Pasidaviau. Aplinkinis ažiotažas įveikė. Vau, bau, stebuklas ir panašiai. Ogi, nei stebuklas, nei ką. Įsivertinau sau imdb septynetu iš desiatkos.
Šita kinematografijos antigravitacija manęs galutinai neužbūrė. Gi po pusvalandžio spoksojimo imi suvokti, kad veiksmas vyniojamas į holivudinę vatą, kuri tai tįsta, tai tirpsta, o dėl tos vatos ir gaublys net su visais pagražinimais, nukrypstant nuo realių faktų, iš viršaus ne toks ir kerintis beatrodo.
Taigi, Alfonso’as Cuaronas susuko techniškai sudėtingą juostą, tačiau siužeto, ir charakterių įtikinamumo prasme „Gravitacija” – eilinis vidutiniokas. Graži pasaka, kaip žmogiškų šiukšlių prisotintame kosmose astronautas gali rasti kelią namolio, į apačią.
Negaliu nuneigti, kad levitaciniai triukai pakibus virš Žemės tarp į šipulius dūžtančių erdvėlaivių atrodė įspūdingai. Atrodė. Plojimai operatoriui Emmanueliui Lubezkiui (gal šįkart gaus Oskarą?), kartu su Cuaronu susukusiam puikų „Children of Men”, ir vaizdo efektų šefui Timui Webber’iui („The Dark Knight”, „Avatar”). Ir pasivaikščiojimas po/ant rusiškų beigi kinietiškų tarptautinių kosminių stočių buvo į naudą. Vizualine pažintine prasme.
Tačiau pati Cuaron’ų, tėvo ir sūnaus, sukurpta pasaka ir jos psichologinė pusė nė kiek nesužavėjo. Nebuvo beviltiškumo jausmo. Įtikėjimo, kad taip galėtų būti. Trūko gilumo ir maisto smegenims. Ne Clooney ir sulysusi, puikios formos Bullock čia kalti. Sakyčiau, filmavimo stilistika kiek šlubavo. Ir tam tikri akcentai netiko. Galėjo gi lyg dokumentalizuotą medžiagą pateikti, galėjo muzikėlės neleisti, kad žiūrovas išgirstų tą kosmoso tuštumos spengimą, galėjo sukurti keliolikos minučių trumpametražį, kurio pabaigoje atitrūkę skafandrai tiesiog nulekia į žvaigždėtą erdvę… Įspūdis būtų likęs didesnis.
Ir 3D jėgos visai nepajutau.
Reikia pripažint, kad šiai dienai „Gravitacija” yra novatoriškas ir šviežias, ir, matyt, bus ne kartą minimas kaip realistiškų kosminių scenų pradininkas, tačiau norėtųsi, kad tokį vaizdą lydėtų Arthuro Clarke’o „2001 kosminės odisėjos” verta istorija.
httpv://www.youtube.com/watch?v=0-eP-W0DNmY
Už šitą pinigus leist kinoteatro peržiūroje? Ir įvertint jį 7? Tokiam žanre įvertinimą galima nebent duoti nespėjusiam pasenti „Oblivion”,kur bent įdėja kažkokia,veikėjo charakteris,ir bent panašu į tai ką skaitėme vaikystėje fantastinėse knygose,ką kartais įdomu prisiminti..
Aš visad laikausi nuomonės, kad galima filmą keikti tada, kai supranti, kame jo gerumas (ar „gerumas”), bet tau tai nepatinka – dėl to, kad tau tai jau matyta, kad netikra, etc. Ypač tai taikau komedijoms, kurių gal per daug vaikystėje prisižiūrėjau, kad dabar, kai kiti juokiasi, sėdėčiau patempęs lūpą, nes jausmas lyg iš visko jau n kartų atsijuokta. Tai šia prasme irgi įdomu, kad pagal kritikus, tai viena geriausiai įvertintų metų juostų http://www.rottentomatoes.com/m/gravity_2013/ ir ne vieno kokio, bet didžiosios daugumos. Ir kritikai vertina net geriau už žiūrovus. Ar mes kažko nesuprantame?
Šitie vertinimai man taip pat kažkokia mistika. Gi tu suk nesukęs,žiūrėk iš kokios nori pusės bet filmas tai baisiai standartinio siužeto, lyg paimtas nuo eilinio kelio siaubiako: įveiki pabaisą su kirviu, skersai kelio stoja su pjūklu, įveiki tą, tai dar lieka lūžusia koja išbėgti ant kelio ir pagauti papūtniką. Vienok, viskas baigiasi laimingai. Gi „Gravity” yra būtent tai.
Tik kodėl „tai” taip aukštai įvertino kritikai, neįsivaizduoju. Gal jų akiniai buvo 3Didesniškesni :)
Man tai mistika Machete kills įvertinimai.
Išties, abiejuose atvejuose būtent siužetas yra lyg tarp kitko. Penktas filmo elementas… Ne dėl pasakojamos istorijos šie filmai tiesiog daryti, turint užmačių nuveikti kitką. Tai ir nuveikia abudu meistrai tą kitką….. :)
3D jega pajaust reikia IMAX’o