KINO PAVASARIS 2021

Jau baigiame priprasti prie kino festivalių ant namų fotelių su užkandžiais iš savos virtuvės. Tiesa, šiemet Kino pavasaris siūlo ir prabangesnį festivalinimosi būdą – žiūrėti filmus viešbutyje, kas finansiniu požiūriu panašu į visų filmų abonemento įsigijimą, bet gebėjimą pamatyti tik tris-keturis. „Kino pavasaris“ leido juos paremti ir per Patreon platformą, bet tai labai jau kreivas sumanymas, kurio pridėtinė vertė rėmėjui visai neaiški, tą rodo ir menkas rėmėjų skaičius. Paleista ir festivalio e.parduotuvė – tik šios asortimentas baisiai skurdus, menkai susijęs su festivaliu ir apskritai – kinu. Tie visokie būdai, kaip verslas stengiasi išlikti, nors ir tobulintini, visgi yra pagirtini, nes kitaip ir kino renginiai netruktų virsti n kartų nukeliamais ar visai atšaukiamais muzikos festivaliais.

Taigi, einame prie festivalio turinio, kuriame vienas liūdniausių man dalykų – programos „Eureka“ panaikinimas.

Berlynas. Aleksandro aikštė / Berlin Alexanderplatz

Trijų valandų šiuolaikinė Alfredo Döblino to paties pavadinimo romano interpretacija, kuri trukme gali atgrasinti, tačiau žiūrint visiškai neprailgsta. Istorija pagirtinai sušiuolaikinta – pagrindinis personažas atstovauja nelegalių imigrantų grupę, kuri šiandien Europai vis dar kelia iššūkių. Tuo pačiu ir Europa, Vokietija, Berlynas su savomis taisyklėmis tampa iššūkiu imigrantams, kuriems vis sudėtingiau išbristi iš šiuolaikinės vergovės gniaužtų. Viena realiausių galimybių – kriminalinis pasaulis, į kurį ir pasuka filmo herojus. Tikrai nuostabi filmo visuma, kurios norėtųsi bent tiek, kiek prisuko savo laiku Fassbinderis.

Saulėlydžio bučinys / Twilight’s Kiss / Suk Suk

Filmas iš homoseksualumo tematikos, kuri vis dažniau pati savaime kine nebeveikia, nes tai jau tapusi per daug nuvalkiota tema, net labiau negu rasizmas. Tad, jeigu tai nebūtų Azijos šalių (Honkongo) produkcija, matyt, būčiau numojęs ranka. O filmas gražus tiek vizualiai, tiek nuostabia vaidyba, tiek savo ritmu, meditacine budistine atmosfera. Būtent pastaroji pavergia ir seksualumo paieškos tematikai suteikia naujų atspalvių. Tikrai rekomenduojamas, ypač brandesnio amžiaus žiūrovui.

Išrinktoji / The Real Thing / Honki no Shirushi

Vartyk kaip nori šitą filmą, bet jame rodomai minčiai perteikti tikrai nereikėjo 4 valandų. Režisierius interviu pasakojo, kad pirma nufilmavo kaip 10 serijų serialą, o po to montavo iškirpdamas nebūtiną medžiagą. Deja, jos dar liko tikrai per daug. Nebūtina kelis kartus parodyti tam tikrą situaciją, kad žiūrovas suprastų personažo charakterį ar motyvus. O atmetus „Išrinktosios“ trukmę, tai visai neprastas filmas, su ne vienu netikėtu posūkiu, nežinia kur nuvesiančiu siužetu, su mums tolima kultūra, kurioje japoniški keistumai esti tikrai keistoki ir įdomūs.

Obuoliai / Apples / Mila

Internetinio kino festivalio privalumas – jį galima pradėti nuo festivalio uždarymo filmo, kuris savo pandemine (norsi ir ne virusine) tematika puikiai tinka šiandienos pasauliui. Visai įdomi, turinti nemažai potencijos idėja, deja, silpnokai išpildyta. Net tinkamai parinkti depresyvūs tonai, kino-fotografijos samplaika ir veiksmo tempas nesugebėjo įtraukti, įtikinti ir pavergti.

Moteris, kuri pabėgo / The Woman Who Ran / Domangchin yeoja  

Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-soo filmas gali pavergti arba pasirodyti eiliniu. Anksčiau nebuvo metų, kad šio kūrėjo koks filmas nepatektų į asmeninį metų topą, tačiau ilgainiui Sang-soo ėmė atkartoti save patį ir ima atrodyti, kad jeigu matei dešimtį jo filmų, tai likę dvidešimt neparodys nieko naujo. Toks man „jau matytas“ pasirodė ir „Moteris, kuri pabėgo“ – taip, yra čia ir tas rytietiškas mediatyvumas, ir Sang-soo vizualinis buitinis paprastumas, kuris dažniausiai susiveda į atrodo neesminius paplepėjimus prie arbatėlės, ir režisieriaus ekrano bei gyvenimo meilė, aktorė Kim Min-hee, ir ne visai aiškios, pačiam žiūrovui paliekamos pasidaryti išvados. Tai reziume būtų toks, kad, jeigu Sang-soo filmų nesate matę, būtinai esant tokiai progai, pažiūrėkite šį, o jeigu matėte kelis, tai nėra jokio būtinumo.

Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką / Preparations to Be Together For an Unknown Period of Time

Protinga ir žavi vengrų neurochirurgė Marta, atsisakydama karjeros Jungtinėse Valstijose, savo 40-ojo gimtadienio proga, grįžta į Budapeštą, nes prieš mėnesį akademinėje konferencijoje ji sutiko žavų tautietį kolegą chirurgą Janušą, su kuriuo romantiškai susitaria susitikti lygiai po mėnesio, tam tikru laiku prie Budapešto Laisvės tilto. Deja, Martos šiame mieste niekas nelaukia, o sutikus minėtąjį vyrą, šis jos net nepažįsta. Tačiau Marta nesutrinka ir įsidarbina toje pačio įstaigoje su Janušu. Istorija intriguoja iki pat pabaigos – kažkas kliedi ar kažkas apsimeta?

Filmas gražiai nufilmuotas su 35mm juosta, romantiškas, bet nebanalus. Patiko psichoanalitinė šio filmo pusė, tik gal kiek nuvilia filmo pabaiga. Filmo paslaptingumas buvo jo stiprybė ir galiausiai pernelyg paprastai „išrištas“. Bet kokiu atveju, rekomenduoju norintiems romantiškos, paveikios, gražios istorijos. Tikrai buvo gera ją žiūrėti. (J.M.)

Dienos / Days

Vertinantiems meditatyvų, bežodį kiną, kuriame režisierius leidžia sau istoriją pasakoti lėtai besikeičiančiais vaizdais. Filmas yra dviejų vienišų, skausmą (vienas fizinį, o kitas dvasinį) išgyvenančių vyrų pažinties istorija, kurie susitinka tik filmui įpusėjus. Kai vyrai pagaliau susitiks, skausmas trumpam atlėgs ir galbūt tai taps naujos draugystės pradžia. Sakyčiau, kad būtent šis namudinis karantininis laikas yra puiki proga atrasti ir įvertinti lėtąjį kiną, tas tylias (ne)paprasto gyvenimo kasdienes scenas, kartu su herojais klausant lietaus barbenimo ar grojančios muzikinės dėžutės. Kai kam tai gali pasirodyti pats nuobodžiausias filmas pasaulyje, o man jį žiūrint neapleido jausmas, kad genialumas slypi paprastume. Filmas labai jautrus, intymus, vizualus, kaip ir kiti šio režisieriaus filmai. (J.M.)

Karalių naktis / Night of the Kings

Vienas egzotiškiausių festivalio filmų, nes filmo veiksmas vyksta Dramblio Kaulo Krante, miško glūdumoje įsikūrusiame vieninteliame kalėjime pasaulyje, kuriam vadovauja patys kaliniai. Lemtingą naktį, pakilus raudonajam mėnuliui, ligotas vadas išrenka jauną pasakotoją, kuris iki ryto kaliniams turės pasakoti istorijas, kad išsaugotų savo gyvybę. Filmas išties primena Šacherezados 1000 ir vienos nakties pasakas, o nakties karaliaus pasakojimus „apdainuoja“ ir „apvadina“ patys kaliniai. Filme persipina politiniai ir mitologiniai motyvai, folklorinis kerėjimas su smurto išpuoliais. Poetiškas filmas tikra duoklė „storytelling“ menui, o kartu intriguojantis ritualais, simboliais, apeigomis ir nepaprasta pasakotojo išmone. Rekomenduojamas magiškojo realizmo mėgėjams, vertinantiems išskirtinį, egzotišką kiną. (J.M.)

NESĖKMĖ DULKINANTIS ARBA ŠELMIŠKAS PORNO / Bad Luck Banging or Loony Porn

Apie šitą filmą galiu pasakyti tik tiek, kad porno tikrai bus, tik gal ne tiek, kiek daug kas tikisi. Tai bene pirmasis mano matytas užsienio filmas, kuris jau nufilmuotas pasaulį apėmusios pandemijos metu ir tai kino juostoje labai atspindėta. Šis rumunų filmas tikrai drąsus, juokingas, netikėtas ir keliantis daug įdomių, aktualių diskusijų nuo „teisingo“ sekso sampratų iki sąmokslo teorijų apie holokaustą. Dar man šis filmas (ypač trečioji filmo dalis, virstanti farsu) labai priminė šiuo metu stipriai susiskaldžiusią mūsų visuomenę ir lyg pranašauja į ką visa tai galiausiai gali pavirsti. (J.M.)

