jo, o galvoje sraigteliai vis dar sukasi bandydami suvokti, ką tu matei. Kol kas tai man labiausias festivalio filmas.

—–

ALOYSAS (ALOYS) rež. Tobias Nölle, 2016

Paprastai įprasta sakyti, kad knygos skatina fantaziją, o filmai nelabai. Arba kad technologijos yra vaizduotės priešės, o pasakojimas iš lūpų į lūpas atveria slaptas smegenų pasaulio dureles. Tik startavus Kino Pavasariui nuėjau į „Aloysą”, ir dar kartą supratau, kad viskas ne visai taip, ar bent jau vėl susimąsčiau apie proto pasaulį, galintį padėti atsiskirt nuo realybės ir apsigyventi patogiai savo išradingose smegenyse.

Šių metų Tobias Nölle režisuotas „Aloysas” kaip ir visi filmai turi panašaus siužeto pusbrolių ir pusseserių (bet tai nieko baisaus) – kiek primena Jean‘o-Pierre‘o Jeunet „Ameliją iš Monmartro” ar Kieslowskio „Dvigubą Veronikos gyvenimą”. Idėja bendrauti per ženklus, žinutes, siuntinius, ir tik taip susipažįstant vienas kitą įsimylėti gali būti itin banalu, saldoka ar išvis nesukrutinti nė vieno veido raumens. Bet šis filmas sukrutino, ir visų pirmiausia todėl, kad gyvenimo technologijų pasauly tema mums aktualesnė nei bet kada anksčiau, ir ištrūkti iš jo lygiai taip pat nelengva, kaip ir protagonistui.

Taigi Aloysas jau pirmuosiuose kadruose laidojant tėtį leidžia suprasti, kad yra vienas tų gan perversiškų tipų, nesiskiriančių su kino kamera. Filmuoja laisvalaikiu, filmuoja darbui, kadangi turi gan egzotišką privataus seklio specialybę, tada grįžta namo ir peržiūrinėja filmuotus vaizdus. Tai sukuria jo realybę, išgyvenamą tik per ekraną, todėl itin saugią, nes stebėdamas vaizdus, kurie jau įvyko, gali būti ramus, kad niekas nereikalaus tavo dalyvavimo ar reakcijos, gali būti tik niekuo neįpareigotas žiūrovas. Taip ir gyvena žmogus ekrane, akmeniniu veidu, puikiai atskleistu buitiško, beveik sovietinio tipo buto aplinkos ir žydro megztuko įrėmintais kadrais. Nenuostabu, kad prireikia smarkaus smūgio, kad pabustų iš savo apatijos ir abejingumo žmonėms aplinkui. Aloyso kameros su naudinga medžiaga vagystė – primityvokas, vandališkas, bet šimtu procentų suveikiantis būdas išmušti žmogų iš savo filmuotų vaizdų pasaulio.

Iš pradžių filmas kiek primena detektyvą, galima su malonumu sekti, kaip meistriškai vyriškis iš telefono pokalbių su kameros pagrobėja Vera pradeda rankioti jos gyvenimo detales ir susidaryti šiokį tokį vaizdą apie šią keistą moterį. Kramtoma guma, geltonos pėdkelnės, žurnalas apie sodininkystę… susidarytas paveikslas priklauso nuo įsivaizduojančiojo. Aloysas žengia į vaizduotės rūmą, nors ir labai pamažu, juo labiau, kad tą daryti skatina visai malonaus balso savininkė vagilė Vera, pasirodo, trokštanti užmegzti su juo ryšį. Aloysas pamažu susidomi keista moters asmenybe ir pradeda laisviau bendrauti telefonu, randa keistą būdą užmegzti su ja draugystę per vaizduotės pasaulį, kur galima beveik viskas, bereikia sugalvoti ir perduoti žinutę, kad įsivaizdavimo žaidimas vyktų toliau.

