KINO PAVASARIS 2022

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021), rež. Laura Wandel

Kasdienė situacija: pirmosios dienos pirmokei mokykloje, kurioje viskas nauja, nepažįstama, bet yra viena paguoda – čia mokosi ir vyresnis brolis, kietasis šeimos čempionas, kuris, pasirodo, mokykloje yra pagrindinis bendraamžių pajuokos ir patyčių objektas, tapsiantis ne ramsčiu, bet kliuviniu …
Tokią tad visiems pažįstamą patyčių tarp vaikų temą gvildena „Žaidimų aikštelė”. Tik valanda ir dešimt minučių, bet ir tiek buvo per daug šio žiauraus, žiauriai nejaukaus, bet būtino filmo. Žiaurumą miniu turėdamas omenyje filmo paveikumą, slogumą, tą bejėgystės jausmą, tas ašaras, kurios krinta bežiūrint į vaikų „žaidimus” mokyklos koridoriuose ir kieme. Tie žaidimai – savotiškas kasdienis karas už būtį, kurio taisyklė gan paprasta – „arba tu su visais engi silpnesnįjį, arba tuo silpnesniuoju būni pats”. Toks užburtas ratas, iš kurio nežinia kaip ištrūkti. Toks pluoštas klausimų, į kuriuos filmas neduoda atsakymų. Tokia aibė susijusių prisiminimų iš savo mokyklos (nemanau, kad atsiras bent vienas be panašių potyrių) ir milžiniška baimė, kad tai gali patirti tavo vaikai.

„Žaidimų aikštelė” – debiutinis ilgametražinis belgės Laura’os Wandel filmas, kurį būtinai reikia rodyti visiems tėvams, mokytojams ir, ypač, mokiniams. Kol kas tai stipriausia, ką teko matyti šiemet. Ir ne tik dėl tematikos, – čia viskas tobula: kameros darbas, jaunųjų aktorių darbas, istorijos perteikimas, pasakojimo ritmas, akcentai ir po visko ilgam liekantis jausmas gerklėje. /tekstas O.R./


APGIRTĘ PAUKŠČIAI / Drunken Birds / Les oiseaux ivres (2021), rež.  Ivan Grbovic

Kanados kaimo gyvenimo ramybė, Meksikos kartelio smurtas, imigrantų darbininkų gyvenimas, romantiška linija – serbų režisierius Grbovičius viską nuostabiai supina į vieną, šuoliuodamas laike ir vaizduotės miražuose. Istorija suskaidyta į prisiminimų labirintą, kuriame žiūrovas beveik pasiklysta. Šį noir ir magiškojo realizmo atmosferos prisodrintą kino šedevrą tikrai verta žiūrėti kino teatre. Šiek tiek melodramatiškas siužetas su femme fatale tropu puošiamas maloniais akiai filmo vaizdais – Kanados kaimo saulėlydžių panoramomis ir ryto žaros atspindžiais miesto dangoraižiuose. Šis poetiškas, vizualus filmas patiks Carloso Reygadaso filmų gerbėjams, nes stilistika šių režisierių tikrai labai artima. Muzikos takelis taip pat ne paskutinėje vietoje.

BALKONINIS FILMAS / The Balcony Movie / Film balkonowy (2021), rež. Paweł Łoziński

Paweło Łozińskio dokumentinis „Balkoninis filmas“ – vienas linksmesnių ir stipresnių šio festivalio filmų. Režisieriaus idėja kalbinti ir filmuoti praeivius iš savo balkono – genialiai paprasta. Klausimai ir pokalbių temos varijuoja nuo „kas naujo?”, „kuo užsiimate gyvenime?”, „kur skubate?” iki išsirutuliojusių pokalbių apie gyvenimo prasmę, meilę, praradimus, kaltę, gyvenimiškus suvokimus, prisiminimus ir pan.
Filmo herojai: kaimynai, visiškai nepažįstami žmonės – drąsesni, kuklesni, seni ir jauni, bomžai ir ambasados darbuotojai, vaikai ir net šunys. Ši pokalbių mozaika, iš kurios dėliojamas filmas, yra tarsi pasaulio atspindys, kuriame vieni tuo pačiu metu gedi mirusiųjų, kiti laukia greit gimstančių, vieni švenčia gyvenimą, kiti liūdi dėl gyvenimiškų nusivylimų, praradimų. Pasirodo, kad visą šią kaitą galima užfiksuoti ant lopinėlio šaligatvio „po balkonu”.

