Kino pavasaris’08 į Skalviją: „Kolekcionierė” ir „Brėkštant”.

Keliu į viršų ir redaguoju dar „Kino pavasario” metu sumestą temą, nes nuo šio penktadienio, visą gegužę „Skalvija” rodys, mano nuomone, būtiną pasižiūrėti Kristinos Buožytės filmą „Kolekcionierė”. Faktas lieka faktu – rodys ir kino manifestatorių „Brėkštant”. Dėl pastarojo spręskit patys…

Kolekcionierė. Rež. Kristina Buožytė

Nors ir turėjau galimybę šį filmą kompiuteryje prasukinėti man tinkamu greičiu, rankos neleido – peržiūrėjau visą nuo A iki Z, dėl ko vėliau teko vėluoti į kino ekranuose rodomus KP filmus. Tai jau rimta, ar ne?

Visų pirma stebina (deja, Lietuvoje tai vis dar stebina) kino kiniškumas! Tiek vaidyba (gerai, pagrindinė herojė gal ir persūdo su teatrališku/seriališku šaltumu, bet Marius Jampolskis 9 scenose iš 10 kala į klyną kone visiems dabartinio mūsų kino profesionalams), tiek muzika, operatoriaus darbas, montažas, scenarijus ir net bendra atmosfera yra aukščiausiame lygyje. Kaip lietuviškas filmas (žinau, mane ši frazė irgi žlugdo) „Kolekcionierė” papuola į privalomų pamatyti filmų sarašą, gi iki Europietiško ISO standarto trūksta tiesiog pašlifavimo (išryškinti pagrindinę mintį, nes jeigu ne filmo aprašymas, nesu tikras ar įtarčiau, kad filmas apie tai, kaip moteris bando užfilmuoti emocijas, jog jomis vėliau pasinaudotų – filme juk ji faktiškai tuo nesinaudoja!), patirties (garso režisierius faktiškai subliauna viską, ką gero padarė kiti – negali visi, visur kalbėti taip, lyg būtų toje pačioje patalpoje, identišku atstumu – jausmas, kad klausais balsų įrašytų „Lietuvos radijo” budelėje neapleidžia viso filmo metu bei gerokai erzina) ir kai kurių įgimtų lietuviškų silpnybių (pvz., vaidybos). Bet ir vėl… Duok Dieve, tokio lietuviško kino – mielai žiūrėsiu.

Brėkštant. Rež. Ignas Miškinis, Donatas Vaišnoras, Marius Kunigėnas, Mantas Verbiejus

Keturių „Kino manifesto” (kabutės čia vargiai ne vietoje) autorių bandymas padaryti tematiškai vientisą lipdinį apie meilę/ santykius, sugula į 45 minutes ir 4 skirtingas istorijas. Istorijos, režisūrinis matymas, aišku, skiriasi, bet galutinis rezultatas – ne. Ant pirštų galim skaičiuoti iškilesnius Lietuvos režisierius, ką jau bekalbėt apie režisierius-scenarijaus autorius, kuriais ir bandė tapti „Brėkštant” sumanytojai.

Ignas Miškinis (istorija „Inga”) sugeba net iki dešimties minučių ištempti epizodą, kuriame nuo dviejų veikėjų prabudimo iki išsiskyrimo yra maždaug trys dešimtys žodžių (iš kurių gal tik pusė vieno kitam) ir devynios minutės tuščiažodžiavimo kamerai besidairant po tuščius loftinius plotus. Moralas maksimum – vyras po vienos nakties nuotykio, moterim nori atsikratyti labiau negu moteris vyru. Žinoma, galima sakyti, kad tai filmas apie gilesnius dalykus: psichologiją, jausmus, etc., bet… Ar pajutot ką, kas nors?

Donato Vaišnoro meilės jausmas „Žaliose akyse” apsiriboja „klaida” – permiegojau su kita, bet joje vis tiek mačiau tave. Blogiausia, kad tai buvo galima suvesti į diskusiją bare ir akistata su minima „klaida”, bet ne… Daugybė pasivaikšiojimų, pasivažinėjimų. Na, taip, žinoma, čia juk ne veiksmo filmas, bet istorija apie gilesnius dalykus: psichologiją, jausmus, etc. Tik ar ką sujaudino?

