[kino teatre:] EKSKURSANTĖ (2013, rež. A. Juzėnas)

Lietuvaitė Marija ir jos šeima 1948 m. ištremiama į Sibirą. Pakeliui nuo persileidimo miršta Marijos motina, o traukiniui sustojus atsikratyti lavonais, mergaitė iššoka pro langą ir raginama bėgti, skuodžia upeliu, tolyn nuo mirtin važiuojančio sąstato. Pabėgimu iš traukinio prasideda ilga ir išbandymų kupina vienuolikmetės kelionė namo. Apie tai ir yra režisieriaus Audriaus Juzėno ir scenarijaus autoriaus Prano Morkaus filmas.

Filmo pradžioje pamosuojama ginklu, kuris vėliau neiššauna: dar prieš rodant pirmuosius kadrus su traukiniu ir keleiviais jame, pasakoma keletas frazių apie lietuvių trėmimus į Sibirą. Sukirba mintis – štai, pagaliau bus kalbama apie tą mūsų istorijos tarpsnį, kuris lietuvių kinematografijoje paprastai nutylimas. Tačiau istoriniai aspektai filme vis tik lieka fonu, fragmentais, dekoracijomis: matomi stribai, turgaus aikštėje sumetantys partizanų lavonus, rodoma lietuvių šeima, įskundusi kaimynus ir pasisavinusi jų turtą. Juostoje pagrindiniai akcentai krenta Marijos grįžimo namo istorijai, todėl „Ekskursantė“ yra vieno žmogaus drama, o ne bandymas kalbėti apie lietuvius Sibire ar trėmimus apskritai. Galbūt režisieriaus intencijos ir buvo tautos istoriją atskleisti per asmeninę, intymią tragediją, išbandymus, tačiau vargu, ar keli atskiri fragmentai jau vadintini istorijos reflektavimu. Tačiau režisierius Audrius Juzėnas sugebėjo subtiliai išlaviruoti bent tuo, kad filme nekūrė absoliučios priešpriešos tarp rusų ir lietuvių tautų: kai kurie Marijos sutinkami rusai, pavyzdžiui, močiutė Nadia, NKVD karininkas, padeda mergaitei kelionėje namo, nors visos aplinkybės jiems nepalankios. O ir lietuvių čia yra visokių.

Ekskursantė Marija ir jos patiriami nevaikiški išgyvenimai kelyje namo ir yra pagrindinis siužeto variklis. Vienuolikmetė išgelbėjama geraširdės rusės, engiama isteriškos ir pagal sistemą idealiai išmuštruotos globos įstaigos direktorės, skraidinama namo įsimylėjusio lakūno. Kelias namo – ir spalvingas, ir skaudus – kai kurias scenas labai sunku žiūrėti, ypač nemaloni yra mergaitės prievartavimo scena. Vietomis ir scenarijus braška per siūles – neapsieinama be tragikomiškų scenų. Tačiau scenarijaus plyšius verčia primiršti nušlifuoti vaizdai, primenantys veikiau fantaziją, nei realius įvykius. Filmo estetikai prikišti nėra ko: Vilniuje, prie Žaliųjų ežerų nufilmuotas Sibiras, jei nebūtų liūdna tremties vieta, kartkartėmis atrodo gal ir visai padori vieta gyventi.

Pagyrimo verta pagrindinio vaidmens atlikėja Anastasija Marčenkaitė. Ji puikiai išlaviravo visas, net ir pačias sudėtingiausias, scenas, todėl jos personažas tikrai įtikina. O štai dėl kai kurių jos kolegų meistriškumo kartais verta abejoti: veikėjai tampa arba pernelyg šabloniški, sustingę, arba groteskiški.