ALEFAS / Aleph (2021), rež. Iva Radivojevic

Belgrade gimusios, Niujorke gyvenančios šiuolaikinio meno kūrėjos Ivos Radivojević filmas „Alefas“ kviečia žiūrovą į kelionę per penkis žemynus ir dešimt šalių. Buenos Airės, Sacharos dykuma, Niujorkas, ortodoksų vienuolynas Graikijoje, poliarinė stotis Grenlandijoje, Katmandu, Pietų Afrika, kosmoso platybės – šiame filme į vieną susijungia naratyvinis, dokumentinis ir eksperimentinis kinas. Įkvėptas argentiniečių rašytojo Jorge Luiso Borgeso to paties pavadinimo novelės, vaidybinio kino ir dokumentikos praktikas naudojantis „Alefas“ stebi ir fiksuoja ryšius tarp žmonių laike ir erdvėje. Laisvų asociacijų pagrindu sukurtas „Alefas“ sklendžia mūsų sąmonėje tarsi sapnas, meditacija. Gražus, hipnotizuojantis filmas, tikrai tinkamas žiūrėti kino teatre, bet kaip ir sapnas – labai greit išsisklaidantis ir pamirštamas.

JOS VARDAS PRANCŪZIJA / France (2021), rež. Bruno Dumont

Labai prancūziškas filmas apie garsią žurnalistę Frans de Mior, kuriančią reportažus iš „karštų” karo zonų, o studijoje kalbinančią garsiausius politikus. Ne, tai toli gražu ne mūsų kietoji Rita Miliūtė, tai labiau panašu į gražuolę instagraminę žvaigždę, siekiančią populiarumo bet kokia kaina, ir emociškai priklausomą nuo prodiuserių „paturbinimo”, socialinių tinklų „patiktukų” bei reitingų. Žurnalistė karo zonoje režisuoja kuo karštesnes scenas, modeliuoja net filmuojamų kareivių kūno padėtį, žvilgsnius, kad viskas atrodytų kuo dramatiškiau, o pati visada išlieka pirmame plane. Frans jaučiasi labai kieta ir „ant bangos”, kol vieną dieną automobiliu partrenkia motociklininką, kuris neva priverčia permąstyti gyvenimą, padaryti pertrauką karjeroje ir pan.
Filmas galėjo būti pusė velnio, jei būtų išvengta tam tikrų situacijų sutirštinimo, jei nebūtų taip viskas subanalinta, jei pagrindinė herojė iš tiesų būtų kažko pasimokiusi ir pasikeitusi, nes tas melancholiškas jos gyvenimo periodas jau davė mažą viltį, kad nuo dabar filmas pradės gerėti. Bet deja. Dar pridėsiu, kad filmas ir gerokai ištęstas.
Na, bet stebėti ekrane žaviąją aktorę Léa Seydoux su ryškiomis raudonomis lūpomis, trumpais sijonais – kai kam gali būti visai smagu. Tad jei kas norit pramoginio prancūziško kino, su nemažai satyros ir pasišaipymo iš TV žvaigždžių gyvenimo – galit bandyt.

