Šiandien Lietuvos kino teatruose oficialiai pristatoma režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus filmo „Santa“ premjera. Savaitės pradžioje uždaroje peržiūroje-pristatyme šį filmą jau turėjo galimybę įvertinti filmo kūrėjų artimieji, žurnalistai ir kviestinė publika.
Prisipažinsiu, kad man šis filmas buvo laukiamiausias lietuvių kūrėjo filmas per visą kino istoriją. Priežasčių tam buvo ne viena. Pirma ir svarbiausia – pats filmo režisierius ir scenarijaus autorius Marius Ivaškevičius, kuris savo darbais ir kūryba jau spėjo užsitarnauti patikimą vardą ne tik teatre, bet ir kine. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Buvo tikrai smalsu pamatyti, kaip jis susitvarkys su nemenku iššūkiu statyti ilgametražį, daugiakalbį filmą.
M. Ivaškevičius turi talentą ne tik kurti, bet ir suburti aplink save talentingą profesionalų komandą. Kūrėjas filmui prisikalbino vaidinti garsų aktorių, žinomą Suomijos kino žvaigždę, Tommi Korpela. Su juo jau turėjom galimybę susipažinti praeitoje „Scanoramoje“, filme „Viskas, ką mes darome dėl meilės“ Korpela atliko vieną pagrindinių vaidmenų. Režisieriui taip pat pavyko įtikinti rusų kilmės atlikėją Chinawoman sukurti filmui muzikinį takelį. Atlikėja prisipažino, kad šią suintrigavo režisieriaus kartu su scenarijumi atsiųstas juostos aprašas.
Filmas kurtas trijose šalyse – Suomijoje, Lietuvoje ir Anglijoje, biudžetas viršijo tris milijonus litų, „Santos“ premjera buvo tobulinama, atidėliojama ne vieną kartą ir štai pagaliau PAGALIAU ji žiūrovų dėmesiui, didžiuosiuose ekranuose.
„Santa“ veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje ir Suomijoje. Vieniša mama lietuvė Inga (akt. Sandra Daukšaitė), lyg nujausdama artėjančią nelaimę, nusprendžia išpildyti sūnaus Vinco (akt. Ovidijus Petravičius) svajonę – kartu jie atvyksta į Laplandiją susipažinti su tikruoju Kalėdų Seneliu. Juo dirbantis Jussi (akt. Tommi Korpela,) pamatęs Ingą, įsimyli. Užsimezgęs romanas nepaiso sienų ir blaško įsimylėjėlius tarp dviejų pasaulių – Lietuvos ir Suomijos.
Gerokai užsitęsusi pirmoji filmo pusė dvelkia saldžia, įprasta meilės istorija tarp dviejų vienišų svetimšalių ir jau net ima darytis įtaru, kad tai visai nepanašu į M. Ivaškevičiaus stilių. Tačiau apgaulinga, komiškai lyriškoji įžanga yra tik pradžia gana rimtos ir liūdnos istorijos. Įdomiausioji filmo dalis čia tik prasideda, tad apie turinį daugiau neišsiplėsiu.
Pirmiausia kuo norėjau pasidžiaugti, jog stebint filmą pagaliau pavykdavo užsimiršt, kad tai lietuvių kūrėjų darbas. Ne visada, bet pavykdavo. Filmo tempas, aktorių vaidyba, operatorių darbas, dialogų tekstai, muzikinis takelis – viskas pagaliau išlipo iš įprasto lietuviško kino „standartų“. Tikrai neteigiu, kad Marius Ivaškevičius sukūrė šedevrą, bet kad pakėlė lietuvišką kiną į kitą lygmenį, – be abejonės.
