KINO PAVASARIS 2020

Prieš. Matyt, šių metų kino festivalis „Kino pavasaris” įeis į istoriją. Visgi tai pirmas kartas, kai festivalis visa apimtimi skirtas žiūrovams, neiškeliantiems kojos iš namų. Sunku pasakyti, kiek šis sprendimas pasiteisins. Žinoma, kažkiek leis organizatoriams sumažinti nuostolius, kiek – paaiškės po dviejų savaičių. Filmų žiūrėjimas namie nėra tas pats, kas kino salėje. Ne tik dėl didesnio ekrano, bet labiau dėl to jausmo, kai užgesta šviesos ir tu atsiduri filme, be internetų, kalbų, virtuvės už kelių žingsnių, kitų nuo vaizdo atitraukiančių trukdžių. Liūdna, kad aptrupėjo ir festivalio programa – nebeliko kelių puikių filmų (pvz., nuostabaus vizualumo „Waves”, kuriam, žinoma, reiktų kino teatro, siaubingojo „The Lighthouse” ir kt.), bet tikėkimės, kad organizatoriai dar sugebės programą papildyti, o dabar žiūrime, ką turime.

Po. Po dviejų savaičių: oficialiai festivalis po tiek laiko baigiasi, nors šleifas dar velkasi daug ilgiau – bus filmų, kurių rodymas pratęstas kelias dienas, bus filmų, kurie bus rodomi ilgai ir nuobodžiai, bus tokių, kurie pasirodys tik kai atsidarys kino teatrai (jei atsidarys). Suprantama, jog „Kino pavasario” organizatoriams persiorientuoti į namų kino festivalį reikėjo veik per vieną naktį, tad galima atleisti kainodaros stagnaciją (vienoda kaina už filmą, abonementų, skatinančiųjų akcijų nebuvimas ir pan.). Tikiu, kad ir prasidėjus festivaliui dar buvo daug nežinomųjų, ar pavyks susitarti dėl filmo rodymo interneto platformoje ar ne, kuriam laikui ir pan.

Man labiausiai trūko informatyvumo, kokius filmus apskritai bus galima pamatyti internete, kurių – ne. Tas kasdienis repertuaro plėtimas neleido suprasti, kada jau bus pasiektas „oгласите весь список” momentas, nes tik tada žiūrovas normaliai galėjo suprasti, iš ko gali rinktis, kuriuos filmus už galimą išleisti biudžetą nori ir gali pamatyti. Kitu atveju jau per pirmąją savaitę galėjai išleisti planuojamą sumą ir antrąją savaitę tik graužti nagus, matydamas naujai atsiradusius filmus. Nepavykęs buvo ir festivalio atidarymo ir uždarymo filmų pasirinkimas – tiek „Proxima”, tiek „Matthias et Maxime” yra vidutiniški, neypatingi, nebūtini pamatyti filmai. O kai kas iš šių filmų sprendžia apie visą festivalį…

Vienas nuostabiausių man KP dalykas yra „Eureka” programa, kuri nėra plati, bet leidžianti tikėtis, kad ir Lietuvoje kada nors turėsime (mokslinės) fantastikos filmų festivalį. Gaila, kad šios programos trys (iš keturių) filmų buvo rodomi tik Telia TV platformoje, kuri ne visiems prieinama.  Kreivai atrodė ir A. Ramaškos verkšlenimas dar neprasidėjus festivaliui, kad bus patirti šimtatūkstantiniai nuostoliai. Ir greta to turime uždarymo dienos džiūgavimą, kad filmai pažiūrėti 55 000 kartų (palyginimui pernai kino salėse apsilankė 126 000 žiūrovų). Vienok, šaunu, kad KP greitai sureagavo, rado sprendimą ir persikėlė į internetą. Taip parodė, kad ir mūsuose įmanomas legalus, mokamas turinys, tik reikia gebėti jį parinkti, pristatyti, įkainuoti.

PARAZITAS / Parasite / Gisaengchung

Vienas geriausių praeitų metų filmų, apie kurį daugiau čia.