TARP UPIŲ / Întregalde (2021),  rež. Radu Muntean

„Tarp upių” galima būtų uždėti Rumunijos kino Naujosios bangos etiketę, bet jis sunkiai tempia iki „Baigiamųjų egzaminų”, „Sieranevada” ar „Pono Lazaresku mirtis“ lygio. Filmas pasakoja trijų savanorių kelionę džipu – jie veža humanitarinę pagalbą į atokius Rumunijos kaimelius. Beieškant kelio trijulė ant kelio sutinka senuką, kuris savaip pakoreguoja maršrutą… Socialinė drama, vienu momentu įgaunanti tobulų siaubo filmo perspektyvų, viskas įtikinamai suvaidinta, gyvi dialogai, dokumentinė filmavimo stilistika – visuma leidžia žiūrovui atitrūkti nuo didmiestyje įprastais lūkesčiais veikiančių taisyklių, praeivių, galimybių ir perkelia į kaimą, kuriame viskas kitaip, kuriame miestiečiams šoką kelia ten egzistuojanti kasdienybė. Tikiu, kad panašių potyrių galima pasisemti ir Lietuvos vienkiemiuose, iki kurių gal dar ir internetas nenutiestas, nes… niekam jo ten nereikia. Bet čia jau postseansiniai išvedžiojimai, bandant kiek daugiau priskaldyti iš vienos malkos. Reziumuojant įspūdžius – „Tarp upių” žiūrėtinas, tačiau stokoja ryškesnės konflikto linijos, lieka neaiški visumos nešama žinutė, ilgokai trunka, kol įsibėgėja. /tekstas O.R./

ANETĖ / Annette (2021), rež. Leos Carax

Be abejonės, šis filmas-miuziklas bus vienas didžiausių festivalio favoritų. Puiki festivalio organizatorių idėja jį rodyti LNOBT, nes filme daug muzikos. „Anetės” du pagrindiniai herojai – šiandieninio Los Andželo žvaigždžių pora. Jis (Adamas Driveris) – aštrų humoro jausmą turintis stand-up komikas, ji (Marion Cotillard) – visame pasaulyje garbinama operos solistė. Prožektorių šviesoje jiedu atrodo tobula pora: sveiki, laimingi ir švytintys, tačiau gimus dukrelei Anetei, poros santykiai pasikeičia. Įdomus kūrėjų sprendimas filme vaiko vaidmeniui naudoti lėlę. Tai tarsi metafora, kuri išryškina tėvų požiūrį į vaiką, kad jie juo naudojasi kaip marionete. Filme nagrinėjamos tokios temos kaip pavydas, smurtas, vaiko išnaudojimas savanaudiškiems tikslams. Muziką kūrė amerikiečių grupė „Sparks”, tad filmo muzikinis takelis šiame filme užima tikrai ne paskutinę vietą.

SAULĖLYDIS / Sundown (2021), rež. Michel Franco 

Michelio Franco filme „Saulėlydis“ Timas Rothas ir Charlotte Gainsbourg vaidina turtingų britų poilsiautojų šeimą, Eli ir Neilą Benetus. Netikėtai šeimoje atsitikus nelaimei, Eli su vaikais išskrenda namo, o Neilas dingus jo pasui atostogas tęsia vienas, vis labiau ir labiau paslaptingai atsiribodamas nuo savo artimųjų ir jau nebe prabangiuose apartamentuose su privačiais baseinais, o nutriušusiame hostelyje, gerdamas alų pigiose vietinių paplūdimio užeigėlėse. Filmas savo atmosfera tikrai labai primena Alberto Camus kūrinį „Svetimas”, kuriame stebime pagrindinio herojaus abejingumą supančiam pasauliui ir apsisprendimą nebemeluoti sau ir kitiems, nebesivadovauti kitų primestomis taisyklėmis. Filmo istorija kaip ir Neilo portretas skleidžiasi po truputį ir tik pačiame finale žiūrovai sužino tikrąsias jo keisto elgesio priežastis. Tam tikra prasme „Saulėlydis“, kaip ir ankstesnis šio režisieriaus filmas „Nauja tvarka”, vaizduoja turto ir privilegijų poveikį santykiams ir psichikai. Filme netrūksta įtampos, nerimo, intrigos, tačiau kartu šis filmas turi ir kitą liniją, vaizduojančią žmogaus, nusprendusio išsivaduoti nuo visų privilegijų, pareigų, norinčio pagyventi tokį gyvenimą, kurio jis, akivaizdu, iki šiol neturėjo galimybės patirti dėl savo įsipareigojimų. Neilas eina pakrante ramiai šypsodamasis, nusvirusiais pečiais, vilkdamas šlepetes – tuščiaviduris žmogus, kuris netrokšta nieko daugiau, kaip būti paliktas vienas su savo niekuo.

