KINO PAVASARIS 2017

TEGELBSTI MUS DIEVAS / Que Dios nos perdone (2016)

Netikėtai nustebinęs ispaniškas kriminalinis trileris. Net nepamenu, kada paskutinį kartą taip šis žanras buvo prikaustęs prie ekrano. Net norisi lyginti su fantastiškuoju J. J. Campanella’o „El secreto de sus ojos“ ir, manau, kad netruksime sulaukti holivudinės šio filmo versijos.

„Tegelbsti mus Dievas“ siužetiniai rėmai nėra labai ypatingi – du policininkai, skirtingų charakterių porininkai ir serijinis žudikas, siaučiantis Madride bei galabijantis senutes – tačiau režisierius Rodrigo Sorogoyen sugebėjo tuos rėmus taip pavyzdingai nušlifuoti ir užpildyti, jog kiekviena scena gniaužia kvapą.

Savų pliusų priduoda ir pagrindiniai personažai: vienas – sunkiai suvaldantis kumščius karštakošis, kitas – ramus, švarku pasipuošęs tylenis, miknius. Drama vyksta ne tik naujos bylos tyrime, bet ir asmeniniuose gyvenimuose, kurie kartais dar slogesni nei leisgyviai senučių kūnai. Tuo priminė ir „True Detective“.

Filmas neturi optimistiškų gaidų, nestokoja žiaurumų, smurto, iškrypimų, liguistumo, tačiau ypatingas trileris toks ir turi būti.


 NOCTURAMA (2016)

Sunkiai įsivažiavo šis filmas, bet po visko noriu pasakyti – labai geras. Pati pradžia, rodanti nežinia dėl kokių priežasčių teroristiniams aktams Paryžiuje besiruošiančius jaunuolius, kažkaip nesilipdė. Buvo toks jausmas, kad režisierius ir scenaristas Bertrand’as Bonello’as specialiai įmetė žiūrovą į įvykių tarpsnį, kuriame vyksmas reikalauja prologo, bet jo nėra, o tu tikiesi gauti, lyg kokiame „The Limits of Control“, ir todėl žiūri toliau, nors ir neypatingai tave žavi tai, ką matai. Taigi, pamatai ir sprogimus, tokius kiek nuviliančius, kelių langų išdužimus ir liepsnojančią Žanos d’Ark statulą, po kurių bomberiai kaip ir planavo nakčiai įsikuria vieno prekybos centro patalpose, kur pramogauja, puotauja gėrimais ir maistu iš lentynų, rengiasi brangiausiais rūbais tiesiai nuo manekenų ir laukia. Štai tada imi suprasti, kad veikėjų veiksmų priežastys čia nereikalingos – visa prasmė jų būsenoje, elgesyje, žodžiuose, sekančiuose po sprogimų įvykdymo, po to, kai jau jiems prasidėjo akistata su tuo momentu, kuris gyvenime yra paskutinis. Jaudino iki sielos gelmių ir tas Bonello’as tą jaudulį, vidinę įtampą žiūrovui sugebėjo nuolat auginti ir spartinti. Kol galop susprogdino.
Vertas žiūrėjimo filmas, paliekantis galvoje ne vieną klausimą, dėl kurių norisi jį vėl pažiūrėti nuo pat pradžių.

MOKINYS / (М)ученик (2016)

Tinkamai dviprasmiškai originalo kalba pavadintas filmas iš Rusijos: ta (M) priekyje žodžio „mokinį“ pakeičia į „kankinį“ pateikia visai įdomią idėją. Biblijos iš rankos nepaleidžiantis jaunuolis ją cituoja iš atminties tiek mokykloje, tiek gatvėje, tiek namie. Neįprastai pagal krikščioniškąsias normas besielgiantis jaunuolis yra visų nesuprastas, bet dėl to nepergyvena, nes kaip jis pats pasakytų dar viena Šventojo rašto eilute (bandau pataikyti į rašto tekstą) – Viešpats myli net klystančiuosius. Žodžiu, iš viso to galėjo išeiti tiek puiki komedija, tiek siaubinga drama. Iš tiesų „Mokinys“ yra ir komedija, ir tragedija. Pastaroji net labiau.
Scenarijus kiek buksuojantis, su kiek pilku epilogu, kai kurios scenos gan primityvios ir nebūtinos, bet filmas stiprus, išskirtinis šiandieniniame repertuare, o ir aktoriai čia vaidina fantastiškai, tiek pagrindinį vaidmenį atlikęs Pyotras Skvortsovas, tiek visi kiti. Tad pamatyti tikrai verta.