ANIARA / Aniara

Mokslinės fantastikos filmas apie į Marsą iš išdegusios Žemės skrendantį kosminį laivą, kuris įvykus avarijai priverstas išleisti visą kurą ir pasiduoti tik inercijai ir gravitacijai pavaldžiai kelionės krypčiai. Taip, specialieji efektai stokoja čia didingumo, filmas nėra holivudinis blokbasteris ir visi „Interstellar”, „The Martian” ir panašių brangenybių mylėtojai per ir po „Aniaros” gali spjaudytis. Bet tai yra kietoji mokslinė fantastika, pagal Nobelio laureato, švedų rašytojo Harry Martinson to paties pavadinimo poemą. Taip, neapsirikau – poemą, ne prozos kūrinį, kuri lyginama su klasikiniais „Soliariu”, „Tau faktoriumi”, „2001 metų kosmine odisėja”. „Aniara” yra panaši į minėtuosius kūrinius, kur pirmuoju smuiku griežia žmogaus psichologija, jo menkumas, priešpastatytas kosminių jėgų masiškumui, galybei ir neįveikiamumui. Mes matome sklendančiame sarkofage uždarytus keleivius ir darbuotojus, kurie susitaiko ir nesusitaiko su lemtimi, kurie tiki ir praranda tikėjimą, savitvardą, kurie netenka vilties, bet randa atgaivą naujai susikurtuose ritualuose ir santykiuose, kuriems būtinas lyderis, kuriems reikia draugų ir priešų, savęs įprasminimo, reikia užpildyti vidinę ir išorinę tuštumą, nors visa tai veda prie tų pačių kasdien valgomų dumblių. Ir tai yra tas tikrasis kosmosas, su blaškomais žmogeliais jame, o ne su šaudančia ir planetas sprogdinančia Mirties Žvaigžde.

Rimtosios fantastikos mėgėjai tikrai „Aniara” nenusivils ir įvardins tai kaip vieną geriausių šiemet matytų sci-fi filmų. Tad tokiems ir rekomenduoju, kol dar yra šansas spėti pamatyti. 

ŠVILPAUTOJAI / The Whistlers

Jei ne aprašyme minima Rumunija ir režisierius Corneliu Porumboiu, tai, greičiausiai, nebūčiau net pradėjęs „Švilpautojų” žiūrėti. Iš esmės labiau nusivyliau, nei džiaugiausi šiuo pusantros valandos standartiniu šnipų trileriu, su gražiomis merginomis, dvigubais agentais, blankiais pasišaudymais, operacijų organizavimu ir įvykdymu. Tokių trilerių yra gyvas biesas. Trūko čia ir tikėtosi rumuniškumo. Vien komiška švilpavimo kalba nėra tai, kuo būtų galima pasižymėti ir užsitarnauti originalumo etiketę.

MARTINAS IDENAS / Martin Eden

Klasikinio Džeko Londono kūrinio laisvoka ekranizacija iš esmės nėra prasta, bet labai šabloniška ir be pastangų paieškoti aktualesnių šiandienai kampų. Tikriausiai visi žino, kuo prasidėjo ir baigėsi Ideno istorija, tad siužetas tikrai nenustebins. Lieka galimybė patraukti aktoryste, kinematografija, bet šie dalykai filme neblizga. Tik su ironiška šypsena šiandien galima stebėti Ideno kovą už savo politinių pažiūrų įsitikinimus, ši linija neįtikina, sunkiai susijungia su romantiškaisiais siužeto vingiais – matyt, protingiausia buvo visai to atsisakyti ir apsiriboti skirtingų visuomenės sluoksnių atstovų nesuderinamumu. Neįtikino ir aktoriai, pasakojimui trūko proziškumo, personažų degančių akių, aistros vienas kitam ir savo įsitikinimams, nesijautė jokio Ideno beviltiškumo, desperacijos, kad turėtų ryžtis nelengvam sprendimui. Tad tai tikrai nebūtinas pamatyti filmas nei festivalio kontekste, nei šiaip.

SUTEIK MAN SPARNUS / Spread Your Wings / Donne moi des Ailes

Režisierius Nicolas Vanier myli gamtą ir gyvūnus, ir tai ryšku jo filmuose (dauguma vaikų, paauglių turėtojų, greičiausia, yra matę jo „Gražuolę ir Sebastianas”). Ta meilė spinduliuoja ir iš vaizdų, ir iš siužeto. Gaila, kad pastarajame nėra nieko ypatingo, nenuspėjamo, o „Suteik man sparnus” iš esmės yra 1996-ųjų „Fly Away Home” perdirbinys, nors tokios informacijos „Kino pavasaris” neskelbia. Nuo savo pirmtako naujasis skiriasi tik technologiškai pažangesniu vaizdu, tad matę „Fly Away Home” galės pažiovauti, išskyrus tuos momentus, kai ekraną užkariauja Prancūzijos ir Norvegijos peizažai, kuriems būtinas didelis ekranas. Iš esmės tai paaugliškam žiūrovui subalansuotas filmas – toks žiūrovas nepretenzingas, tikėtina, gal net kurį laiką atitrūks nuo kompiuterinių pramogų ir susidomės laukinių paukščių gyvenimų, o tai nėra jau taip blogai.