BLOGIAUSIAS ŽMOGUS PASAULYJE / The Worst Person in the World / Verdens verste menneske (2021), rež. Joachim Trier

Tai greičiausiai bus žiūroviškiausias festivalio filmas ir labiau įvertintas moteriškosios auditorijos, nes vaizduoja simpatiškos šiuolaikinės trisdešimtmetės Julijos gyvenimiškų pasirinkimų gausą ir pasimetimą juose. Filmo kūrėjai ieško atsakymų į klausimus: kas tokiame amžiuje jau yra prarasta ir iššvaistyta, o kas dar tik prasideda? Be abejonės, filmo puošmena yra aktorė Renate Reinsve ir jos dėka kuriamas ryškus, įdomus jaunos merginos Julijos, kamuojamos vidinio egzistencinio chaoso, portretas. Aktorė už šį vaidmenį jau apdovanota Kanų festivalyje. Tikra tiesa, kad su pagrindine veikėja susitapatins bemaž visi Y kartos žiūrovai, nes ekrane nagrinėjamos temos nuo savirealizacijos svarbos iki santykių, šeimos kūrimo, vakarėlių su psichotropikais išbandymus ir pan.
Filmo žanrą būtų galima vadinti romantiška drama, bet bijantiems lėkštumo, banalumo, galiu patikint, kad kūrėjai puikiai išlaviruoja tarp vieno ir kito. Anaiptol, tai – filmas, kuris iš tų mergaitiškų svajų, jaunatviško blaškymosi išauga į kažką brandaus ir žavingo.

GERASIS BOSAS / The Good Boss El Buen Patrón (2021), rež. Fernando León de Aranoa

Intelektuali komedija, nestokojanti juodojo humoro apie charizmatiškąjį fabriko savininką Blanką (Javieras Bardemas), kuris trokšta pelnyti ir geriausią vietinio verslo apdovanojimą. Tad viskas turi būti tobula!
Filme linksmai vaizduojama, kaip vadovų viešai deklaruojamos vertybės, įmonės principai prasilenkia su tikrove; kaip aukštas pareigas užimantys žmonės naudojasi savo padėtimi, pažintimis, kad išsuktų iš nemalonumų „savo” žmones, kad užglaistytų savo nusižengimus; kaip vadovui tenka laviruoti tarp protestuojančio atleisto kerštingo darbuotojo, santykių su draugu, kuris įmonėje nuolat paveda visus savo rezultatais, suvedžiotos stažuotojos ir žmonos, bei dar daug ko. Tad jei norit kažko nuotaikingo, šis filmas tikrai privers ne kartą nusišypsoti.

LIKIMAS IR FANTAZIJOS / Wheel of Fortune and Fantasy / Guzen to Sozo (2021), rež. Ryûsuke Hamaguchi

Režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi, to paties japono, kuris pagal H. Murakamio apsakymą sukūrė mano praėjusių metų geriausią filmą „Drive my Car”, pretenduojantį į visus pagrindinius Oskarus, darbas. „Likimas ir fantazijos” atmosferiškai panašus į „Drive my Car”, bet visgi pasirodė kiek silpnesnis. Hamaguchi stiprybė yra dialogai, o jų klausyti nėra būtinas didysis ekranas kino teatre. O štai namų kino platformoje pažiūrėti tris, gana kameriniam formate, intymioje atmosferoje nufilmuotas istorijas, pasakojančias apie santykius, išdavystes, galimus ir neįvykusius gyvenimo scenarijus, sutapimus, fantazijas, aistras ir likimą – visai rekomenduoju.

