KINO PAVASARIS 2019

ŠIRDŽIŲ DAMA/ QUEEN OF HEARTS / DRONNINGEN

Danijos režisierės May el -Toukhy filmas „Širdžių dama” – bene labiausiai aptarinėjamas šių metų festivalio filmas, todėl tikrai buvo smalsu jį pamatyti ir susidaryti savą įspūdį.

Filmo centre regime Aną, moterį, susikūrusią pavydėtiną gyvenimą – puiki teisininkės karjera, graži šeima, šiuolaikiškai ir prabangiai įrengti namai miško pašonėje. Tačiau vieną dieną šią puikią idilę sudrumsčia atvykęs Anos vyro sūnus iš ankstesnės santuokos Gustavas. Anos vyrui su paaugliu sunkiai sekasi atkurti ryšį, tačiau priėjimą prie sūnaus, ne pačiu garbingiausiu būdu, atranda Ana – suviliodama jį ir priversdama berniuką ją įsimylėti.

Kai Anos susikurtai egzistencijai iškyla pavojus, ekrane išvystame aukščiausio kalibro ledo karalienę, manipuliacijomis gebančią savo naudai pakreipti bet kokią situaciją.
Šio filmo žvaigždė, be abejonės, yra Trine Dyrholm, atlikusi Anos vaidmenį. Filmo kūrėjai leisdami žiūrovui nuolatos stebėti pirmame plane Aną, jos veiksmus, jausmus, senstantį, bet vis dar žavų jos kūną atvirose erotinėse scenose, tarsi leidžia tampriau susitapatinti su heroje. „Širdžiu dama” demonstruoja neįtikėtiną vaidybą, priversdama žiūrovus save įsimylėti ir būti nekenčiama tuo pačiu metu. Moteris ginanti savo darbe išnaudojamus vaikus, pati tenkinanti savo seksualinius geidulius su vyro sūnumi rodo, kad kartais gyvename labai prieštaringus deklaruojamomis vertybėmis gyvenimus. O gal tiesiog,  nuobodus, monotoniškas ir labai „teisingas” gyvenimas kartais pabosta ir norisi peržengti visas protu suvokiamas „ribas” vien tam, kad pajustum  jog esi gyvas..?!

„Širdžių dama” kelia moralinius klausimus: kiek ir kaip toli galėtume eiti, gindami savo susikurtą gyvenimą, savo šeimą, karjerą. Ar iš tikrųjų galutinis tikslas pateisina priemones? Taip pat, kaip mes reaguojame į situacijas, kuomet moteris išnaudoja seksualiai berniuką (nors tas ir labai neprieštarauja, anaiptol, mielai įsitraukia į jos „žaidimą”), vietoj įprastai pedofilijos skandaluose atsiduriančių vyrų?

„Širdžių damos” filmo siužetas nors ir šiek tiek nuspėjamas, bet man patiko dėl tikrai puikaus Trine Dyrholm vaidmens, daugiabriaunio Anos portreto atskleidimo, skandinaviško niūrumo ir puikaus filmo tempo iki pačios filmo pabaigos. /Likę seansai.

