[kino teatre:] ATOSTOGOS ITALIJOJE (rež. Michael Winterbottom; 2014)

Filmo „Atostogos Italijoje“ istorija prasidėjo prieš ketverius metus, kuomet Didžiosios Britanijos televizijoje buvo pradėtas rodyti serialas „Kelionė“. Michael‘o Winterbottom‘o režisuotame seriale puikiai žinomi ir britų mylimi aktoriai Steve’as Cooganas ir Robas Brydonas vaidino savo pačių „pakoreguotas“ versijas. Vyrukai tuomet keliavo po Šiaurės Angliją, o pagrindinis jų kelionės tikslas buvo aplankyti žymiausius šio regiono restoranus. Po puikių atsiliepimų buvo susuktas ilgametražis „Kelionė“ (The Trip), o šiemet pristatytas jau antrasis serialo sezonas ir jį lydintis pilnametražis „Atostogos Italijoje“, kur valgio ir gyvenimo gurmanai inspektuoja Italijos restoranus – Cooganas ir Brydonas keliauja Didžiųjų Romantizmo poetų keliais, pakeliui vertina prašmatniausių, ištaigingiausių restoranų pasiūlą bei diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis

„Atostogos po Italiją“ tarsi susideda iš trijų pagrindinių komponentų: Coogano ir Brydono apkalbamų aktorių parodijavimo, lyg iš reklaminių brošiūrų trauktų pritrenkiančių Italijos kraštovaizdžių ir iš kulinarinių ekskursų po keliautojų lėkštes. Ravioliai, spagečiai su jūros ežiais, jūros gėrybės, regioniniai vynai – tai tik nedidelė dalis iš žiūrovui keliančio apetito meniu.

Aktoriai Italijoje ieško savo tėvynainių pėdsakų, fotografuojasi prie jų namų, paminklų, prisimena intriguojančias detales iš šių autorių biografijų (pvz., kad Byronas „barškino“ savo įseserę ir pan.) Šmaikštieji vyrukai šaiposi ne tik vienas iš kito vaidmenų, bet jų sąmojų repertuare ne kartą minimi aktoriai Christianas Baleas, Marlonas Brando, Michaelas Caineas, Robertas De Niro, Tomas Hardy, Alas Pacino ir kiti, literatūriniai prioritetai atiduodami Byronui ir abiems Shelley’iams. Filme prisimenami žymiausi kinematografiniai kūriniai apie Italiją – F. Fellinio „Saldus gyvenimas“, F. F. Coppola’os „Krikštatėvis“, W. Wylerio „Atostogos Romoje“ su Audrey Hepburn, J. Godardo „Panieka“ su Brigitte Bardot. Tad „Atostogos Italijoje“ rekomenduotinos ne holivudinių komedijų mėgėjams, o kinomanams, kurie daugiau mažiau yra susipažinę su reikšmingiausiais kino meno kūriniais, priešingu atveju juostos dialogų kontekstas gali būti nesuprastas, juokeliai ir parodijos nebus nei įdomūs, nei juokingi. Seanso metu ne didžiausią salę paliko kone ketvirtadalis žiūrovų, kurie, manau, būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių nesugebėjo įvertinti filmo gelmės, arba tiesiog, nežinojo, kur eina, ko tikėtis ir, deja, „nepataikė“.

Lyginant „Kelionę“ su „Atostogomis Italijoje“ krinta į akis tai, jog pirmasis filmas buvo  mažiau spalvingas, labiau apsniukęs – t.y. alsavo tipiška britiška atmosfera, o ir kulinariniais stebuklais, tokiais kaip „hagis“, Anglijai sunku konkuruoti su Italijos lėkščių turiniu. Bet ne lėkštėse esmė: abu aktoriai kelionėje po savą šalį žiūrėjosi natūraliau, „Kelionė“ lyginant su „Atostogomis Italijoje“ nedvelkė tokiu popsiškumu. Kita vertus, kelionė po Šiaurės Anglijos ežerų kraštą buvo panašesnė į kelio filmą, fone su apsnigtomis kalnų viršūnėmis, škotiškais akmeniniais kaimeliais, o klajonės Italijoje – į pačias tikriausias hedonistines atostogas, kur saulė šviečia ryškiau, o veiksmas vyksta važinėjant  itališku kabrioletu „Mini Cooper’iu“, plaukiojant laivu palei žydras viduržemio jūros pakrantes, flirtuojant su „piratėmis“ ir balsu traukiant Alanis Morrisseti „Your House“.

Žinoma abu filmai panašūs savais juokeliais, struktūra, rytiniais prabudimais tam pačiam patale su vietinėmis merginomis bei gėdingomis pagiriomis, bandant prisiminti kaip jos čia atsidūrė.

„Atostogos Italijoje“ patiks tiems, kam artimas ir suprantamas britiškas humoras, kam nereikia intensyvaus veiksmo ir pusantros valandos patinka klausytis dviejų pusamžių vyrukų šmaikščių plepalų, diskusijų spalvingame Italijos fone. Šiame filme taip pat skiriama dėmesio personažų asmeniniam gyvenimui: matome kaip vienas jų repetuoja tekstus galimam naujam vaidmeniui, kitas tuo metu bando įveikti italo Kazanovos dienoraščius, vakarais „skype“ kalbasi su vaikais, aiškinasi santykius su antromis pusėmis, liūdi, kai šios neturi laiko išklausyti ir pasidžiaugti jų įspūdžiais ir naujienomis.

