KINO PAVASARIS 2018

KANDELARIJA / CANDELARIA (2017)

Filme vaizduojamas dviejų senukų gyvenimas, 1991-ųjų Havanos fone, kuomet po Šaltojo karo pabaigos ir Tarybų Sąjungos iširimo Kuboje įsigaliojo griežtas prekybos embargas.
Kandelarija dienomis dirba viešbučio kambarine, vakarais džiaugiasi savo keliais višteliais, auginamais kambaryje paslapčia nuo valdžios, o naktimis dainuoja restorane. Kandelarijos vyras, filme prisistatantis Viktoru Hugo, kasdien ieško būdų, kaip prasimanyti pinigų, kad netektų eilinį vakarą  srėbti vien morkų sriubą.

Vieną dieną Kandelarija tarp skalbinių randa filmavimo kamerą ir tuomet jų gyvenimas pasikeičia. Porai nusprendus kameros nebegrąžinti, šie sumano išbandyti ją filmuojant savo kasdienio gyvenimo intymius fragmentus.
Nors tikrai yra ne vienas filmas apie pagyvenusių žmonių meilę ir santykius, tačiau šitas man išsiskyrė poros žaismingumu, aktorių vaidyba, filmo scenarijumi. Rodos, iš pirmo žvilgsnio labai paprastas filmas fiksuoja ne tik poros kasdienio gyvenimo detales, bet ir subtiliai perteikia šalies socialinę, politinę situaciją, embargo padarinius, Havanos miesto atmosferą, koloritą.

Filmas rekomenduojamas po žiemos išsiilgusiems šviesos, gražių, įkvepiančių poros santykių, gebėjimo džiaugtis gyvenimu, nepaisant to, kad ne visuomet turi ką padėti vakarienei ant stalo, nepaisant to, kad gyvenimas neskyrė laimės džiaugtis vaikais, anūkais, nepaisant to, kad tave ką tik atleido iš darbo ar užklupo neišgydoma liga., nepaisant visko – švęsti gyvenimą, nes užtenka turėti vienas kitą.

Beje, mano manymu, šitas filmas turėjot būti festivalio atidarymo filmas, jis kur kas labiau, nei „Sūnaus globa“, atitinka „įkvėpimams“ kviečiantį festivalio moto.

Tekstas: J. Mandrijauskaitė

ŠVENTA VIETA / THE PLACE (2017)

Italas Paolo Genovese, kurio „Tobuli melagiai“ dar nepasimiršo, sukūrė dar vieną užustalinį filmą. Tik „Melgius“ dar buvo visai smagu stebėti, o štai „Šventa vieta“ visiškai statiškas. Ekrane nieko įdomaus nevyksta, tik reikia spėti sekti dialogus. Tokių pokalbių filmų įvairiomis tematikomis netrūksta, nuo „Coffee and Cigarettes“ iki „The Sunset Limited“, tad čia daug lemia pokalbių turinys ir aktorystė. Pastaroji „Šventoje vietoje“ mano dėmesio visai neprikaustė, tad liko dialogais pasakojama istorija, kuri visai neįtikino ir neužbūrė. Tačiau idėja visai smagi, tai prie progos reikės pažiūrėti pirminį šaltinį – serialą „The Booth at the End“, gal ten išpildymas bus kokybiškesnis.

VADINK MANE SAVO VARDU / CALL ME BY YOUR NAME (2017)

„Vadink mane savo vardu“ – graži ir poetiška meilės istorija, tarp dviejų vyrų. Pagal to paties pavadinimo Jameso Ivory romaną Italijos kino režisierius Lucas Guadagnino („Bigger Splash“, „I am Love“) nuostabaus šiaurės Italijos kraštovaizdžio fone susuko filmą, kuris jau apdovanotas „Oskaro“ premija už geriausią adaptuotą scenarijų.

1983 m. vasara ir septyniolikametis Elijas (Timothée Chalamet) iškraustomas iš savo kambario, nes jo tėvas, archeologijos profesorius, kiekvienais metais ten apgyvendina užsienietį akademiką. Elijas nekenčia tokios praktikos, tačiau šįkart atvykęs mokslininkas Oliveris (Armie Hammer) – kitoks, negu iki šiol buvę mokslininkai. Jis žavus, atletiškas, pasitikintis savimi žydų kilmės amerikietis, kuris stilingai rengiasi ir puikiai atrodo. Iš pradžių Elijas gan šaltai ir arogantiškai reaguoja į naują kaimyną, bet jau netrukus jie dviese leidžia laiką važinėdami po apylinkes ir tarp jų ima regztis draugystė.