Kad ir kaip bebūtų, filmą verta pamatyti. Tik kaži, ar liks patenkinti tie, kurie čia ieškos istorinės atminties. Jos čia nėra. Todėl lietuvių kinas vis dar lieka nebylus tam tikrų Lietuvos istorijos etapų atžvilgiu (tiesa, Giedrės Beinoriūtės „Gyveno senelis ir bobutė“ lieka viena iš nedaugelio išimčių). Tačiau asmeninę, kiek neįtikėtiną vienos mergaitės kelionę į tėvynę režisierius Juzėnas papasakojo gana neblogai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=SMFsQaApw1w

13 komentarų apie “[kino teatre:] EKSKURSANTĖ (2013, rež. A. Juzėnas)

  1. Rašant, vis dėlto derėtų žinoti, kodėl filmas būtent tokios fabulos, t.y. „vieno žmogaus istorija, o ne tautos patirtis“ ir panašiai, ir t.t.:

    http://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/ilga-ekskursantes-kelione-i-kino-ekranus-420643#.Um48uHDwliM

    http://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/ekskursantes-reziserius-ajuzenas-dievo-dovana-tokius-aktorius-tureti-420872#.Um47L3DwliM

    Ryškiai išskirtinis Lietuvos kino kūrimo kontekste filmas kenčia nuo reklamos trūkumo.
    Ką gi, Lietuvoje daug kas gaunasi iškreiptai ir neteisingai….

    1. Arūnai, galbūt mano apžvalgoje tas tautos patirties trūkumas skambėjo kaip priekaištas, bet tiesiog norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad istoriškumas čia yra daugiau kaip fonas. O apie kūrinio istoriją prirašyta daug, tą tikrai esu skaičiusi.
      Tačiau dėl to, kad tai labai išskirtinis filmas, drįsčiau ginčytis- taip, jo pastatymo kelias ilgas, ir taip, daug biurokratinių kliūčių pakeliui įveikta, tačiau vietomis jis gan silpnokas. O kuo jis tau pasirodė labai jau išskirtinis? Taip, gražiai padaryta, bet ar to jau savaime užtenka geram kinui?

  2. Išskirtinis dabar rodomų STREIKO ir VARDAS TAMSOJE atžvilgiu. O tai jau yra daug…
    Ogi, ar nepasirodys, kad

  3. (atsiprašau, pasispaudus dviem klavišams, tenka tęsti kitoje žinutėje…)…. laukiamas, nes, va, papuolė į San Sebastianą I.Jonyno LOŠĖJAS, visai ne stipresnis?

    O kas silpno EKSKURSANTĖJE? Kad Lietuvos teatro aktoriai nesugeba atsiskratyti teatrališkos manieros? (Na, ir kas – filmo negadina) Kad yra nesklandumų detalėse (eina Marija viename kadre su ryšulėliu, kitame jau – be jo…. Nėra logikos, jog tokius potyrius išgyvenęs vaikas lystų prie akylai saugomo vagono pabendrauti – viskas dėl scenarinio reikalo patekti į D.Meškausko sodtbą….) na, ir kas?? Man tiesiog tai bene pirmas lietuviškas filmas kur toks veiksmingas ir karkastriškai išbalansuotas scebnarijus. Sakykit, netinkamas būtų kokiam Quentinui panaudoti jo stiliaus kinui? Nesutiksiu….

    Ir nesutinku, kad ISTORIJOS mažai. Autoriai nerimastingai laukia vojažo užsienin – ar supras, ko tai mergaitei reikėjo tokius kančių kelius žingsniuoti? Kodėl nesikreipė į policiją??
    Sutinku su kūrėjais, kad nepaaiškinus istorinio konteksto, ne sovietikams siužetas kone fantastinis atrodys….

    1. Tai nuo to ir reikėjo pradėt, kad jis stiprus yra palyginus su kitais dabar rodomais filmais.
      „ekskursantėje“ iš principo nėra kažko, kad būtų super negerai, bet aš esu atidi detalėms ir jei pamatai nesąmonę, man tai kliūna.Tarkim, personažai.Šiek tiek silpnokai atrodo kai kurių vaidmenų išpildymas, ir aš esu reikli jų atžvilgiu. Kad ir pavyzdžiui tos globos namų direktorės personažas – gerai, sutinku, ji atspindi laikmečio išmuštruotą žmogų, bet jau taip šabloniškai, kad imi nebetikėti juo kaip realiu tam filme ir pradedi matyt vos ne šaržuotą personažą.
      dėl istorijos -faktas, kad ji yra, bet ar tiek, kiek jos yra, pakaks suprasti, kaip Jūs sakote, „ne sovietikams“? nes visa tai, kas ten yra – keletas detalių. pasakyt, kad kažkas kažką kažkur ištrėmė ir parodyt tris partizanų lavonus – tikrai nemanau, kad to pakanka.

