[kino teatre:] DIDYSIS GETSBIS (rež. Baz Luhrmann, 2013)

Vos praeitą savaitę Kanuose įvyko europinė “Didžiojo Getsbio” premjera, o jau kitą dieną šį ilgai lauktą „gliancinį“ malonumą akims ir ausims galėjo patirti ir Lietuvos žiūrovai.

Atlaikius 20 min. trunkančias “Vingio” kino teatro reklamas, eilinį kartą prisimeni, kodėl jau keli metai čia keli koją tik per kino festivalius, o visus kitus filmus žiūri “namų kino teatro” sąlygomis. Bet šįvakar – “Getsbis”. DIDYSIS GETSBIS !!! Dėl jo, tiksliau, dėl galimybės 3D formatu “sudalyvauti” legendiniuose Getsbio vakarėliuose pasiryžom iškentėti visus nepatogumus. Tad išneriam kojeles iš aukštakulnių, elegantiškai susikeliame ant priekinių ložių (atleiskit už nemandagumą, bet gi, neskaičiuojant reklamų, dar reiks beveik pustrečios valandos atlaikyti pačio filmo), siurbtelim vynelio (k/t padarė pažangą per paskutinį laiką ir prie popkorno pradėjo vyną pardavinėti mažose tarose) ir štai – jau esam pasirengę didžiojo kinematografinio “stebuklo” pradžiai…

Su amerikiečių pasididžiavimu, F.S. Fitzgeraldo kūryba susipažinau dar studentiškais metais ir net tada, nepasakyčiau, kad jis man kėlė labai didelį žavesį: perskaičiau jo porą romanų veikiau iš smalsumo, nei dėl jo literatūrinio stiliaus. Ir, tiesą pasakius, labai nustebau sužinojusi apie australų režisieriaus B. Luhrmano sumanymą statyti modernią “Didžiojo Getsbio” ekranizacijos versiją. Nustebau dėl to, kad nelabai supratau, kokias to romano esminės idėjas galima pateikti moderniai, aktualiai šiems laikams – girtuokliaujantį ir svetimoteriaujantį vyrą, prieš kurio nuotykius ir meilužes nuo pat medaus mėnesio pradžios akis užmerkia žmonelė? Ar labai modernus paties Getsbio siekis, bet kokiomis priemonėmis praturtėti ir rengiant triukšmingiausius vakarėlius visame mieste, bandyti susigrąžinti prieš daug metų jo atsižadėjusią (dėl jo vargingos padėties) ir už kito ištekėjusią mylimąją? Tas klausimas išliko stebint visą filmą, bet atsakymo taip ir neradau.

Man susidarė įspūdis, kad pats režisierius bando filmą sumoderninti tik vienu keliu – muzikinio takelio kokybe. Taip, pripažinsiu – tas įvairių stilių, atlikėjų muzikinis miksas (Jay-Z , Beyonce, Amy Winehouse, Lana Del Rey, Emeli Sande ir t.t..) tikrai buvo neblogas, bet vėl gi… ar jis tikrai visada derėjo su tuo, ką matėm ekrane? Ar tikrai repas ir hip hopas (vietoj ankstyvojo džiazo) dera su art deco stiliumi ir lindyhopo šokiais? Galit apšaukti mane senamadiškumu, bet pritariu kažkieno išsakytai nuomonei, kad vietomis visas tas bandymas “sumodernint” klasiką panašėjo į bandymą derinti vienoje lėkštėje kečupą ir ikrus.

Turiu pripažinti, kad tuometinis glamūras ir trečiojo dešimtmečio vakarėlių gaivališka atmosfera pavaizduota tikrai realistiškai ir efektingai. Po muzikinio takelio, tai buvo antroji (ir paskutinė) šio filmo stiprioji pusė, kuria norisi mėgautis, kurioje norisi kuo ilgiau pasilikti ir pašėlti drauge. Aš net juokavau, kad mano profesijai (renginių organizatorei) po šio filmo premjeros ateina didžiųjų iššūkių metas, nes klientai ims reikalauti tokio lygio ir prabos vakarėlių “kai pas Getsbį”.

Silpniausia grandis B. Luhrmano ekranizacijoje man pasirodė bandymas apčiuopti ir perteikti meilės chemines galias tarp pagrindinių šios istorijos veikėjų. Jei nebūčiau skaičiusi romano, vargiai būčiau supratusi kokia šios meilės istorijos esmė ir pagrindinė žinutė. Romane kur kas išsamiau, konkrečiau atskleisti tiek paties Getsbio, tiek Deizės paveikslai. Filme ši meilės istorija žiūrovą jaudina tik iki tam tikro laiko, nuo vidurio viskas ima plaukti paviršiumi, paliekama daug klaustukų (pvz., kodėl pasakotojas taip stipriai žavisi Getsbiu, kodėl pats Getsbis užmerkia akis neišvengiamumui? ir pan.).