Išties gera matyti, kaip režisierius pina realybę su fantazija, vos ištarus žodį gali atsidurti miške, priglaudus galvą prie sienos užuosti samanų kvapą, ir smagiausia tai, kad tai ne tik filmo medijos triukas montuoti vaizdus. „Aloysas” primena, kad įsivaizduoti gali visi, smegenyse turime tokius vaizdų klodus, kad galėtume galvose kurti serialus, net atskirus pasaulius. O jei tai darytume dviese ir sugebėtume sujungti fantazijas į vieną, tai jau tam tikra prasme būtų žingsnis naujos tikrovės link. Juk mūsų didelė gyvenimo dalis sudaryta iš lūkesčių, tikėjimo ir sapnų, smegenys ir taip dažnai jose paklysta, o jeigu sąmoningai jas klaidintume svajonėse? Taip Aloysas su Vera ir padaro, nors reikia nepamiršti, kad su vaizduote galima ir prisižaisti… Klausimas tas, iki kokio lygio leisime sau patikėti svajonių tikrumu, rizikuojant atitrūkti nuo paprastos kasdienybės, o kartais ir sveiko proto.

Nors galima teigti, kad pagrindinio herojaus šuolis nuo gyvenimo filmuojant ir peržiūrinėjant kasetes iki gyvenimo imitacijos smegeninėje yra vis tiek escape‘izmas, o ne tikro gyvenimo pradžia, ryšys su Vera yra vienintelis ir svarbiausias jo saitas su žmogiškuoju pasauliu. Kitaip būti ir negalėjo, kelias į realybę nėra lengvas, ypač jei jautiesi nelaimingas ir vienišesnis už iguaną stikliniame akvariume.

Geriausias šio filmo bruožas tas, kad jis išlaiko tam tikrą niūrumo, neaiškios grėsmės atmosferą ir todėl nepakliūva į kiek klampoką romantinio žanro kategoriją. „Aloyso” istorija skirta tiems, kam patinka spėlioti iš nereikšmingų miniatiūrinių ženklų, kas gėrisi vaizduotės žaidimais ir pasiilgo nesaldžių istorijų apie dviejų vienišų žmonių draugystę.

Tekstas: Rūta Juokutytė

—–

TADA BLOGAI, DABAR GERAI (RIGHT NOW, WRONG THEN / JIGEUMEUN MATGO GEUTTAENEUN TEULLIDA) rež. Sang-soo Hong, 2015
Jau pripažinto režisieriaus ir jaunos dailininkės susidūrimas, rodomas dviem dubliais. Pirmasis – kiek nevykęs, destruktyvus, piktai girtas, o antrasis visiškai kitoks. Žavus, romantiškas, kinematografiškas žaidimas, parodantis, kaip tai pat prasidėjusi pažintis gali pasukti visiškai skirtingomis kryptimis. Nuostabus kinas. Būdingas šiam korėjiečiui – toks be didelio lėkimo, iš žodžių ir jausmų, darantis žiūrovą geresniu.

—–

ANOMALIZA (ANOMALISA) rež. Duke Johnson, Charlie Kaufman, 2015

Animacija suaugusiems. Paprastai nemėgstu animuotų vaizdų, skirtų ne vaikams, bet čia Kaufmanas užu scenaristo ir režisieriaus vairų, o tai pakankama priežastis atsisėsti ir stebėti. Iš anksto buvau girdėjęs ir matęs įvairiausių atsiliepimų apie „Anomalizą” – nuo skiriančių aukščiausius balus iki vertinančių labai vidutiniškai. Bet su Kaufmanu taip buvo visada. Viena aišku – jis vis dar geba likti originalus. „Anomalizos” pirmoji pusė žiūrėjosi lyg neįtikėtinai stop-motion technika ištobulintas „Apie paukščius ir žmones”, kur pagrindinį veikėją taip pat žudo vedamo gyvenimo beprasmybė ir šabloniškumas. O ta uždara viešbučio erdvė personažo būseną tik dar labiau pastiprina ir leidžia žiūrovui į ją susikoncentruoti. Tai tikrai žiūrovą veža, tačiau kūrėją ji ganėtinai apriboja ir joje suorganizuoti nematytų situacijų nėra lengva. Kaufmano pateikiamos situacijos lyg jau ir matytos, tačiau jis geba jas sureikšminti, sutiesmukinti ir pateikti lyg su viltimi, kad tuoj tuoj patekės saulė ir gyvenimas (filmas) įgaus gilesnę prasmę.