Bendrai vertinant, man „Atostogos Italijoje“ pasirodė vizualus, gal net šiek tiek „pažintinis“, bet kartu ir kiek pritemptas (panašiais juokeliais) lyginant su „Kelione“. Aktorių lankomos įspūdingiausios Italijos vietos (Liguria, Toscana, Amalfi, Roma, Capris), nuostabūs „istoriniai“ viešbučiai (apsigyvena Napaleono, Garbo kambariuose), degustuojami vis nauji patiekalai neleidžia žiūrovui nuobodžiauti, bet kartu neapleidžia pojūtis, kad antra dalis (priešingai nei pirmoji) sukurta ne iš „įkvėpimo“, o iš „reikėjimo“, ir nenustebčiau jei sulauktume tęsinių keliaujant po Ispaniją ar Prancūziją..

PS. Nemačiusiems „Kelionės“, būtinai rekomenduoju pažiūrėti ir ją.

20 thoughts on “[kino teatre:] ATOSTOGOS ITALIJOJE (rež. Michael Winterbottom; 2014)

  1. Gerai pastebėta, kad filmo žiūrovui reikia suvokti dialogų kontekstą, kitaip nekils jokių emocijų, pvz., girdint kaip Brydonas pamėgdžioja Hardy „Batmene“ ar Brando „Krikštatėvyje“ (kur Brando vaidino į burną įsidėjęs protezą). Tad nenuostabu, kad buvo daug, besitikėjusių lengvabūdiškos komedijos, palikusių salę. O platintojai, matyt, supranta, jog juosta specifinė, todėl net premjerinę dieną rodoma apytuštėje mažoje salėje, bet anonse galėtų ir pabrėžti tą specifiškumą.

    Nemačiusiems The Trip, geriau pirma žiūrėti „Trip to Italy“, nes mačiusiems „Trip“, tęsinys gali pasirodyti kaip komercinis vaizdelis, kuris nors ir koybiškas, tačiau tik atspindi/pakartoja pirmtaką be jokių naujų idėjų.

    O Winterbottomas šaunuolis – idėja puiki, režisūra – tai pat, tik nesuprantu, kodėl jis taip užsiciklinęs ties „gipsinio“ veido Cooganu.

    Ir reikia pasakyti, kad abiems „Kelionėms“ toli iki kulinarinių filmų – žiūrovas patiekalus, jų gamybos procesą gali matyti tik kelias akimirkas – čia vyrauja dialogai (ir monologai), kurie The trip buvo gaivus gūsis, o „trip to Italy“, švelniai tariant, atrodė kaip įkyrus besikartojantis skersvėjis, kuriam trūko itališkos šilumos.

  2. mačiau „the trip“ (fainas!), tai iš principo pažiūrėsiu ir šitą. o ką nors panašaus į „sideways“ gal galėtumėt rekomenduot? :p

  3. Lukai, „Sideways“ ir man patiko :) Ir po to filmo niekada nesirenku syrah vynuogių vyno, ir iki šiol atsimenu auksinę šio filmo citatą „kad geram vynui atkimšti nereikia laukti tinkamos progos. Kai jį atidarai ir yra ta ypatinga proga..“ :)) Bet iš tiesų sunku lyginti „Sideways“ su mano aukščiau aprašytais, nes šie yra labiau dokumentiniai filmai su aštroku komedijiniu prieskoniu, o „Sideways“ – romantiška kelio melodrama :)) Tad nori, kad kažką parekomenduotume iš labiau romantiško repertuaro?:)

  4. noriu :) ir šiaip – mačiau tą „the trip“ ir suprantu skirtumus. tiesiog susišvietė mažytis panašumas, tad prisiminiau, kad karts nuo karto ieškau kažko tokio kaip „sideways“.

    1. iš paskutinių matytų – „Lunchbox“, matyt, bus romantiškiausias kulinarinis kelio filmas :) Pietų dėžutės kelio filmas.. :))

    2. Su „Sideways“ yra ta „problema“, kad tai nėra tiesiog filmas – tai labai geras filmas. Tai tikėtis, kad japoniška versija bus geresnė už originalą, tai tas pats, kas laukti geresnio „Krikštatėvio“ ar „Šindlerio sąrašo“.

    3. offca, ačiū už sąrašą – tu pats jį peržiūrėjai? :)
      nebraska irgi patiko, dėkui.
      ne, aš nenoriu lygiai tokio paties kaip sideways. užtektų, kad tai turėtų vienokį ar kitokį panašumą, galų gale į nuotaiką, o ne tiesmukai siužetą.

    4. city island mačiau, gal net 3-4x, puikus savo žanre. ar ne pats ir aprašinėjai čia? :)

  5. Pritariu Jurgai ir Ovidijui, kad antroji dalis kiek „išsikvėpusi“. Aš mačiau abi dalis ir man pasirodė, kad būtent „The Trip to Italy“ aktoriai šiek tiek pavargę, melancholiški, o ir retas sąmojis priverčia nusišypsoti. Keliavimui vietovės parinktos gan neblogos (gaila tik, kas Sicilijos nepavyko jiems aplankyt), bet pats scenarijau naratyvas šįkart nuobodesnis, tarsi niekaip ir neįsivažiavo, trūko intrigos…
    Visumoje antrąją dalį vertinčiau vidutiniškai vien dėl meilės Italijai :).

    1. Siciliją jie planavo aplankyti vien tam, kad tipo atiduoti pagarbą mėgstamam filmui „Krikštatėvis“. Bet jei gerai pagalvoji – ką jie ten būtų lankę? Krikštatėvio „buveinę“? :)) Visas filmas buvo nufilmuotas Amerikoje, gal porą scenų tik Sicilijoj filmavo. Čia kaip ir su „Casablancos“ gerbėjais, kurie atvažiavę į Kasablanką ir pasidomėję dėl savo mylimo filmo pas vietinius, sužino, kad jis visas buvo nufilmuotas JAV :))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.