Mariaus Kunigėno „Bent niekada” bent atrodo vizualiai patraukliai. Ir dinamikos šioje per „Skype” vykstančioje istorijoje yra, ir montažinėje kažkas smagiai pakarpė, ir remėją „L’Oreal” puikiai integravo. „Bent niekada” yra vienas iš dviejų „Brėkštant” elementų, kuriam duotos dešimt minučių – pats tas. Kai kadrai baigėsi, bent jau galėjau patikėti, kad tai nors kažkam buvo tikra, o ne tiesiog padaryta laikantis susitarimo, kad reikia kažką padaryti.

Mantas Verbiejus („Tik tu ir aš”) iš šių keturių padirbėjo daugiausiai – rezultatas akivaizdus. Istorija apie du nusikaltelius (vyrą ir moterį), kurie jausdami, kad slėpynės ant stogo nuo spec. pajėgų jiems gali liūdnai baigtis, emocijų įkarštyje smarkiai paatvirauja. Gal net kiek ir per daug – tokiu momentu juk nesukontroliuosi. Teksto gausiai ir bent pusė jo vargiai būtų pasakyta taip, kaip buvo pasakyta, bet minčių eiga aiški. Problema tik viena – užsimerkęs galėjai matyti, kaip du aktoriai teatro scenoje pirmą kartą paėmę tekstus repetuoja naują vaidmenį. Sunku buvo patikėti, kad konfliktas ir emocijos tikros. Ne „Kino manifestas”, žinoma, bet…

Reziumuojant – peržiūrėti „Brėkšant” įmanoma, bet tikrai nebūtina. Toks jausmas, kad pasakyti apsibrėžta tema režisieriai nelabai turėjo ką, bet… Buvo susitarę pasakyti, tai ir pasakė. Kartais galvoju pasisiūlyti… Gal kam reikia pagalbos su scenarijaus rašymu?

_ _ _

Šiemet tik viena akim pavyko pamatyti „Nerutina” (deja, vertinti stilių, kuris eksplotuojamas kiekviename „Pravda 1 minutė” festivalyje, nesusipažinus su turiniu, būtų neobjektyvu) ir visiškai nepavyko jau greitai reguliariajame repertuare startuosiančio „Kai aš buvau partizanas”. Apie visus kitus – nors po žodį.

Tikrovės pinklėse (In the trap of reality) [traileris-interviu
rež. Justinas Lingys

Tikrovės pinklėse kritikai pasiduoda tik vienu aspektu – aktualumo. Na, gal dar tradiciškai vaidybos. Istorija apie tai, kaip „Po septynerių metų laimės paieškų iš užsienio į senelio namus sugrįžta anūkė” kupina LTV2 dvasios, spektaklių žiūrėjimo per televiziją jausmo, pagoniškų užuominų ir sugrįžimo į ten, iš kur nuolatos bėgame – į save. Negali „Tikrovės pinklių” režisieriui prikišti kitiems būdingų ambicijų padaryti ambicingą, kitokį, gerą kiną, kuris vis tiek duoda tradicišką rezultatą. „Tikrovės pinklių” istorija vyksta dabar, bet atrodo, jog vyko prieš gerus du-tris dešimtmečius – taip viskas matyta. Net ir kalbama apie problemas, kurios žmogų užpuola šiomis dienomis, tik, kad… Kalba, kuria šiuo metu nekalbama, tad tuo pačiu sunkiai priimtina, suprantama.