Bėgant filmo pabaigos titrams sėdėjau su dvejopa nuomone. Galvojau: jeigu čia nebūtų Kaufmano darbas, ar kas iš vis stengtųsi kapstytis po būtas ir nebūtas „Anomalizos” prasmes? Bet tai Kaufmanas, todėl kapstomės: tik sapne mes leidžiame nusiplėšti savo kaukes (ne veltui filme visi veidai vaizduojami lyg su maskarado kauke), kartais ta būsena priartėja ir pabudus, tačiau veiksmui pritrūksta drąsos; atstumas nuo artimųjų leidžia žmogui sustoti ir prisiminti galbūt praleistas galimybes bei kyla noras jas pakartoti, pratęsti, ištaisyti, gal net pradėti naują gyvenimo žingsnį; rutina ir kasdienybė mus kasdien žudo, o tai, besitrinant su tais pačiais žmonėmis, kurie ilgainiui ima tau pabosti, vis dažniau gimdo norą ir ilgesį pabėgti, nutraukti visus santykius be jokių paaiškinimų, kaip tai galėjai padaryti, kai neturėjai jokių įsipareigojimų (sutuoktiniui, vaikams, darbui ir kt.); vyras nuolat yra pasirengęs daugintis; žmogus nuolat galvoja, kad nauji santykiai bus ypatingesni, kitokie, anomališkesni su kitu žmogumi, nei su turimu; etc. Gal kam kilo daugiau pamąstymų?

—–

OZO ŠALIS (THE LAND OF OZ / СТРАНА ОЗ) rež. Vasiliy Sigarev, 2015
Smagi rusų komedija. Nors ir naujametine tematika, su neįtikėtino kvailumo personažais ir gausybe absurdo, bet susižiūrėjo labai smagiai. Priminė Rogožkino „nacionalinius ypatumus”, kuriuose taip pat netrūko alkoholio, šventimo iki trūkimo, keistos filosofijos ir nerealių situacijų. Prieš dešimt ar dvidešimt metų „Ozo šalis”, manau, sėkmingai galėjo tapti paauglių dievinamu filmu. Gali gal ir dabar. Tik filmas pažymėtas N-16, o tokie paauglius ypač traukia. Ir tegu traukia – „Ozo šalis” vertas tapti populiariu filmu.

*****

Dar neprasidėjęs Kino pavasaris ėmė įkyrėti su kvailomis rekomendacijomis iš įvairiausių kino meno „specialistų”. Vadovaujantis jomis, matyt, reikėtų pažiūrėti visus festivalio siūlomus filmus, kas eiliniam žiūrovui būtų kiek nesveika ir vargu bau naudinga.

G. save taip pat priskiria eiliniam žiūrovui, tačiau žiūri filmus nesveikai ir tikisi peno iš kino meno bei negaištant laiko dalinasi įspūdžiais apie jau matytus filmus.

Pradžiai – trumpai apie taip mūsų vadinamą priešfestivalinį repertuarą, kuris prasidėjo dar festivaliui neprasidėjus:

ŠNEIDERIS PRIEŠ BAKSĄ (SCHNEIDER VS. BAX) rež. Alex van Warmerdam, 2015
Eilinis Olandijos keistuolio šedevras, kurį režisieriaus mylėtojai sužiūrės nemirksėdami. Norisi tikėti, jog tokių pas mus netrūksta. Wermerdamas iš bet kokios situacijos geba priskaldyti daug absurdiško humoro malkų. Taip ir čia – dviejų samdomų žudikų susidūrimas virsta tokia įvykių virtine, kurią patirti būtina. Gaila, kad Scanorama nerodė šio filmo.