Priešingai nei taip pat homseksualumo temą analizuojančiame festivalio filme „Dievo kraštas“, „Vadink mane savo vardu“ išsiskiria vizualumu, menine filmo puse. Neįmantrus filmo siužetas, nežadantis jokių didelių dramų – vien gražų sapną, nerūpestingą meilę idiliškame Italijos rojaus kampelyje, kuriame herojai, rodos, nieko ypatingo neveikia, tik pliuškenasi baseinuose, klausosi muzikos, patys skambina pianinu, skaito knygas ir apie jas diskutuoja, žaidžia tinklinį, flirtuoja su merginomis. Nors filmas netrumpas (trukmė virš 2 val.), tačiau neprailgsta, puikaus muzikos takelio pagalba ir tikrai meistriško operatoriaus darbo dėka panyri į jį, lyg į  vasarišką meditaciją. „Vadink mane savo vardu“ rekomenduojamas išsiilgusiems atostogų, ieškantiems jausminio filmo arba besidomintiems seksualinės tapatybės paieškos temomis.

tekstas: J. Mandrijauskaitės

MANASIS GODARD’AS / REDOUBTABLE / LE REDOUTABLE (2017)

Nesu didelis Jean-Luc Godardo kūrybos fanas, bet jo indėlio kinui nenuginčysi. Paprastai knygos apie jo gyvenimą neskaityčiau, bet kai pasitaiko galimybė bent kažkiek pažinti jo gyvenimą ekrane, tai atsisakyti tokios progos nereikėtų. Bent aš taip galvojau iki pradedant žiūrėti naująjį Hazanavičiaus, kuris toks jausmas bus one-hit wonder, darbą. Jean-Luco ir jaunutės aktorės Anne Wiazemsky meilės istorija turi parako, bet jis nedega. Kažkaip sunkiai ji dera greta režisieriaus kinematografinių revoliucijų. Per visą filmą nė karto nekilo mintis, jog tarp tų dviejų žmonių tvyro tie vadinami jausmai „iki grabo lentos“, todėl ir po visko norėjosi daugiau koncentracijos į kūrėją ir kiną, o ne nuogus kūnus. Nepatiko ir pasirinktas žaismingas, dinamiškas stilius, toks akcentus dedantis ant pramogos, menkniekių, o ne esmės.

PONIA FANG / MRS. FANG (2017)
Dokumentika, puikiai tinkanti „Nepatogaus kino“ repertuarui, nes valandą žiūrėti į mirštantį žmogų nėra jokio smagumo. Net jeigu tai senyvos kinietės galas. Be jokios heroikos, pompastikos, gyvenimiškos prasmės paieškų ir panašių galbūt tikėtinų dalykų. Matai neužsičiaupiančią burną, bjauriai kyšančius dantis, suvytusį bejėgį kūną ir buitinę aplinką su garsiai veikiančiu televizoriumi bei artimaisiais, balsu svarstančiais, ar senolė mirs šiandien ar rytoj ir greta mirštančio kūno bandančius gyventi kasdienį gyvenimą.
Bendras įspūdis visgi liko dviprasmiškas, nes nelabai supratau, ką norima pasakyti. Kur to filmo prasmė? Kad gyvenimas teka savo vaga, o tavo mirtis – sava? Kad mirtis gali būti ilga, agoniška ir kankinanti? Kas dar to nežino? Bayonce ar Kim Kardashian? Aš žinau, tai „Ponia Fang“ liko nesuprasta.

DIEVO KRAŠTAS / GOD’S OWN COUNTRY (2017)

Kai šitą filmą žiūri po „Call me by your name“ ir „120 BPM“, tai supranti, kad dar vienos jaunų gėjų meilės istorijos nebeištversi. Ir tikrai šitą ištverti sunku, nes tai toks „Kuproto kalno“ atspindys, tik ten buvo kaubojai, čia – fermeriai, o ir tie kažkokie neįtikinantys. Ką šitas filmas gali duoti nematyto? Nebent rankos kišimą į gyvulio išangę, ėriuko gimimo sceną ir avies ausies plombavimą. Visa kita – didelis pšš… Nerekomenduoju.