  4. Keista, kad jaunas žmogus nepatenkintas, kad apsiribojama detalėmis, tiksliau vieno žmogaus likimu, išgyvenimais, nuotykiais, bet reikalauja globalių tautos trėmimo vaizdų, tragiško patoso raudose, išrėkimo visam pasauliui apie mūsų tautos tragediją…..

    Paprastai priekaištaujama, kad būtent visada TĄ stengiamės parodyti (pvz. Vienui vieni ir pan.) ir akcentuotai pabrėžti, kokio nelaimingo likimo mūsų tauta. Girdisi, kad jau sprangu nuo to… Aimanos trukdo ir Valstybines šventes švęsti….. :)

    1. Nei aš nepatenkinta, nei ką, man visai patiko Marijos kelionė.Tik nemanau, kad tai bus tas filmas, kurį prisiminsiu
      po ilgo laiko. Gal čia ir nelabai „legalus“ palyginimas, bet pavyzdžiui, A. Holland „Tamsoje“, žiūrėčiau dar ir dar, o vat „Ekskursantės“ – ne.
      O pasakyt, ko man trūko filme, manau, turiu teisę. Ir šiaip, filmą apie trėmimus galima padaryt be patoso.

  5. …jeigu EKSKURSANTĖ sukelia bet kokias asociacijas su Agnieškos Holland lygiu, tai yra tik lietuviško filmo naudai….

    1. Arūnai, tu pats šį darbą ir su „Didžiu grožiu“ ne tik, kad lyginai, bet dar prieš jį ir iškėlei :) Tik tai automatiškai daugiau ką sako apie tave nei šių filmų panašų lygį.

      Mano nuomonė, jog į tokį kiną reikia eiti, taip parodant, kad būtent tokio kino reikia Lietuvoje. Gal tik tiek, kad būčiau persona atsakinga už finansavimą, padaryčiau kokį max milijono, pusės milijono ar 300 tūkstančių limitą juostai ir prašyčiau iš kūrėjų kūrybiškumo. Va, pritrūko pinigų šios juostos kūrėjai, nenuvažiavo iki Sibiro, bet ar kas pastebėjo? Būtų dar mažiau gavę, išmestų sceną, kaip mergaitė bėgioja po auksinius laukus ir sugrįžtą pas šeimą. Gal net ir tą bažnyčioje. Nes, na, nieko jos neprideda istorijai ir tik matosi kūrėjų noras pažaisti technikomis, vaizdais, etc. n kartų filmo metu rodomos scenos iš skrydžio (beje, beveik identiškos) atrodo lyg bandymas išnaudoti juostos kilometražą. Muzikinis sprendimas – tragedija. Kaip galima didžiąją dalį filmo drožti žiūrovo ausį tais pačiais, gana panašiais motyvais? Tiek gaudynės, važiavimas sunkvežimiu čia traktuojamas, kaip panašios dramos momentas. Iki galo ta muzika jau taip nueina į antrą planą, kad, kai jau tikrai reikia, jokios nuotaikos ji nebekuria. Kliūva ir scena, kai mergaitė išlipa iš traukinio be lauknešėlio, o vėliau eina su juo, sunkiai tikėtina ir kaip užkampio pionierių stovykloje staigiai gaunama informacija apie tai, kad prieš metus vagone dingo dešimties metų mergaitė su visom detalėm, kad jos mama žuvo persileidus, nors filme puikiai matyt, kad tamsoje ten niekas vardų neklausia prieš metant lavonus į upelį. Kas per balsas (veikėjas) pradžioje daro intro tekstą apie tremimus? Jeigu nėra veikėjo, tai daryk, kaip kiti daro – užrašyk juodame fone tą informaciją. Dabar lyg ir turėtum laukti, kad gale išsiriš, kad istoriją pasakoja herojės sūnus.

      Daug kam kliuvę šabloniški veikėjai manęs taip nepaveikė. Nežinau, gal jie šabloniški, gal ne. Lietuvaičiai, gi, yra lietuvaičiai, deja.