ERELIŲ MEDŽIOTOJA / The Eagle Huntress (2016)

Dokumentinis filmas apie Mongolijos toliuose dar gyvą tradiciją dresiruoti erelius medžioklei. Vieną tokią ypatingą – nes retai tai daro nepilnametės merginos – matome ir filme. Gražūs gamtos vaizdai, įdomus pažintine prasme filmas, tik visą filmą buvo toks jausmas, kad labai panašią istoriją ar net analogiškus kadrus jau mačiau kažkuriame (neatgaminu kuriame) iš David’o Attenborough’o nuostabiosios dokumentikos filmų.

TOBULI MELAGIAI / Perfetti sconosciuti (2016)

Visai smagi, nors ir nuspėjama, itališka dramedija. Kompanija draugų susirenka prie vakarienės stalo ir, kad nebūtų taip nuobodu, kažkuris pasiūlo, iš pirmo žvilgsnio atrodantį smagiai, žaidimą su mobiliaisiais telefonais – gauti pranešimai turi būti perskaitomi kitiems, į skambučius atsiliepiama įjungus garsiakalbį. Toks, atrodo, šiais socialinių tinklų laikais neturėtų artimų draugų ir antrųjų pusių gąsdinti, bet kaip dainavo L.C, „In my secret life…“ visi turim savų paslapčių. Taip ir „Tobuluose melagiuose“ – linksmas žaidimas netrunka virsti paslapčių išviešinimu, sukeliančiu pyktį, ašaras, agresiją. Tau jau galima buvo nuspėti iš pat pradžių, nes tokių „problemų prie vaišių stalo sprendimo“ scenarijų netrūksta, bet nežiūrint to filmas neprailgsta, rimtos problemos kontrastuoja su komiškomis, aktoriai puikūs, dinamikos nestinga, bet tokį filmą mieliau žiūrėti namie – kino teatras šiam, dialoginiam, žiūralui nėra būtinas.

ŠOKĖJA / THE DANCER / LA DANSEUSE (2016)

Modernaus šokio pionierės Loje Fiuler biografijos motyvais ir iš piršto laužtais faktais pagražinta drama nesužavėjo. Taip, negalima nuvertinti serpantino šokio įtakos moderniajam šokiui, tačiau buvo nuobodu veik dvi valandas stebėti, kaip tas šokis vienos entuziastės pastangomis ir užsispyrimu tobulinamas iki negalėjimo. O ir tas jau finalinis ištobulinimas buvo toli nuo kvapą gniaužiančios kulminacijos.

Ir šalutinės filmo linijos blankios, šabloniškos ir nestebinančios. Pritrūko ir vizualumo, kuris serpantino šokyje galvos neapsuko, o koks Wimas Wendersas, tikiu, tai būtų padaręs (nematę pažiūrėkite jo „Pina“).

Žodžiu, Stéphanie Di Giusto scenarijaus ir režisūros debiutas nenusisekė ir neverta prie jo gaišti laiko, nebent esate modernaus šokio gerbėjas.


Besiruošiant Kino pavasario seansams pravartu prisiminti ir jau matytus būsimo repertuaro filmus:

Ji / Elle (2016)

Keistas pasirinkimas festivalio atidarymui. Filmas nėra blogas, bet nespinduliuoja kažkokiu kino atgimimu, ypatingumu, išskirtinumu, kurių norėtųsi iš tokiai progai skirto filmo.
Paulo Verhoeveno „Ji“ priminė Davido Cronenbergo „Avariją“ Pedro Almodóvaro stiliumi. Tik čia lytinis potraukis patenkinamas ne autoavarijų stebėjimu, o patiriant prievartavimo fizinę jėgą.
Isabelle Huppert nepakartojama – vien dėl jos galima ir reikia žiūrėti šį filmą. Puikiai parinkta aktorė suvaidino savo geriausią vaidmenį, o fantastiškas personažo įkūnijimas veža visą filmą, leidžia mėgautis vaidyba, nors filmas nėra lengvas – prievartos scenos mano akiai didelio malonumo neteikė (matyt, ir neturėjo). Tuo tarpu pasakojama istorija ir kuriama atmosfera didelio įspūdžio nedaro, o, tiesą sakant, visuma nesunkiai galėjo virsti tiršta lynčiška mistine fantasmagorija. Tam sutrukdė minėtas almadovariškas komizmas – jam priskiriu šabloniško humoro scenas su juodaodžiu kūdikiu ir veikėjo nenoru pripažinti, jog tai ne jo vaikas – vis įkišantis savo trigrašį į pagrindinės herojės Mišelės gyvenimą ir praskiedžiantis bei subanalinantis visą draminę tirštumą. Jei ne pastarasis faktas, filmas paliktų dar stipresnį įspūdį.


