Christopheris Nolanas jau yra tapęs tuo Didžiuoju, kurio filmus galima žiūrėti be jokio išankstinio pasiruošimo, nes vis tiek pamatysi masiškumą, didingumą, epiškumą, specialių efektų pluoštą ir nebanalų siužetą. Net po netobulo „Tamsos riterio sugrįžimo”  Nolano gebėjimu kurti Kiną neabejojau, tačiau po „Tarp žvaigždžių” mano tikėjimas susvyravo.

Naujasis anglo filmas sukurtas pagal kartu su Christopherio broliu Jonathanu parašytą originalų scenarijų, kuris pasakoja futuristinę istoriją apie netolimą Žemės ateitį. Dėl klimato pokyčių kilusios sausros ir dulkių audros naikina pasėlius, todėl žmonijai vis sunkiau išgyventi dėl maisto trūkumo. Kol eiliniai žmonės kovoja su dulkėmis ir amarais, grupelė slapčia dirbančių NASA mokslininkų žino paslaptį, kuria siekia pasinaudoti naujos, tinkamos gyventi žmonėms, planetos paieškai. Taip į kosminę kelionę leidžiasi ketverių žmonių komanda, kurioje užu vairo sėdi pagrindinis veikėjas Kuperis, vaidinamas Matthew McConaughey.

Juostos sudėtinės dalys nėra prastos: gravitacijos anomalijos, kirmgraužos, juodosios skylės, realiatyvumo teorija, robotai. Tai turėtų patenkinti besitikinčius mokslinės fantastikos; gaudynės ir veiksmas Žemėje bei kosmose skirti nuotykių filmų gerbėjams; kraujo ryšys, pažadai, kuriuos reikia įvykdyti, išsiskyrimas, ašaros ir jausmai, ko taip pat netrūksta fabuloje, patenkins amerikietiškų dramų mylėtojus. Gerą vaidybą demonstruoja žinomų vardų komanda – McConaughey ir Anne Hathaway tendemas, apsuptas dar garsesnių antraplanių aktorių (John Lithgow, Michael Caine, Ellen Burstyn, Matt Damon).

„Tarp žvaigždžių” tikrai talpina daug, tačiau dviejų valandų keturiasdešimt penkių minučių mokslinės fantastikos rėmuose įkomponuotos paprastos holivudinės dramos yra per daug.

Visų pirma, toliau kabinėjantis prie trukmės, daug klausimų kelia šabloniška juostos pradžia, kurioje (ne)eilinis amerikiečių fermeris (tai taip neskaniai nuo pat filmo pradžios atsidavė paskutiniaisiais „Transformeriais”) tampa pasaulio gelbėtoju. Ar tikrai priėjimui iki Žemės orbitos palikimo reikėjo visos valandos banalių scenų? Pavyzdžiui, nesupratau, kam buvo skirta nepilotuojamo aparato vaikymosi scena – ką ji davė tolesnei fabulai?

Pagrindinė siužeto linija nėra nuobodi – yra intriga, paslaptis („jie”), personažus vedantis tikslas, šiek tiek humoro (kurio vadeles laiko keistų spintos formų, „Žvaigždžių karų” R2-D2 ir droido C-3PO charakterių hibridą primenantis, robotas), kulminacijoje pateikiamas „Pradžios”  vertas galvosūkis, tačiau trūksta laiko (kurio tekėjimo greičiu paremta visa juostos drama) tirpsmo pojūčio,- t.y. žiūrovui sunku spręsti, kiek laiko prabėgo Žemėje, kiek juodosios skylės pakraštyje. Ir tam, sakyčiau, skirta per mažai dėmesio, nes ne kartą ekspedicijos dalyvių laiko skaičiavimas prasilenkė su paraleliai rodomais įvykiais Žemėje. Tikiu, kad sci-fi ir mokslo fanatikai šią ir kitas filmo logines skyles išnarplios skersai išilgai, tad jiems tai ir palikime. Gal jie net supras ir paaiškins, kaip visgi baigėsi mokslininkų užmačia rasti žmonėms naujus namus.

Broliai Nolanai pagirtinai į scenarijų įkomponavo vieno žmogaus psichikos reikšmę didelių užmačių projekte, parodė, kaip dėl vieno individo gali sužlugti visos civilizacijos gelbėjimo planas, tačiau juostos personažai per daug nuspėjami, šabloniškai pilki, nestebinantys. Daug smagiau buvo klausytis roboto humoro programos.

Specialieji efektai taip pat nežiba. Ne, jie nėra pigūs, tačiau mes jau matę „Gravitaciją” ir žinome, kokia kosminė gelmė kino ekrane yra įmanoma, o „Tarp žvaigždžių” gelmės trūko. Nolanas ne kartą yra pasisakęs prieš 3D formatą savo filmams: a la pagal jį sekama istorija turi savą „gelmę”, kurios trimačiu vaizdu nepagilinsi. Šįkart su tuo nesutiksiu.

Kam neturiu priekaištų – tai muzikai ir garso montažui. Poroje vietų užgriuvusi vakuuminė tyla tikrai užgniaužė kvapą ir leido pajusti kosminį šaltį bei tuštumą. O taip norėjosi tokio jausmo bent dvigubai ilgiau. Deja…

„Tarp žvaigždžių” yra lengva kosminė opera, kurios siužetui panaudoti naujausi moksliniai atradimai, tačiau juosta stokoja tiek pramoginiam filmui reikalingo žaismo, dinamikos, tiek draminiam filmui būtino psichologinio realizmo. Nemanau, kad pažiūrėję nusivilsite – visgi tai vienas geriausių šiemet susuktų sci-fi filmų – tačiau iš Nolano (Nolanų) tikėjausi daugiau.