Ispanų suaugusiems (Spanish for Adults)
rež. Tomas Tamošaitis

Kadangi kai kas žadėjo į atsiliepimus apie šį filmą žiūrėti pro padidinamąjį stiklą, prisipažinsiu – žiūrėjau prabėgomis. Matyt, kad neužkabino problematika, pagrindinis veikėjas aplink kurį sukosi istorija. Viena yra kai žiūri savaime vertingus daiktus apie muzikantus, fotografus, visai kas kita – gal tik keliems žmonėms įdomias istorijas. Pavyzdžiui šiais metais KP rodytas „Vienuolynas”, nors ir prie antrųjų, tiesiog spinduliavo į žiūrovus, o „Ispanų suagusiems” dėmesį bandė pritraukti artistiškąja ispanų kalbos dėstytoją – na ką man daryti, jeigu jos problemos/ svajonės man yra neįdomios? Bendrai su ispanų kalbos dėstytojom turiu savų sąskaitų… Kita vertus, dar filmo pradžioje tyliai ištariau – gaila, kad tai toks nelietuviškas dokumentinis filmas… Gaila, nes jis iš tiesų geras, tik, kad to lietuviškumo jame mažai – veiksmas vyksta ‘ten’, vaidina ne lietuviai – na, nėra lietuviškumo jausmo. O juk be tų meniškų/artistiškų intarpų, kurios aš turėdamas progą mielai prasukinėjau buvo ir kita istorijos dalis – ispanų kalbos pamokos, kurių esmė tikrai ne ispanų kalba, bet jose išgirstos istorijos – tai, ką apie Europą galvoja emigrantai. Tomas Tomošaitis – tai jis ten irgi gyvena, kaip emigrantas ar jis specialiai važiavo dėl filmo? Žinoma, lengviausia/ geriausia rodyti tai, kuo pats gyveni – jeigu tai rūpi tau, rūpės ir dar kažkam.

Perlas. Rež. Laimantas Kairys

Filmo premjera įvyko dar kelios savaitės prieš „Kino pavasarį” ir aš, prigautas (taip, velniškai kinomaniško) fakto, kad muziką kūrė Kipras Mašanauskas (atleiskit, turiu silpnybę…) bei matydamas gan įdomų scenarijinį užmojį (Senukas Perlas Timberas randa sūnaus Gerhardo paliktą reklaminį diską apie firmą, siūlančią nereikalingų senukų numarinimo paslaugas. Perlas tai supranta kaip tiesioginę užuominą ir įsiutęs pats priverčia sūnų pasirašyti tėvo numarinimo sutartį.) graužiausi dėl to, kad negalėjau papulti į filmo premjerą. Dabar gi atrodo, kad šias 25 trumpametražio filmo minutes galima iškeisti į geresnius dalykus – pavyzdžiui puodelį kavos/arbatos tarp KP seansų.

Nors žiūrint į scenarijų atrodo, kad gauni mistinę dramą, „Perlas” neišlipa iš lietuviškų serialų buities ir to „Pagauk kampą” juokinimo, kurį gali įtarti pamatęs aktorių saraše Audrių Bružą. Labai pigus „TV SHOP” šaržavimas, kuris tiktų humoristinei laidai, visiškai netinka „Perlui” – šypseną spaudžia, bet ne laiku ir ne vietoj. Scenų filmavimas pilnu ūgiu (ala žurnalo „Žmonės” vakarėlių foto stiliumi), o ne koncentruojantis į tai, kas scenoje svarbiausia, užmiršimas, kas yra diafragma ir dėl to visu ryškumu švytinčios baltos rozetės filosofuojančio herojaus fone – atrodo, kad arba mūsų kūrėjai nėra matę, kaip daromas kinas, arba planuoja mažą revoliucija ir planuoja apspjauti kolegas užsienyje savo darbo „žalumu”. Scenarijus, beje, irgi ne be trūkumų (į kai kuriuos dalykus tiesiog nesigilinama), o bendras jausmas kiek primena jau dešimtmetį atšventusį David Fincher „Žaidimą”.

fb-share-icon

23 komentarai apie “Kino pavasaris’08 į Skalviją: „Kolekcionierė” ir „Brėkštant”.