Mėnesiena / Moonlight (2016)

Hm, kažkaip nežinau. Geriausias filmas. Jeigu tai būtų kokie Kanai ar Sundance, tai kaip ir nestebintų. Bet Oskaras?! Kažkaip keista, nes tai tiesiog paprasta drama, kokių nėra maža. Be ypatingų režisūrinių sprendimų, be novatoriškumų, be stebinančio vizualumo. Tiesiog gera aktorystė, profesionali kinematografija ir aktuali istorija. Pastarųjų dalykų tiesą sakant geram filmui ir pakanka, bet norisi ir pabarstyti dar kelias kilusias mintis po šios „Mėnesienos“.
Filmas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje matome skriaudžiamą mažametį, pravardžiuojamą „pediku“, bet jokių homoseksualumo ženklų jame nematyti. Kyla klausimas, ar patyčios ir užgauliojimas pravardžiuojant „pediku“ tikrai gali žmogų padaryti homoseksualiu? Man taip neatrodo. Daug tokių (apie nelaimingus vaikučius, augančius be tėvo, su narkomanėmis mamomis ir pan.) kine istorijų, tad ši dalis susižiūrėjo gan vidutiniškai. Atminty lieka tik šios dalies finalinė scena, kurioje Chironas klausia narkotikų prekeivio – savo „globėjo“, ar jis parduoda narkotikus jo motinai. Ši tikrai stipri.
Antroji dalis dar (pa)prastesnė – apie Chirono gyvenimą mokykloje paauglystės metais. Sunku kažką ir pasakyti. Ok, čia matome pirmąjį Chirono homoseksualų santykį, bet tai neatrodo tikra. Visas filmo statymas ant lytiškumo kortos gaunasi kiek nevykęs. Nedaug pakreipus siužetą, tai galėjo būti šiurpinantis filmas apie žmogaus vienatvę.
Trečioji dalis – stipriausia. Čia jau nekyla jokių klausimų ir abejonių. Tu matai tokį emociškai stiprų atsivėrimo seansą, kuris negali neveikti. Liūdnas ir tuo pačiu gan optimistiškas jausmas lieka po visko. Kaip paklydus žingsniavimas mėnesienos nušviestu taku.
PS. Tiesą sakant, norėjosi dar pamatyti ir tą mėnesienoje bėgantį juodaodį, kurio odos spalva atrodo liūdna.


Bėgam iš Berlyno / Tschick (2016)

Iš „Galvą į sieną“ kūrėjo Fatih’o Akino jaunajai auditorijai skirto filmo nesitikėjau. Ką matome: nepritapėlio mokyklines problemas, išaugančias į draugystę su „žydų čigonu“, katro iniciatyva prasideda paaugliškas kelio filmas. Taip, siužetas šabloniškas, nuspėjamas ir gali didesnį įspūdį padaryti nebent paaugliui. Bet Akinas viską pateikia taip lengvai, komiškai rimtai ir įtikinamai, jog „Bėgam iš Berlyno“ ir suaugusiam neprailgsta. Puikus (ne mažiau) pramoginis filmas visai šeimai (ne daugiau).


Amerikietiška pastoralė / American Pastoral (2016)

Pagal to paties pavadinimo vieną geriausių Philip’o Roth’o romaną ekranizacija nenusisekė, nors ir prasidėjo daug žadančiai. Geriau Ewan’as McGregor’as tevaidina, nei režisuoja, nes pirmasis blynas visiškai susvilo. Nors ir su jo vaidyba „Amerikietiškoje pastoralėje“ ne kažką – neįtikino, nekabino. Pasakojama istorija didelės intrigos nekėlė. Ir sunku pasakyti, kodėl. Ar dėl netinkamai pateikto šokinėjimo laike, ar dėl netinkamai sudėliotų akcentų, ar dėl negebėjimo psichologiškai pagrįsti veikėjų portretų, ar dėl eilinės režisūros. Tiksliau, viskas susideda į vieną ir po visko lieka toks liūdesys. Tik ne dėl filmo nešamų žinių (kurios nelabai ir liko suvoktos), o dėl visumos pilkumo. Nežiūrėkite šio filmo, verčiau perskaitykite Roth’o romaną, kuris yra ir išleistas ir lietuviškai.