      O štai mergaitė išties yra filmo šviesulys. Net nesakyčiau, kad pažiba, žvaigždė, bet būtent – šviesulys. Pamatai ją ekrane ir jau gera. Ir tai labai prisideda prie gero filmo tono, kuris man kiek primena „Gyvenimas yra gražus“ – gėris, pozityvumas nugali bet kokius žiaurumus. Ir istorija ant popieriaus akivaizdžiai gera, nors atsispyrimą nuo popieriaus ir vertinčiau kokiais 7/10. Iš ties, filme labai daug tiek persistengimų, tiek nedadielkų, tačiau yra kažkas jame ir tokio dėl ko ir savo laiko kine negaila ir kitiems rekomenduoti norisi.

      Ar jis atskleidžia mūsų istorinę praeitį? Nežinau ir filmo metu nei karto apie tai nesusimąsčiau. Kontekstas, kuriame vyksta istorija yra tikras ir tai jaučiasi. O istorija yra gera (visom prasmėm) ir tą būtų sunku nuginčyti.

      Nesu aš didelis kino rėmėjas ėjimais į kino teatrą, bet kai kalbama apie tokio lygio lietuvišką kiną, nueiti yra privalu. Matant dabartinį politinį cirką, didelis klausimas, kas yra labiau pilietinė pareiga – nueiti į rinkimus ar paremti šio filmo kūrėjus.

  6. Paskutiniu sakiniu ir baikime :) Dėl to ir rašinėjau….

    Pasijunti kvailys, kai Pistonai per 3 dienas surenka 200 tūkst. už bilietus. EKSKURSANTĖ lygiai per 2 mėnesius surinks 0,5 mln. Tokia neteisybė žudo kaip Mačetė…

    Liks tik šviesuliukas, kad pajamos 4-ą savaitę pakilo 27%, о 5-ą – 5%. Jokiam kitam filmui rudenį taip neatsitiko… Netgi pistonams nebus…

    O rašinėjimas apsimokėjo – Paulius įveikė save ir nukulniavo į lietuvišką kiną :)

    1. Aš mielai kulniuoju į kiną, jeigu jis vertas kulniavimo. Dažnu atveju nepalaikau kulniavimo, nes aplinkiniai moka kuo puikiausiai sugadinti visus privalumus, kuriuos suteikia kino teatras. Manęs dažnai klausia, kodėl aš sėdžiu pakraščiuose, kur teoriškai nėra geriausia vieta. Taip, tam tikra prasme nėra, tačiau tai būdas būti kuo toliau nuo šivetėjų tau į akis mobiliakais, plepėtojų, debilų, kurie juokiasi ar dročinas per prievartavimo scenas ir galiausiai popkornininkų. Tikiuos sulaukti tų laikų, kai kino filmų premjeras be kino teatro mokesčio bus galima pažiūrėti namuose. Bet „Ekskursantė“, jeigu ką, buvo mano planuose nuo trailer’io pamatymo laikų ;)

  7. Patikslinant teiginį – sėdi geriausiose vietose….. Net jei žiūrėjimo šalia kolegos „nečipsiauja“ ir „nesimobiliakina“, vis tiek salės viduriuke jautiesi minioje ir laisvė kraštinėje kėdėje yra geriau….

    Beje, reikia patikslinti tamstos pirminį teiginį, kad aš iškėliau Ekskursantę virš Didžio grožio. Visgi buvo kontekstas gerokai kitas anoje temoje: „jeigu koks kabineto kaimynas paklaustų į kokį kiną eiti“ (o jie į kinus nevaikšto), patarčiau eiti ne į italų, o į šį lietuvių-rusų darbą. Gi, tai nėra filmų priešpastatymas. Tiesiog taip patarčiau ir santikyje su Ovidijaus Gravitacija, specifiškuosius Adele ar Mačete, silpnu R.Curtis komikavimu „Laiko tilte“ bei visus kitus dabarties lietuviškus filmus. Tiesiog taip patarčiau, neaiškindamas, kad A.Juzėnas yra geresnis už E. Kechiche…..
    Matyt, taip vertino ir Indrė, pabrėždama savo emociją, o ne lygindama filmus…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.