Visos istorijos jau yra papasakotos, belieka tik jas perpasakoti savaip.
Talentingo vengrų kino kūrėjo Szabolcs Hajdu filmas – drama apie Rumunijos vengrę Moną. Jauna moteris išvyksta užsienin, palikusi savo trejų metų dukrą tetai – būrėjai Rodicai. Mona nuperkama dirbti Liverpulio bordelyje „Paskalio biblioteka“ (orig. – Gyöngéd kezelés), kur įgeidžius tenkina ne eilinės moterys, vyrai ir vaikai, o įvairūs personažai – Žana d`Ark, Dezdemona, Lolita ir t.t. Grįžusi namo ji sužino, kad dukra yra globos namuose ir norėdama ją atgauti, Mona socaliniam darbuotojui pasakoja savo istoriją – kartų, sudėtingą, o kartu ir laukiniškai žavų gyvenimą.
Siužetas būtų įprastas, jau ne kartą matytas kine, jei ne siurrealistiniai filmo elementai (Monos dukra moka projektuoti sapnus), ir pasakojimo būdas – pulsuojantis, manieringas, su „kustūriškai“ kaitinančiomis kraują scenomis, bei gyvu ir originalius garso takeliu. Liūdna istorija išmurkdoma naiviai žaismingame stiliuje. Labiausiai paperkantys kadrai – Monos atsidavimas dukrai, dėl kurios ji pasiryžusi realybę matyti ir rodyti dukrai savaip. Pasakiškiau, gražiau.
Režisierius Szabolcs Hajdu parodo ne tik sunkaus gyvenimo problematiką, bet ir pateikia elementarų sprendimą – turėti vaizduotę ir, žinoma, žmogų, dėl kurio galėtum padaryti absoliučiai viską.
Filmo anonsas:
httpv://youtu.be/UISiPxL7Kls
Dar rodo: „Skalvijos” kino centras