BAKURAU / Bacurau
Naujausias šedevro „Vandenis” režisieriaus ir scenaristo Kleber Mendonça Filho darbas, kurį suprasti ir įvertinti sunkoka. Ne todėl, kad tai žanrų mišrainė, bet dėl dviprasmiško įspūdžio. Viena vertus, tai visai puikus pramoginis filmas, bet kažkuriuo momentu pats paklystantis savo suregztose siužeto minklėse, kurios stokojo originalumo. Tie visi kraujo fontanai ir scenarijaus vingiai priminė ir Quentiną Tarantino, ir brolius Coenus, ir serialą „Fargo”. Pastarųjų mėgėjai neturėtų nusivilti, o rimtesnio kino, kokio tikėjausi iš Filho, gali ir gerokai nusivilti.

KRISTAUS KŪNAS / Corpus Christi / Boże Ciało

Šito Oskarui nominuoto lenkų filmo nereikėtų praleisti. Įdomu jį vertinti ir dabar populiarios bažnyčios tarnų tematikos kontekste (turiu omenyje Sorrentino serialą, „The Two Popes”, „Kler” ir kitus filmus apie kunigų ištvirkavimus). „Kristaus kūnas” panašus į visus juos (ir dar į visų taip mėgstamus „Adomo obuolius”), turi bendrumo gvildenamomis temomis apie tarnystę, tikėjimą, bažnyčią, netradicinius priartinimo prie Dievo būdus. Jaunas nusikaltėlis, tapęs miestelio kunigu, kelia juoką, patenka į komiškas situacijas, bet filmas visumoje rimtas, žiaurus, dramatiškas ir prasmingas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas – neįtikėtinai charizmatiškas ir įtaigus. Nežinau, kiek tiesos tame, kad filmas paremtas tikrais įvykiais, bet Lenkijoje viskas įmanoma.

LIEPSNOJANČIOS MOTERS PORTRETAS / Portrait de la jeune fille en feu (2019)

Kino kritikų išliaupsintas filmas nukelia į devynioliktojo amžiaus pabaigą, į salą, kurioje gyvena trys moterys ir atvyksta dar viena – dailininkė, turinti nupiešti moters, kuri greit bus prieš savo valią ištekinta, portretą. Tada ir prasideda atsiskleisti salos ir jos gyventojų paslaptys.
Toks siužetas kine nėra naujiena: kad ir „Call Me by Your Name” – pastatytas ant tų pačių rėmų, tik pastarasis žavi labiau savo vizualine estetika, nei siužetu. O „Liepsnojančios moters portrete” kinematografijos stebuklų galima pasigesti, tačiau režisierė ir scenaristė Céline Sciamma moka netempti gumos, įtraukia šalutinių linijų ir užtikrintai žengia susigalvotu keliu. Kai kurios scenos ir siužeto posūkiai stokoja įtikinamumo, aktualumo (šia prasme daug stipresnis Sciamma filmas „Tomboy”), bet visumoje tai puikus, vertas žiūrėjimo filmas. O dvi scenos (šamaniška daina prie laužo ir aborto darymas, kai moteriai lovoje veidą glosto kūdikis) yra ypač paveikios ir ilgam nedingstančios iš atminties.

SINONIMAI / Synonyms / Synonymes

Matytas pernai, bet beveik nieko nebelikę atmintyje. Pradžia buvo kaip ir daug žadanti, bet greit dėmesį paleido ir liko tik įspūdis kaip pretenzingo, bet nenusisekusio, nuobodaus filmo.