  1. Reikėtų dar įvertinti, jog KOLEKCIONIERĖ – tik Kristinos Buožytės MAGISTRINIS darbas. Gal „gimsta” talentas ir ant mūsų žemės? Ir dar reiktų vertinti, kad video kameromis filmuota į DVD formatui. O kaip atrodytų Gabija Ruškuvienė kino juostoje, jei čia tie veido stambaus plano išlaikymai gan įspūdingi…

  2. Nesuprantu ko čia varot ant to „Perlo”. Man filmas labai patiko. Nei ten scenarijuje klaidų kokių, nei ką. Ir aktoriai puikūs. Ir dėl „Perlo” vaizdelio nesąmonių prirašyta. Taip vaizdas statiškas, bet gal jis toks specialiai? Gal tuo norėta kažką pasakyti. O ir diafragma čia prie ko? Kas ten su ja negerai? Ar ji reguliuoja rozečių šviesumą? Toks įspūdis, kad autorius arba visai bukas arba su kažkokiu tikslu siekia sumenkinti. Man „Perlas” labai puikus, tik viena problemą jame matau – neįdėmiai klausant nelabai supranti kas ten per sutartis, kurią skaito vaikas. Gerai, kad kaimynai paaiškino. Dar gaila, kad neišnaudojo tų gražių pakabintų šaukštų.
    „Kolekcionierė” irgi patiko. Gal kažkiek per grubūs perėjimai tarp scenų, bet jie labai netrukdė. Išskyrus sceną su tėvu, operatoriaus darbas superinis. Labai puikiai pateisintas video vaizdas (čia ir režisierės nuopelnas). Aktorių vaidyba nuostabi. Nežinau kokiu būdu jie sugebėjo pateisinti kai kuriuos poelgių nelogiškumus, bet galiausiai įtikino. Dėl garso nemanau, kad čia garsisto kaltė. Greičiausiai už prastą garsą reikia dėkoti cocacolai, kurioje stengiuosi dėl prasto garso filmų nebežiūrėti. Geriau jau į akropolį. Didžiausia „kolekcionierės problema yra dramaturgija, kartais pavargdavau nuo besitesiančios „virvės”, bet žinant kas režisierės pedagogai, kito tikėtis nelabai ir galima.
    Tai tiek.
    Reziumuojant „Perlas” 7/10
    „Kolekcionierė” 7,5/10
    P.S. Sąmoningai nevertinau autorių pasirinktų temų.

  3. liulia, jeigu įdėmiai skaitei, turėjai pastebėti, kad vos sužinojęs apie perlą, tikėjausi iš jo kažko gero. taigi, tas „tikslas sumenkinti” lyg ir atkrenta (nebent tai geras sudirbimo scenarijus). mokyklą, tame tarpe ir aukštąją, baigiau, tad nesinori ir su tuo bukumu sutikti..

    kalbant apie „perlo” scenarijų, tai klaidų tikrai yra. kad ir scena, kai tėvas jau piktas ateina pas sūnų ir pradeda bazarą dėl dvd. sūnus jam be jokio didelio nustebimo sako: a, tu dėl šito? čia gi netyčia tėve.. kažkas prie bažnyčios man jį įkišo.. iš reakcijos, dialogo neatrodo, kad kažkas netyčia, etc. kaip atvejui „kažkas įkišo”, akivaizdu, kad sūnus puikiai žinojo, kas yra tame DVD, o ne „įkišo”. turėjo būt matęs dvd, tik kaip tokiu atveju netyčia tas DVD atsirado lauknešėlyje tėvui? jau nekalbant apie pačią reakciją.. įsivaizduoju, kaip aš ir bet kas kitas sureaguotų, jeigu jo tėvas/motina dėl tokio dalyko atsibelstų prie jo durų slenksčio.. o gal pakalbam apie senį, kuris ilgai ir laimingai gyveno, bet štai ėmė ir pamatė ant sūnaus stalo (kur gi kitur būt tokiam dalykui?) „mirtinąją” sutartį? :)

