„Čia ne idealus gyvenimas, bet užtat tikras..“
Šia viena iš herojų dialogo citata apibūdinčiau paskutinę trilogijos „Prieš vidurnaktį“ dalį. Nors ir netikėtas, bet labai lauktas režisieriaus Richardo Linklaterio trečiasis filmas prasidėjo ten, kur visos pasakos ir meilės istorijos paprastai baigiasi,- „jie ilgai ir gražiai gyveno“. Antrojo filmo „Before Sunset“ pabaigoje mes porelę palikome Celine kambaryje, kur ši, sugrodama savo kūrybos meilės dainą, pagaliau atskleidžia savo tikruosius jausmus Jesse ir jai pasakius „tu pavėluosi į lėktuvą“, jis šiltai nusišypso ir atsako „žinau“. Žiūrovai devyneriems metams buvo palikti nežinomybėje, bet optimistiškiausi, manau, jau buvo supratę, kad tas Jesse „žinau“ tarsi reiškė „to čia ir esu, kad radęs tave praleisčiau visus likusius gyvenimo skrydžius į savo gimtą žemyną, šalį, miestą, namus, kur gyvenau su pirmąją šeima, ir pagaliau, kad likčiau pas tave amžiams“.
„Before Midnight“ Jesse ir Celine (Ethan Hawke ir Julie Delpy) vėl prieš žiūrovą po devynerių metų pertraukos – tiek truko filmo gimimas, tiek laiko praėjo ir herojų gyvenime. Čia jau matome porą su vaikais – dvynukėmis, o Jesse dar turi sūnų iš pirmosios santuokos. Penkeriukė leidžia atostogas Graikijoje, garsaus draugo rašytojo viloje.
Linklateris išlaiko pirmųjų filmų formatą: gražių miestų, apylinkių panoramos (o dabar jau ir miegančių vaikų) fone vyksta intelektualus, gyvenimiškas dialogas tarp tų pačių dviejų žmonių. Skirtumas tas, kad ankstesni jų susitikimai ir pokalbiai buvo sklidini romantikos, jaunatviško idealizmo, žavėjo spontaniškumu, lengvabūdiškumu, o šįkart dialogo turinys lipdomas jau kiek iš kitokio molio. Scenaristai, režisierius, Hawke ir Delpy pasiryžta rizikingai pagundai – praskleidžia jaudinančia aistra ir romantika plevenančią uždangą ir rodo kas lieka poros santykiuose kai prasideda bendras, kompromisų reikalaujantis šeimyninis gyvenimas, bendra buitis, vaikų auginimo, auklėjimo rūpesčiai ir pan. Ar išsipildžiusi didžioji svajonė vis dar lieka tokia pat patraukli, pakili, kokia rodėsi prieš daugelį metų? Apie ką šios, giminingos kadaise rodžiusios sielos, kalbasi dabar?
Jau gerai pažįstamų herojų paveikslai gerokai pasikeitę, įgavę naujų spalvų, o gal tik senosios kiek labiau išryškėjusios nuovargiu pažymėtuose veiduose. Jau nuo pirmųjų scenų galime suprasti, kad Jesse per šį laiką tapo aštrialiežuviu ciniku, o Celine iš svajoklės idealistės, siekiančios išgelbėti pasaulį, virto viltį praradusia pragmatike. Jei anksčiau diskutuodami jie švelniai pasikandžiodavo ar paerzindavo vienas kitą, tai dabar jų dialoguose galime jausti kur kas kandesnę pašaipą vienas kito atžvilgiu. Jų abiejų pasisakymuose girdime vis daugiau nusivylimo, priešiškumo supančiam pasauliui, aplinkybėms, vienas kitam. Kita vertus, tik dabar išryškinus jų trūkumus, ydas, jie atrodo labiau realūs ir žmogiški nei ankstesniuose filmuose.
Dialogus pagyvina pietūs draugo rašytojo viloje, kur prie bendro stalo susėda ne tik skirtingų tautybių, bet ir skirtingo amžiaus ir patirties turinčios poras. Pietų metu Celine juokais prisipažįsta, kad jų meilės tvirtumo priežastis yra tame, kad ji už savo vyrą stengiasi būti mažiau protinga, leidžia jam laimėti visus stalo žaidimus ir pan. Jaunesnė pora dalinasi įspūdžiais apie šiuolaikinio jaunimo meilės ryšių palaikymą skype‘u, telefonais ir pan. Labiausia jaudina vyriausiojo, vilos šeimininko, rašytojo pasidalijimas savo sėkmingų santykių receptu su jau amžinatilsin išėjusia žmona. Šis paporina, kad jiedu niekada nesistengė tapti vieniu (kaip mėgsta supanašėti daugelis porų), kad gyveno kartu, šalia, bet kaip dvi skirtingos asmenybės, kiekviena su savo pomėgiais, siekiais, netrukdant vienas kitam tobulėti, nebandant vienas kito keisti.
