[kino teatre:] DIDIS GROŽIS (rež. Paolo Sorrentino, 2013)

Kaip pagrindinis filmo herojus, rašytojas Džepas, nukėlė skrybėlę prieš žirafą, pasimetusią tarp architektūrinių Romos stebuklų, taip man belieka nukelti kepurę prieš meistrišką Luca Bigazzi kinematografiją ir didingą Paolo Sorrentino režisūrą.

Sorrentino nepasikuklino su filmo pavadinimu, tačiau jam nėra ko kuklintis. Kas dar iš gyvųjų geba sukurpti vientisą vaizdo, garso ir istorijos sintezę, nuo kurios užgniaužia kvapą? Lars von Trier, Darren Aronofsky, Wachowskių šeimynėlė, Leos Carax, dar vienas kitas. Būtent pastarojo prancūzo „Šventuosius motorus“ prisiminiau stebėdamas iš pirmo žvilgsnio betiksles Džepo klajones po amžinąjį miestą, žinoma, šitos „betikslybės“ ištakų galima ieškoti ir paties Sorrentino šedevre „Le conseguenze dell’amore“.

Ir dar prisiminiau neseniai akis išvarvinusią Fricke’o „Samsara“ – „Didis grožis“ (La grande bellezza/ The Great Beauty) nestokoja užburiančių vaizdų (ačiū dievui, ne pagreitintų), kurių prasmės ir būtinumo ne visada galima paaiškinti ir suvokti visumos kontekste, tačiau norisi tai pamatyti dar ir dar kartą. Ir su galimybe paveikslėlius susistabdyti bei įsirėminti. Ir su didžiuliu noru iššifruoti kiekvienos scenos užslėptus klodus, kuriuose murkdosi Romos klasicizmas, istorija, europinio meno pamatai, su kuriais kontrastuoja šiuolaikinio meno performansai, kuriami iš daužymo galva į sieną, svaigulingi blizgančių, nuogų kūnų vakarėliai su „traukinukais“, vežančiais į niekur, rimtis prieš šėlsmą, jaunystė prieš brandą, motinos Teresės skurdas prieš Berluskonio valdžią ir turtus. O kur esmė? Šaknyse? Praeityje? Ateityje? Dabartyje?

Daug galvosūkių iškėlė Sorrentino. Ne į visus rasi atsakymus filme. Ne į visus verta atsakymų ieškoti. Nebūtina. Nebūtina „Didį grožį“ stebėti nusiteikus prasmių kapstymui. Galima tiesiog mėgautis kadrais, scenomis, dialogais, vaidyba. Čia vėl charizma spinduliuoja plaukus susilaižęs Toni Servillo, pirmu smuiku dirigavęs „Le conseguenze dell’amore“ ir „Il Divo“. Aplink jį sukasi mažiau matyti aktoriai, įkūnijantys įvairiausio sluoksnio, profesijų, padėties, patirčių personažus. Kiekvienas jų susitikimas su Džepu galėtų virsti atskira istorija, siužetine linija, tačiau kūrėjai netrypčioja vietoje, akimirkomis sugrįžta ties vienu, kitu personažu, tačiau visumoje nuolat juda į priekį, po Romą, iš dienos į naktį, nuo aukščiausios miesto kalvos nusileidžia į paprastiems mirtingiesiems neįžengiamas menes ir rūsius, keičia veidus, vietas, įvykius, skleidžia dinamišką ritmą ir demonstruoja savo talentą, suka karuselę aplink Džepą, kuris lyg visagalis Cezaris diktuoja karuselės greitį. Tokį, nuo kurio žiūrovui susisuka galva. Tokį, nuo kurio net pasibaigus titrams po pustrečios valandos lieki nuneštas į didžiųjų Sorrentino, Servillo ir Bigazzi Romą.

Kas ten vis mini Fellinį?

httpv://www.youtube.com/watch?v=8lj0xPZruRc

ps. Tikiuosi bent dalis (iš kokių 80 proc. lietuviškoje filmo premjeroje dalyvavusių ir) nežinojusių, kas tas Sorrentino, po filmo jį įsidėmės.

15 thoughts on “[kino teatre:] DIDIS GROŽIS (rež. Paolo Sorrentino, 2013)