    beje, štai tekstas, pagal kurį padarytas filmas: http://noveles.narod.ru/noveles/baisizinia.htm
    jį perskaičius nusivilti teko dar labiau. ČIA BUS SPOILERIS. gi kodėl aš minėjau fincherio žaidimą? maniau, kad ta neva tai krikščioniškos organizacijos sutartis – pakišta specialiai (aišku, kad jos autoriai – filas ir pilas :)). taip gautusi toks alia gražus žaidimas – sūnus galų gale išgelbėja tėvą, visi laimingi. o vėliau tėvas vis tiek užverčia kojas, taigi laimingas – užsakovas :) tobulu „the game” atveju, net ir dvd būtų pakištas by filas ir pilas, vėliau tėvas supyksta, sūnus apsimeta, kad nieko nežino, bet sutartį pasirašo, vėliau parodo, koks jis vis tik geras – neva išgelbėja tėvą. tėvas džiaugiasi, o vėliau suranda neva tikrąją priežastį, kuri buvo filo ir pilo plano dalis. taip, tai būtų „steal with pride” iš fincherio, bet bent kažkas būtų.. gi dabar – scenarijus-rėtis.

    kalbant apie diafragmas ir rozetes, tai.. manau, kad jeigu neturi puikių/ specialių dekoracijų, tai rodydamas kalbantį žmogų, tu nori parodyti būtent jį, atskleisti jo jausmus žodžių sakymo metu, žvilgsnį, o ne tai, kas stovi ant židinio, bei kiek tų jobanų rozečių yra namuose. kurios nei stilingos, nei ką. tai ar ne paprasčiau būtų susikoncentruoti į veidą (ar ką tuo metu berodytų), o foną blurinti? bet ką aš čia kalbu, juk tiek blogos vaidybos(kas yra gerai teatre ar šou laidoje, nėra gerai kine), tiek scenarijaus, tiek muzikos atvejais gali pasakyti tą patį – o gal taip yra specialiai? na, gal.. gal liulia pasakys, kodėl taip?

    Kolekcionierę žiūrėjau iš DVD ir su ausinėmis – jau koks buvo garsas, tokį be jokio aido ir išgirdau.

  4. Man kaip tik patiko, kad iki galo neaišku kas ten specialiai ar netyčia ką pakišo. Galima prisigalvot pagal savo sugedimo laipsnį.
    Dėl rozečių nežinau, jos man netrukdė. Dėl daugybės bendrų planų tai jie man patiko nes aktoriai kalbėjo ne tik veidu, bet ir kūno kalba. Kai sūnus stovėjo prieš Vaitkų buvo labai aiški jo būsena, Arba kaip Vaitkus ėjo palei sieną… tobula. Ir kur tą blogą vaidybą matei? Na gal pagalbiniai aktoriai kažkiek ir varė pro šalį, bet Kazlauskas, Vaitkus ir Bružas tikrai gerai. O muzika kuo bloga? Nuoširdžiai tamstos nesuprantu.
    P.S. Nors perskaičiusi apsakymą tikrai kitokį vaizdą pamačiau, bet čia jau autorių pasirinkimas. Aš niekada filmo nelyginu su literatūra pagal kurią jis padarytas.
    P.P.S. O apsakymas toks visai neblogas. Reikės daugiau pasidomėti autoriumi.

  5. Apie muziką nieko blogo nesakiau, tiesa, nieko gero pasakyti irgi negaliu – turint omeny istorijos mistiškumą, keistumą, fonu buvo galima ugdyti įtampą kiek daugiau negu tik operacinės scenoje.

    Apsakymas ir filmas – vienas ir tas pats. Tik pasižiūrėjus filmą buvo galima prisigalvoti IR kitokių versijų. Gi perskaičius viskas susidėlioja į vietas ir matai, kad tavo fantazijos sau, realybė – sau. Smagu, kad patiko apsakymas ir jo autorius. Šiuo klausimu daugiau ir nekomentuosiu – skonio reikalas, matyt.

    Dėl vaidybos.. Na, kadangi nesuprantu ar jūs tyčia provokuojat, ar iš tiesų sugebat kine mėgautis teatrišku ekspresyvumu, etc., tai irgi palikim apsisprendimui.