Palikę vaikus prižiūrėti graikų porelei, filmo herojai kaip ir praeituose filmuose leidžiasi į pasivaikščiojimą po seną miestelį, stabteli ties įžymybėmis, kartu stebi saulėlydį ir ruošiasi romantiškai nakčiai viešbutyje. Štai čia prasideda dialogai, šeimyniniai kivirčai, atskleidžiantys praleistų kartu metų nuoskaudas, patirtis, kurių pasekoje tarsi viskas paaiškinama: kodėl jie šiandien tapo būtent tokiais kokie yra, kas privertė juos pasikeisti, ar jie norės ir turės jėgų, išbandymų pilną gyvenimo kelionę, tęsti vis dar kartu.
httpv://www.youtube.com/watch?v=djbyv1AV588
Vertinant filmo visumą, be abejonės, pokalbiai, jų filosofinis, emocinis ir literatūrinis turinys vis dar lieka stipriausia filmo puse ir akivaizdu, kad tai bendras scenaristų trijulės bendradarbiavimo rezultatas. Šįkart dialogai sudėtingesni, brandesni, intelektualesni, nes patys herojai įgavę daugiau gyvenimiškos patirties. Kita vertus, man ši „Before Midnight“ lyginant su ankstesnėmis atrodo labiausia pritempta ir nenatūrali. Sumanymas atskleisti santykių sudėtingumą, komplikuotumą bėgant metams yra drąsus, reikalingas ir labai sveikintinas, bet pačios idėjos išpildymui ne vienoje scenoje pritrūko įtikinamumo.
„Before sunrise“ ir „Before sunset“ žavėjo natūralia, organiška dialogų tėkme, gyvenimišku spektakliu be ypatingo veiksmo, o šįkart man to labiausia stigo. Kad ir tokia smulkmena – įprastai poros savo kasdienybėje aiškinantis santykius retai kada prisimena savo ankstyvąjį, romantiškąjį periodą, o čia jis ne kartą minimas (tiksliau minima viena konkreti diena). Filmo gale Jesse net bando įtikinti Celine, kad jis vis dar tas pats romantiškas bičas, kurį ji sutiko prieš daugelį metų traukinyje. Saldu iki negalėjimo ir būtent šioje vietoje jauti, kad galima buvo apsieiti be sentimentalybių. Negaliu patikėti, kad ši dviejų intelektualių, kūrybingų žmonių pora visą gyvenimą nori remtis tik ta viena romantiška diena. Negi po jos neįvyko daugiau nieko prasmingo, romantiško, svarbaus ir įdomaus jų bendrame gyvenime? O gal režisierius tiesiog norėjo įterpti konkrečią nuorodą iš praeities, norėjo įdėti atpažįstamą žiūrovui paveiksliuką. Kita vertus čia tik detalės, svarbiau – koks bendras jausmas, įspūdis lieka po šio filmo. Man liko pora dėmesio vertų minčių iš vyresniojo draugo rašytojo gyvenimiškos patirties, o visa kita tiesiog praplaukė ir tiek, bet negaliu sakyti, kad žiūrėjimo procesas buvo nemalonus.
Bet kokiu atveju, vis tiek manau, kad ši dalis buvo reikalinga, net jei ir mažiau vykusi, nei prieš tai buvusiosios. Vien dėl pačios idėjos, pastangų parodyti, kad net artimos, giminingos sielos negali nugyventi kartu idealaus, tobulo gyvenimo be debesuotų dienų, per kurias norisi viską mesti ir pasukti kitu keliu. Gi gyvenimas dažnai kur kas įdomesnis, prasmingesnis savo netobulumu ir tikrumu.
Nemačiau dar, bet iš teksto įspūdis toks, kad nelabai vykę Delpy scenariniai apsireiškimai („2 dienos” ir „Skylab”) gavo kiek per daug erdvės „Before Midnight”e.
Labai tikroviškas, gyvas su ironijos smagia doze.
Labai patiko. Tikras, gyvas ir su gera ironijos doze