8/10

RĖJUS IR LIZA /RAY & LIZ

Filmas „Rėjus ir Liza” pradedamas epizodu apie seną vyriškį, gyvenantį vieno kambario bute (ar bendrabutyje), kurį karts nuo karto aplanko draugelis, atnešantis po kelis bambalius alaus. Rėjus primena vieną iš Samuelio Becketto personažų,  tūnantį atskirtyje  nuo pasaulio ir per radiją klausantį vis labiau tolstančių nuo jo gyvenimo balsų. Vėliau sužinome, kas nulemė tokią Rėjaus katastrofiškai vienišą gyvenimo pabaigą, kas atsitiko praeityje su juo ir jo šeima.
8-ojo dešimtmečio pradžioje mes grįžtame atgal į Rėjaus ir Lizos šeimą, gyvenančią name. Rėjus atleistas iš darbo daug geria, Liza daug rūko, domisi savo siuviniais, dėlionėmis, jaunaisiais nuomininkais ir smurtauja prieš savo psichiškai atsilikusį brolį. O du jų mažamečiai berniukai, stebėdami visa tai, auga „patys sau”.
Pripažintas britų fotografas Richardas Billinghamas, šuoliuodamas laiku, itin kinematografiškai, su išskirtine estetika demonstruoja, ką reiškia gyventi su tėvais, kuriems tu visiškai nerūpi. Filmas tarsi sudėliotas iš niūrių, o kartais labai komiškų vinječių, iš šeimos gyvenimo fragmentų, to laiko aplinkos, interjero detalių. Filmas  nestokoja emociškai jautrių momentų, pvz., kai vaikas praleidžia vakarą pas klasioką normalioje šeimoje, kur ryte gaminami sumuštiniai su sūriu, mama padaro arbatos, vakare pakloja švarią lovą, o vaikai žaidimams turi ne tik iš lauko parsineštas sraiges, bet ir kompiuterius. Graudu nuo suvokimo, kad tai, kas tau yra kasdienybė – šiltas maistas savo šeimai, laiko leidimas kartu, apsikabinimas – vaikams iš „tokių” šeimų yra nepažįstamas dalykas.
Visas filmas yra tarsi neužbaigtas fragmentas, intriguojantis, o kartu labai liūdnas tyrimas – kaip šeima byra į gabalus. Jų komišką, absurdišką, o kartu tragišką kasdienybę 16 mm juosta nufilmavo garsus operatorius Danielis Landinas („Po oda“).

Filmas patiks mėgstantiems socialinio pobūdžio filmus ir vertinantiems filmo estetinę pusę, šįkart  užfiksuotą iš „paribių” gyventojų kasdienybės.
8/10

VAGILIAUTOJAI / SHOPLIFTERS / MANBIKI KAZOKU

Japonas Hirokazu Koreeda „Vagiliautojuose” toliau narplioja „gimtojo kraujo”, matytą ir filme „Koks tėvas, toks ir sūnus”, temą. Jis kelia klausimą, kas yra labesni tėvai: tie, kurie pagimdė, ar tie, kurie užaugino, tie, kurie mušė, ar tie, kurie meilę rodė apkabinimu. Vienareikšmiško atsakymo, matyt, nėra, tad ir Koreeda tiesmukai atsakymų neduoda, leidžia žiūrovui pačiam sau atsakyti į tuos klausimus.
„Vagiliautojai” bėga lengvai, su lengvu humoru rodo keistos šeimynėlės, primenančios serialo „Begėdis” kontingento, kasdienybę. Smulkios vagystės, žemos kvalifikacijos darbai ir įvairūs kitokie pinigų prasimanymo būdai galop patenka į aklavietę, kurioje paskutinis filmo pusvalandis kontrastingai pasikeičia ir ima demonstruoti psichologiškai įtemptą siužetą.
Visumoje filmas tikrai vertas pamatymo, tačiau kiek stebina jo didis įvertinimas Vakaruose, kai, mano manymu, daug geresni šio japono darbai „After the Storm” ar „After Life” tokios sėkmės nesulaukė. /Likę seansai/

7/10

MUZIEJUS / MUSEUM / MUSEO

Meksikietiškas „Muziejus” demonstruoja gana amerikietišką stilistiką. Vagystė iš muziejaus, bandymai realizuoti pavogtas vertybes ir diletantiškų vagių vidiniai demonai spinduliuoja labiau ne įdomų turinį, bet patrauklią vizualinę ir garsinę (su Nick Drake šedevru pirmame plane) visumą. Žavesio filmui prideda ir išskirtinės išvaizdos Gael’as García Bernalas, bet jo personažui stinga gelmės ir tikrumo. Toks jausmas, kad režisierius mėgavosi savimi, sugalvota idėja, leido sau kurti gražias scenas, bet tai tinka tik pramoginiam kinui, veiksmui, nes kai tik pabando sukomponuoti psichologinį konfliktą, taip gaunasi pššš. Vienok, filmas kaip kokybiška pramoga visai neblogas.

7/10

Tekstas: Ovidijus R.


JEI BYLO GATVĖ PRABILTŲ / IF BEALE STREET COULD TALK

Atrodo, kiek gi galima tų filmų apie juodaodžių diskriminaciją, segregaciją? Jau seniai viskas pasakyta, aprašyta ir išrodyta. Tokia tematika man kelia nuobodulį ir be ypatingų rekomendacijų nesileidžiu suviliojimas. „Jei Bylo gatvė prabiltų” jau turi surinkusi virš pusantro šimto įvairiausių nominacjų ir arti šimto apdovanojimų – tai privertė padaryti išimtį ir ką..? Bravissimo! Barry’s Jenkinsas perspjovė savo „Mėnesieną”, sukurpė vientisą, akiai fantastišką, gilią siužetu, įtikinamą psichologizmu nenugalimos meilės istoriją.

Visų pirma sužavi Jameso Laxtono kinomatografija, vėliau prisijungia scenarijus ir fantastiška vaidyba. Tai sukurią tokią visumą, kurią norisi palyginti su upės tekėjimu, kartais ji teka lengvai, ramiai, kartais krenta kriokliu, tave aptaško, bet nė karto nesustoja. Ir joje yra tas šeimos filmo bruožas, kuris žiūrovą daro geresniu, tas šviesumas ir šiluma, kuri net sudėtingose situacijose leidžia įžvelgti pozityvą. Būtinai pažiūrėkite. /Likę seansai/

9/10

Tekstas: Ovidijus R.


KAFARNAUMAS / CAPERNAUM / CAPHARNAÜM

Istorija apie tai, kaip dvylikametis, praradęs savo seserį, rūpinasi dar tik vaikščioti bandančiu kūdikiu ir kaltina tėvus, už tai, kad jį pagimdė.

Tai dviejų valandų išbandymas žiūrovui. Apsiverksi ar ne? Ir tai būtina patirti kiekvienam. Pasitikrinti savo emocinį radarą. Bet reikia įspėti, kad gali būti nelengva ištverti šią libanietišką gatvės ir kasdienybės istoriją, kurią žiūrėdamas jautiesi nejaukiai vien todėl, kad tu turi galimybę žiūrėti filmą. Kai tuo tarpu ekrane matoma istorija nuolat sukasi apie išlikimą šiame chaotiškame trečiosios šalies pasaulyje, apie mažiausią maisto kąsnį burnoje, apie kelis grašius pragyvenimui, apie stogą virš galvos ir mažytę galimybę pradėti naują gyvenimą ten, kur žolė žalesnė.
Galima kiek pliekti libanietę režisierę ir scenaristę Nadine Labaki, kuri per daug užkrovė ant vieno vaiko pečių (net kai tu grįžti į realybę, suvokdamas, kad tai kinas, vis tiek darosi gaila šių mažųjų aktorių, ypač Yonas personažo, kuri gi tikrai pririšo ir tokio amžiaus vaikas vargu ar suprato tai, kaip vardan „aktorystės”), kad vaikų eksploatacijos tema ekrane dažnai suveikia, bet čia nematai to lengvo šviesumo kaip Jafar Panahi „The White Balloon” ar Majid Majidi „Dangaus vaikai”. „Kafarnaumas” veikia sunkiai ir giliai, be kompromisų ir atsipalaidavimo, leidžia greitai suprasti, kad arba tu, arba tave. Paskutinė scena, matyt, sulauks įvairių vertinimų – aš būsiu su tais, kurie mano, kad nereikėjo to vilties spindulėlio, nes po dvi valandas matytų slogumų tu jau nebetiki pasakomis ir jau nebenori, kad tai, ką matei, būtų pasaka. Galima paburbėti ir dėl sumanymo visumą apjungti teismo procesu, kuris, mano manymu, labiau blaškė, negu jungė į vieną. Bet bet kokiu atveju, tai filmas, kurį reikia pamatyti. 

8/10

tekstas: Ovidijus R.


MAGIŠKOS NAKTYS / MAGICAL NIGHTS / NOTTI MAGICHE

Italijos režisierius Paolo Virzì juostoje„Magiškos naktys“, miksuodamas noir žanrą su satyrine komedija, nagrinėja Italijos kino aukso amžių Romoje bei jo nuosmukį. Pasitelkdamas tris perspektyvius scenaristus, kurie pasirodo esą pagrindiniai įtariamieji nužudymo byloje, filmas pasakoja apie dešimtąjį dešimtmetį, kuomet Pasaulio futbolo taurės finalo naktį Tiberio upėje aptinkamas žymaus režisieriaus lavonas.
Juostos kūrėjai neįtikėtinai tiksliai išskiria to laiko atmosferą, absurdiškus simbolius, idėjas, idealus, kino asmenybių gyvenimo ir kūrybos stilius, kurie dabar atrodo keistai juokingi. Virzì nevengia ciniškai pasišaipyti ir iš korupcijos, kuri tuomet dominavo ir kine.

Šis filmas labiau patiks tiems, kas turi bent minimalių žinių apie Italijos kino istoriją, didžiausius jos grandus. Juostoje atpažįstame keletą Italijos kinematografų pavardžių, tačiau dar daugiau jų negirdėtų, tad kai kurias replikas, personažus sunku interpretuoti, nežinant konteksto. Bet ir be didelių žinių šis filmas yra puiki, intelektuali pramoga su nuobodžiauti neleidžiančiu filmo tempu, nebanaliu siužetu, puikiais personažų paveikslais, įdomiais pokalbiais, skoningu humoru bei klasiškais Romos vaizdais. / Likę seansai /

9/10


MŪSŲ LAIKAS / OUR TIME / NUESTRO TIEMPO

Meksikos režisierius Carlosas Reygadas po šešių metų grįžta su filmu apie santuokos išbandymus, kurioje nusifilmuoja kartu su gyvenimo partnere ir vaikais.
Režisierius juostoje „Mūsų laikas” vėl narplioja savo mėgstamas santuokos, santykių išbandymų, etinių pasirinkimų temas. Juosta pasakoja apie atokioje rančoje gyvenančią šeimą. Atvirus santykius propaguojanti Esteros ir Chuano pora pakliūna į meilės trikampį: Estera įsimyli rančoje dirbantį žirgų dresuotoją Filą. Chuanas ieško būdų, kaip išsaugoti žmoną.
Režisierius kaip ir ankstesniuose filmuose skiria didelį dėmesį vizualinei filmo pusei, veikėjų jausmams. Daug stiprių momentų, kada vaizdas ekrane, muzikinis takelis stipriai rezonuoja su filmo herojų emocinėmis būklėmis. Pvz., stipri vieta, kai koncerto metu garsi perkusininkė Gabriela Jimenezo atlieka įspūdingą pasirodymą su timpanais, kuris aiškiai atliepia salėje sėdinčios Esteros vidinio pasaulio audras. Arba puikus kadras: Chuanui grįžtant iš poetų konferencijos, efektingas lėktuvo nusileidimas. Tačiau man pasirodė, kad buvo ne viena scena, kuri apie nieką nekalbėjo ir filmas galėjo puikiai apsieiti ir be jų. Juolab, kad trijų valandų trukmė šiai paprastutei meilės trikampio dramai buvo gerokai perteklinė.

Filme daug dialogų, laiškų apie poros santykius, kas ir kodėl visgi įvyko, ar jie galės tęsti savo kaip poros santykius. Filmo kūrėjai bando atsakyti į klausimą, kiek poros santykiuose gali būti laisvės ir kur viso to ribos. Ar turi teisę apgaudinėti savo antrąją pusę ir ar turi teisę ją šnipinėti? Kas turi prisiimti atsakomybę už tai, kad atviruose ir laisvuose santykiuose vienas pamilsta svetimą žmogų? Ar moteris turi teisę bent kartais pasijausti tiesiog moterimi, pamiršusi pareigą šeimai, pamiršusi žmonos, motinos statusus (tas pats galioja ir vyrui)? Kiek mes apskritai turime teisių savintis kitą žmogų?

Galiausiai, nors filmas man ir patiko, tačiau šįkart pasirodė labai kasdieniškas, tiesmukas, pritrūko dvasinio gylio, kuo anksčiau pavergdavo Reygadaso filmai. Be to, mano akimis – šiame meilės trikampyje silpnoki vyriški herojai, tik Esteros paveikslas – stipriausias, emociškai paveikiausias. Suprantu, kad režisieriaus sumanymas buvo tiesiog perteikti tam tikrą patirtį, poros krizę, kad žiūrovas pats pasidarytų savas išvadas, tačiau pabaigą galėjo ir įdomesnę sugalvoti – šita man pasirodė nepagrįsta, skylėta, nes mes taip ir nesužinome, kodėl buvo būtent toks Esteros sprendimas.

Tad vizualinei filmo pusei – 9/10, o scenarijui, personažams šįkart -7/10.


VASAROS PAUKŠČIAI / BIRDS OF PASSAGE / PÁJAROS DE VERANO

Prieš keletą metų Ciro Guerra filmas „Gyvatės užkalbėjimas”, nufilmuotas Kolumbijos džiunglėse, apžavėjo visus ir susišlavė krūvą laimėjimų įvairiuose festivaliuose, taip pat buvo nominuotas Oskarui. Naujausias Guerra films „Vasaros paukščiai” vaizduoja 8-ąjį dešimtmetį Kolumbijoje, kuomet marihuanos eksportas paprastus ūkininkus pavertė „žolės” augintojais ir verslininkais. Tai magiškuoju realizmu prisodrinta istorija apie augalą, sukūrusį didelę gerovę vietiniams, o kartu viską sunaikinusį.

Pagal graikiškosios tragedijos principus į penkias dalis, emocingas giesmes, padalintas pasakojimas prikausto žiūrovo akį čiabuvių gentyse puoselėjamomis tradicijomis, dvasiniais ritualais, šokiais, vietinės indėnų tautos kasdienio gyvenimo vaizdais ir narkomafijos hierarchijos ištakomis. Vizuali 35 mm juosta nufilmuota drama atskleidžia komplikuotus šeimų ir klanų santykius, kuomet suteršta dukters garbė, žodžio nesilaikymas tampa lemtingais visai giminei ir jų per dešimtmečius susikurtam marihuanos verslui.

Filmas pavergia savo vizualumu, labai skirtingais Kolumbijos kraštovaizdžiais – dykumomis, džiunglėmis ir juose įsikūrusių vajų genties kasdienybe, ekrane apstu magiškų kadrų, įsiklausymo į protėvių dvasias, sapnus, griežtų šimtmečio genties tradicijų laikymosi. Greta to koja kojon žengia kadrai kaip auga marihuanos eksportas, kaip „atėjūnai” keičia žmonių gyvenimus, supykdo dvasias ir panaikina talismanų galias, kaip rojų paverčia pragaru.

Naujausias Guerra filmas „Vasaros paukščiai” gal ir nesiekia „Gyvatės užkalbėjimo” kokybės, bet tikrai vertas žiūrovų dėmesio, ne tik dėl nuostabių vaizdinių, bet ir dėl pažintinės filmo pusės. /Likę seansai/ 

8/10


ŽMOGUS, KURIS VISUS NUSTEBINO / THE MAN WHO SURPRISED EVERYONE
TCHELOVEK KOTORIJ UDIVIL VSEH

Keistokas filmas. Na, ne ta Tverdovskio „Zoologijos” prasme, nors kažkodėl apie jį galvojau žiūrėdamas šį, kuriame užsimota įnešti transseksualumą į Sibiro glūdumos kaimus. Nežinau, kam to reikėjo. Rusijoje pakanka ir paprastų žmonių teisių pažeidimų didmiesčiuose, tad toks priėjimas prie tolerancijos temos visai nesužavėjo.
Scenarijaus autoriai ir režisieriai, gyvenime esantys vyru ir žmona, Natalija Merkulova ir Aleksejus Chupovas prieš tai labiau reiškėsi pigaus pramoginio kino laukuose, tad šis kūrinys, pretenduojantis į alternatyvesnį kiną, turi tobulintinų vietų. Didžiausia filmo bėda – nesugebėjimas įlįsti į pagrindinio personažo vidų. Aprengti greitos mirties belaukiantį vyrą suknele, aukštakulniais ir paleisti po purvus bei miškus nėra sudėtinga. Aplink vykstančios reakcijos taip pat nestebina – tokias, matyt, daug nesukdamas galvos sugalvotų kiekvienas, todėl filmui trūksta įdomumo ir įtikinamumo. Bežadis, bejausmis, be šypsenos ir herojaus veidas nė vienoje scenoje neatrodo taip, kaip būtų gavęs tai, ko troško – o būtent tai, man atrodo, turėjo būti filmo esmė. Drąsa, išsilaisvinimas slypi herojaus veiksmuose, bet jie nenatūralūs ir sunku suprasti, ką sako, atrodo, kad herojus filmo kūrėjų rankomis sulig kiekviena scena eina ne artyn, o tolsta nuo esmės. Tad ta kulminacija su ligos pradingimu visiškai nesuveikia, tik sukelia dar didesnį kreivą šypsnį. /Likę seansai/

6/10

Tekstas: Ovidijus R.


BALČIAUSI YRA PELENAI / ASH IS THE PUREST WHITE / JIANG HU ER NV

Dar vienas geras Kinijos meistro Zhangke Jia filmas. Šįkart pasakojama istorija paprastesnė, nei buvo jo paskutiniuosiuose „Nuodėmės prisilietime” ir „Kalnai gali pasislinkti”, siužetas linijinis, nesudėtingas sekti. Režisieriaus žmona, pasirodanti jau kelintame vyro filme, Zhao Tao, nėra tiesiog proteguojamas asmuo, šis šeimyninis tandemas puikiai pažįsta vienas kitą, kartais pagalvoji, kad Tao tik tikrasis vyras ir gali taip atskleisti kine. Kartais pagalvoji, kad tam tikruose kadruose su Tao, režisierius tiesiog mėgaujasi sava žmona, ją garbina ir vis skirtinguose amplua pristato kaip visokeriopą deivę, bet svarbiausia, kad žiūrovas tuo deiviškumu įtikinamas ir kitos aktorės jos vietoje neįsivaizduoja.
Grįžtant prie filmo visumos – istorija neypatinga, tačiau Jia, kuris ir scenarijaus autorius, kapsto giliai po veikėjų charakterius, kuria nensupėjamą siužetą, antrasis planas antrina pagrindinei linijai, pateikia simbolių (plėšrūnai narve, perone ilgesingai palydimas traukinys, pramoginiai šokiai per laidotuves ir kt.), kuriuos iš karto sudėtinga perprasti, kurie prideda filmui dar daugiau prasmės ir noro visą tai peržiūrėti dar kartą. Keistoka buvo scena su NSO, visiškai nunešanti stogą ir sakanti, kad jei labai norėtų Zhangke Jia galėtų tapti naujuoju Apichatpongu Weerasethakulu. /Likę seansai/

8/10

Tekstas: Ovidijus R.


LAUKINIS / SAUVAGE

Jauno benamio homoseksualo kasdienybė pardavinėjant savo kūną Strazbūro gatvėse. Filmas įtraukiantis, pagrindinio vaidmens atlikėjas Félixas Maritaudas savo personažu įtikina, prikausto ir jo likimas žiūrovą imi jaudinti nuo pirmos scenos. Apie „Laukinį” norisi sakyti, kad tai nepagražintos, žiaurios kasdienybės, kasdien nepatenkančios į spaudos puslapius atspindys, tačiau filmas vaidybinis, nors pasirinkta dokumentinė vaizdavimo stilistika čia puikiai suveikia, papildo siužetą ir suteikia realumo (būtent to trūko „Gražiame sūnuje”). Tiek tematika, tiek stilius priminė įsimintiną „Vaikinai iš rytų”, kurį taip pat rodė „Kino pavasaris”. Žodžiu, tai tikrai vertas dėmesio režisieriaus Camille Vidal-Naquet debiutas, skirtas suaugusiems. /Likę seansai/

8/10

Tekstas: Ovidijus R.


GRAŽUS SŪNUS / BEAUTIFUL BOY

Filmas apie jauną narkomaną ir jam meilės besistengiantį nenustoti tėvą. Nedaug trunki, kol suvoki, kad teks dvi valandas žiūrėti užprogramuotą narkomano ir jo aplinkinių gyvenimų žlugimą. Kažkokių aštresnių jausmų sukelia tik dvi scenos: kai narkomanas vagia pinigus iš artimųjų ir scena prie jūros, kurioje puikiai atsiskleidžia aplinkinių požiūris į narkomaną (nesvarbu, jeigu jis ir nuskęs). Turinio prasme dar įdomūs medicininiai, cheminiai narkomanų tyrimai, bet tam skiriama labai nedaug dėmesio. Yra filme ir gražių, atvirukiškų gamtos scenų (Felixas van Groeningenas formos nepraranda), bet jų sąsajų su fabula nerasta. Filmo neveža ir baisiai vidutiniška Steve’o Carell’o vaidyba. Žodžiu, nuobodokas filmas, nebent savo aplinkoje turite nuo narkotikų ar svaigalų priklausomų asmenų – tada aktualumo gal rasite daugiau. / Likę seansai/

6/10

Tekstas: Ovidijus R.


TRYS NEPAŽĮSTAMI BROLIAI / THREE IDENTICAL STRANGERS

Vienas iš įdomiausių praeitų metų dokumentinių filmų. Apie tai kaip netikėtai vienas kitą sutinka atskirai augę broliai. Apie tai, kokias paslaptis slepia jų įvaikinimo istorija. Tai tiesiog neįtikėtinas detektyvas iš tikro gyvenimo, kurį pamatyti labai verta. Tik tikrai nebūtinas šiam filmui didelis ekranas, tai festivalio metu rinkitės vizualesnius filmus. /Likę seansai/

8/10

PASAULIO ŠERDIS / CORE OF THE WORLD / SERDTSE MIRALabai tikėjausi kažko panašaus į „Artimiją”, bet „Pasaulio šerdžiai” toli iki jos, nes su ta „Šerdimi” kažkas yra negerai. Toks jausmas, kad vis artėja, artėja prie esmės, bet taip ir nepriartėja. Trūksta kokios jungiamos filmo grandies, pagrindinis aktorius neįtikina, gamta, žvėrys visai vizualumui neišnaudoti, intrigos ir kinematografijos jokios. Žodžiu, nuvylė net ir taip nedidelius lūkesčius.

5/10

PASAULIS PRIKLAUSO TAU / THE WORLD IS YOURS / LE MONDE OU RIEN

Neturiu supratimo, kam tokius filmus traukia į festivalio programą. Tai visiškai popkorninis kinas. Nėra jis prastas, bet nieko iš jo daugiau kaip iš lietuviško „Zero” negausi. Tiesa, Isabelle Adjani sukūrė fantastišką gangsteriškos mamytės personažą, kuris veža visą filmą. Tik jos mažoka.

6/10

DEGANTIS / BURNING / Beoning (2018)

Pagal Haruki Murakami apsakymą pastatytas filmas sulaukė didžiulio pripažinimo visame pasaulyje. Jis tikrai žiūrimas ir neprailgsta. Keisti murakamiški žmonių santykiai ir elgesys įtraukia, nors kai filmas pradeda vynioti detektyvinę liniją, tai tampa paprastesniu ir nebe tokiu kaustančiu dėmesį. Ir pabaiga nenustebino, bet pats ėjimas iki jos tikrai buvo kupinas turiningų patirčių. /Likę seansai/

7/10

 

JUODAODIS IŠ KUKLUKSKLANO / BLACKkKLANSMAN (2018)

Spike Lee vis dar jaudina juodaodžių rasės problemos ir šįkart jis pateikia neįtikėtiną, kiek komišką, tiek ir žiaurią tikrais įvykiais paremtą dramą apie juodaodį policininką, kuris infiltravosi į KKK.   Filmas pelnytai laimėjo Oskarą už geriausiai adaptuotą scenarijų, tačiau jo holivudiškumas šimtu procentu atitinka pramoginio filmo kanonus ir tinka eiliniam kino teatro repertuarui, o ne festivaliui. /Likę seansai/

7/10

Tekstai: Ovidijus R.

fb-share-icon

4 komentarai apie “KINO PAVASARIS 2019

  1. Aš tik pastebėsiu, kad jeigu apžvalgoje planuoji išduoti reikšmingas filmo detales, tai tą tekstą yra gražu iš šonų išskirti „SPOILERIS“ :)

  2. „Mūsų laikas” man visai nepatiko. Ta filmavimo estetika gavosi iš serijos „graži forma be turinio”. Gaila veik trijų valandų, kuriose siužetinio gylio visiškai nerasta. Net ne esmė, kad finalas neduoda jokio išrišimo, esmė – kad visas filmas toks su pretenzija įeiti į tave, bet net nesugeba pabarškinti į duris.

Komentuoti: pR Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.