„SPARKS“ BROLIAI / The Sparks Brothers (2021), rež. Edgar Wright

Kodėl jų klavišininkas su Hitlerio ūsais? Jie – iš kito pasaulio. Kažkokia anomalija. Geriausia britiška grupė iš Amerikos. Visiška mįslė. Jie skamba kaip Sparks. Jie padarė įtaką visiems, nors tuo pačiu patys lieka nepelnytai neįvertinti. Jie – „broliai Sparks”, nekenčiantys būti taip vadinami. Tokių ir panašių epitetų susilaukia grupė „Sparks”, kurios „When Do I Get To Sing ‘My Way'” ar „Now That I Own The BBC” (kad ir Radioshow „Man dabar priklauso LNK” amplua) greičiausiai yra įėję į ne vieno ausis. Būtent Sparks muziką jau girdėjo ir matę Kino pavasario filmą „Annette”. Iš asmeninės patirties galiu paantrinti, jog man Sparks visad buvo muzikos scenos Monty Python, kurių taip ir nepavykdavo iki galo pažinti, nes sulig kiekvienu albumu jie nuskrosdavo kažkur į visai kitą kosmosą – kažkada buvau įsitikinęs, kad pasaulyje esti ne viena grupė pavadinimu Sparks. Viena groja popsą, kita kažkokį gloom roką, trečia specializuojasi elektroninėse operose ir t.t.
Edgar’o Wright’o (!) režisuotas dokumentinis filmas „The Sparks Brothers” puikiai sudėlioja visus taškus, nutraukia širmą nuo 25 (!) albumų ir 500 (!) dainų kūrėjų, brolių Russello ir Rono Mael’ų, gyvenimo. Su šiek tiek išprotėjusių fanų ir žinomų muzikos pasaulio veikėjų palyda siužetas chronologiškai dėsto įvykius nuo Sparks pradžios dar septintajame dešimtmetyje iki šių dienų minėtosios filmo „Annette” idėjos (beje, broliai yra ir šio filmo scenaristai ir patys jame pasirodo). Minėti muzikos skaičiai ir turininga istorija tikrai yra verta pustrečios valandos bet kokiam melomanui ir ne tik. Gegužės mėnesį grupė turėtų pasirodyti Vilniuje – tai šis filmas gali būti nuostabi įžanga į jau kiek pažįstamą ar visai naują muzikinį nuotykį. /tekstas O.R./

TYLI ŽEMĖ / Silent Land / Cicha Ziemia (2021), rež. Agnieszka Woszczynska

Lenkų režisierės ir scenaristės Agnieszka’os Woszczynska’os debiutinis ilgametražis imasi pastaruoju metu gan išpopuliarėjusios temos – poros ar šeimos santykių išbandymas atostogų metu (prie tokių galima priskirti „Sundown”, „Bergman Island”, serialą „The White Lotus”). Sakoma, kad atostogų kelionės yra geriausias porų santykių egzaminas – į tokį papuola ir šio filmo porelė, Italijos saloje išsinuomavę vilą. Saulė, puikus oras, skanus maistas, jūra ir šiokie tokie buitiniai nesklandumai užveda gan slogią liniją, kuri ne tik sugadina idilę, bet ir pasėja blogio sėklą… Nuostabi konflikto užuomazga, originalus sumanymas, atvirą klausimą paliekanti filmo pabaiga ir visai nekliūnanti režisūra visgi neatsilaiko prieš kiek neįtikinamą aktorystę (ypač Dobromiro Dymeckio vaidinamo personažo) ir per greitą kulminaciją, kuriai dar stigo psichologinio pagrindo. Vienok, visai tinkamas filmas poroms, besiruošiančioms artėjančios vasaros išvykoms. /tekstas O.R./

fb-share-icon

2 komentarai apie “KINO PAVASARIS 2022

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.