  1. Mes su Pauliumi aišku patylėsime apie tai, kurią dalį apžvalgos autorius pramiegojo kino teatre, premjeros metu :))

    O dėl pačio filmo, tai juosta tikrai verta savo didingo pavadinimo. Galima kritikuoti kiek banaloką pačią idėją apie turtuolių egzistencinius nušvitimus ir beprasmybės suvokimą tviskančių tuštybės mugių šurmulyje, ir tai, kad intelektualui- rašytojui tai suvokti prireikia net 40 savo vertingiausių gyvenimo metų.. Galima lyginti Džepo Gambardella iš koto verčiančius vakarėlius su Luhrmano ekranizacijos „Didžiojo Getsbio“ didingom puotom. Galima Sorrentinui prikišti kiek hiperbolizuotą sarkazmą hedonistinio gyvenimo propoguotojų atžvilgiu.. Galima daug ką.. bet nesinori :)
    Filmą drąsiai galima pavadinti „Ode Romai“, nes tikrai nemačiau nė vieno kito filmo (apart jau minimo Felinio), kuris su tokia meile ir poezija išaukštintų, atskleistų Romos grožį ir didybę, net jei ir groteskinio žanro kontekste.. :)
    Dar man labai patiko tų vakarėlių metų demonstruotų performansų metaforizmas. Maždaug, kad išpindėjusį elitą jau gali sujaudinti/nustebinti tik verkiantis „meno labui“ kankinamas vaikas, galvos daužymas į sieną ar svaidymasis peiliais aplink gyvą žmogų..
    Ir aišku, kad be konkurencijos laimi „šventos sesers“ linija – juodas jumoras, bet labai tikslus, ilgai išliekantis atmintyje su visom jos valgomom šaknelėm, miegojimu ant kartono lakšto, flamingais balkone ir t.t..
    Beje, vakar su kolegom kinomanais susitikę teatre pajuokavom, kad kaži ar ne apie tą pačią publiką ir buvo šis filmas, apie tuos, kurie premjeros dieną beveik visi pakėlė rankas, kad iki šiol nieko negirdėjo apie Paolo Sorrentino.. Aišku, kad visko nežinosi šiame pasaulyje, bet tiesos yra tame, kad į panašių filmų/spektaklių premjeras kviečiama ne kiek tikrieji kokybiško kino ar teatro gurmanai, bet labiau tie, kuriuos būtų įdomu pafotkinti „geltonajai spaudai“.. Na bet galime pasidžiaugti dabar tuo, kad nuo šiol Paolo Sorrentino jau žinos ir JIE :)

    1. Ir vėl nieko įdomaus neparašėte,Jurga. Gal nieko ir nesakyčiau, jei ne tas nemandagus ir neaiškios prasmės keiksmas, netinkantis nei merginos lūpoms, nei mintims, nei replikai. Kam rašote? Sau? Rašykite į sąsiuvinį.
      Neatsakinėkite.

    2. Krismeks, jūs taip pat nieko įdomaus neparašote, rašydamas tik apie tai, kad Jurga nieko įdomaus neparašė. Valdykitės.

  2. Krismeks, aš Jums užduosiu tik viena retorini klausima – kaip manot, kieno „sasiuvinis“ yra šis blogas..? ;) tikiuosi, kad Jūs būdamas labai džentelmenišku ir kultūringu žmogumi – pagalvosite apie tai, prieš sekanti manes moralizavimo priepoli ir pagaliau pats parašysite ČIA ka nors vertesnio mūsu demesio, nei mano niekalai.. :)

  3. Krismeks, jūs tikriausia mokate abonentinį mokestį už naudojimasi šia svetaine arba pats esate šios svetainės akcininkas? Nes tokiu atveju dar kažkiek suprasčiau jūsų tokį juokingą kabinėjimasi tuščioj vietoj. Bet jei taip nėra, tai jūs negerbiat pirmiausia saves, kitų skaitytojų ir svarbiausia – šių žmonių darbo. Čia beveik tas pats kaip, kad ateičiau į jūsų namus, jūs mane svetingai priimtumėt, pasodintumėt mane į garbingą vietą už savo šeimos stalo, vaišintumėt savo pagaminta vakariene, dalintumėtes savo kasdieniais rūpesčiais, džiaugsmais, įspūdžiais ir t.t. O aš išeidamas, vietoj to, kad padėkočiau jums už visą tą malonų dėmesį, skanią vakarienę (net jei ji ir ne mano skonio šįkart buvo) – trenkčiau jums antausį sakydamas, kad gal jūs visai geriau negaminkite jei nemokate skaniai gaminti arba gaminkitės tik sau, bet nedrįskite šito ėdalo paduoti savo svečiams.
    Aš labai gerbiu šiuos žmones už jų prasmingą ir naudingą visuomenei laisvalaikio leidimo būdą, labai mėgstu skaityt Jurgos apžvalgas, kaip ir kitų šios svetainės autorių, todėl man gėda už tokius kaip jūs. Elgiatės kaip koks pavydus, kerštingas patinas…

  4. Puikus kinas. Sutikčiau su Jurga, kad atsakymai į gvildenamus būties klausimus iš esmės aiškūs, bet tai, kaip gražiai tai pateikiama, sutelkia visom dviem su puse valandos.

  5. Labai džiaugiuos suteikta galimybe pamatyti šį darbą didžiausiame ekrane, nes kaip ir buvo galima tikėtis, reguliariajame repertuare filmas keliauja į mažesnes sales. Ne tai, kad jose grožis neatsiskleis, tiesiog žaidžiant žodžiais bus didis, bet ne didelis.