    Tas pats ir dėl planų.. Jeigu jums nekliūva net rozetės (kurių ten tuzinai!), tai kur jau klius dar kažkas.. Tas pats ir su scenomis. Reikia žiūrėti kiekvieną ir tada diskutuoti – reikėjo to ar ne? Nes, pavyzdžiui, kai Vaitkus eina palei sieną – ok. Bet tai vienas iš nedaugelio filmo ok.

    Įdomu, kokių reakcijų sulauksiu palikęs atsiliepimą apie „Brėkštant” keturologiją – na ten tai kiauras vaikų darželis.

  6. Tai, kad nebuvo jokio teatrališko ekspresyvumo… Na bet jau nesivelkim į beviltiškus ginčus. Dėl „Brėkštant” manau nepulsiu ginčytis, bet labai laukiu nuomonės apie „Ispanų suaugusiems”.

  7. O, Dieve, Bružas tikrai ne vaidino įmonės sekretorių, bet perdėm ryškiai ir stereotipiškai šaržavo savo herojų. Tai/taip tinka „Pagauk kampą”, „Dviračio šou”, bet toks akivaizdus juokinimas visiškai netinka filmui, kuris iš esmės yra rimtas.

    Sunku būt objektyviu „Ispanų..” atžvilgiu po to, kai šiandien pamačiau „Vienuolyną”. Atrodytų, kad nė velnio nesusiję filmai, bet.. Jų nereikšmingumas pasauliniame kontekste yra kone identiškas.

  8. „Brėkštant” tikrai prastas. Ir esminė jo problema – beprasmiškumas. Dar galima pavadinti kitų filmų ištraukomis. Nes tos istorijos be pradžios ir be pabaigos. Šiaip ištraukos ir tiek. Rozečių ir čia nepastebėjau :) nors neabejoju, kad buvo :)
    „Tikrovės pinklėse” nemačiau.
    „Ispanų suaugusiems” labai patiko. Tvirtai ir tvarkingai padarytas, be jokių išsidirbinėjimų. Temos klausimas yra tas dalykas apie kurį paskutiniu metu nutariau nediskutuoti, nes KP buvo pilna gerų filmų kurie man pasirodė nepriimtini vien tik dėl etinės, moralinės pozicijos (parodyk savižudybę ir man tas filmas bus blogas nepaisant kitų privalumų).

  9. nemačiau lietuviškų filmų KP, ir gaila, kad Miškinis nuvylė.. (bet gal pamačius viskas bus OK),

    nes Lengvai ir saldžiai bei Diringas kaip lietuviams, manau, buvo tikrai gan geri darbai.

  10. Pritariu recenzijai dėl „Ispanų suaugusiems”. Lygiai taip pat ir aš žiūrėjau šį filmą. Priežastis gal ir ta, jog autorius visai neturėjo rėmėjų ir negalėjo (gal būt) filmą „išdirbti”.

  11. Simai, o tau neatrodo, kad „Lengvai ir saldžiai” bei „Diringas” – kiek skirtingo svorio? Man, kaip žmogui iš reklamos verslo, „Diringas” buvo super-duper naivumo ir skystumo, paviršutiniškumo pavyzdys.

  12. man patiko ispanu suaugusiems..puiki animacija, puiki muzika.idomi situacija.keista, kad jus rasot, kad neidomu, kai zmogus nezinomas. man kaip tik idomu, kad eiline provincijos mokytoja gali buti idomi. rezisuriniu poziuriu tvirtas filmas.matosi, kad zmogus mokslus baige ne lietuvoje, zino, kas yra ritmas.. ne taip,kaip miskinio chebra.pauzes, kuriose niekas nevyksta.visiskas slamstas

  13. o jei jums veinuolynas neidomu, tai eikit ziuret bojaviku..nes daryt apie bitlus neidomu, o ne apie toki keista zmogu.buten cia dokumentikos virsune

