Kas pasidarė filmų anonsų kūrėjams? Jie specialiai daro pristatomuosius filmukus tokius, kad visas siužetas per porą minučių būtų patiektas lyg ant lėkštutės? Paprastai aš jų specialiai nežiūriu, bet „Didelės akys” „prisistatė” man kino teatre prieš kažkurį kitą filmą. Žinoma, nesinorėjo tikėti, kad didysis Timas Burtonas nepateiks daugiau gražių vaizdelių. Deja, reikia pasakyti, kad nepateikė. Visa esmė ir prasmė jau buvo aiški, tiesiog teko laukti pabaigos, kurioje atsiskleidė vienintelis juostos nežinomasis – kaip baigsis teismo procesas.

Žodžiu, jeigu nematėte „Didelių akių”, taip vadinamo, „treilerio”, tai jo ir nežiūrėkite – tada apturėsite visai neprastą biografinę juostą apie Amerikos dailininkę Margaret Keane ir jos antrąjį vyrą Walterį, kuris pasisavina žmonos paveikslų autorystę, ir maudosi šlovės spinduliuose, kai tuo tarpu Margaret tiesiog … piešia. Piešia vieną paveikslą po kito. O kiekviename paveiksle telpa jos firminis braižas – neproporcingai didžiulės žmonių ar gyvūnų akys, kuriose telpa labai daug.

Tų pobrangių akių galima ir dabar rasti bei įsigyti galerijose ar internete. Kalbama, jog Timas Burtonas taip pat kolekcionuoja Margaret „akis”, kad tai ir pastūmėjo imtis dailininkės biografijos ekranizacijos, kuri, mano požiūriu, galėjo būti ir burtiniškesnė. Prisiminus visus „žirkliarankiškus” ar „frankenvyniškus” režisieriaus vaizdelius, „Didelės akys” pasirodė per daug sterilios, per daug santūrios, per daug paprastos ir ne „burtiniškos”. Ir, be abejo, jau žinote kodėl – nuspėjamos.

Aktorių duetas, Amy Adams ir Christoph Waltz, grojo puikiai. Dviejų visiškai priešingų asmenybių (daili, kiek lėtoka, provinciali moteris, pasiduodanti suktesniam, verslesniam, miestietiško gyvenimo daugiau ragavusiam vyriškiui) tandemas ištraukia visą filmą. Ypač sava, nors ir neigiamo personažo charizma žavi Christoph Waltz – jis šitame filme lyg „Kaukė” (taip, turiu omenyje tą žaliaveidį, po kuriuo slėpėsi Jim Carrey) be kaukės, maivosi ir vaiposi lyg plastilininis.

„Didelės akys” – tikrai dėmesio verta istorija iš realaus menininkų gyvenimo. Gal tik tokių paprastų juostų nesinorėtų iš Burtono. Ir tokių filmo anonsų nebesinori iš kas jį belipdė – nežiūrėkite to prieš filmą.

O tos akys tikrai didelės, bauginančios, atrodo, ims ir susiurbs.