120 DŪŽIŲ PER MINUTĘ / BPM (BEATS PER MINUTE) / 120 BATTEMENTS PAR MINUTE (2017)
Filmas apie pastaruoju metu retai begirdimą žmonijos rykštę – AIDS. Tiesa, šio filmo kadrai rodo praeito amžiaus Paryžiaus aktyvistų, kovojančių už sergančiųjų teises, bet daug situacijų aktualios ir šiandien. Režisierius Robin Campillo man daug labiau patiko filme „Eastern Boys“. „120 BPM“ dažnai paleidžia dėmesį ir verčia abejoti dėl daugumos scenų reikalingumo. Man būtent kliuvo „pabėgimas“ nuo aktyvistų grupės veiksmų ir persimetimas į dviejų jos narių romaną – tos dvi linijos siužeto prasme sujungtos nepriekaištingai ir logiškai, tačiau porelės sekso ir meilės scenos labiau blaškė, kėlė žiovulį, negu lipdė visumą ir kėlė klausimą, kur vis gi Campilo nori uždėti akcentą.
Jeigu trumpai, tai klausiantiems sakau, jog „120 BPM“ turi dvi vizualiai fantastiškas scenas – kraujo pylimas ant farmacininkų jų biure bei aktyvistų kūnais ir dideliais baltais kryžiais nuklotos gatvės. Visa kita paliko blankų įspūdį.

PO MEDŽIU / UNDER THE TREE / UNDIR TRÉNU (2017)

Vienas iš geresnių praeitų metų filmų. Tokia šimtu procentų žiūroviška skandinaviška tragikomedija, labiau tinkanti Scanoramai, nes per ją imu pasigesti tokių filmų. Scenarijaus fabula klasikinė – kaimynų karai, bet Sigurðssonas moka pateikti seną dalyką naujai ir žaismingai. „Po medžiu“ vietomis man jis priminė net absurdiškąjį olandą  Alexą van Warmerdamą, o tai yra labai gerai.


AVA (2017)
Greit apaksiančios paauglės vasara pajūryje. Bendras įspūdis toks, kad režisierė neturėjo daug medžiagos pagrindinei siužeto linijai, nežinojo, ir kaip ją išrišti, tai tiesiog pateikė tokį padriką kaleidoskopą iš siaubo, kriminalinės dramos ir komedijos. Filmas sulig titrais iš galvos dingsta, tačiau „Ava“ tikrai yra spalvinga, vietomis nuotaikinga, vietomis graudi ir visą laiką vizualiai maloni akiai.

ATOSTOGOS ISPANIJOJE / THE TRIP TO SPAIN (2017)
Trečiasis Michaelio Winterbottomo ilgametražis „tripas“ su Steve’u Cooganu ir Robu Brydonu. Ir pats prasčiausias, vėl kartojantis antrosios kelionės, į Italiją, klaidas – pakeleiviai stengiasi būti įdomūs vienas kitam, bet žiūrovas lieka visai pamirštas. Kyla ir klausimas, kam rinktis vis kitą šalį, bet ją palikti kažkur trečiame fone. Už ėdesių ir plepalų. Ėdesiai dar kiek sudirgina skrandį, bet plepalai pasirodė visai skystoki, netraukiantys dėmesio. Ispanija čia graži, režisierius moka parodyti ją patraukliai, bet tos ispaniškos panoramos kadrų tiek mažai, kad net nesijauti pabuvęs ten. Įspūdį menkino ir tai, jog pasirinkta kelionė po Ispaniją, šalį, kuri geografiškai daug kuo panaši į Italiją, o joje su tais dviem aktoriais jau teko pabūti.

CHAVELA / CHAVELA (2017)
Chavela Vargas – praeito amžiaus Lotynų Amerikos žvaigždė, kurią, galbūt, kaip aš, esate girdėję kokio nors filmo garso takelyje („A Bigger Splash“, „Julieta“, „Babel“), bet nesužavėjo tiek, kad pasidomėtumėte daugiau. Taip ir šis dokumentinis reikalas: žiūrisi visai įdomiai, supranti, kad Chavela buvo ypatinga, neeilinė asmenybė, nugyvenusi gan margą gyvenimą, tačiau ir po filmo jos muzika netapo mana. Greičiausiai todėl, kad Chavela’os muzikoje svarbu ir ką dainuoja, ne tik kaip, o ispanų kalba man visai nesuprantama.

ŽEMĖ: VIENA NUOSTABI DIENA / EARTH: ONE AMAZING DAY (2017)
Tai puiki proga dideliame ekrane pamatyti dalį serialo „Planet Earth II“ kadrų. Nesiimu lyginti kadrų ir montažo atitikmens, bet pačios istorijos jau buvo matytos minėtame seriale. Tad leisiu sau teigti, kad panaudoję tą pačią medžiagą BBC dirbtinai pritempė atskiras istorijas prie vienos Žemės dienos ir neįdėdami daug pastangų iškepė pilnametražį filmą. Taip, tai rodomų scenų didingumo ir grožio neatima, bet pilnam vaizdui susidaryti žiūrėkite „Planet Earth“.

