[kino teatruose:] 2 NIGHTS TILL MORNING (rež. Mikko Kuparinen, 2015)

Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodė Vilniuje nufilmuota lietuvių ir suomių romantinė drama „2 naktys iki ryto“ („2 Nights Till Morning“). Filmo anonsai žadėjo, jog tai bus filmas, įrašantis Vilniaus vardą į kino romantiškų miestų sąrašą.
Filmo režisierius ir scenarijaus autorius Mikko Kuparinenas kino pasaulyje nėra naujokas, savo portfolio turi ne vieną trumpametražį, porą televizijos filmų, šiek tiek dirbo ir prie serialų, pirmasis jo režisuotas ilgametražis – komedija „Meilės kūno riebalų procentas“ (suom. „Rakkauden rasvaprosentti“) – sukurtas 2012-aisiais buvo pastatytas vien su suomių aktoriais.
„2 naktys iki ryto“ yra pirmasis Kuparineno darbas kino teatrams, kurį pats režisavo, ir kuriam rašė scenarijų. Pagrindinius vaidmenis filme atliko kanadietė Marie-Josée Croze, profesionaliai pasirodžiusi „Barbarų invazijos“ (The Barbarian Invasions, 2003), „Skafandras ir drugelis“ („Le scaphandre et le papillon”, 2007) puikiame prancūzų trileryje „Tik niekam nesakyk” (Ne le dis à personne, 2006) bei mūsuose mažai žinomas, bet Suomijoje populiarus kino ir teatro aktorius Mikko Nousiainenas. Prie filmo prisidėjo ir lietuvių kino kompanijos „Artbox“, tad nenuostabu, kad epizoduose išvystame pažįstamų veidų (Larisą Kalpokaitę, Sakalą Uždavinį, Juozą Gaižauską ir kt.) „2 naktys iki ryto“ gan neblogai pasirodė tarptautiniuose kino festivaliuose: užėmė trečią vietą konkursinėje Bergamo kino festivalio programoje, tarptautiniame Monrealio kino festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą, o Tarptautiniame Valjadolido filmų festivalyje Ispanijoje „Meeting Point“ konkursinėje programoje pelnė geriausio filmo vardą.

Prancūzė architektė Karolin (akt. Marie – Josée Croze) ir didžėjus iš Suomijos Jako (akt. Mikko Nousiainen) žvilgsniais susikitinka viešbučio bare ir nekalbėdami ta pačia kalba, pajutę abipusę trauką, drauge praleidžia naktį. Beje, tos pirmosios dvidešimt minučių, kol porelė tarpusavyje komunikuoja veik be žodžių, man pasirodė pačios nuobodžiausios, išgąsdino, jog gerokai prašoviau su vakaro filmo pasirinkimu, atrodė neįtikinamai ir leido tikėtis, jog tai bus banalokas „nesusikalbėjimo” filmas. Bet vienos nakties nuotykis nelauktai prasitęsia, kai dėl išsiveržusio Islandijos ugnikalnio sukelto pelenų debesies atidedami visi skrydžiai – pora užstringa Vilniuje, o ir paaiškėja, kad prancūzaitė visgi apsimetinėjo nemokanti anglų kalbos, kad nereiktų atvirauti su nepažįstamuoju. Jiems abiems prakalbus viena kalba, filmas pradeda įgauti pagreitį ir nebe atrodyti toks jau visai beviltiškas. Užstrigusi Vilniuje pora pratęsia pažintį klajodami po svetimą miestą, kalbėdami, pykdamiesi, pažindami vienas kitą ir save.

Pasakysiu atvirai, vienintelė priežastis, kodėl apskritai ėmiausi žiūrėti šį filmą, buvo tik viena – smalsumas: na, ką dar naujo, įdomaus, galima išspausti iš tos pačios idėjos, apie du svetimoje šalyje suartėjančius nepažįstamuosius, jų „atsivertimus” kitos šalies ar žmonių kontekste? Tai jau nepakartojamai stipriai, vienokiu ar kitokiu kontekstu nagrinėjo Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje” (Last tango in Paris, 1972), Linklateris „Prieš saulėtekį” (Before Sunrise, 1995), Sofia Coppola „Pasiklydę vertime“ (Lost in Traslation, 2003). Tačiau panašių filmų vis dar kuriama ir kuriama, sąrašą galima tęsti be galo: „Apie paukščius ir žmones“ (Bird People, 2014), „Patvirtinta kopija” (Copie conforme, 2010) ir t.t. Visi šie filmai buvo stiprūs arba dialogais, arba stipriais aktoriais ir jų vaidyba, arba pažintine prasme, nes kartu leido pažinti tos šalies kultūrą, miestus, kuriame vyko veiksmas (Tokijas, Paryžius..) arba netikėtais, meniškai nufilmuotais siužetiniais vingiais („Bird People”). O ką tokio ypatingo siūlo „2 naktys iki ryto” kūrėjai?