  14. ne, kiprai, būtent, kad „vienuolynas” mane užkabino, o „ispanų suaugusiems” – ne. nors abu, kaip sutariam, yra apie iki filmo nereikšmingą žmogų/reiškinį. čia, žinoma, skonio reikalas, bet žiūrėdamas į senuką „vienuolyne”, mėgavausi jo istorijomis, pasakojimais, bendravimu, nors man į jį patį giliai nusispjaut – tiesiog įdomu, gi mokytoja.. ji lyg automatiškai reikalavo dėmesio sau – lyg jo jau būtų nusipelniusi, bet ne, ji tai ne bitlai. o jeigu sakai, kad žmogus mokslus baigęs ne lt, tai reikia pripažinti, kad ir jaučiasi, jog kažkas kitaip.

  15. del ispanu suagusiems, ko cia parinates.gi parase paulius pradzioj, kad jam patiko. o kad ji snori, kad filmas butu lietuviskas, tai cia keista. juk nenori, kad karvajus butu italiskas,…jei zmogus kure filma ispanijoje, tai jame ir nera lietuviu. nezinau, kokiom ji saplinkybem ten atsidure, bet manau, kad tai ir dar idomiau. reikia dziaugtis, kad nera stampu lietuvisku, kaip pas miskini, kur leta viskas ir beprasmiskai istesta ir nera minties.arba pseudo lapinskaites dokumentika, kai nemoka ji net herojaus parodyt, tik bendrus planus rodo… cia viskas tvarkoje su ritmu ir mintimi, o jei asmeniskai nepaliecia mokytojos problematika, tai nepaliecia,reiskia, tas filmas ne tau skirtas.bet nereiskai juk, kad blogas. kita zmogu – paliecia ir dar labai. man patiko. ir linksma buvo, ir liudna i nelegalius emigrantus ziureti.vien kate ko verta.kodel norit, kad pagrindinis herojus butu keistas.nebutinai, sita mokytoija tieisog aktyvi ir juokinga.biski isprotejusi ir susireiksminusi.bet tame zavesys.

  16. ir dar. keista klausyt tokius komentarus, kad vienuolynas uzkabino, o ispanu suauguesiems – ne. tai kaip galima lyginit. juk ir taip aisku, kad uzkabin otave pats keistuolis.o pats filmas – tai nei ten kokio sprendimo ypatingo, neiko.elementariai sumontuota. o finalas is viso lekstas.ajaja, numire diedukas ir vienuoles ji palaidojo, ajajaj, kaip simboliska.o as sakyciau primityvu.todel sprendimo prasme ispanu suaugusiems zymiai auksciau. o jei turetu tiek pinigu, kiek danai,itariu…gaila, kad esam savus lietuvius linke nuvertint.jei tas filmas butu ispanu rezisieriaus, juk kitaip kalbetume.o gaila…

  17. cia ziuriu daug simu atsirado :D

    pauliau, tuomet kai ziurejau diringa (man buvo kokie 15metu) – buvo jega. :)

    dabar jau kitaip visiskai ziurisi…

  18. Galvojau, galvojau ir sugalvojau. Ar nepribrendo laikas lietuviškų filmų mini festivaliui? Vienu metu parodyti, kad per metus padaryta. Pvz. sausio mėnesį… Dabar gi nuskendo lietuviški tarp kokybiško užsienietiško kino.

  19. Tu organizuosi? Tik atsimink, kad KINO PAVASARIS turi europin5 statusą, registruotas Europacinema organizacijoje. Nėra sumestas filmų rodymai. Dėl to ir svečiai atvyksta pristatyti savo filmų. Todėl ir lietuviams smagiau pristatyti naujus darbus oficialiame renginyje.
    Buvo gi TRISPALVIS KINAS. Deja, netapo tradicija…

  20. Kodėl gi ne? Pasiimsiu atostogas, išsinuomosiu projektorių ir Pilaitėje ant namo sienos lietuviškus filmus rodysiu. Garsas bus per FM tai visi kas turi radiją galės džiaugtis :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.