ANKŠTUMAS / CLOSENESS / TESNOTA (2017)
Šalta ir niūri istorija iš Šiaurės Kaukazo, anot režisieriaus prieš porą dešimtmečių nutikusi jo gimtajame mieste. Atšiauraus pasaulio kampelio atšiauri atmosfera, kurioje nėra vietos skirtingoms religijoms ir kultūroms. Jaunimas dar turi šiokios tokios tolerancijos ir maištauja prieš įsišaknijusias normas, tačiau vyresniojo amžiaus žmonės ne tokie lankstūs. Režisierius Balagovas siekia natūralizmo ir jį gauna – tiesa toks stilius ne naujas, pastaruoju metu ypač populiarus ir naujojoje Rumunijos kino bangoje, ir toje pačioje Rusijoje, ir Europos kine. Balagovas mokėsi iš geriausiųjų kino meistrų, bet savo braižo dar turės paieškoti. Nebent juo laikysime įgarsinimo montažą – net suprantant kalbą, veikėjų murmesius sunku pagauti, o kartai, atrodo, lyg dialogai specialiai užgožiami pašaliniais garsai, lyg vaizdas turėtų pasakyti visą esmę. Iš esmės ir pasako, bet tai dviejų valandų filmą tik dar labiau prailgina ir jo žiūrėjimą paverčia nelengvu darbu.
Po filmo galima pagalvoti ir pakalbėti apie daug ką – apie minėtas kultūrų sandūras, apie politinį (kaip čečėnai kankina rusus) kino aspektą, apie svetimumą tarp artimųjų ir t.t., tai, matyt, nėra tos dvi valandos bevertės. Tačiau filmas tikrai ne kiekvienam.


FLORIDOS PROJEKTAS / THE FLORIDA PROJECT (2017)
Vienas gražiausių festivalio filmų. Režisierius ir scenaristas Seanas Bakeris moka savo filmams suteikti įspūdingą vizualumą. Čia žinoma jam pagelbėjo jau pripažintas operatorius Alexis Zabe. „Floridos projektas“ – ne išimtis. Žiūri į tuos pastelinius spalvotus namų fasadus ir reklaminius debesis ir tavo akys atsigauna. Tada net filmo siužetas nebevaidina esminės rolės – jis galėjo apsiriboti vien tuose namuose gyvenančių vaikų kasdienybe ir to būtų pakakę. Ar ta dramatiška vargstančios jaunos mamos, kovojančios už gyvenamą vietą, savo ir dukros išlikimą, dramą sugadino visumą? Tikrai ne, tačiau ji nebuvo kažkuo originali. Kaip kažkas teisingai pastebėjo – tai tokia „American Honey“ sėslesnė versija. Dar būtina išskirti Willemo Dafoe  – jis čia fantastiškas, o po scenos su pedofilu, tai norėjosi pulti ant kelių prieš jį.

LYČIŲ KOVA / BATTLE OF THE SEXES (2017)
Oh, toks standartinis, zanūdnas filmas, iš tos tikrų įvykių serijos, kur pažiūri niolika minučių pradžios – išsiaiškini kontekstą, rodomą situaciją ir tada gali drąsiai pereiti prie pabaigos,- t.y. tos vietos, kurioje titrais užrašomas epilogas. Ir tai tik tuo atveju, jeigu iškenti anksčiau nepasitikrinęs įvykių susiklostymo wikipedijoje.
Pliusai dar galėtų būti šie – smagiai atkurtas laikmetis, su tokiais šaržiškais akcentais ir puikia Emma Stone vaidyba, bet šiais laikais dėl tiek neverta gaišti laiko.

LENKTYNININKĖ IR GANGSTERIS / RACER AND THE JAILBIRD / LE FIDÈLE (2017)
Nei tai pramoga, nei tai tragiška drama. Ta prasme – tai tragiška kriminalinė drama, bet per visas dvi valandas sugriebia ir verčia pakelti antakį tik kartą (kai lenktynininkė suserga vėžiu ir sukurpia planą). Sunku suprasti, kam dar tokie filmai kuriami, ką jie gali duoti kinui ir kodėl jie patenka į festivalio repertuarą.

2 komentarai

  1. Skaitydamas apie RACER AND THE JAILBIRD prisiminiau, kaip nagrinėdamas programą FESTIVALIŲ FAVORITAI ne kartą ir ne du imdb atsivertęs filmo puslapį ne tik nesugebėdavau surasti, kokį filmas kur yra pelnęs apdovanojimą, bet ir išvis, kad jis kokiame nors festivalyje būtų dalyvavęs. Už tokią klaidinančią reklamą, manau, jau galima būtų ką ir pritaikyti – juk ne visi tiek gilinasi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.