Antroji filmo stiprybė – puikus scenaristo humoro jausmas. Kad Marius turi gyslelę kurti komedijos žanrą, tuo jau spėjome įsitikinti iš jo darbų teatre, pjesėse: „Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“ – subtilaus, intelektualaus humoro perliukai liejasi laisvai. Filme „Santa“ kaip ir teatro pjesėse naudojami panašūs triukai – juokingai skambantis žodžių žaismas vertiniuose ar lengvi pasišaipymai iš tarpkultūrinių nesusipratimų. Marius puikiai jaučia Suomiją, jos kultūrą, specifinį šios šalies humorą. Jaunystėje kūrėjas turėjo galimybę keliauti po Skandinavijos šalis, pažinti jas iš vidaus ir pažvelgti į jas rytų europiečio akimis – ši patirtis nenuėjo veltui. 2004 metais „Šiaurės atėnuose“ publikuotas jauno, pradedančio rašytojo straipsnių ciklas „Mano Skandinavija“ šiandiena atrodo tarsi ištakos, natūrali kūrybinė seka, o kartu draugystės pradžia su šiauriečiais, kuri šįkart pasitarnavo kuriant filmą Laplandijoje.
Dar vienas pagirtinas M. Ivaškevičiaus kūrybinis bruožas – stebinti ir žaisti siužetu. Galima ginčytis dėl paties turinio, žanro patikimo, tačiau, kad kūrėjas veda žiūrovą nesusekamais, nenuspėjamais siužeto vingiais, manau, niekas nesiginčys. Romantiška melodrama vietomis persipina su komedija, vėliau pereina į dramą, o galiausiai – ir į fantasy žanro pasaką apie „Žiemos karą“. Net istorijos pabaigą ar jos tęsinį režisierius palieka susikurti ir interpretuoti kiekvienam žiūrovui atskirai savo fantazijose.
Neabejotina šio filmo žvaigdžė – Tommi Korpela, kuris tikrai gerai žiūrisi ekrane ir kurio personažas man pasirodė labiausiai išbaigtas. Dėl Ingos vaidmenį atlikusios Sandros Daukšaitės mano nuomonė liko dviprasmiška. Asmenybės tipažas tikrai tinkamas filmo herojei, tačiau vaidyboje pristigo natūralumo, personažo grynumo ir nesu tikra, ar čia vien aktorės kompentencijos stygius. Man labiau pasirodė, kad pats režisierius nebuvo iki galo nusprendęs, kokią Ingą nori matyti ir pavaizduoti filme. Aš taip iki galo nepajaučiau jos tikrojo santykio su Jussi, o šio požiūris į ją ir jos sūnų, atvirkščiai, buvo labai aiškus ir išsamus.
Norisi atskirai pagirti vaikų vaidybą. Vinco vaidmenį atlikęs jaunasis Ovidijus Petravičius puikiai susitvarkė su savo užduotimi, nors vaidinti sergantį vaiką nėra lengva. Režisieriaus dukra Maja, atlikusi mažą epizodinį vaidmenį, spėjo sužavėti vaikišku natūralamu. Tas keliolikos sekundžių veriantis žvilgsnis į Kalėdų senelio akis laukiant dovanos – vienas linksmesnių filmo epizodų, o kartu labai gyvenimiškas. Galima sakyti, kad Maja šiame filme atsiskleidė labiau kaip komedijinio tipažo aktorė.
Komedijinio žanro tipažams galime priskirti ir Ingos sesers vaidmenį atlikusią aktorę Beatą Tiškevič Hasanova. Beata puikiai įsijaučia į jaunėlės sesers, tipiškos blondinės personažą, bet man taip ir liko klaustukas – kokią paskirtį turėjo šis epizodinis vaidmuo? Jeigu vien tam, kad sustiprintų situacijos absurdiškumą ir komiškumą, į kurį papuola pagrindinis herojus Jussi, man tada pritrūksta platesnio šios puikios aktorės išnaudojimo. Nepaisant to, kad visa siužeto idėjos esmė ir yra tame, kad ji apskritai sunkiai kur „panaudojama“. Bet kokiu atveju, Beata tikrai papuošė filmą savo didelėmis klapsinčimis akimis ir komiška „dont understending“ tartimi.
Dar būtina paminėti vieną svarbų filmo veikėją, simbolį – albinosą Elnią Valko. Samių išmintis byloja, kad žiemą išgyvenęs šiaurės elnias albinosas gyvens amžinai. Albinosas gimsta ir kiekviename iš mūsų, bet, užėjus tamsai, išsaugoti jį pavyksta nedaugeliu. Ar pavyks jį išsaugoti mažajam sergančiam Vincukui..? Nuostabi, fantastiška scena ligoninėje su fone pasirodančiu baltuoju elniu – vienas iš stipriausių, labiausiai jaudinančių filmo momentų.