Be romano pagalbos, filme neapčiuopčiau šios istorijos daugiasluoksniškumo. Juk tai ne tik bandymas pavaizduoti didingą meilės istoriją, bet ir tuometės amerikietiškos kultūros (kurios aktyviu dalyviu buvo ir pats F.S. Fitzgeraldas) karikatūra, kurioje Getsbio meilės istorija yra tiesiog elegantiškas, stilingas pasišaipymas iš “amerikietiškos svajonės”. Visos šios istorijos esminė mintis, jog pagrindinis herojus bandydamas save ir kitus įtikinti jog „praeitį galima pakeisti“, iš tiesų negali susitaikyti su didžiosios iliuzijos žlugimu, kad jo pinigai ir padėtis visuomenėje, toli gražu nėra visagaliai… Jis suvokia, kad negali nupirkti svarbiausio gyvenimo dalyko – meilės ir negali pakeist praeities. Negali pakeisti kažkam parašytų ar ištartų žodžių, padarytų veiksmų ir jų poveiko, įtakos būtent tuomet, būtent kažkam, kai visa TAI vyko.. Kad ir kaip ją neigtum ir kokiais vardais ją bepavadintum – PRAEITIS jau niekada NIEKADA nebebus kitokia nei buvo tuo metu. Tu turi galimybę keisti dabartį, ateitį, bet tik ne praeitį…

Dar – po filmo pagalvojau, jog nebuvo nė vieno aktoriaus, kurį būtų galima pagirti už vaidybą. Net pats Leonardas Di Caprio su prabangiu įdegiu, nors ir puikiai tiko įkūnyti Getsbio personažą, bet tikrai šįkart nedemonstravo aukščiausios klasės. Jau nekalbu apie Tobey Maguire, „žmogų vorą“, kuris filme tiko pasakotojo Niko Carrawa’yjaus vaidmeniui, bet, mano manymu, niekaip neįsipaišė į vaizduojamo laikmečio bei Getsbio aplinkos kontekstą. Tiesą pasakius, manęs neįtikino ir Carey Mulligan patikėtas tuštutės Deizės vaidmuo. Šios aktorės akys pernelyg liūdnos ir intelektualios, tad niekaip negali jų tapatinti su paviršutiniškumu ar kvailumu.

Tad viską apibendrinant, galima sakyti, kad filmas „Didysis Getsbis“ yra stiprus, energingas ir vertingas dėl muzikinio takelio ir estetinės pusės: kostiumų dizainas („Prados“ namai rūpinosi), didinga scenografija, apšvietimai ir CGI vaizdo efektai, kurie iš tiesų smarkiai pagyvina filmą. Bet, mano nuomone, B. Luhrmano ekranizacija – tik tuščiaviduris kiautas, kuris savo išoriniu blizgesiu toli gražu nekompensuoja šio filmo emocinio šaltumo ir turinio tuštumos..

httpv://youtu.be/TaBVLhcHcc0

143 minutės vėjavaikiškumo, prabangaus girtuokliavimo, ištvirkavimo gražios muzikos fone – tai tikrai viskas, kas liko mano atmintyje po šio filmo.

fb-share-icon

7 komentarai apie “[kino teatre:] DIDYSIS GETSBIS (rež. Baz Luhrmann, 2013)

    1. čia ne dėl senumo:)
      susidarė įspūdis, kad filmas nepatiko, o paskutinėj pastraipoj labai jau daug visko privardinai:)

    2. tiesa pasakius.. šnd jau beveik nieko nebeliko :)))

  1. Laukiu ne sulaukiu šito filmo, ten galima bus pamatyti progines sukneles, stilingi drabužiai ir daug daugiau.

  2. Žiūrėta namie. Užmojis buvo gal ir nieko, bet gavosi vidutiniškas nuobodus žiūralas. Kartojasi tie patys kadrai-fonas, užmauti ant žalio ekrano.
    Pabaiga, nukrypusi nuo originalo, atrodo banalokai.
    O blogiausia tai spalvinė filmo gama – viskas taip „skaniai” čiupačiupsiškai nuspalvinta, lyg žiūrėtum Disnėjaus multiką ar Burtono meninę pasaką, o čia, bent man, norėjosi tirštų niūresnių atspalvių.

Komentuoti: Jurga Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.