KARAS (A WAR / KRIGEN) rež. Tobias Lindholm, 2015
Nominuotas Oskarui kaip geriausias užsienio filmas. Tema (apie karių misijose atliekamų veiksmų teisingumą ir teisėtumą) aktuali ir išpildymas neblogas, tačiau iki Lindholmo „Medžioklės” įtampos „Karui” toloka. Pirmosios „ikiteisminės” dalies norėjosi trumpesnės. O ir aktorių vaidyba kiek šlubuoja – ypač antroje „teisminėje” filmo pusėje, labai jau tokie bejausmiai, neįtikinantys veidai buvo. Pažiūrėti galima, bet didelio įspūdžio tikėtis neverta.

MUSTANGĖS (MUSTANG) rež. Deniz Gamze Ergüven, 2015
Prancūzijos pasirinkimas Oskarams. Buvo ir nominuotas, Oskaro negavo, tačiau kitokių apdovanojimų turi keliasdešimt. Turkijos glūdumos problemos, susivedančios į jaunų merginų ištekinimą prieš jų valią. Tema ne nauja, tačiau režisierė siužetą stengiasi pateikti kinematografiškai, gyvai, maloniai akiai. Ir jai tai pavyksta. Kai istorija kiek paplėksta, vaizdai vis dar palaiko degimą. O ir pavadinimas juostai tinka tobulai. Tos jaunos merginos tikrai nesutramdomos kaip laukiniai mustangai. Verta pamatyti.

NOMA – MANO IDEALI AUDRA (NOMA MY PERFECT STORM) rež. Pierre Deschamps, 2015
Kulinarinis, dokumentinis, apie keletą metų iš eilės geriausių pasaulio restoranų 50-tuke pirmąją vietą gaunantį restoraną. Noma. Maniau, filmas bus skanesnis, maistingesnis, dabar gavosi toks skandinaviškas, sterilus, matomi patiekalai (o jų nebuvo tiek daug, kad būtų galima susidaryti normalų vaizdą apie Noma meniu) net neįkvėpė ten nuvykti ir apsilankyti. O labiausia kliuvo: žiedai, renkami restorano klientams nuo krūmų, augančių greta greitkelio, perdėtas jaudulys, kai Noma iškrito iš 50-tuko pirmosios vietos – pasaulio pabaiga, nes restoranas pasaulyje reitinguojamas „tik” antroje vietoje, ir siužetas, sudėliotas ne visai tinkamai (galgi reikėjo pradėti nuo „Noma klientai apsinuodijo, geriausio restorano tris metus iš eilės titulas pereina į kitas rankas”). Bet ne viskas blogai: restorano meniu idėjų kūrimo procesai tikrai įkvepiantys, virtuvių šefams gali būti labai naudinga.

VYRAI IR VIŠČIUKAI (MEN & CHICKEN / MÆND & HØNS) rež. Anders Thomas Jensen, 2015
Jensenas vis dažniau ima nuvilti. Nors ir turi parako, bet jis toks šlapias, jog niekaip nesprogsta. „Vyrai ir viščiukai” prasideda smagiai, su didele doze juodo humoro, tačiau išsirutulioja į kvailą nesąmonę, kuri į pabaigą tampa nei juokinga, nei įdomi. Tik vardan Mikkelseno ištempiau iki galo. Verčiau dar kartą pažiūrėti „Adomo obuolius”.

AŠ ESU MALALA (HE NAMED ME MALALA) rež. Davis Guggenheim, 2015
Dokumentinis. Apie jauniausią Nobelio taikos premijos laureatę. Pats filmas kiek blankokas, tiek, kad tema reikšminga, galinti paskatinti diskusijas apie tai, jog Talibano režimui galas ateis tik po to, kai musulmoniškose šalyse įvyks feminizmo revoliucija.

KLANAS (THE CLAN / EL CLAN) rež. Pablo Trapero, 2015
Realia argentinietiška istorija paremtas filmas apie šeimą, kurios galva organizuodavo žmonių pagrobimus ir po to reikalaudavo išpirkos. Geras atmosferinis filmas, skoningai perteikiantis 1980-ųjų Argentinoje tvyravusias nuotaikas. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Guillermo Francella negali palikti abejingų – jis man čia priminė Toni Servillo iš Sorrentino „Il Divo”, kas kinomanui turėtų daug ką sakyti,

MEILĖ IR MALONĖ (LOVE & MERCY) rež. Bill Pohlad, 2014
Jau buvo G. detaliau pristatytas. Tačiau kino teatre su DTS garsu paklausyti Beach Boys tikrai būtų malonu.

DAMA FURGONE (THE LADY IN THE VAN) rež. Nicholas Hytner, 2015
Patalpintas komedijų skyriuje šis filmas visiškai nuvylė. Pradžia buvo daug žadanti, tačiau viskas netruko virsti banaliu šablonišku siužetu, kurio neišgelbėjo nė garbingoji Maggie Smith.

MOČIUTĖ (GRANDMA) rež. Paul Weitz, 2015
Lengvas filmas apie hipių laikus menančią ir analogiškai besielgiančią senelę, besistengiančią padėti anūkei surinkti pinigų abortui. Filmas iš tos serijos, kur komiška ir tuo pačiu bandoma gvildenti rimtas problemas. Yra ir „Broken Flowers” siužetinių atgarsių, bent man taip asocijavosi matant senelės keliones nuo vienų prie kitų pažįstamų durų. Žiūroviškas lengvas filmas, kuris nenustebins, bet ir nenuvils.

fb-share-icon

14 komentarų apie “KINO PAVASARIS 2016

  1. papildysiu keliais:
    – anomalisa (kaufman, 2015) – galima sakyt, legendinis scenarijaus autorius, patapęs ir režisierium, ėmėsi dar vieno labirinto, vizualiai realizavęs tai per animaciją. forumai skendi išrišimo versijomis, o čarlis šypsosi į ūsą. kaufman gerbėjam būtinai, kitiems – jei mėgstat galvosūkius.
    – truman (gay, 2015) – du neišskiriami draugai ir viena paskutinė vėžio stadija. kaip ir viskas aišku, bet situacija kiek subtilesnė ir dar kažkiek smalsi ta neišskiriama draugystė su savo subtilumais. sakyčiau, tradicinis geras filmas, bet ne daugiau.
    – the lobster (lanthimos, 2015) – jei matėt dogtooth (2009) ir patiko, tai be žodžių. jei nematėt, bet norit būt išprovokuoti – su žodžiais. žiūrėkit ir diskutuokit, kas tikriau už tikra ir kas ne.

  2. Be visų aprašytų filmų, dar noriu atkreipt dėmesį į vienintelę festivalyje rodyta japonų kartu su prancūzais kurtą juostą „Sudie” rež. Kôji Fukada (orig. Sayônara).
    Filme rodoma netolima Japonijos ateitis, čia įvyksta serija branduolinių avarijų po visą šalį, kurių pasekoje visi šalies gyventojai priversti evakuotis iš salos, bet ne visi iš karto, kiekvienas turi sulaukti savo eilės.
    Šiame kontekste mes matome atokioje sodyboje vis dar gyvenančią imigrantę iš Pietų Afrikos Tanią (šios šeima kadaise pasiprašė prieglobsčio Japonijoje pabėgusi nuo Apartheido ) su šiai patarnaujančia robote Leona.
    Ne atskleidinėjant turiniu detalių, filme galima aptikti ne vieną persipynusią tematiką: branduolinių katastrofų padariniai, pabėgėlių problemos, požiūris į užsieniečius Japonijoje, santykiai tarp skirtingų rasių įsimylėjėlių ir esminiai klausimai – ar robotas gali paguosti, rūpintis žmogumi ar gali atstoti gyvą žmogų?
    Nors filmą būtų galima priskirti Sci-Fi žanrui, bet tas žmogaus ir androido santykis čia atskleistas labai natūralistiškai. Stilistika, nuotaikos niūrumu, situacijos absurdiškumu kažkuo priminė kitą japonišką kūrinį „Never Let Me Go”, o savo meniškumu, kontempliatyvia, metafizine atmosfera, filosofiniu gyliu labiausiai priminė Tarkovskio „Stalkerį”.