Sniego daugiau nebus  / Never Gonna Snow Again / Śniegu już nigdy nie będzie   

Visai vykusi komiška drama apie masažuotoją, aptarnaujantį prabangaus Lenkijos miesto rajonėlio damas. Techniškai tvarkingas, vizualiai gražus, puikūs aktoriai, bet dvi valandas filmas dėmesio neišlaiko ir stokoja aiškumo, kokią žinutę norėta perteikti. Toks jausmas, kad kaip viską užsukti kūrėjai žinojo, bet kaip užbaigti – idėjų pristigo, tad ir bendras toks jausmas, kas scenarijus stokoja išbaigtumo. Visumoje – žiūrėti nebūtina.

Šventasis Narcizas / Saint-Narcisse

Čia vienas iš tų atvejų, kai tenka daug spjaudytis dėl to, kad iš anksto nuodugniai neištyrinėji tau brukamo produkto. Nors didžiąją dalį kaltės turi prisiimti festivalio organizatoriai sugebėję šį filmą įtrukti į „Meistrų“ programą. Už ką taip? Ką Bruce La Bruce’as yra meistriško sukūręs? Mano žiniomis – nieko. Net abejoju, kad ateityje ką sukurs. „Šv. Narcizas“ yra geriausias to beviltiškumo pavyzdys – tokio nesusipratimo, neapsisprendimo dėl žanro, nejuokingo kvailumo ir juokingo misticizmo jau seniai neteko matyti ir dar su tokia pretenzija į kažką.

Aš esu Greta / I Am Greta

Neslėpsiu, tai buvo vienas laukiamesnių filmų – aplinkosauginių temų visur kur niekada nebus per daug, o Greta Thunberg apie tai kalba garsiai ir jos klauso galingiausi planetos žmonės. Visgi filmas apie ją nuvylė ir net sakyčiau kelia priešingą efektą, negu turėtų. Tą pusantros valandos matome tik Gretos keliones po pasaulį, susitikinėjimus su galingiausiais, pasisakymus per klimato apsaugai skirtus svarbiausius renginius, žygiavimus gatvėmis su skambiais lozungais. Pagirtinas jauno žmogaus aktyvizmas, drąsūs, emocingi pareiškimai, tačiau tai, ką rodo šis filmas, atskleidžia ir Gretos ribotumą, paviršutiniškumą – jos kalbos turi stiprų emocinį užtaisą, bet stokoja konkretumo. Iš tribūnų ji tik smerkia, kaltina politikus, kad nieko nedaro, bet ji irgi nepasiūlo, ką daryti. Filmas visiškai neatskleidžia Gretos pasiekimų, reikšmingumo, nuveiktų darbų – atrodo, kad tokių ir nėra (gal tikrai nėra?). Ji čia tampa dar viena politike, kalbėtoja, kuri ne darbais tėvynę-Žemę myli. Stokoja filmas ir įvado, pirmųjų Gretos aktyvizmo žingsnių. Vienok, gerai, kad yra ir lietuviškai dubliuota versija – galbūt filmas įkvėps jaunesnį žiūrovą.

Tapytoja ir vagis / The Painter and the Thief 

Daug pernai linksniuotas filmas apie dailininkę Barbora Kysilkova ir jos paveikslus iš galerijos pavogusį nusikaltėlį. Reikia sutikti su filmui lipinama etikete – „sunku patikėti, kad tai dokumentika“, nes žiūri ir tų dviejų, priešingų stovyklų atstovų santykių vystymasis tikrai stebina. Bent, kad vyksta gyvenime, o ne išgalvotuose siužetuose. Tikėtina, kad filmo kūrėjai kiek spalvas patirštino, akcentus sudėliojo jiems reikiama linkme, bet vis tiek ši nusikaltimo ir bausmės, atgailos ir atleidimo versija tikrai rekomenduojama pamatyti.

Tai, kas liko / Residue

Matytas dar pernai. Tai, kas liko – kad tai viena iš tų kasmet daug pasirodančių amerikietiškųjų indie dramų, nei stebuklinga, nei prasta, be jokio ypatingumo ir aktualumo lietuviškam žiūrovui.

XX amžius / The Twentieth Century

Irgi matytas pernai ir įtrauktas į geriausiųjų sąrašą, tad tiesiog perkeliu įspūdį:  Nesu tikras, ar šį filmą galima vadinti geriausiu, bet jis tikrai nėra įprastas ir todėl, matyt, ilgiau lieka smegenyse. Tai toks kičinis kerginys iš „Metropolis“ laikus menančių dekoracijų, Monty Python’ų skečinio siurrealizmo ir kažkokios nacistinės distopijos, vykstančios Kanadoje. Kūrėjai kiek visą filmą blaškosi tarp juodo humoro ir perspausto absurdo, o tai sukuria žiūrovui reagavimo neapsisprendimo jausmą. Yra čia ir daugiau, ką prikišti, bet tai kitoks kinas, todėl jį tikrai verta pabandyti.

J.M. – žiūrėjo ir įspūdžiais pasidalino Jurga Mandrijauskaitė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.