Ok, suprantu, kad Tokijo ar Paryžiaus fonas, Scarlett Johansson ar Billas Murray’us jau savaime suteikia papildomų taškų, tačiau turint gerą įdėją, filmą galima susukti ir neišeinant iš viešbučio foje. „2 naktys iki ryto” pakartojo seną tiesą, jog daug lengviau būti savimi bei daug paprasčiau atsiverti atsitiktinai sutiktam bendrakeleiviui, nei pačiam artimiausiam žmogui, tačiau tai praktiškai ir visa filmo žinutė.


Gana nemažai skiriama dėmesio filme, naujųjų technologijų įtakai šiandienos gyvenimui. Neva mobilieji įrenginiai, skype’ai nebeleidžia žmogui pasislėpti, pailsėti (nuo kažko) net būnant už kelių tūkstančių kilometrų, neva technologijos suartina žmones, tačiau ir per daug susaisto, suvaržo asmenybės laisvę. Mano manymu, tų kompiuterinių scenų šiame filme buvo net per daug. Suprantu, kad tai – šiandienos kasdienybė, neatsiejama nuo dažnai keliaujančių žmonių, tačiau tokiam draminiam, aktoriniam filmui kompiuterinio ryšio scenos pliusų nepridėjo.

Apskritai, scenaristo darbas man pasirodė silpnokas. Pastebimi bandymai kurti intrigas ir stebinti žiūrovą vis naujomis personažų gyvenimo detalėmis iš esmės mažai ką pasakė apie pačius žmones, o tik perteikdavo tų žmonių biografines detales, kurios charakterių, asmenybių atskleidimui nepasitarnavo. Ryškus sekimas minėtų panašių filmų sėkmės receptais irgi ne itin pasiteisino, „2 naktys iki ryto” nei pranoko savo pirmtakus, nei iki jų pakilo. Operatoriaus darbas įspūdžio ir gilesnio nepaliko, o ir anonse žadėto modernaus ir romantiško Vilniaus čia buvo tik krisleliai, nes veiksmas pagrinde vyko viešbučio viduje.

Ką visgi reikėtų pagirti – tai pagrindinių aktorių parinkimą. Nepaisant gan teatrališkos šių vaidybos, jie derėjo kartu ir neblogai žiūrėjosi ekrane. Pagirtinas ir muzikinis takelis su „Freaks on Floor” muzika, sukūrusi jaunatvišką, svajingą ir kiek nutrūktgalvišką nuotaiką, į kurią drąsiai nėrė filmo herojai, bandydami atsikvėpti nuo namuose paliktų rūpesčių.

Taigi, filmo kino gurmanams nerekomenduosiu, tačiau draminių, romantinių filmų mėgėjams gali visai patikti.

Beje, plojimai kino teatrui „Pasaka” už www.e.kinopasaka.lt iniciatyvą ir pirmąją kregždę naują repertuarinį filmą pasiūlyti už vieno bilieto kainą pažiūrėti namie.

fb-share-icon

10 komentarų apie “[kino teatruose:] 2 NIGHTS TILL MORNING (rež. Mikko Kuparinen, 2015)

  1. e.kinopasaka yra tikrai geras dalykas, teks pasinaudoti dar ateityje, nes siūlo filmus, kuriuos ir norisi pamatyti, ir kurie kitur nesimėto.
    O šis FIN/LT filmas tai yra puikus pavyzdys, kurį galima analizuoti ir mokytis ne iš savų kino kūrimo klaidų.

  2. Sveiki,

    nerandu laiko išbandyti e.kinopasaka, tai suformulavau klausimą – ar galima per tas 48 val. žiūrėti filmą kelis kartus? Pvz. vienas šeimos narys pasižiūri vieną dieną, kitas – sekančią. Kino teatras teigia, kad 4 kartus galima stabdyti bei vėl žiūrėti. Klausiu kiek apie kitokį variantą…

    1. Arūnai, negalima. Pagal taisykles gali stabdyti keturis kartus ir tęsti žiūrėjimą toliau, bet visą filmą pilnai peržiūrėti leidžia tik vieną kartą.

    2. Jie tik taip rašo, praktiškai veikia kitaip. Pirmą kart žiūrint užmigau, tai kitą dieną be problemų galėjau žiūrėti tiek nuo pradžių, tiek nuo kur nori.

  3. Autorės norėčiau pasiteirauti, o kokia ypatinga buvo, kad ir to paties „Before Sunrise“ žinutė? „Lost in translation“? Pasakyk,tai vienu sakiniu, pabandyk juo sudominti naują žiūrovą ir esu tikras, niekas tų filmų nežiūrės. Didžioji dalis filmų pasakoja tas kelias įmanomas istorijas, klausimas tik, kaip gerai pavyksta tą padaryti.

    1. tai as lyg ir rašiau, kad be tos vienos žinutės, nieko daugiau vertingo (išpildymo prasme) ten ir nebuvo..? Neaiškiai išsireiškiau? :)) (kad scenaristo darbas silpnas ir t.t..)

  4. tavo minimuose filmuose buvo dar kai kas – Paryžius ir Tokijas, Scarlett Johansson ir Bill Murray, kurie „šiek tiek” padėjo tai pačiai žinutei skambėti patraukliau, romantiškiau ir t.t.. Bent jau „Lost in Translation” tai tikrai..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.