    Keista, man filmas nepasirodė apie Romą. Man tai buvo pasakojimas apie meilę ir moterį. Apie tai, kas vieną dieną davė tau impulsą parašyti knygą – tapti tuo, už ką tave visi gerbia bei pažįsta. Visa kita, lyginant su tuo patyrimu yra šiukšlės ir tuštybė. Šiuolaikinis žmogus nėra bukas, jis greičiau neatradęs savęs, savo vietos. Gyvenimas užpildytas vakarėliais, alkoholiu yra ne kas kita, kaip būdas atimti iš savęs laiką, kurį antraip reiktų skirti pokalbiams su savimi, akistatai su savimi veidrodyje. Dauguma bijo to, ką gali atrasti, todėl ir nesigilina, bėga toliau. Tais atvejais, kai mintys sustiprėja, visada galima griebtis stipresnių narkotikų, aštresnių pojūčių. Politika, melas – visa tai egzistuoja toje pačioje tuštybėje. Paolo Sorrentino atveju – labai žavioje, stilingoje ir įtraukiančioje tuštybėje. Paprastas žmogus prieš ją bejėgis lyg maniakinis lošėjas prieš kazino rūmus. Roma, Paryžius – man regis čia galėjo būti bet kas. Bet kas, žaviai pavaizduotas, galėjo būti gyvenimo inkaro metafora. (spoiler) Pagrindinio herojaus paklaus, kodėl jis neparašė antros knygos ir jis atsakys: nes neradau Didžiojo grožio. Kai tai skamba iš vienišio lūpu, man regis, ką jis turi omenyje, yra daugiau nei akivaizdu. Nes be to, gyvenimas yra plyšių kamšymas taip ir nepastatytame name.

  6. Deja, man „grožis atsiskleis mažiau“, nes trečiadieniais neišeina atvykti net į didžiausią ekraną. Paulius kaip paprastai šaunus – vertina DIDELĮ EKRANĄ, o nesiūlo man tūnoti namie prie metrinės plazmos…

    Be reikalo užsipuolate „Kris“ – nebūtinai tai vyriškos giminės kolega ir nebūtinai Jūsų amžiaus „personažas“. Kiek sugebėjau ją pažinti, tai plačių interesų, erudicijos kultūros žmogus :). Tiesa, per daug vertinantis tą mano ignoruojamą „Namų kiną“ :)

    Tikiuosi, kad recenzijos autorių Ovidijų kritikė įvertino puikiai – gi gražiai ir gerai parašyta! O tarp komentatorių pliekimasis visada neišvengiamas….. :)

    1. Turėtum dviejų su puse metro plazmą ar kitokį ekraną, gal ir rekomenduočiau :) Bet metrui iki namų kino toli. Kaip ir Skalvijai su Pasaka iki padoraus kino ekrano.

  7. Arūnai, čia kaip supratau man priekaištas, kad per daug užsipuoliau Krismeks? Jūs kažkaip painiai viską surašėte, bet jei mintis čia tame, kad Krismeks labai aukštos kultūros ir erudicijos žmogus, tai man būtų labai sunku tuo patikėti… Nes kol kas demonstruoja tik priešingą savo veidą.

    O kalbant apie „La grande bellezza“, buvau kaip tik Romoje kai jis buvo pristatinėjamas šiame mieste. Turiu pasakyti, kad italai labai didžiuojasi šiuo filmu ir yra įsitikinę, kad gaus už jį bent vieną oskarą :).

  8. Italai tikrai gali didžiuotis filmu (tiesa, šiai akimirkai aš jo dar nematęs :) :)) ir dar daugiau, kad turi tokį šių laikų savo kino asą kaip PAOLO SORRENTINO. Italijos bėda, kad neprilygstami jų kino šviesuliai yra praeities dalykas. O čia – toks talentas… Tik dėl jo ir esu toks tikras dėl šio filmo.

    Bujau, kad KrisMerks situacija tokia „nuostatose“ kaip J.Kazlausko ir M.Balčiūno, kai M.B. surastas čia…. :)
    Nieko čia nepadarysi

  9. Gyvenime ir mene jame užtenka paradoksų…

    Gi taip išliaupsintas, patikęs yra šitas DIDIS GROŽIS….

    Tačiau,

    1.jei įvyktų taip, kad darbo kolega iš gretimo kabineto užklaustų:
    – Kokį patartum filmą šį vakarą pamatyti teatre (deja, taip paprastai neatsitinka…), atsakyčiau neabejodamas ir nesvarstydamas:

    „EKSKURSANTĖ“!

    2. Sako, DIDIS GROŽIS labai pretendavo, buvo svarstomas KANŲ kino festivalyje dėl įteikimo jam AUKSINĘ PALMĖS ŠAKELĘ. Tačiau, jei man tektų sėdėti kartu su išrinkimo komisija (pasapnuoti nedraudžiama!:) ) ir balsuoti, savąjį be didesnių abejonių atiduočiau ką tik KAUNO kino festivalyje parodytam „ADELĖS GYVENIMAS. 1 ir 2 dalys“.
    Ką teisingai ir padarė komisija…

    1. Ir ką gi tai sako apie filmą DIDIS GROŽIS? Pareiškimas, lyg iš kopūsto lapų :)

  10. Pažiūrėjom Sorrentino didžiausiame ekrane ir štai, gera naujiena, nuo 30 d. k/t galėsim pažiūrėti ir Adelę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.