Bendrai kalbant apie „Santą“, siūlyčiau jį pažiūrėti jau vien dėl to, kad tai, be abejonės, kokybiškiau, aukščiau laipteliu (ar net keliais) negu visi iki šiol lietuvių kūrėjų statyti filmai. Filmas turi nemažai gražių, stiprių, kinematografiškų (dėka „Artbox“), „gerai skambančių“ (Chinawoman ir Kipro Mašanausko dėka), scenų, šypseną keliančių meistriškų Mariaus Ivaškevičiaus dialogų. Filmas, mano nuomone, taikytas į gana platų žiūrovų ratą, bet tikrai nėra paviršutiniškas.
Marius Ivaškevičius turi išskirtinį savo kūrybos braižą ir, jei jis patinka teatre, literatūroje, patiks ir kine. Kai kurie filmo epizodai šiek tiek padvelkdavo teatrališkumu, bet, matyt, tai neišvengiama, kai kūrėjas nemažą savo laiką skiria teatro pjesių rašymui, dalyvauja jų pastatymų kūrime.
Nors pažymėta, kad filmas skirtas visiems virš 13 metų (matyt dėl tų kelių suomiško pirtinimosi scenų), manau, kad iš tiesų, jį drąsiai galima rekomenduoti žiūrėjimui tiek Valentino dienos proga su antra puse, tiek šeštadienio popietės praleidimui su visa šeima. „Santa“ puikiai balansuoja tarp filmo masėms ir intelektualaus žiūrovo poreikių.
httpv://www.youtube.com/watch?v=GopGUW9THVU
Filmo premjera – 2014 m. sausio 31 d. visuose Lietuvos kino teatruose.
Čia priėjo offca ir pasakė: „Santa” buvo šiaip sau.
Nuo pat sublogavusio vaiko scenos prieš akis vis iškildavo neperseniausiai matytas „The Broken Circle Breakdown” ar Matelio „prieš parskrendant…”, kurių estetikos ir jausmo perdavimo kameros pagalba Ivaškevičiui dar ieškoti ir ieškoti.
Chinawoman – dalinai ok, nes nelabai aišku, kur ten ji, o kur Kipras, taip pat naudoti vieną ir tą patį gabalą nėra didelio genialumo ženklas, vienok China… kino teatre skamba uhu kaip giliai ie erdviai.
Tommi ok, lietuviai – tokie šiaip sau, neaišku, ką jie nori išvaidinti, ar nesugeba, ar nežino. O ir anglų kalba jų lūpose žiauriai skamba keistai. Ypač Vinco.
M.I. gal ir atitolo nuo lietuviškų kino stereotipų, tačiau priartėjo prie suomiško, kaurismakiško, nuotrupinio lipdinio, kuriame kurti įtampą ir stebinti žiūrovą nebuvo lengva. Jaučiasi, jog ieškota, brandinta, tačiau nors tu ką neplaukia juosta prieš akis vienu ypu, oi neplaukia. Viena scena geresnė, kita blogesnė, ir visumoje gaunasi paprastas viduriukas. M.I. lyg žino, ką nori parodyti, tačiau kompozicijos, aktorių išpildymai paveda ir tiek.
Panašiai ir su siužetu, dialogais – tai blyksteli sąmoju, tai užgęsta, o gelmė slypi kažkur anapus „žiemos pasakos”.
Kaurismaki kaip tai nelabai derėtų minėti šitame kontekste….
„Santa” – labai nelabai. Nei Chinawoman balsas, nei Korpelos vaidyba neužmaskavo banalios filmo metaforos, montažas, iš pradžių puikus, po kiek laiko pradeda erzinti, kai kurie dialogai- visiškai negyvi (pvz., kai Inga kalba su sese telefonu- labai dirbtinė scena).Išeidama iš seanso pasidžiaugiau, kad gerai bent tiek, kad parėmiau LT kiną:)