ZOMŠA / Deerskin / Le Daim  Quentinas Dupieuxas ne kartą pasižymėjo vidutiniškomis, kiek absurdiškomis komedijomis. „Zomša” irgi tokia. Bet kūrėjas šaunuolis – netempia gumos, per valandą ir dešimt minučių geba sudominti ir neatsibosti. Kvailoka idėja, ant kurios pastatytas visas filmas, ilgainiui išsivysto į visai smagų, nenuspėjamą nuotykį, savo keistumu ir absurdiškumu primenantį net Alexą van Warmerdamą (nors gal tai tik dėl panašios pastarojo „Suknelės („De Jurk”) koncepcijos). Filmo festivalio rėmuose nebūtina žiūrėti, bet prie progos nuotaikai pagaivinti visai verta.

ATSIPRAŠOME, NERADOME JŪSŲ / Sorry We Missed You

Ken Loach kartu su scenaristu Paul Laverty tęsia „I, Daniel Blake” pradėtą socialinės dramos temą. Aktorinis filmas stiprus, šiuolaikiškai aktualus, nelengva žiūrėti, kaip šeima, dedanti visas pastangas išlikti bekompromisiniame kapitalizmo pasaulyje, kuriame šeimos vertybės kitiems visiškai nerūpi, kasdien vis giliau klimpsta liūne, kuriame nėra laiko nei nueiti į tualetą. Aktualus filmas, leidžiantis susimąstyti, kokią veiksmų seką užkuriame kaskart užsisakę prekę internetu. Visgi „Sorry We Missed You” žiūrintiems daug filmų, gali pasirodyti, kaip vienas iš n tokių, panašių. Ypač europinio kino kontekste jis savo paprastumu lieka pilka, neišsiskiriančia, be ypatingo kabliuko varna. Pagrindinio herojaus žmonos, socialinės darbuotojos, paveikslas galėjo būti atskleistas detaliau, jam galėjo būti skirta daugiau dėmesio – žiūrovas mato, kaip aktorė kalba telefonu, kad klientė ją visą iššūdino, bet ekrane mes matome tik nušveistą nuo stalo lėkštę ir plaukų šukavimą. Reziume, medžiaga geram filmui yra, bet realizavimas galėjo būti įtaigesnis.

fb-share-icon

8 komentarai apie “KINO PAVASARIS 2020

  1. Sinonimai man taip pat nepaėjo. Pervaidintas ir too much spektaklio, kuriame niekas nevyksta, bet užtat pagrindinis herojus garsiai rėkia. Suprantu tą Izraelio klausimą, bet priėjimas perspaustas ir neatskleisras kartu. Toks lyg ir pasismauko ant temos, bet tuščiai.

  2. Sinonimai man taip pat nepaėjo. Pervaidintas ir too much spektaklio, kuriame niekas nevyksta, bet užtat pagrindinis herojus garsiai rėkia. Suprantu tą Izraelio klausimą, bet priėjimas perspaustas ir neatskleistas kartu. Toks lyg ir pasismauko ant temos, bet tuščiai.

  3. Ko tas festas verkia dėl Parazitų piratavimo. Durniui buvo aišku kad onlainu tas filmas nepaeis nes jau pavėlavęs, visi pamatę seniai. Kino tetre dar gal būtų kas žiūri.

  4. Kad dar nėra galimybės ANIARA pažiūrėti legaliai :–/

    1. Jis rodomas Eureka programoje. Jei gerai suprantu tai tik per Telia tv.

  5. ANIARA man patiko, kai mačiau. Ar kiti EUREKA programoje irgi geri? Aš paskutiniu metu stengiuosi apsiriboti keliais festivaliniais filmais ir dažniausiai nebūna sunku išsirinktį į ką eiti. Nebuvo sunku ir šiemet iki kol nenutiko… Tai iš mano lengvai išsirinktų į platformas pateko tik TAMSUS, TAMSUS ŽMOGUS bei PATRIKAS. Abu patiko ir pateisino lūkesčius, bet kai norėjosi dar kažkuo paremti festivalį… Na, tiesiog neradau nieko, kas atrodytų įdomiau nei tiesiog paskaityti knygą. Šiaip, tikriausiai, būčiau dėkojęs vien už WAVES atvežimą, bet…ir to neatvežė :)

    1. EUREKA dar buvo du dokumentiniai, kurių nežiūrėjau. Ir meninis „Proxima”, kuris toks nebūtinas ir prailgstantis. Ir viskas.
      Buvo skelbę sąrašą, ką rodys k/t, kai jie atsidarys, tai lyg buvo ir „Waves”.

  6. Atgalinis pranešimas: GERIAUSI 2020-ųjų FILMAI | G.

Komentuoti: Lafa Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.