Taip, dabar tiek kine, tiek literatūroje madinga viską užsukti, pažaisti dėlionę, prologe pateikti epilogą, ir nepadėjus vienintelio taškelio atsukti laiką atgal ir keliauti iki epilogo su tašku. Keblu? Tikrai taip. O kai tokių kelionių ne viena, o visos šešios, tai gali ir galva susisukti. Visgi, tai ne galvasukys “Memento” ar stilingas, bet ne turiningas “Café de Flore”, tai “Debesų žemėlapis”, kurį galima vadinti svaiginančiu vaizdais, įtraukiančiu, neperspaustu (nors ir veik trys valandos trukmės) ir dar galybe teigiamų epitetų, nors, kaip žadėjo išankstiniai filmo anonsai, pabaigoje “stogo nenurovė”. Bet tai gal todėl, jog tik pasirodžius titrams norėjosi vėl filmą sukti iš naujo ir dėliotis praleistuosius akcentus bei tiesiog – mėgautis nebegaudant kiekvienos frazės arba tik frazes ir gaudyti.
“Debesų žemėlapio” istorijos suktumas šįkart priklauso ne skambiomis pseudofilosofinėmis frazėmis žongliruojantiems “Matricos” kūrėjams broliams, ar dabar reiktų sakyti – broliui ir seseriai, Wachowskiams bei vokiečiui Tomui Tykweriui (“Bėk, Lola, Bėk”, “Kvepalai. Vieno žudiko istorija”), o britui Davidui Mitchellui, pagal kurio to paties pavadinimo romaną filmas ir susuktas.
Reinkarnacinis (nereikia bijoti šio žodžio net po minėtojo “Cafe de Flore”, kuris prieš “Debesų žemėlapį” atrodo lyg nepavykęs eskizas) siužetas šešiomis gijomis vyniojasi po XIX ir XX amžius, šias dienas bei persimeta į du skirtingus ateities laikotarpius. Matome tuos pačius aktorius (nuo Tom Hanks, Halle Berry, Susan Sarandon, Hugh Grant, Hugo Weaving (piktąjį agentą Smitą) ir kt.) skirtingose istorijose, situacijose, skirtingose amplua, net pasauliuose, nors dažniausiai geras personažas keliauja su tokiomis pačiomis būdo savybėmis per visas noveles. Vieno pasakojimo akimirką keičia kita, tačiau filmo montažas pavydėtinai tobulas. Jokios košės, nėra jokio varginimo, blaškymo, viskas pateikta preciziškai stilingai, meniškai sulipdyta į vientisą vaizdą, o visame tame dar sugebama auginti įtampą bei reikiamu momentu pateikti kontrastingą vaizdą, pvz., gretinant futuristinės revoliucijos atmosferą su senukų “sukilimu” prieglaudoje.
Nespėjau pagauti titruose, kas konkrečiai dirbo prie kokios istorijos, tačiau akivaizdu, jog du režisieriai (Wachowskiai – pluša už vieną) dirbo prie atskirų ir tai išėjo tik į gerą: siužetinės atkarpos gavosi skirtingos stilistikos. Muzika (ypač jaunojo homoseksualo kompozitoriaus istorijoje) nuostabi. Gamtos peizažai, kamerų rakursai puikūs. Aktorių parinkimas ir vardai neleidžia kalbėti apie neįtikinamumą (nors Hanksas kažkodėl visą filmą atrodė kaip saloje tebegyvenantis Robinzonas). Grimas, dekoracijos, specialieji efektai – be priekaištų, bet bent pastarųjų naudota labai saikingai: kai kas gali likti nepatenkinęs lūkesčių, o ir ateities automobilių lekiojimo principas lyg nukopijuotas iš “Matricos” lekiojančio laivo elektrizuotų “lėkščių”. Brolių W. kartojimasis jaučiasi ir postapokaliptinėje istorijoje su revoliuciniu judėjimu.
Taigi, tai filmas kuriame telpa antifašistiniai “V – tai vendeta”, “Ekvilibriumas”, mistinis “Apocalypto”, žurnalistinis persekiojimo trileris, brolių Coenų braižo gangsteriškai komiškas vaizdelis, “Versmės” paraleliškumas, homoseksualinė “Weekend” atplaiša ir daug daug kitko, ką tikrai verta pamatyti dideliame ekrane.
httpv://www.youtube.com/watch?v=KgI6EeYbV84
Kai atsiras versija “namų kino teatrui”, tikrai atsidėjęs pažiūrėsiu dar kartą, nes vietų, kurias norėjosi atsukti buvo uh kiek daug. Vien tai rodo, jog filmas ne iš vienkartinio žiūrėjimo komiksų ekranizacijų lentynos trauktas. Pažiūrėsiu dar ir todėl, kad kol kas “Debesų žemėlapis“ paliko aukščiausios prabos pramogos akims įspūdį. Su šiek tiek smegenims peno apie svajones, tikslus, tiesų tiesą, gyvenimo prasmę, ryžtą, vieno priklausomumą nuo kito, savos ateities kūrimą, tačiau bijau kad įsigilinus į skambių dialogų prasmę gausiu ne vienpusį stiprų moralą, o tik dar vieną matriciškos prasmės daugiakryptį akligatvį (tiesa, apie rojų-duris alegorija labai patiko, bet čia jau poezija). Pagyvensim pamatysim.
ps. O čia – visai nebloga pagalbinė priemonė, padedanti sekti filmo personažų kelionę per laiką.
Mane tai knisa bandymas suderinti rimta filma su pramoginiu. Rezultate gauni nei toki, nei anoki. Toks ir tas Zemelapis.
Keista, bet jau yra blu-ray namų kino versija. Greitai susisuko.
Velniai žino kodėl taip. Gal Kalėdinė intencija, gal nutekėjo per anksti, nes dar n šalių net premjeros nebuvo. Ir oficialiai rašo tik vasario mėn. kad bus BD.
Nu, bet yra… Tipo nuo rusiško, bet blu-ray leidimo.
Buvo silpnų vietų, bet gražiai padaryta. Nors iš visų Wachowski darbų galvą guldyčiau ir dar kartą žiūrėčiau tik „V for Vendetta”.
Vykęs,
neperspaustas,
jaudinantis,
paveikus.
Ištrauka iš Vyriausiiojo LT snobų vado RYČIO ZEMKAUSKO interviu:
Ar prisimenate kokį nors pastarąjį dešimtmetį žinomo režisieriaus filmą, kuris patyrė absoliutų fiasko?
„Na, koks nors Kusturica su savo paskutiniu filmu, mano nuomone – visiškas fiasko. Ir brolių Wachowski`ių „Debesų žemėlapį“ didele sėkme nepavadinčiau. Bet kinas – labai asmeniška, gal kitas po to filmo pradėjo mėgti tą režisierių.“