    Dar vieną seansą Vilniuje mačiau rodys ketvirtadienį:
    http://kinopavasaris.lt/lt/programa/5355-sudie

  3. dar vartojau keletą:
    – mr. gaga – buvusiems pernai batsheva ensemble „deca dance” šokio spektaklyje reklamos nereikia, o mėgstantys šokį/judesį, manau, nenusivils susipažinę su nerealiu kūrėju, jo darbais ir filosofija.
    – junun – hm, keistas kieto režisieriaus (p.t.anderson) nuogas dokas, praktiškai fiksuojantis albumo įgrojimą, na, gerai, repeticijas ir kūrybą. keista žiūrėt kaip filmą, tačiau savotiškai gera klausyt šitą vaizdą. nesvarbu, kad jonny greenwood iš radiohead ten neatrodo kertinė figūra ir kad muzika itin rytietiška.
    – b movie: lust & sound in west berlin 1979-1989 – kitas dokas, archyvinės medžiagos iškarpėlės iš maištingo laikotarpio per muziką į laisvę. tinka pogrindžio ir berlyno kultūros mylėtojams, o ir šiaip melomanams :)
    – o menino e o mundo (abreu, 2013) – multikas iš serijos „filmas šeimai”, po kurio nusprendėm vaiko neįtraukti :) gal nebūtina vaikams vien leses ar ledo šalis rodyt, bet šitas galėtų gaut N7 ženklą..

    p.s. iš keleto aprašytų teko matyt:
    – slow west – tvarkingas, šiuolaikinis ir.. gan vidutinis vesternas.
    – love & mercy – beach boys yra fainai, tiesa, po filmo jaučiaus keistai – malonu sužinot bent dalį biografijos, tačiau atskyrus muzikinę pusę filmas nepasirodė išskirtinis
    – schneider vs. bax – užlankstyta komedija, apie kurią pasakot linksmiau nei pažiūrėt :)

  4. O dieve, ne tas žodis, kaip man prailgo Viskas dėl šou. Pusė laiko norėjau išeiti lauk…

  5. Gerai bent, kad žmonės pažiūrėję D.Lynch „The Straight Story“ nepradėjo ieškoti paslėptų prasmių :D Kaufmano darbas ok, bet aš būsiu prie tų, kurie mano, kad jeigu ne jo pavardė prie kūrinio, vargiai, kas labai apie jį kalbėtų. Pakankamai straight istorija apie nuo savęs bėgantį šiuolaikinį žmogų, kuriam reikia vis naujų stimuliacijų, jog pasijustų žmogumi. Nereikia pamiršti, kad čia tik diena iš gyvenimo, o ne viso gyvenimo istorija. Tikėtina, kad mūsų herojus tokias išgyvena vos ne kasdien. Gražus sketchas ir tiek.

    1. Pritariu. Aš tai buvau paskaičius kažkur, kad pabaiga tipo labai nustebins. Nu tai žiūriu ir laukiu tos netikėtos pabaigos kaip pvz. Sorrentino „Le conseguenze dell’amore” ar pan. ir kai supratau, kad ta pabaiga jau įvyko, nu tai buvo toks nusivylimo kupinas pš…. Paskui supratau, kad tas netikėtumas tai tikriausiai tipo tame, kad na jie neiškepė iš to romantiškos melodramos, o padarė tokį labai realistinį scenarijų „kaip iš tikro tokios, vienos nakties, pažintys baigiasi..”

      Man pasirodė, kad tai filmas apie žmogų, kuriam patinka tik santykių pradžios, kol veikia chemija, kaip Paulius įvardijo „kol dar veikia stimuliacija”, kol viskas nauja, iki galo nepažinta ir t.t.. Patiko tas hiperbolizuotas, šaržuotas rytinis momentas, kai šiek tiek prasiblaivai ne tik nuo alkoholio, bet ir pirminių, idealizuotų apžavų ir imi pastebėti po truputį kito žmogaus trūkumus, kad jis nėra jokia anomalija, kad jis toks pat žmogiškas kaip ir visi kiti.. Tai gal tas momentas ir buvo visame filme toks juokingiausias.

      Negaliu sakyti, kad pats žiūrėjimas prailgo, tikrai labai meniška animacija, bet, kad nieko naujo neparodė šia tema, tai tikrai. Tokių istorijėlių, tiek pačių gyvenimuose, tiek aplinkui – tiesiog apstu.

    2. jei jūs taip sakot (visi trys), vadinas, ten tikrai nieko daugiau ir nėra :)

    3. man po šio filmo kilo klaustukų, ar tai yra tik tiek, ar kažkas daugiau (nes kaufman), tad paskaičiau imdb forumus ir pasidarė daug įdomiau. ir visai nesvarbu, ar tos interpretacijos teisingos, ar kapstymas nederlingoj dirvoj – jutau malonumą pakeliaut kažkieno fantazijų labirintais. o po kai kurių (tebūnie gilių ir įvairialypių) filmų taip pat nesinori kapstyti, nes tema visai nerezonuoja.

  6. IŠ TOLI (FROM AFAR / DESDE ALLÁ). Puiku apžvalgoje reziumuoti, jog tai pačiausias festivalio filmas, nes tai padeda išsirinkti tą vieną auką, kurią esu pasiruošęs iškęsti trečdalį filmo per šikną trankant virpesiams iš kitos salės. Vis tik nepasimokau, kad išaugau iš amžiaus žiūrėti modernius, novatnus, inovatyvius filmus, kurie nerezuonuoja su manimi, kaip asmenybe, tad dažniausiai pats tampu kažkieno fantazijos auka. Taip atsitiko ir su Lorenzo Vigas „Iš toli“, kuriam kito lotynųamerikiečio Alfonso Cuarón vadovauja Venecijos festivalio komisija įteikė apdovanojimą. Kaip ir po Kaufmano filmo, po „Iš toli“ galima ieškoti šiknoj sliekų, bet aš tepamačiau pretenzingą gerai sukaltą juosta, kuri neduoda atsikvėpti viso filmo metu, dėl ko po finalinės scenos belieka giliai atsidusti. Galima nematyti tų baltų siūlių, kuriomis buvo siuvama iki pat atomazgos, galima neklausinėti savęs, kam filme buvo reikalingos tam tikros siužetinės linijos, bet mano patarimas būtų tiesiog nematyti šio filmo ir neužsidavinėti po jo bereikalingais klausimais.

    1. Keista, kad tau nepatiko „Iš toli”. Ok, galima galvos po visko ir nesukti – po bet kokio filmo galima galvos nesukti, bet tai nereiškia, kad filmas nesusižiūri su įtraukimu. Mane šis įtraukė nuo iki. Panašaus epilogo kažkur nuo filmo vidurio ir tikėjausi, bet tikrai ne tokio hm … tiesmukaus, kas man paliko didį įspūdį su noru panarplioti tuos priežastingumo klaustukus. Bent daug labiau nei Kaufmano ar Weerasethako atveju.

    2. Bet čia ir yra blogiausias atvejis, kai esi prikaustytas viso filmo metu, bet gale pamatai, kad režisierius/scenaristas nesugebėjo to išsukti pabaigoje. Pabandė išsisukti, baigėsi baltomis siūlėmis adytas finalas, kuris ir palieka uždavinėti klausimus, nes „umom Vigas niponiat“. Čia, kaip tie filmai, kur pusę laiko spėlioji, kas ir kodėl, wow, kaip čia taip gali būti, o finale paaiškėja, kad herojus sapnavo. F… smart.

Komentuoti: lukas never Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.