The Rolling Stones Olé, Olé, Olé!: A Trip Across Latin America (2016)

Kartais neteisingi lūkesčiai daug reiškia. Buvau girdėjęs, kad Rolingai buvo pirmieji, kurie, Kubai atvėrus sienas, „ėmė“ aptriušusį Havanos stadioną. Tad kažkaip tikėjausi iš filmo daugiau apie Kubą, nei apie Rolingus. Taip, taip, nesugebėjau iki galo perskaityti pavadinimo, anonso ir nepamačiau, kad tai „turas po Lotynų Ameriką“, bet einame prie filmo, kuriame matome vis dar gyvus Rolingus. Gyvus, bet labiau panašius ne į jėgų kupinus rokenrolistus, o į džiokeriškas kaukes užsidėjusius veikėjus. Taip, senatvė negailestinga, nors Jaggeris vis dar geba pademonstruoti savo firminius judesius, bet ši dokumentika ne apie išvaizdas ir išsibezdėjimą, o apie Lotynų Amerikos vietas, per kurias driekėsi 2016-ųjų grupės turas. Žmonės euforijoje, vaikšto pasipuošę, išsitatuiravę „iškištus liežuvius“, džiūgauja, kad pamatys savo vaikystės dievukus, apie kuriuos legendas skalambijo dar jų tėvai.
Filmas palieka dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, gražiai nufilmuotas, profesionaliai sumontuotas, puikiai perteikiantis informaciją apie grupės fanų emocijas, rodančias, kad Rolingai vis dar gyvi ne tik muzikos istorijos vadovėliuose. Antra vertus, tokį filmą lengva būtų buvę padaryti su bet kurios kitos garsesnės grupės gerbėjais. Net su n-tąjį kartą atsisveikinančiais Scorpions. Nes, na, iš esmės nieko ypatingo šis filmas nepasako, išskyrus finalinę sceną Kuboje, kur tai tikrai jos gyventojams buvo didelis nemokamas įvykis. Ne tik muzikinis.
Beje, tas pats režisierius šį pasirodymą nufilmavo ir padarė puikų koncertinį filmą „Havana Moon“, kuris apie Rolingus pasako daug daugiau negu „ole ole“.


Amerikos mylimoji / American Honey (2016)

Režisierės ir scenaristės Andrea Arnold (Fish tank„, „Red Road“) filmą „Amerikos mylimoji“ galima laikyti sėkmingiausiu jos ilgametražinių kolekcijoje. Šis kūrinys pabėga nuo jos ankstesnėje kūryboje vyravusio angliško niūroko dramatizmo ir netikėtai suspindi ryškiomis spalvomis bei, kaip sufleruoja pavadinimas, perkelia į Jungtinės Amerikos Valstijas. Arnold šįkart stebina vizualumu ir rodo savotišką kelio filmo istoriją.
Jaunutė pagrindinė herojė nuo per anksti ją užgriuvusių šeimyninių rūpesčių pabėga su per Ameriką keliaujančių jaunuolių grupe, kurie kasdien vis kitoje vietoje vaikšto nuo durų iki durų ir siūlo žmonėms pirkti išgalvotų žurnalų prenumeratą.
Fantastiškas pagrindinės veikėjos Sasha Lane debiutas užgožė daug didesnę patirtį turintį, bet taip ir nesugebantį ryškiau suspindėti, Shia LaBeouf’ą. Gražus, vizualus, muzikalus, turiningas filmas apie gyvenimiškas vertybes, individualias ir komandines, apie vidinę transformaciją, laisvės troškimą ir amerikietiškąją nūdieną. Galėtų tik kokiu pusvalandžiu būti trumpesnis.


TAI TIK PASAULIO PABAIGA / IT’S ONLY THE END OF THE WORLD / JUSTE LA FIN DU MONDE (2016)

Bandymą perkelti į ekraną anksti šį pasaulį dėl AIDS palikusio prancūzų dramaturgo Jean-Luc Lagarce’o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ galima pavadinti siaubinga nesėkme. Dar labiau tai kelia neigiamas emocijas, kai žinai, jog šios ekranizacijos autorius yra jaunasis kanadietis Xavier’as Dolan’as, tokių filmų kaip „Tomas atvyko į kaimą„, „Laurence Anyways“, „Mommy“ autorius. Norisi tikėtis, kad šis filmas nebus pranašiškas ir nepradės Dolan’o gerų filmų pabaigos.
„Tai tik pasaulio pabaiga“ atrodo turi viską, ko reikia: gerus aktorius (Nathalie Baye, Marion Cotillard, Vincent Cassel), patyrusį režisierių, tačiau viskas gavosi žiauriai perspausta, netikroviška, siurrealistiška (blogąja prasme). Atrodo, kad nei vienas aktorius netiki savo vaidinama role, Cassel’is iš vis atrodo sėdįs ne savo personažo rogėse. O ir šeimos narių sambūrio tematika jau tiek išsemta, kad sudominti žiūrovą tikrai nebus taip paprasta, bet štai, pavyzdžiui, užpernai pasirodęs „Krisha“ yra fantastiškas pavyzdys, kaip seną turinį galima įvilkti į naują rūbą. Vietoj „Tai tik pasaulio pabaiga“ jį ir rekomenduoju pasižiūrėti.


Austerlicas / Austerlitz (2016)

Dėmesys holokaustui, matyt, niekada neišblės ir kasmet ta tema sulauksime ne vieno filmo. Nieko tame blogo, tik nesinorėtų, kad tie filmai būtų tokie kaip „Austerlicas“, kuris juodai baltais kadrais rodo vienos koncentracijos stovyklos, dabar paverstos muziejumi, lankytojus. Režisierius kameros vietą keičia gal tik kas penkias ar dešimt minučių. Tai kiek erzina, nes dažnu atveju nieko tas užlaikymas neduoda. Filmas įdomus tik nešama žinia, jog lankytojai (su vienkartiniais kavos puodeliais, juokaujantys, darantys selfius prie vartų su užrašu „Arbeit macht frei“ ir pan.) dabar gyvena visai kitame pasaulyje, nei mena vieta, ant kurios dabar stovi. Tačiau tai stebėti pusantros valandos yra nuobodus ir sekinantis darbas, kuris nužudo bet kokias autoriaus užmačias.


Laukinių žmonių medžioklė / Hunt for the Wilderpeople (2016)

Vienas iš geriausiųjų 2016-ųjų filmų sąrašo, apie kurį rašėme taip: Naujas Taika Waititi (to paties, kuris padarė iki ašarų juokingą „What we do in the Shadows“) darbas. Šis gal ne toks juokingas, tačiau linksmybių nestokoja. Apie sunkiai sutramdomą paauglį, kurį socialiniai darbuotojai perduoda bevaikei senyvai porai, gyvenančiai tolokai nuo civilizacijos. Nors kai kalba eina apie Naująją Zelandiją, tai ji visa atrodo tolokai nuo mūsų civilizacijos. Fantastiški gamtos vaizdai, netikėti kameros rakursai ir šmaikštūs dialogai, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, paprastą istoriją paverčia nuostabiu filmu.


Bet kokia kaina / Hell or High Water (2016)

Visiškai spėjęs išgaruoti iš galvos filmas, apie kurį radau tokį pasižymėjimą: ir kritikų, ir žiūrovų gerai vertinamas filmas, režisūra, dialogai, vaidyba (ir Nick Cave & Warren Ellis garso takelis) be priekaištų, tačiau taip viskas jau kažkur n kartų matyta, jog vertinti kaip unikumą niekaip ranka nekyla.


Tarnaitė / Handmaiden / Ah-ga-ssi (2016)

Naujausias Chan-wook Parko filmas ir vizualiai išbaigtas, ir sujaukiantis smegenis sava fabula. Mielai pažiūrėčiau dar kartą dideliame ekrane.


RAUDONAS VĖŽLYS / THE RED TURTLE / LA TORTUE ROUGE (2016)

Praeitų metų metų animacija. Tiesą sakant, mažai animacijos žiūriu, bet ši bežadė, religinių simbolių pilna istorija suaugusiems užbūrė ir liko galvoje su noru pažiūrėti dar kartą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *