Kino pavasaris 2012: dienoraštis.

 

Klipas (Klip / Clip)

2012 / Serbija / rež. Maja Miloš

Kai po filmo režisierės Maja Miloš paklausė ar tikrai reikėjo rodyti tiek atvirų sekso scenų (jeigu neskaitėt filmo aprašymo, turėkit omenyje, jog kalbama apie 14 metų aktorius), ji atsakė, jog aišku buvo galima ir kitaip, bet tada ji būtų buvus nenuoširdi. Įkvėpta įvairių youtubinių klipukų, kuriuose matomos tiek patyčių, tiek nepilnamečių sekso scenos, Maja Miloš pasakoja provincijos paauglių meilės istoriją, tačiau jeigu tikėti (o tam pagrindo yra), jog scenarijus nėra vien tik iš lempos trauktas, o atspindi kaip bei kuo paaugliai gyvena iš tiesų, „Klipą“ gali žiūrėti ir kaip egzotinę dokumentiką. Atviras, emocingas, sukrečiantis, gal kiek net žiaurus, filmas kalba apie bendražmogiškus dalykus, kurių vienas pagrindinių – turėti kažką šalia, būti mylimam. Bet kokia kaina.

Festivalyje matėm rusų juostą „Aš tave myliu“. Vežantis reikalas leidžiantis įlipti dabartiniam Rusijos jaunimui (tiksliau kai kuriem jų sluoksniam) į galvą, tačiau tos keiksmažodžiais prisodrintos emocijos puikiai galėtų apsiriboti tiek keliolikos minučių, tiek keliolikos valandų seansu. „Klipe“ kažką panašaus gauni su galutiniu tikslu.

Man vis norisi konkursinės programos filmus nurašyti į antrą lygą (po pasaulyje jau pripažintų juostų, nes ir jų visų nespėji pamatyti), tačiau išskyrus kelias išimtis, KP organizatoriai kasmet suranda istorijų, kurias drąsiai gali dėti prie viso festivalio geriausiųjų. „Klipas“ – vienas tokių.

Dar rodys:
2012-03-28 T 19:45 — Vilnius – k/c „Forum Cinemas Vingis”
* seanse dalyvaus režisierė Maja Miloš
2012-03-30 Pn 23:15 — Kaunas – k/c „Forum Cinemas”, 2 salė

 

Gazos paršiukas (Le cochon de Gaza / When Pigs Have Wings)

2011 / Prancūzija, Vokietija, Belgija / rež. Sylvain Estibal

Kol kas neatleistinai daug laisvų vietų į šios dienos seansą puikiausiu 19.15 laiku.

Pamenat, prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ buvo rodoma ironiška drama apie Izraelio-Palestinos konfliktą pavadinimu „Citrinmedis“? Absurdiška situacija, metaforinis medis, bet vis tik tai ten buvo drama. „Gazos paršiukas“ tą pačią problematiką rodo komedijiniu kampu, o kadangi iš citrinmedžio nėra ko juoktis, santykiams tarp Izraelio ir Palestinos paryškinti pakišamas paršas. „Apie ką konkrečiai?“ atskleidinėti nėra prasmės, o „Kaip?“ šiuo atveju turėtų būti esminis kriterijus renkantis eiti ar ne. Ir jeigu po pirmų minučių (tiek dėl lėtai besireiškiančių juokelių, tiek dėl epizodinio pervadinimo) norėjosi apleisti salę nurašius filmą „mažiau išvystytam humoro jausmui“, tai jau antram trečdalyje supranti, kad išėjęs iš salės būtum dėl to smarkiai pasigailėjęs. Ironiškos situacijos sudėtingėja – humoras kartais pasiekia tokias ribas, kad net susigūži. Tikrai ne „Addam’s Apples“ ar „City Island“ lygis, bet bent jau man paliko nepalyginamai geresnį įspūdį nei į žiūroviškiausią filmą pretenduojantys „Neliečiamieji“.

 

Nekaltybė (Nevinnost / Innocence)

2011 / Čekija / rež. Jan Hrebejk

Jau prarastas filmas „Kino pavasario“ rėmuose paliko labai gerą įspūdį. Visaapimanti šeimyninė drama, kurios priekyje startuoja su vaikais dirbantis gydytojas – jis apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu prie keturiolikmetės. Pati istorija iš pradžių atrodo šiek tiek šakėm ant vandens išrašyta, bet gi iš ties – būna ir taip. Įdomu, kad tarytum pagrindinė detektyvinė dalis baigiasi santykinai greitai ir prasideda faktiškai antras filmas – kitokiu tonu, filosofiniu dėstymu. Toks jausmas, kad pedofiliškas juostos aspektas tik iliustruoja kur kas gilesnę filme slypinčią istoriją apie desperatišką žmonių bandymą įveikti savo vienišumą. Per melą sau, naivumą, kitų apgaudinėjimą. Lyg užburtas „laimės“ ratas toks gyvenimas paliečia visus, kurie į jį įsėda. Kai man kas primena liaudies išmintį, jog visiems vyrams tik viena galvoje – sutinku. Tik pridedu: kaip ir moterims – kaip būti laimingiems. Kiekvienas randam savo kelius, kurie priklauso ir nuo mūsų vertybių – vieni per kitų galvas, kiti per savęs atidavimą.

Fėja (La Fee / The Fairy)

2011 / Belgija, Prancūzija / rež. Fiona Gordon, Dominique Abel, Bruno Romy

Akivaizdžiai deklaruojama “Kino pavasario” pagrindinė misija – supažindinti su šiuolaikinio kino spektro platumu: nuo persiško iki kanadietiško, nuo lietuviško iki afrikietiško, nuo europietiško iki korėjietiško. Skirtingai nuo didžiųjų festivalių, kur organizatoriai, parinkdami repertuarą, dar atsižvelgia ir į sinofilų garbiuosiuose sluoksniuose vyraujančias nuotaikas, VILTIS, bei minties (konceptualumo), kitų dažniausiai psichologizuotų išraiškos būdų, tuo metu palaikomų “man patinka” pseudokritikų – tai yra atsižvelgia į taip susiformavusius tam tikrus svorio centrus, kurių svarbą atspindi “svarbiausiųjų” režisierių filmų gausa. To padaryti mūsų pavasaris negalėtų jau vien dėl savo apimties – tiek rengėjų komandos, tiek auditorijos atžvilgiais, tai turime tik kino spektro dedamasias, o ne ir jų vertes – spalvų daug, jas vienas nuo kitos galime labai lengvai atskirti, tačiau jų ryškumai pilnai neišreikšti. Ir labai gerai – turime gražų, kad ir mažą, bet savo, šių metų kino almanachą.

Plačiausia holivudinė spektro dedamoji ignoruojama, tai išskirkime bent kiek labiau ryškią europietiško kino žydrynę. Neblogas pavyzdys – “La Fée” (2011, Dominique Abel, Fiona Gordon, Bruno Romy). Sutuoktiniai – kino orkestrai, pasitelkę į pagalbą pedantišką sinofilą Bruno Romy, suokia nuostabiausias kino komedijų simfonijas, kai pats komedijos žanras atrodo prasčiau nei “suglebęs” [1]. Drąsu, o svarbiausia dar ir puikiai sekasi. Tai galbūt įrodo ir trečias iš eilės pasirodymas Kino pavasaryje (po 2006 – L’Iceberg ir 2008 – Rumba). Visuose trijuose filmuose vaidinama tikraisiais vardais, taip siekiant suartėti su žiūrovu. Nuoširdumo neatimsi, o atsidavimo darbui taip pat: kiekvienam kūriniui skirta bent po du metus, griežtai suplanuojant kiekvieną judesį, nepaliekant vietos improvizacijai [2] ir semiantis įkvėpimo iš Jacques Tati genealiosios paprastumo komedijos. Aiškumas ir išbaigtumas – konceptualumo krypties simptomas. Nugludintos scenos randasi susikirtimo taške tarp trijų mokihanų nubrėžtų atkarpų: Tati, Chaplin ir grojančios frankofonijos romantiniu realizmu, pradėtu dar L’Atalante (1934, Jean Vigo) [3]ir sprogusiu Amélie (2005, Jean-Pierre Jeunet) pavidalu. Nepaneigiama, gal ir mažiau tiesioginė Buster Keaton įtaka. Taip tyliais ir skoningais (globalios kultūros anksčiau paglostytais) tonais įsipaišo ir taip išmargina netikėtai aiškiai apibrėžto grožio artumu, familiarumu, kad bekvatodamas užsimiršti esąs kino teatre – autorių tikslas pasiektas!

Siužetas: nuspėjamai nenuspėjamas europietiško kino scenarijus. Skamba nebūtinai teigiamai, bet šiandienos alternatyvuolių ir maištuolių – šiurpintojų kontekste atrodo, be abejo, išsiskiriančiai solidžiai ir jaudinančiai. Skirtinos dvi dalys, tarsi du knygos tomai – iki vidurio ir po jo. Duodama nusiraminimo nuo kvatojimo penkiaminutė – gudrus žingsnis, siekiant išlaikyti įsiklausymą į koncepcinę pusę, nes po kelių šmaikščių vietų įsisiūbavęs juoko supynėse žiūrovas galėtų toliau žvengti ir dėl, jam atrodo, pernelyg vikrai maskatuojamo mažojo kojos pirštelio.

Charakteriai: naivūs. Pateisinamai naivūs – juos tokius suformavo visuomenė. Kitaip būti negalėjo – vėl būdingas romantiniam realizmui bruožas laikytis įsikibus leibniz’iškos “šis pasaulis yra geriausias iš visų įmanomų pasaulių” pozicijos. Naivus ir tasis pasaulis, o tai žiūrovui lyg tai miela, “faina” visaip kaip, nes neišvengiama.

Laikas: nuoseklus, nors kai kuriose scenose su komiškais meistriškais pristabdymais (fėją vejasi visuomenės baudėjai ir sprendimų priėmėjai), kai siekama perteikti situacijos netikrumo akivaizdumą bei pridedant papildomų veiksmų ir detalių, taip išliekant sąžiningu žiūrovo atžvilgiu iki pat pabaigos.
Kamera: išlaikyta, dažniausiai statiška, neliepia priekaištingai manytis, jog pats dalyvauji veiksme – kas yra didžiosios dalies šiuolaikinių autorių nesusipratimas ir keistas dar keistesnės mados vaikymasis; stambus planas retkarčiais naudojamas pabrėžti kuriamos situacijos, vyksmų sekos rezultato akivaizdumui – “šast ir yra” (riktelėjo žiūrovas iš galo).

Kūno kalba: kuo puikiausiai naudojami tiek politiniams klausimams (pavyzdžiui pirma pavara skubantis paskui motorolerį policininkas paprastai ir šmaikščiai ženklina šiuolaikinių tarnybų metodikoje slypintį aplaidumą, kylantį iš elementaraus žmogiškumo), tiek fantasmagorijomis padabintais povandeniniais šokiais aistros minutėms išreikšti. Niekas nėra teisiamas, niekas išjuokiamas, niekas nesijuokia! Tik rimtu Keaton’išku veidu išraiškingai nusisuka nuo pasaulio absurdo, pačiu veiksmu įprasminant, pažymint esamus iššūkius. Problemos diagnozė ir yra pirmas žingsnis į jos sprendimą, tačiau ši metodika dar ir be į neviltį varančio absurdo jausmo, tik skleidžiasi romantinio realizmo bangose paskendusios paprastutės paprasto gyvenimo šypsenos.

Garso takelis: dar vienas pateisintinas standartinis sprendimas. Kelių dešimtmečių senumo populiarūs kūriniai. Bet tai vėl nėra blogai, nes pasiekiamas reikiamas efektas – populiarus ir veiksmingas “senos dainos – geros dainos, šiandien skamba vėl naujai” sindromas nors ir formate “neformatas”, bet vis tiek negali nekutenti.

Summa summarum! Genealumą septintajame mene kaip ir pirmuosiuose šešiuose galima atpažinti iš to, kad atrodo, jog visada turėjai omeny, tai ką “perskaitai” kūrinyje, bet TIK nežinojai, kaip pasakyti: nesigėrėti būtų keista, kai Fėjoje sugebama sujungti aktualumą ir atvirumą su paprastumu. Peršasi tik viena viltis – kad šaunioji belgų porelė ir jų draugužis ir toliau nenustos kurti, o kino pavasaris ateis ir kitąmet, ir po dešimties metų.

[1] Edvino Paukštos interviu su kūrėjais Paryžiuje (“Gero Kino programa”).
[2] rottentomatoes.com
[3] theyshootpictures.com

Tekstas: Artūras Domarkas

 

Gėda (Shame)

2011 / Jungtinė Karalystė / rež. Steve McQueen

Kol kas vienas geriausių, o gal net geriausias „Kino pavasario“ filmas. Po jo teko girdėti nemažai nuomonių iš serijos „ką ten pamatei be pusantros valandos besidročinančio vyro?“ ir „gal tokiems jis ir skirtas?“. Sutinku su abiem nuomonėm – jeigu tau tik „dročinimas“ galvoje, tai tik „dročinimą“ ir matai. Gaila tik, jog kartais tam tikri „tabu“ taip užspaudžia smegenis, jog jos tiesiog nebesugeba priimti giliau esančios informacijos.

Tonu bei emocija kažkuo panašus į „Blue Valentine“ („American Psycho“, „A Single Man“), „Gėda“ lengvai šokiruojančia kalba rodo vieną didžiausių šio amžiaus problemų – susvetimėjimą, kai pasauliui fizine prasme mažėjant, psichologiniai bei dvasiniai atstumai tarp žmonių vis didėja ir didėja.

Pagrindinis Steve McQueen filmo herojus nemato prasmės ilgalaikiuose santykiuose. Vienos nakties (o gal reiktų sakyti vieno karto?) nuotykiai jam ne problema. Ir visai ne ištižėliška lovelasiška prasme, bet taip, lyg tai būtų profesionalus užsiėmimas su savu etiketu, technika. Ir panašu, jog jis nėra vienintelis toks šiame pasaulyje, nes kai kurios jo aukos elgiasi lygiai taip pat. Bet gi tai filmas ne apie jas.

Netikėtas ir nelabai lauktas sesers atsiradimas šio viengungio gyvenime ne tiek įneša naujų vėjų, kiek užaštrina, išryškina problemos šaknis. Nors atradę artimą, intymų kontaktą jie elgiasi kardinaliai skirtingai – vienas negalėdamas paleisti, kitas ilgesniam laikui priimti – tuo pačiu juose matyti kreivai susiformavęs artumo, meilės bei intymumo poreikis ir suvokimas. Steve McQueen nieko neįvardina, tik herojų dialoguose atskleidžia, kad abu šie šią akimirką Niujorke esantys žmonės yra iš Airijos į kurią jie retai besugrįžta. Vaikų tvirkinimo šeimoje linija? Tai, kaip ir daugelis kitų dalykų, yra tarp eilučių…

Kas turi įvykti žmogaus gyvenime, kad jis peržengtų didžiausias baimes, pasikeistų? Ar mes šiame filme matome save ar ne, ne, ne – jie yra iškrypeliai, psichai, o mes tai ne? Ar kelių minučių sekso scena dramatiškų įvykių fone yra tik tai, ar panašius atitikmenis galima rasti kiekvieno „normalaus“ žmogaus gyvenime?

Gal kiek padailinęs istorijos pabaigą, Steve McQueen galiausiai vis tiek palieka daugiau klausimų nei atsakymų. Vizualiai kone identiška pirma ir paskutinė scenos, iš tiesų alsuoja visai kita emocija. Sunkia, gramzdinančia, bet su vilties blyksniu. Ar tai ne geriau nei visaapimantis apgaulingas laimės pojūtis?

Dar rodys:
2012-03-25 S 19:15 — Vilnius – k/c „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė

 

Café de Flore (Café de Flore)

2011 / Kanada, Prancūzija / rež. Jean Marc Vallée

„Kino pavasario“ organizatoriai tikrai stengiasi suvežti geriausius pasaulyje metų filmus į Lietuvą, tačiau tai nėra lengva ir ne visada pavyksta. Kaip ten bebūtų, daugeliu atveju net ir nusikeikęs po filmo, atrandi, jog juosta tai viename, tai kitame festivalyje yra sulaukusi apdovanojimo. Reiškia filmas atvežtas ne šiaip sau, o kas dėl skonio, tai dėl jo neverta ginčytis.

Tokių pamąstymų kontekste suprantu vieno mūsų komentatorių nusivylimą festivalio direktoriumi, kuris viešai pareiškė, jog „Café de Flore“ yra jų (organizatorių) filmas-favoritas. Taip tu jau lyg ir apsibrėži savo festivalio lygį. Kritikos gauna ir Tarantino ir Sean Penn vadovaujamos Kanų, Venecijos komisijos, tai kuo išsiskiria „Kino pavasaris“? Gal tik tuo, jog minėtų prestižinių festivalių žiuri negali nutylėti savo nuomonės, kai tuo tarpu KP tikrai praleido puikią progą tai padaryti… Ir bent jau mano nuomone šio filmo atžvilgiu nepasikeis net jeigu filmas taps mylimiausiu/lankomiausiu žiūrovų tarpe. Nes festivalis, kaip ir minėjau, turėtų atstovauti geriausio filmo pozicijas, o ne mylimiausio, kas dėl subjektyvių priežasčių gali kardinaliai skirtis.

Tiek privarčius intro dalyje, net nesmagu, kai suvoki, jog apie patį filmą rašyti nelabai yra ką, o ir tos kelios mintys yra daugiau atsakas į jau esamą, kiek išpūstą filmo vertinimą. Tiesą sakant, viso filmo metu taip ir nesugebėjau pajausti nei dėl ko filmas yra taip liaupsinamas, nei dėl ko jį vertėtų labai peikti.

Kažkas filme žadėjo cukraus bangas, tačiau tokie dalykai manęs negąsdina – leidžiu sau išspausti ašarą tikrai ne aukščiausios prabos filmo rėmuose. Šiuo atveju žinutė, jog kiekvienas mūsų turim savo sielos žmogų, kuris yra kažkur kažkada žadėjo iš ties gražių potyrių, tačiau kur jie? Keliuose fragmentuose, kai motinoms nepavyksta atplėti dviejų vaikų ar kai du suaugusieji vartosi lovoje? Ar tame, jog šios dvi istorijos spekuliatyviai sujungtos? Sutinku ir su kita nuomone, jog „Café de Flore“ yra dvi istorijos, kurių kiekviena turi potencialo, tačiau tik tiek, kiek pro langą matoma besimezganti meilės istoriją – absoliučiai neišvystyta. Nėra filme nei vienoje istorijoje matomos vaikų, nei kitoje suaugusiųjų dramos su kuria galėtum susigyventi, kurios dalimi pavyktų tapti.

Vizualiai ir net garsine prasme filmas prašosi būtų glostomas, mylimas, liečiamas. Bet ar to gana? Šia prasme „Café de Flore“ pasirodė lyg stilingojo „Drive“ tęsinys. Turint omenyje kiek žmonių kaifavo nuo „Drive“ bei kiek žiūrovų simpatijų renka „Café de Flore“, galima reziumuoti dviem punktais: dauguma neklysta ir dėl skonio nesiginčijama.

Einam žiūrėti toliau…

 

Jelena (Elena)

2011 / Rusija / rež. Andrei Zviagintsev

Kai iki šiol iš atminties neišlipa ankstesnis Zviagintsev’o filmas „Sugrįžimas“, praleisti „Jelena“ atrodė, jog būtų nusikaltimas. Po filmo galima užtvirtinti – tikrai būtų (nusikaltimas).

Vietinė drama ta prasme, jog nereikalaujanti didelio aktorių kolektyvo, „Jelena“ kalba apie šeimą, atsidavimą jai, požiūrį į, bei ką dėl jos padarytum. Neišsišokdami filme sukasi nemaži pinigai, Rusijos aspektas, tačiau nors ir sunku įsivaizduoti juostą be rusiško prieskonio, pasakojimas yra gana universalus. Zviagintsev’as kartais užsižaidžia vaizdais (scena, kai seselė tiesiog tvarko palatą po to, kai iš jos jau išsikraustė vienas herojų), tačiau nepersistengia ir pagrindinį dėmesį skiria lėtai besiplėtojančiai pagrindinei dramai, kurios pagrindiniai veikėjai yra pensinio amžiaus vyras, žmona bei jų vaikų ar net anūkų gyvenimai.

Nors miniu tarytum nereikalingas scenas, „Jelena“ man visų pirma yra labai skoningas filmas (nekalbant apie jo kokybę, aktorinius bei kitus dalykus), kuriame visa yra ten, kur turi būti, pasakoma, kaip turi būti pasakyta ir svarbiausia – baigiasi ten, kur turi baigtis. Pripažinsiu, jog likus keliolikai sekundžių iki seanso pabaigos greta sėdėjusiam žmogui pasakiau, jog „panašu į siaubo filmą“ (vėl gi, labiau „Never Let Me Go“ nei „Penktadienis trylikta“ prasme), tačiau, kaip ir galima suprasti, būtent tą akimirką „Jelena“ ir baigėsi. Filme nieko baisaus – tik tiek, kiek kiekvienas susikuriame savo galvose. O tai, kaip kad mėgstama sakyti, priklauso nuo kiekvieno mūsų sugedimo laipsnio. Šia prasme filmas yra tarytum lakmuso popierėlis mūsų pačių vertybėms patikrinti. Net nebūtinai šeimos atžvilgiu.

Dar rodys: http://kinopavasaris.lt/filmas?id=1330340028

Svajonė apie Montevidėjų (Montevideo, bog te video / Montevideo, Taste of a Dream)

2010 / Serbija / rež. Dragan Bjelogrlić

„Svajonė apie Montevidėjų“ priminė kadais „Kino pavasario“ konkursinėje programoje nugalėjusią juostą „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“. Tik tiek, jog pastarasis darbas buvo labiau drama, gi šiemet rodomas – komedija. O čia jau priklauso, ką jūs manėte apie tų metų komisijos sprendimą. Aš keikiausi, tačiau kiek žinau pratęsus filmo rodymą po festivalio, jis sulaukė nemažo žiūrovų palaikymo. Sulaukė jo ir „Svajonė apie Montevidėjų“, kurio šiltus bajeriukus publika priimdavo atitinkamai šiltai. Tačiau nematyti nuolat kyšančių baltų siūlių irgi neįmanoma. Perspaustai šiltas, perspaustai bandantis būti nuotaikingas, dviejų valandų filmas realiai yra nelabai apie ką. Tokių filmų festivalyje gausu, tačiau vienų išpildymas prikausto, kitų – ne. Ir šis, deja, yra prie antrųjų. Kai istorinius laikus rodančiame filme dar buvo bandoma įterpti dozę flashback’ų, kurie tik dar labiau įrodė, jog režisierius savo žiūrovą laiko debilu ir daro reveransus jam, o ne kinui. Banalus, juokingas, kinas.

 

Vieną kartą Anatolijoje (Bir Zamanlar Anadolu’da / Once Upon a Time in Anatolia)

2011 / Turkija, Bosnija ir Hercegovina / rež. Nuri Bilge Ceylan

Absoliučiai kino teatrinis, sinefilinis reginys. Belieka padėkoti Kanų kino festivalio žiuri, kuri šią juostą įvertino Grand Prix, nes nesu tikras ar pirmomis akimirkomis užburiantys vaizdai, būtų išlaikę filme, kurio trukmė 150 minučių.

Kriminalinis „Vieną kartą Anatolijoje“ aspektas yra daugiau platforma idėjų vystymui nei pagrindinė filmo varomoji jėga. Kažkas tarp naujosios Rumunijos kino bangos bei mistinio „Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives“, lėtas Nuri Bilge Ceylan pasakojimas už kiekvieno posūkio tarytum žada atskleisti kažką stulbinančio, paslaptingo, tačiau tyrėjų bei nusikaltelio kelionė ieškant kūno iškelia „tik“ netikėtas kasdienybės detales. Ramus mažo miestelio gyvenimas yra ramus tik paviršiuje – kiekviename dialoge, žvilgsnyje po truputį ima dėliotis skaudūs asmeniniai bei visuomeniniai, socialiniai portretai. Tai vienas tų filmų, kurio „apie ką?“ neturi didelės prasmės, nes perpasakojime nesunkiai tilptų vienoje minutėje, tačiau „kaip?“ gali atsiskleisti tik taip, kaip tai padarė Nuri Bilge Ceylan. Nes tai filmas, kurį norint suprasti reikia jį patirti, reikia būti jame – apsigyventi bent viename ar visuose iš pagrindinių herojų.

Jokiu būdu negalėčiau „Vieną kartą Anatolijoje“ rekomenduoti kiekvienam. Be jokio pasipūtimo sakau, kad jam reikia ypatingo jeigu ne pasiruošimo, tai bent nusiteikimo. Tačiau kaip ir po minėto „Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives“ (kurį keikiau visos peržiūros metu, tačiau vos prabudęs norėjau pažiūrėti dar kartą), „Vieną kartą Anatolijoje“ išlieka kaip kažkas, kas atsitiko tau arba bent tai į ką jauti, jog kažkas tave privertė ieškoti asmeninių atsakymų.

Puikia kokybe rodomas 9 FC Vingis salėje, filmas matau gavo papildomą seansą 23 d., nes bilietai į kitus jau išparduoti. Džiugu. http://kinopavasaris.lt/filmas?id=1329910177

Snoutaunas (Snowtown)

2011 / Australija / rež. Justin Kurzel

Jeigu trūksta tikro 4D sekso asmeniniame gyvenime, galit pabandyt pasitenkinti KP rubrikos „Vidurnakčio seansai“ filme „Ekstremali ekstazė (3D)“. Gi kiti du rubrikos filmai – „Snoutaunas“ bei „Aš regėjau šetoną“ – „vidurnakčio“ verdiktą gauna už su seksualumu menkai susijusius dalykus. Tiesa, seksualumas kiekvienam yra individualus dalykas…

„Snoutauno“ pagrindinis herojus John Justin Bunting šiuo metu kalėjime už žiaurų vienuolikos žmonių nužudymą sėdi vienuoliką bausmių iki gyvos galvos, o savo karjerą šia linkme jis pradėjo dar vaikystėje, kai didžiausią malonumą jam suteikdavo vabzdžių žudymas rūgštyje. Sakoma, kad kai prasidėjo jo teismo procesas, bent trys prisiekusieji atsisakė savo pareigų – negalėjo ištverti pateikiamų liudijimų bei įrodymų. Ir nors aš čia sakau dalykus, kuriuos teko iškapstyti jau už filmo ribų (ko darymas bent jau man reiškia, jog filmas tikrai sudomino), esmę „apie ką“ galite susidaryti. Blogai šioje esmėje yra tik tai, jog viskas yra realių faktų atvaizdavimas – tai vyko iš tiesų. Režisierius Justin Kurzel sugeba juostoje išnaudoti ir videoklipams būdingus intarpus ir šiaip iš pakankamai žiaurios istorijos ekranizavimo ištraukti pakankamai šiltus dalykus – kad ir kaip kartais norėtųsi susigūžti kėdėje, tuo pačiu jauti ir tą pakankamai žmogišką aplinką, kurioje vystosi filmo veiksmas. Bežiūrint „Snoutauną“ į galvą vis sugrįždavo gerai žinoma citata “90% of haters are begging for love. 10% just want a little attention” bei Petro Gražulio persona, nes, na iš tiesų, ar žiaurumai, kuriuos matai ekrane ir herojų (tiek lietuvio, tiek australiečio) neapykanta tam tikrų žmonių atžvilgiu nėra identiška? Nežinau, faktas tik, jog filmas tikrai vertas dėmesio, o sugebėjimas taip meniškai ir įtaigiai perteikti realistinę, žiaurią istoriją – įvertinimo.

Trumpai paminint anksčiau matytą „Aš regėjau šetoną“, galima paminėti, jog jis išlaiko per pastaruosius dešimt metų Chan-wook Park (Oldboy, Lady Vengeance, Sympathy for Mr. Vengeance) iškeltą Pietų Korėjietiško žiaurumo kartelę. Skirtumas nuo „Snoutauno“ „tik tas, jog bent jau man šiame trileryje puikiai pavyksta atsiriboti nuo rodomo žiaurumo. Jis nėra realistiškas – jis greičiau stilizuotas. Ar „Natural Born Killers“ buvo žiaurus, ar stilingas? Galiu palaikyti tiek vieną poziciją, tiek kitą, tačiau reikia pripažinti, jog žiaurumą galima parodyti įvairiais būdais ir „Snoutaunas“ bei „Aš regėjau Šetoną“ yra gera proga susipažinti bent su dvejais.

Tikri pojūčiai (Perfect Sense)

2011 / Jungtinė Karalystė, Danija, Vokietija, Švedija / rež. David Mackenzie

Citata: – How would you feel about heading home?
– We’ve just fall asleep.
– I have a tought time sleeping with someone else in a bed.

Kažkodėl (nors gal tai ir kvailas klausimas sau) kino platintojai Lietuvoje nusprendė, kad jeigu iš paskutiniųjų filmų su Ewan McGregor ir yra kas, ką norėtų pamatyti žiūrovai Lietuvoje, tai nebent tik Steven Soderbergh trilerį „Haywire“. Tad tiek „Beginners“, tiek „Perfect Sense“ teks žiūrėti namuose. Žiemą gal ir gerai – tokie šilti filmai sušildys tikrai ne vieną.

Dievinu Thomas Vinterberg filmą „Festen“. Man jis iki šiol vienas geriausių ir, tikėtina, kad būtent jis yra viena (iš daugelio) priežasčių, kodėl buvau nepaveiktas Lars Von Trier „Melancholijos“. Jeigu jau kur buvo šeimyninė drama (ir situacijos apsivertimas), tai buvo „Šventėje“. „Melancholijoje“ voliojosi nebent pyrago likučiai. Bet „to make long story short“… Kitas puikus filmas iš Thomas Vinterberg rankų, (mano galvoje jis jau kultinis), „It’s All About Love“, tiek kino kritikų, tiek daugumos imdb lankytojų buvo įvertintas itin kritiškai. Taip, taip, paversti meilę, tiksliau jos nebuvimą, atšąlančio klimato priežastimi galėjo atrodyti ir kvailoka. O man patiko.

David Mackenzie darbas pasitinkamas kur kas palankesniais įvertinimais, bet panašumų juostos turi (jeigu patiks „Perfect Sense“, būtinai užmeskit akį ir į „It’s All About Love“). Aukščiau paminėta citata, kurią Evan McGragor herojus lovoje ištaria rudaplaukei gražuolei gali atrodyti kaip filmo nelogiškumas („nu kur jau tu tokiai pasakysi?“), bet tai lygiai tokia pati hiperbolizacija, kaip ir viso filmo pagrindas – plintantis nežinomas virusas, kuris po truputį pasiglemžia mūsų pojūčius: kvapo, skonio, klausos, regos… Istorija tarytum cituoja Kübler-Ross penkias reakcijas į (žinią apie) mirtį – nuo neigimo iki susitaikymo. Filmo kontekste žiūrovas yra tarytum išpindėjusi būtybe nesugebanti įvertinti to, ką turi. Pradedant mylimais žmonėmis (kad ir tais, kurie guli greta) ir baigiant uoslės, klausos dovana bei tuo, ko iš mūsų negalima atimti – sąmoningumo, proto. Mes tai priimam, kaip duotybę („visi tai turi“) neįvertindami to nei iš principo, nei kontekste, jog vis tik ne visi. Ir kiek mums reikia prarasti, kad išmoktume pamoką bei atrastume tai, kas brangiausia? Niekada ne vėlu – žmogui daug nereikia. Jis prisitaikys, išmoks. Svarbiausia yra išmokti įvertinti, kas iš tiesų yra brangiausia.

Sergėtojas (The Guard)

2011 / Airija / rež. John Michael McDonagh

Panašiai, kaip Coen’ų drama „Fargo“, airių „Sergėtojo“ istorija alsuoja mistifikuota didele mažo miestelio istorija. Netikėta vieta atsitikti kažkam dideliam s’kant. Sąžiningas, nors ir nevengiantis alkoholio bei prostitučių draugijos, airių policijos pareigūnas atsiduria didelės mafijos aferos kelyje. Jo, o ir visos apylinkės provincialumui, o tuo pačiu ir komiškumui išryškinti į miestelį atvyksta tipinis FBI pareigūnas iš JAV. Turint omeny, kad „Sergėtojas“ yra 100% britiškos mokyklos atstovas, subtiliai provokuojantis šypseną tipišku šiai šaliai humoru, komiškumas neišvengiamas. Man tai vienas malonesnių komedijos žanro kūrinių matytų praėjusiais metais, tačiau suprasiu ir tuos, kurie į istoriją neįsikirs – kaip ir su Woody Alleno filmais, taip ir su britiškais, reikia sugebėti į juos įsikirsti. Pagaunį kablį – ok, ne – žiūri pilku veidu ir stačiom akim. Kartais žiaurus, kartais sunkiai įkertamas, „Sergėtojas“ vis tik yra komedijų programos perliukas, nors jeigu ką reikėtų rekomenduoti trims milijonams, žinoma, drąsiau rekomenduočiau „Neliečiamuosius“.

 

Marta Marsė Mei Marlena (Martha Marcy May Marlene)

2011 / JAV / rež. Sean Durkin

Sėdėdamas daržinėje prie šieno kaugių keistos bendruomenės vedlys Patrikas dainavo: Well, she is just a picture who lives on my wall. Niekas geriau neapibūdina filmo protagonistės trejomis tapatybėmis: Martha realybėje, Marcy May bendruomenėje ir Marlene atsiliepdama telefonu. Iš tikro mergina, pabėgusi nuo smurtą „meile“ dangstančios bendruomenės, tėra paveikslas: tuščias kūnas išniekinta tapatybe. Glausdamasi vyresnės sesers Lucy namuose Martha bando iš galvos išmesti prisiminimus apie žalingas patirtis Patriko kuriamoje „šeimoje“ – bendruomenėje, kuri tik iš pirmo žvilgsnio steigia geresnį gyvenimą jos nariams.

Šviežias režisierius Sean Durkin nuo pirmų kadrų žaidžia su žiūrovu nešvarų žaidimą, priversdamas tapti tai Martha, tai Marcy May: kamera šokinėja nuo gyvenimo tada ir ten – bendruomenėje, iki gyvenimo čia ir dabar – pas seserį Lucy. Perėjimai vyksta tokiu greičiu ir taip netikėtai, kad ten ir čia susiplaka į vientisą Marthos Marcy May Marlene istoriją, kurioje vaizduotė taip užteršta prisiminimais, kad sapnai bei haliucinacijos tampa tikresni negu tikrovė. Žaidimas tarp ten ir čia beveik nustelbia pačią istoriją ir jau nebesvarbu, kas iš tikrųjų jaučiasi esanti Martha: savimi ar sukurta Marcy May, o gal viso labo tik Marlene.

Šis dramatiškas trileris, artėjantis prie siaubo ribos, paperka dėmesį kaustančia įtampa, gera aktorių vaidyba, sumaniu kameros darbu ir kabinančia istorija. Atrodo, pagrindinio vaidmens atlikėjai Elizabeth Olsen gresia tapti puikia aktore: jos ir John Hawkes – Patriko duetas filmą iškėlė aukščiau už vidutinį lygį, o Sean Durkin turi potencialo tapti geru režisieriumi. „Martha Marcy May Marlene“ įsirašo kaip vienas iš geresnių praeitų metų debiutinių pilnametražių.

Martha Marcy May Marlene savimi būna tik plaukdama. Verta patikrinti, ar išplauks.

Tekstas: Indrė Audenytė

 

Antroji žemė (Another Earth)

2011 / JAV / rež. Mike Cahill

Nepaisant trailer’io bei filmo pavadinimo, tai nėra fantastinis filmas. Idėja juostai gimė būtent iš pasvarstymų, kas atsitiktų, jeigu sutiktume save, o antra žemė… Na, tai daugiau simbolinis vienetas, metafora.

Vakaras, kai pasaulis sužinos apie antros žemės egzistavimą, dviejų žmonių gyvenime bus ypatingas. Tragiškai, neišvengiamai. O gal ne? O galbūt, net jeigu ir tragiškai, jis būtent toks ir turėjo būti? Gal tai, kas vieną dieną atrodo, kaip blogiausia, kas mums galėjo nutikti, taps lemtingu posūkiu kažko geresnio link? Ar atpažintume tai? Ar tai, ko sulaukiame kiekvieną akimirką priimame kaip prakeikimą, ar kaip dovaną? Neįtikėtina, kaip atrodytų tokio mažo užmojo juosta, iškelia tiek daug klausimų. Ir jie visi apie tave, mane, ieškojimus. Žiūrėjimo atgal, pirmyn ir galbūt baimės pasižiūrėti į save čia ir dabar. Iš tiesų, jeigu sutiktume save kitame pavidale, ar atpažintume? Ar matytume klaidas, kurias darome? Ką patartume sau, jei sugebėtume pažiūrėti į save iš šalies? Ar norėtume nugyventi savo gyvenimą kitaip, kažkurią akimirką pasukti kitu keliu? Ar išdrįstum pažiūrėt sau į akis? Ar tai, ką darai, yra dėl savęs, ar dėl kitų? Ar… ar… ar?..

Citata: Within our lifetimes, we’ve marveled as biologists have managed to look at ever smaller and smaller things. And astronomers have looked further and further into the dark night sky, back in time and out in space. But maybe the most mysterious of all is neither the small nor the large: it’s us, up close. Could we even recognize ourselves, and if we did, would we know ourselves? What would we say to ourselves? What would we learn from ourselves? What would we really like to see if we could stand outside ourselves and look at us?

50/50 (50/50)

99 min. / rež. Jonathan Levine / Amerikos nepriklausomas kinas

Gal tai ir skonio reikalas, bet „50/50“ yra vienas kelių puikių filmų iš „Amerikos nepriklausomo kino“ programos. Pagrindinį filmo herojų, Joseph Gordon-Levitt, prieš keliolika metų daugeliui tikriausiai teko matyti seriale „3rd Rock from the Sun“. Velnias žino, ką jis veikė vėliau, bet mano akiratyje jis vėl pasirodė tik sulig „500 Days Of Summer“. Vėliau buvo „Hesher“, dabar „50/50“ ir bent jau mano galvoje jis patenka į talentingiausių jaunųjų (nors realiai jam jau per 30) aktorių dešimtuką.

Čia jis jaunas žmogus, kuriam diagnozuojamas vėžys. Kodėl jam? Kaip su tuo tvarkytis? Geriausiai filmo filosofiją atspindi trumpas žemiau esantis dialogas tarp jo bei jo jaunosios psichoterapeutės, kuriai jis kaip klientas yra toks pats naujas atradimas, kaip ir jam vėžys:

Adam: That’s what everybody’s been saying: You’ll feel better and don’t worry and this is all fine and it’s not.
Katherine: You can’t change your situation. The only thing that you can change is how you choose to deal with it.

Džiugina abiejų pagrindinių herojų netobulumas, pažeidžiamumas. Toks jausmas lyg kiekvienas jų žengtų pirmus žingsnius ir tuo pačiu darytų viską, kad naujų žingsnių žengti nereiktų. Sakoma, jog žmonės ilgainiui taip įsimyli savo ligas/problemas, jog vėliau jiems jų atsisakyti tampa taip pat sunku, kaip ir nusipjauti ranką. Net jeigu kartais rankos nupjovimas yra vienintelis būdas išgelbėti gyvybę.

Labai šilta ir žmogiška juosta. Labai reikalinga tiems, kuriems trūksta stiprybės kažką pakeisti. Ypač asmeniniame gyvenime. Nes gyvenimas yra vertas gyventi, o ne egzistuoti.

Pasikalbėkime apie Keviną (We Need to Talk about Kevin)

110 min. / rež. Lynne Ramsay / Kritikų pasirinkimas

Visada žinau, ko noriu iš filmo. Braudamasi į jo teritoriją akiplėšiškai savinuosi patirtis, istorijas, žvilgsnius, akimirkas. Dažniausiai klimpstu į tokias istorijas, kurios būna arba netikros arba taip arti realybės, kad užuosti gali. Vėliau tos niekšės istorijos persekioja mane Amelijos, Guy Fawkes arba James Bond pavidalais. Apvogti – mano mylimiausias žodis. Apšvarinti visą filmavimo grupę, pradedant kameros darbu baigiant muzika už kadro. Visi taip daro, bet ne visi prisipažįsta.

Šiandien mano grobis ne toks jau ir mažas – motinos ir sūnaus santykių istorija. Kai paskutinį kartą mačiau Tildą Swinton, ji bėgo iš vyro italo namų, pasimėgavusi svetimo vyro meile. Šį kartą Tilda išpildo (man kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, kad nėra tokio vaidmens, kurio ji tobulai neįgyvendintų) tragediją patyrusios moters ir motinos Evos istoriją. Lietuje su mylimu vyru Franklinu pradėjusi vaiką, ji nė neįtarė, koks laukia to nuolatos klykiančio kūdikio Kevino likimas. Vienintelė auklėjimo klaida su problematišku vaiku kainuoja Evai psichologinius spąstus: mažas būdamas Kevinas sumaniai manipuliuoja savo kaip vaiko, o vėliau – kaip paauglio – padėtimi, ir prasideda motinos ir sūnaus žaidimas, kaskart kainuojantis Evai vis daugiau jėgų. Sekinama sūnaus priešiškumo ir nesugebėdama su juo užmegzti artimo santykio, Eva, pati to nesuvokdama, artėja katastrofos link. Aštuoniolika metų, prarastas gyvenimas, visuomenės priešiškumas – štai kiek kainuoja motinai ir sūnui suprasti, kad kai atrodo, jog nieko nebeturi, visada lieka artimi žmonės.

Ar ši istorija kažkuo labai ypatinga? Ne. Ar jos pasakojimo stilius – naujas? Irgi ne. Tačiau sudėjus į vieną krūvą nechronologišką pasakojimo strukūrą, subtilų kameros darbą, labai linksmą ir su pasakojimo turiniu kontrastuojantį užkadrinį garso takelį gaunasi nepriekaištingai ir labai subtiliai papasakota vienos šeimos gyvenimo istorija, kurią drįsčiau vadinti labai taikliu dramos ir trilerio deriniu. Atsargiai – istorija skaudi ir įtraukianti. Vaiduokliškos būsenos Tildos Swinton – Evos ir įžūlaus žvilgsnio Ezros Millerio – Kevino vaidyba yra labiau nei įtikinanti. John C. Reilly – Franklinas – išpildantis gero tėvo ir vyro rolę. Nekuklus sąrašas nominacijų ir apdovanojimų juostai reiškia, kad kritikai laikosi pažado rimtai pakalbėti apie Keviną.

Tekstas: Indrė Audenytė

Kivirčas (Carnage)

2011 / Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Ispanija / rež. Roman Polanski

Kaip niekada geras (nors gal kaip visada (geras) paskutiniu metu) pasirinkimas festivalio atidarymui. Be didelio š malimo Roman Polanski ekranizuoja tai, kas iš karto kvepia teatro scena – keturių aktorių mikro dvikova kelių kambarių erdvėje. Ir tikrai, pasirodo, kad dabar pas mus rodomas „Karo dievas“ yra tos pačios pjesės teatrinis pastatymas. Puikus aktorių ansamblis (Jodie Foster, Kate Winslet, Christoph Waltz, John C. Reilly) čia vaidina dėl vaikų problemų susitaikyti susirinkusius tėvus. Iš pradžių lyg ir nieko bloga nežadantis draugiškas susitikimas išvirsta į lyčių bei vertybių konfliktą. Lyg Woody Allen „lite“ versijoje situacijos absurdiškėja pakankamai intelektualioje plotmėje ir nors „mėsos“ istorijai trūksta (vaisingai ginčytis galima ir dvi paras ir vos penkias minutes), „Kivirčas“ ištraukia būtent dėl trukmės – per valandą penkioliką minučių istorija spėja pagauti ir porą netikėtų siužetinių vingių, ir pasibaigti dar neatsibodusi. Sunku ginčytis su sakančiais, jog teatrinė versija juokingesnė ar geresnė – kol kas neteko jos matyti, juoba, nors „Kivirčas“ yra VIASAT komedijų festivalio rėmuose, kaip ir daugelis „aukščiau bambos“ filmų, šis lyg ir nepretenduoja į juoko ašaras – greičiau jau vežančią, šarmingą, nuotaikingą istoriją.

Pavojingas metodas (A Dangerous Method)

2011 / Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Airija, Kanada / rež. David Cronenberg

David Cronenberg bandymas ekranizuoti literatūrą paliko dvejopą įspūdį. Skaičiusieji filmo anotaciją galėjo tikėtis bent dviejų dalykų – pačiupinėti psichoanalizės ištakas ir atrasti tuo metu besisukusią romantinę intrigą, kurioje vienaip ar kitaip dalyvavo ir du pagrindiniai jos veikėjai – Froidas bei Jungas. Tačiau realiai šioje vos pusantros valandos juostoje (šiais laikais sunku įsivaizduoti ką nors grandioziškesnio, kas nesitrintų ties dviejų valandų atžyma) pritrūksta ir vieno, ir kito.

Experiences like this, however painful, unnecessary and inevitable, without them, how can we know life?
– Freud

Gausus puikių bei taiklių citatų, kurios, tikėtina, tikrai buvo ištartos ir skambančios ne tik kaip kino poezija, bet ir turinčios racionalaus pagrindo, nežinantįjį filmas vargu bau ar priartins prie psichoanalizės, leis pajusti tikrąją įtampą tarp dviejų šios srities genijų. Tas pats ir su meilės linija filme, kuri vystėsi kitų didžiųjų įvykių kontekste – kiek ji realiai įsipynė ir buvo išvystyta vykusiame laikotarpyje ir kiek galėjo egzistuoti sau viena? Ar ją žiūrėtum, ji būtų įdomi pati sau, jeigu ne kontekstas?

Negaliu sakyti, kad tai negailestinga kritika – greičiau jau perdėm užkelti lūkesčiai. Kaip melodrama, aktorių darbas, „Pavojingas metodas“ į antrąją pusę pakankamai užkabina, bet gi… Istorinės medžiagos tikrai neišnaudoja. Net filmo gale esantys titrai atrodo keistai, kai aiškina kino herojų galą, kurių tu normaliai, kaip istorinių asmenybių ir nepažinai. Kaip nuo istorijos atitrūkęs pasakojimas, „Pavojingas metodas“ pakankamai žiūrimas. Tiesa, skubėt nebūtina – panašu, jog bus rodomas ir po festivalio.

 

Kino pavasario organizatorių rekomenduojami filmai:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10150621729394849.391656.310368604848&type=3

 

7md straipsnyje „Prisiekusiems sinefilams“ Živilė Pipinytė pristato „Kino pavasario“ filmus, kurių vertėtų nepražiopsoti: http://www.7md.lt/lt/2012-03-09/kinas/prisiekusiems_sinefilams.html

[EXPAND Ankstesnė organizatorių informacija]
„Kino pavasaris“ – geriausiuose pasaulio festivaliuose atrasti ir įvertinti filmai

Kovo 15 dieną prasidės laukiamiausia ir didžiausia metuose kino šventė – „Kino pavasaris“. Tarptautinis festivalis šiais metais žiūrovus pasitiks su beveik 200 filmų programa ir gausybe renginių, o raudonas kilimas per didįjį atidarymo savaitgalį bus ištiestas net keturias dienas.

„Džiaugiamės, kad festivalis kasmet auga, bręsta, žiūrovams dovanoja vis gausesnę ir turtingesnę filmų programą bei sulaukia vis daugiau kino mylėtojų. Sveikiname visus su pavasariu ir kviečiame įsilieti į spalvingą kino šventę, kuri prasidės jau po poros savaičių,“ – sako festivalio direktorė Vida Ramaškienė.

Šiais metais festivalyje gausu naujienų. Sugrįžta geriausios Lietuvos aktorės rinkimai. „Kino pavasario“ žiūrovų numylėtinę kosmetikos kompanija „Bourjois“ apdovanos kelione į Paryžių. Trys pretendentės į prizą kol kas įslaptintos – jų asmenybės visuomenei bus pristatytos kovo 16 dieną, specialaus renginio metu.

Mėgstantiems gerą humorą ir smagias juostas kviečiami į prie „Kino pavasario“ šiemet prisijungusį „Viasat komedijų festivalį“, kuris siūlys pasitikrinti humoro jausmą. Programoje – daugiau nei dešimt juokingų ir kino apdovanojimams nominuotų bei apdovanotų filmų.

Šiais metais „Kino pavasaris“ pradeda naują tradiciją – pristato šalies – partnerės nepriklausomą kiną. Šiemet kino mylėtojai išvys penkias neholivudines premjeras – įdomius filmus, kurie į festivalį atkeliavo bendradarbiaujant su Amerikos ambasada Lietuvoje.

Festivalio filmų programoje – įspūdinga įvairovė, kurią sudaro net 200 filmų iš viso pasaulio: Europos, JAV, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos. Programos sudarytojai atrinko tarptautiniuose festivaliuose publikos ir kritikų įvertintus filmus, tarp jų – nominuoti „Oskarams“, „Auksiniams gaubliams“, laimėję „Cezarius“ ir prestižinių festivalių apdovanojimus. Taip pat „Kino pavasario“ repertuare gausu filmų, kuriuos kūrė žinomi režisieriai: Roman Polanski, Terry Gilliam, Frédéric Beigbeder, Dexter Fletcher, Kim Ki-Duk, Agnieszka Holland, Martin Scorsese, Werner Herzog Martin Witz, Frederick Wiseman.

Konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ – didžiausi garsiųjų kino festivalių atradimai – vienuolika juostų, traukiančių savo tematika, siužetais, naujais vardais ir atrastais talentais. Filmus vertins žiuri, kurioje taip pat – garsūs ir įtakingi kino pasaulyje vardai: garsi Kubos aktorė, režisierė ir scenaristė Mirtha Ibarra, operatorius ir režisierius Pavel Kostomarov iš Rusijos, apie Larsą von Trierą knygą parašęs švedų garsus kino kritikas ir žurnalistas Jan Lumholdt ir lietuviams puikiai pažįstamas filmų „Nereikalingi žmonės” ir „Amaya” režisierius latvis Maris Martinsons.

„Konkursinės programos filmus vertins profesionali tarptautinė žiuri, kuri šiemet papuolė į tikrus spąstus, nes visi filmai labai stiprūs ir puikiai įvertinti garsiausiuose festivaliuose, tad bus labai sunku išrinkti vieną, kuris gaus mūsų festivalio prizą. Jis šiais metais – net 7000 eurų,” – spaudos konferencijoje kalbėjo „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta.

Išsamūs „Kino pavasario“ katalogai su filmų aprašymais padės žiūrovui išsirinkti favoritus iš net dviejų šimtų filmų. Juos bus galima įsigyti kino teatruose. Taip pat visą informaciją kino mylėtojai jau nuo šiandien ras festivalio interneto puslapyje www.kinopavasaris.lt. Festivalio filmai suskirstyti į programas, kurios padės greičiau išsirinkti. Tai –„Horizontai“, „Nepriklausomas Amerikos kinas“, „Meistrai“, „Dokumentika“, „Kritikų pasirinkimas“, mokslo festivalio programa „Eureka“, retrospektyva „Femme Fatale Europos kine“, „Vidurnakčio senasai“ su erotiniais ir aštrių siužetų nestokojančiais filmais, kuriuos galės žiūrėti tik suaugusieji.

Trumpametražiai filmai šiemet susirungs tarptautiniame konkurse. Taip pat bus įvertinti lietuvių filmų debiutantai, o žiūrovai galės rinkti mėgstamiausią lietuvišką filmą – jų programoje „Lietuvių filmai“ išties nemažai – tai šiais metais žiūrovų jau įvertinti ir nauji, premijeriniai lietuviški filmai. Festivalis rengs jau tradicija tampančius „Ąžuolus“- geriausio kino operatoriaus apdovanojimus.

„Kino pavasaris“ ir „Forum Cinemas Akropolis“ dovanos naujovę šeimoms. Tėveliams, atkeliavusiems į „Kino pavasario“ seansą su vaikais, suteiks galimybę juos žaidimų kambaryje palikti nemokamai.

Tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“, vadinamas sparčiausiai augančiu Rytų Europoje, rengiamas jau 17 kartą, startuoja kovo 15 dieną.

Programą galima rasti http://kinopavasaris.lt/filmai

„Viasat komedijų festivalyje“ – „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas.

2012 02 20

Artėjančio festivalio „Kino pavasaris“ kino ekspertai iš beveik 200 filmų išrinko daugiau nei dešimt pačių smagiausių juostų, kurios bus rodomos šiemet prie „Kino pavasario“ prisijungusio „Viasat komedijų festivalio“ metu. Viena didžiausių dovanų žiūrovams – „Auksiniam gaubliui“ nominuota airių komedija „Sergėtojas“.

„Žmonės juokiasi iš skirtingų dalykų. Turime nelengvą užduotį patenkinti įvairius skonius – ir subtilaus, ir tiesmuko, ir lengvo, ir juodojo humoro mėgėjų. Manau, kad šalčių ir ekonominių problemų prispausti lietuviai labiausiai laukia viltingų filmų, kupinų nuotaikingų provokacijų ir linksmų, įkvepiančių situacijų,“ – sako vienas festivalio programos sudarytojų Edvinas Pukšta.

Geriausias Airijoje

Atėjusius į festivalį, kuris kvies pasitikrinti humoro jausmą, pradžiugins ryškiausia žvaigždė – „Auksiniam gaubliui” nominuotas ir Airijoje geriausiu 2011 metų filmu pripažintas „Sergėtojas“ („The Guard“). Laikraštis „The Thelegraph“ pranašauja, kad juosta, kuri jau skina laurus skirtinguose pasaulio kino festivaliuose bei apdvanojimuose, rimtai kėsinasi pakartoti „Karaliaus kalbos“ („The King’s Speech“) sėkmę.
Nors režisieriaus Johno Michaelo McDonagho filmas labiau subalansuotas vyrams, jis patiks ir moterims. Be to, jame vaidina žavus aktorius Markas Strongas, pažįstamas iš neseniai rodytų „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ ir Guy Ritchie „Šerlokas Holmsas“. Filmo siužetas, kaip ir dera kriminalinei istorijai, sukasi apie blogus ir gerus vyrukus. Golvėjaus miesto policijos seržantas Geris Boilas savo rutiną „kutena“ narkotikais, duoklėmis ir prostitutėmis. Netrukus jis priverčiamas susikaupti ir tirti žmogžudystę bei pusės milijardo dolerių vertės narkotikų kontrabandos bylą.

Sužavėjęs Holivudą

Kita „Viasat komedijų festivalio“ naujiena – San Sebastijano kino festivalį uždariusi, Tokijaus festivalyje pagrindinį prizą laimėjusi prancūzų juosta „Neliečiamieji” („Untouchable“, rež. Ericas Toledano Olivieris Nakache). Tikrais įvykiais paremta istorija Prancūzijoje tapo lankomiausiu metų filmu ir aplenkė net J. Camerono „Įsikūnijimą” („Avatar“). Komedijos sėkme susižavėję amerikiečiai jau rašo scenarijų šio filmo holivudiškai versijai, o „Viasat komedijų festivalio” žiūrovai turės progą smagiai kikenti žiūrėdami originalą. Jame prancūzų kino žvaigždė Francois Cluzet vaidina visiškai paralyžuotą aristokratą, kuris sau į pagalbą pasikviečia labiausiai netinkamą kandidatą – iš kalėjimo ką tik paleistą jauną, nepraustaburnį imigrantą. Virtuoziškai jį suvaidinęs Omaras Sy per naktį tapo geidžiamiausiu aktoriumi, kuriam prancūzų žurnalistai įteikė apdovanojimą už geriausią vaidybą.

Komedijos visiems skoniams

Juodojo humoro gerbėjai festivalyje galės mėgautis belgų „Hasta la vista“ („Come as you are“, rež. Geoffrey Enthoven), romantikai – ispanų filmu „Ateivis iš kosmoso“ („Extraterrestial“, rež. Nacho Vigalondo), bei „Fėja“ („The Fairy“, rež. F. Gordon, D. Abel, B. Romy, Belgija, Prancūzija), o aikštingų paauglių psichologija besidominčius festivalis kvies žiūrėti norvegų juostą „Užvesk mane!“ („Turn Me On, Goddammit!“, rež. Jannicke Systad Jacobsen), kuri buvo apdovanota Niujorko „Tribeca” kino festivalio prizu už geriausią scenarijų. Net jei nesate matę prieš porą metų rodyto italų režisieriaus Gianni Di Gregorio filmo „Rugpjūčio šventė“, tikrai su pasimėgavimu galėsite žiūrėti žavų jo idėjinį tęsinį „Džianis ir jo moterys“ („The Salt of Life“). Geros nuotaikos užtaisu pretenduoja tapti ir politinių bei kultūrinių juokelių kupina komedija „Gazos paršiukas“ („When Pigs Have Wings“, rež. Sylvain Estibal, Prancūzija, Vokietija, Belgija).

„Viasat komedijų festivalis“ kvies pasitikrinti humoro jausmą nuo kovo 15 dienos. Daugiau informacijos apie filmus jau greitai rasite interneto svetainėje www.komedijufestivalis.lt

„Ekstremali ekstazė 3D“ ir „Gėda“

.
2012 02 14

Dviprasmiškų nuomonių sulaukiantis pasaulyje, o žemyninėje Kinijoje net uždraustas. Trimatis erotinis filmas „Ekstremali ekstazė 3D“ iš Honkongo bus pristatytas ir Lietuvos žiūrovų teismui, 17-ojo festivalio „Kino pavasaris“ vidurnakčio seanse.

Karštesnės staigmenos žiūrovai tikriausiai neišvys net per šv.Valentino dieną. „Tai tarsi patirti pasitenkinimą stovint šalia svetimos lovos,“ – šypsodamasis įspūdžiais dalijosi prodiuseris Stephenas Shiu, po filmo peržiūros kino salėje su 3D akiniais. Jo džiūgavimas pagrįstas: Honkongo režisieriaus Christopherio Sun Lap Key erotinė kostiuminė drama, vos pasirodžiusi kino ekranuose, sukėlė susidomėjimą ir diskusijas visame pasaulyje. Honkonge debiutavusi „Ekstremali ekstazė 3D“ („3-D Sex and Zen: Extreme Ecstasy“) nušluostė nosį net rekordus rinkusiems Holivudo hitams – pirmąją dieną skandalingasis filmas surinko daugiau pajamų nei James’o Camerono „Įsikūnijimas“ („Avatar“).

Kinija uždraudė

Erotinių scenų gausus filmas Lietuvoje bus rodomas necenzūruotas. Kitose šalyse kultūros sargai nebuvo tokie tolerantiški ir geranoriški šios juostos atžvilgiu. Kinijos valdžia apskritai uždraudė filmo rodymą. Jungtinė Karalystė ėmėsi cenzūros. Britų kino klasifikavimo taryba (BBFC) liepė iš šios juostos iškirpti dvi minutes brutualaus sekso scenų.

Kritikos strėlių sulaukė ir filmo reklamos kampanija. Kūrėjai plakatuose ir vaizdo anonsuose drąsiai teigia, kad tai – pirmas erotinis filmas 3D formatu! Jie visai nekreipia dėmesio į faktą, kad dar 1969 metais amerikietis Al Silliman Jr. sukūrė filmą „Stiuardesės“ („The Stewardesses”), skirtą žiūrėti su 3D akiniais.

Tačiau visi šie kaltinimai filmui netrukdo rasti simpatijų pasaulinėje auditorijoje. Zoe Li iš „CNNGo“ savo apžvalgoje rašo: „Išėjusi iš filmo pristatymo, pajutau, kad nebenoriu sekso. Ne dėl to, kad erotinės scenos bjaurios. Bet todėl, kad kūrėjai įtaigiai perdavė žinutę, jog tikra meilė gali apsieiti ir be jo.“
Ar ir Lietuvos žiūrovai po šio filmo naktinio seanso išeis tokių minčių lydimi, bus galima įsitikinti jau po mėnesio, startavus festivaliui „Kino pavasaris“. Juk mąstyti apie tyrą meilę kebloka, stebint kvapą gniaužiančias erotines scenas ir nuogas gražuoles. Jos filme tiesiog būriais supa pagridinį herojų – išpuikusį Ming dinastijos mokslininką Vei Jangšeną. Tiesa, iš pradžių jaunuolis pajaučia aistrą vienai merginai – turtingo daoisto dukteriai. Tačiau po vedybų ceremonijos, mergina paklūsta įtakingo tėvo moraliniams įsitikinimams bei nurodymams ir nebetenkina vis stiprėjančių Jangšeno seksualinių poreikių. Spaudžiamas neišsipildžiusių fantazijų, jaunuolis atsiduria palaimos paviljone, kuriame ištvirkęs princas Ningas organizuoja orgijas su išalkusiomis nimfomanėmis.

Intymių vaizdų jūra

„Ekstremali ekstazė 3D“ – ne vienintelis erotinis filmas „Kino pavasaryje“. Festivalio žiūrovai išvys dramą „Kekšė“ („The Slut“). Filme pasakojama apie 35-erių kaimo prostitutę, kuri net augindama dvi dukreles ir pamilusi vieną vyrą, negali pažaboti savo aistringos prigimties. Kanų kino festivalio paralelinėje programoje debiutavusi Izraelio režisierė ir aktorė Hagar Ben-Asher išgarsėjo drąsiu sprendimu – nufilmuoti save intymiame ir atvirame meilės akte, kurį daugelis žiūrovų traktuoja kaip meninę pornografiją. Taip pat bus rodoma kontraversiška ir karšta portugalų drama „Mano kraujas“ („Blood of my Blood“, rež. João Canijo) – apie motinos pastangas nutraukti dukters romaną su vedusiu profesoriumi, kuris turi sąsajų su jos pačios praeitimi.

Dar vienas išskirtinis „Kino pavasario” filmas apie seksą – režisieriaus Steve’o McQueeno juosta “Gėda”. Geriausiu aktoriumi Venecijos kino festivalyje pelnytai pripažintas vokiečių ir airių kilmės Michaelas Fassbenderis suvaidino čia vienišą ir liguistą, kenčiantį nuo priklausomybės seksui ir pornografijai, vyrą, kurio kasdieninę rutiną sugriauna į svečius atvykusi jaunėlė sesuo.

17-ojo „Kino pavasario“ žiūrovų laukia beveik 200 filmų, kurių daugelis neabejotinai kels diskusijas, jausmus, potyrius, apmąstymus, o kai kurie ir šokiruos. Kino šventės, kuri atveria akis į gyvenimą, dalyviai tikrai neliks abejingi.

Festivalis „Kino pavasaris“, tituluojamas sparčiausiai augančiu Rytų Europoje, pernai sulaukė apie 64 tūkst. kino mylėtojų. Šiais metais festivalis vyks kovo 15-29 dienomis.

Filmo „Gėda“ trailer’is: http://www.youtube.com/watch?v=iWfdZ7-m1vs
Filmo „Ekstremali ekstazė 3D“ trailer’is: http://www.youtube.com/watch?v=ycqk16UrYWI

Dokumentika – dovana širdžiai ir protui.

2012 02 07

Artėjantis festivalis „Kino pavasaris“ atneš šventę meninio kino gerbėjams, tačiau kovo 15 – 29 dienomis dozę emocijų gaus ir dokumentikos mylėtojai. Žymūs režisieriai, įdomios temos prieš žiūrovų akis atvers pasaulio žemėlapį su širdį griebiančiomis ir susimąstyti verčiančiomis istorijomis.

„Martinas Scorsese, Frederickas Wisemanas, Werneris Herzogas, Viktoras Kossakovskis, Jafaras Panahi – šiemet turime tikrai viliojančių vardų dokumentinių filmų repertuare“, – sako Edvinas Pukšta, vienas iš festivalio programos sudarytojų. – „Dokumentikos mėgėjai yra smalsūs ir domisi įvairiomis sritimis: istorija, ryškių asmenybių biografija, visuomenės reiškiniais. Filmus parinkome tokius, kad kiekvienas rastų ką pažiūrėti: ir jausmingieji žiūrovai, ir informacijos mėgėjai, norintys sužinoti įdomių faktų, praplėsti istorijos žinias ir keliauti aplink pasaulį“.

Iš juostų, kurių nepamačius reikėtų gailėtis, E. Pukšta pamini filmą „Jausmų atoslūgis“ ( „The Swell Season“, rež. Nick August-Perna, Carlo Mirabella-Davis). Tai muzikinis pasakojimas apie airio Gleno Hansardo ir čekės Marketos Irglovos meilės santykių dramą šlovės akivaizdoje. Į ją porelė pateko gavusi „Oskarą“ už geriausią dainą ir suvaidinusi muzikinėje dramoje „Kartą“ („Once“), kurį 2007 m. rodė ir „Kino pavasaris“.

Venecijos kino festivalyje apdovanotame intriguojančiame filme „Šlovė prostitutėms“ („Whore‘s Glory“) režisierius Michaelis Glawoggeris taip pat atskleidžia vyro ir moters santykius, tik vetoje meilės juos jungia pinigai bei pasitenkinimo troškimas. Tailando, Bangladešo ir Meksikos prostitutės su kūrėju dalinasi istorijomis apie intymaus verslo kasdienybę.

Režisieriaus Martino Witzo akiratyje – smegenų „atominė bomba“. Filme „LSD istorija“ („The Substance: Albert Hofmann‘s LSD“) jis tiria visą narkotiko kelią – nuo jo atsitiktinio išradimo ir kontroversinės šlovės Vudstoke iki šiandien žengtų pirmų žingsnių link legalaus naudojimo medicininiais tikslais.
„George‘as Harrisonas: gyvenimas materialiame pasaulyje“ („George Harrison: Living in the Material World“) – dovana legendinių „The Beatles“ ir režisieriaus Martino Scorsese gerbėjams. „Oskarą“ už kriminalinę dramą „Infiltruoti“ pelnęs kūrėjas šį kartą pasakoja apie mažiausiai apkalbėtą „The Beatles“ narį, kuris gyveno ne taip jau kukliai, kaip atrodė: vartojo narkotikus, pasinėrė į induizmą bei desperatiškai ieškojo gyvenimo už materialumo ribų.

Keturių „Emmy“ apdovanojimų laimėtojas Frederickas Wisemanas į festivalį atsiunčia gundančiai erotizuotą filmą „Naktinis klubas „Crazy Horse“ („Crazy Horse“). Sako, šį Paryžiaus legendinį kabareto klubą būtina pamatyti kaip ir Luvrą bei Eifelio bokštą. Mes turėsime progą žvilgtelėti ten tiesiai iš kino teatro salės.
Gražių vaizdų mėgėjams turėtų patikti „Tegyvuoja antipodai!“ („¡Vivan las Antipodas!“). Vedinas vaikystėje užduoto klausimo „Kas kitoje Žemės pusėje?“ režisierius Viktoras Kossakovskis aplankė priešingose pasaulio pusėse esančias Argentiną ir Kiniją, Ispaniją ir Naująją Zelandiją, Havajus ir Botsvaną, Rusiją ir Čilę. Po to meistriškai nufilmuotus kadrus suliejo į užburiančią muzikos ir vaizdo meditaciją.

Pernai festivalyje susižavėję 3D ekskursija į „Pamirštų sapnų urvą“, šiemet galės pamatyti net du gyvos kino legendos Wernerio Herzogo filmus. Kartu su Dmitrijum Vasyukovu nufilmuoti „Laimingi žmonės: metai taigoje“ („Happy People: A Year in the Taiga“) nukels mus į Bakhtia kaimą prie Jenisiejaus upės tolimojoje Rusijos šiaurėje. Filme „Gilyn į prarają“ („Into the Abyss“) kartu su kūrėju seksime šiurpios žmogžudystės pėdsakais karštojoje Meksikoje ir stebėsime jo provokacijas mirtininkų kameroje.

Iš dokumentinių filmų programos turės ką išsirinkti ir besidomintieji politika. Nicko Broomfieldo filmas „Kalba Sarah Palin“ („Sarah Palin: You Betcha!“) atskleis šios, prieštaringus jausmus JAV visuomenėje keliančios moters, asmenybę. Juostoje „Revoliucija Tahriro aikštėje“ („Tahrir 2011“) režisieriai Ayten Amin, Tammer Ezat ir Amr Salama pasakos apie pernai kilusius neramumus Egipte, kai milijonai susivienijusių žmonių išėjo į masinį mitingą Kairo centrinėje aikštėje ir reikalavo diktatoriaus prezidento Hosnio Mubarako atsistatydinimo.

Dokumentikos gerbėjai galės įvertinti ir lietuvių režisierių darbus. Festivalis dovanos Giedrės Beinoriūtės trumpo metro filmo „Specialistė“ ir Lino Augučio „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“ (apie Maestro Arūną Žebriūną) premjeras bei kitų kūrėjų filmus.

# # #

Festivalis ieško savanorių

.
2012 vasario 3 d.

Kovo 15-29 dienomis vyksiantis 17-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia prisijungti prie komandos kiną mylinčius, aktyvius, veržlius, energingus ir kūrybingus žmones, kurie ne tik pamatys festivalio filmus, bet ir jo garbius svečius, kino kūrėjus, aktorius ir, žinoma – „Kino pavasario“ užkulisus!

„Praėjusiais metais festivalyje apsilankė net 64 000 žmonių per 25 dienas. Šiai gausai kino mylėtojų bei atvykstantiems režisieriams, aktoriams ir prodiuseriams reikia tikrai daug dėmesio, energijos ir šypsenų. Jaunieji mūsų savanoriai puikiai įgyvendina šias užduotis ir yra didžiulė pagalba vykstant festivaliui,” – savanorių darbu džiaugiasi „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė. „Nekantraudami laukiame šių jaunų, energingų ir dievinančių kiną žmonių, kurie ima šurmuliuoti artėjant festivaliui, ir kviečiame prisijungti prie draugiškos, smagios ir geranoriškos „Kino pavasario” šeimos.”

„Kino pavasario“ savanoriai turi puikią galimybę įgyti neįkainojamos patirties įsiliedami į didžiausio kino renginio Lietuvoje organizavimą, pamatyti naujausius nepriklausomų kino kūrėjų darbus, dalyvauti „Kino pavasario” renginiuose ir įdomiose diskusijose bei užmegzti daug naujų pažinčių. Šiais metais 17-asis „Kino pavasaris” vėl burs didelę – net 100 – savanorių komandą, į kurią norinčių patekti praėjusiais metais buvo daugiau nei 300. Festivalio organizatoriai džiaugiasi tokia gausa norinčiųjų, tačiau pripažįsta, kad dėl šios priežasties atsirinkti tam tikrą kiekį savanorių nelengva.

„Turime jau nemažą būrelį ištikimųjų mūsų draugų, kurie suguža pas mus iš studijų, darbų užsienyje, vėl smagiai bendrauja, prisimena anuos festivalio metus ir laukia artėjančio. Šie atsakingi, darbštūs, dieną-naktį besisukantys ir net su pyragais į darbą ateinantys jaunuoliai mums yra ne tik didžiulė pagalba, bet ir mūsų džiaugsmas bei turtas. Laukiame ir naujų „Kino pavasario” narių, kurie norėtų išbandyti save nemažu darbo krūviu ir praleisti porą savaičių smagioje komandoje, įgyti išties naudingos patirties bei susipažinti su kino pasaulio garsenybėmis,” – į savanorių atranką kviečia „Kino pavasario” savanorių koordinatorė Odeta Karoblytė.

Savanoriai kviečiami prisijungti prie festivalio komandos kasmet nuo 2004 metų. Praėjusiais metais iš 95 savanorių net 34 savanoriavo „Kino pavasaryje” antrą arba trečią kartą. Festivalio organizatoriai pastebi, kad savanoriai ne tik čia baigia savotišką išbandymų mokyklą, bet ir vėliau pasuka savo gyvenimą kino linkme. Įkvėpti darbo šiame didžiuliame kino renginyje, jie užsidega noru studijuoti kiną Lietuvoje ar užsienyje. Savanoriams darbas „Kino pavasaryje” tampa ne tik puikia patirtimi, bet ir galimybe sulaukti vertingų organizatorių rekomendacijų stojant į aukštąsias mokyklas mokytis kino meno.

Anot „Kino pavasario” rengėjų, svarbu ir tai, kad savanoriai yra labai gerbiami ir mylimi ne tik festivalio komandos, bet ir jo svečių – tiek šalyje, tiek užsienyje pripažintų kino kūrėjų bei aktorių. Šie žmonės vertina jaunuolių pastangas ir visada švytinčias akis bei norą bendrauti. Režisieriai net dovanoja savo filmų DVD įrašus ar mielai pasakoja apie filmų kūrimo užkulisus.

Kelias savaites kinu ir festivaliu gyvenę savanoriai vėliau rašė organizatoriams:

„Jeigu galėčiau ir kitais metais papildyti savanorių gretas, tai būtų antrą kartą išpildyta mano svajonė:)” /Indrė/

„Iš tiesų keista gyventi be „Kino pavasario”. Nėra motyvacijos miegoti kelias valandas per parą, po paskaitų lėkti į „Vingį” ir vėl atsidurti tame chaose, kuris tapo mielas ir jaukus. Komanda, kuri galima sakyti, gyveno ten – super! Gal jų ir nedaug, tačiau, jei sugebėjom „šeimą“ sukurti, tai jau šį tą reiškia. Visada, jei tik reikėdavo, kažkas ištiesdavo pagalbos ranką, atnešdavo kavos ar tiesiog prajuokindavo.” /Grėtė/

„Gavau daugiau nei tikėjausi, susipažinau su nemažai žmonių, darbai nebuvo sunkūs, atmosfera buvo labai gera. Tai tikrai užėmė daug laiko – kitais metais, jei priimsite savanoriauti, imsiu atostogas. /Raimonda/

„Apskritai, tas judėjimas nuolatinis…taip pakerėjo, kad net sudvejojau, ar tinkamą specialybę studijuoju!” /Kristė/

„Labai geras jausmas, kai gaunama abipusė nauda. Esi naudingas – prisidedi prie festivalio ir įrodai sau galįs kai ką padaryti.” / Bernadeta/

Atsakingi, draugiški, geranoriški, darbštūs ir mylintys kiną bei „Kino pavasarį” kviečiami tapti jo dalimi. Savanorio anketas galima rasti adresu: www.kinopavasaris.lt/prisijunk.

Jau nuo šiandien festivalis „Kino pavasaris” laukia naujų savo šeimos narių.

# # #

Amerikos nepriklausomo kino “perliukai” jau šį kovą – festivalyje “Kino pavasaris”

(2012 m. sausio 31 d.)

Liko pusantro mėnesio iki laukiamiausio kino įvykio metuose – festivalio “Kino pavasaris”, kuris startuos kovo 15-tą dieną. Iki šios kino šventės pradžios organizatoriai kas savaitę atskleis po naujieną iš būsimų filmų, kurių šiais metais – beveik 200. 17-to “Kino pavasario” repertuare bus gausu itin garsių režisierių bei aktorių ir dar negirdėtų, bet kino pasaulį sugebėjusių nustebinti naujokų. Savo naujausius darbus pristatys ankstesniuose “Kino pavasariuose” sausakimšas sales surinkusių filmų kūrėjai.

Vienas pirmųjų atskleidžiamų gardžių kąsnelių – “Kino pavasario” naujiena ir pradedama tradicija – atskirų šalių nepriklausomo kino premjeros. Šį kovą kino mylėtojai galės įsitikinti, kad Holivudo produkcija garsėjančios Jungtinės Amerikos Valstijos kuria ir įsimintiną “kitokį” kiną. 17-tojo festivalio “Kino pavasaris” lankytojai šiemet išvys kino juostas, kurios jau pelnė žiūrovų simpatijas įvairiuose kino festivaliuose, kurių paskutinis – “Sundance” – ką tik baigėsi JAV.

Naujos tradicijos nuo šiol kasmet “Kino pavasaryje” pristatyti skirtingų šalių nepriklausomą kiną idėja gimė vienam iš festivalio organizatorių viešint JAV, kur vyko net 150 Amerikos kino festivalių organizatorių suvažiavimas. Bendradarbiaujant su Amerikos ambasada Lietuvoje, “Kino pavasario” vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška turėjo ne tik progą bendrauti su kino festivalių rengėjais JAV, bet ir užmezgus glaudesnius ryšius, susitarti dėl nepriklausomo šios šalies kino šedevrų pasirodymo kino salėse Lietuvoje.

“Džiaugiamės, kad mūsų šalys sėkmingai bendradarbiauja kultūros srityje ir kad naujos tradicijos užuomazgos gimė būtent JAV. Lietuvos žmonės jau šį pavasarį išvys tikrai gero amerikietiško kino, kuris jau įvertintas skirtinguose kino festivaliuose visame pasaulyje. Nekantraudami laukiame “Kino pavasario” ir kviečiame visus į nepriklausomo Amerikos kino premjeras,” – bendradarbiavimo vaisiais džiaugiasi J.E. Amerikos ambasadorė Anne Elizabeth Derse.

“Kino pavasaris” jau yra vertinamas kaip sparčiausiai augantis kino festivalis Rytų Europoje. Tačiau prisistatymas ir Amerikos festivalių organizatoriams buvo labai naudingas, o ten užsimezgusios pažintys jau šio “Kino pavasario” gerbėjams dovanos išskirtinius filmus, kurie nustebins puikia aktorių vaidyba ir talentingai atskleistomis stipriomis istorijomis,” – amerikietiško kino premjerų siūlo nepraleisti “Kino pavasario” vykdantysis direktorius A. Ramaška.

Kino mėgėjų šį kovą laukia penkios amerikietiškos premjeros: “Antra žemė” (rež. M.Cahill), “Apsimetėliai” (rež. S.Arthur), “Slėptuvė” (rež. J.Nichols), “Marta Marsė Mei Merlina” (rež. S.Durkin) ir “50/50” (rež. J.Levine). Šie filmai išsiskiria ne tik esmine idėja, kad buvo kuriami nemąstant apie komerciją, bet ir stiprių pasakojimų herojus įkūnijančiais aktoriais, tarp kurių – ne tik kino žiūrovams pažįstami veidai, bet ir nežinomi, tačiau jau metų atradimais įvardijami talentingi aktoriai.
[/EXPAND]
Daugiau informacijos www.kinopavasaris.lt

25 komentarai apie “Kino pavasaris 2012: dienoraštis.

  1. Pradėjom „Kino pavasarį“ sausakimšoje salėj su filmu „Cafe de Flore“. Pasirinkimas ne tik, kad nenuvylė, sakyčiau atvirkščiai – seniai tokį gėrį kino teatre stebėjau ir klausiau. Itin meniškai nufilmuota jaudinanti meilės istorija su puikia Vanesa Paradis vaidyba ir tobulu garso takeliu. Esu įsitikinus, kad „Cafe de Flore“ bus vienas iš šio festivalio favoritų.
    Sakė į visus seansus bilietai jau iššluoti, bet kaip tik šnd pranešė, kad antradienio vakare padarė papildomą seansą, tai kas dar neturit bilieto į šitą fantastišką reikalą, tikrai siūlyčiau nepraleist progos ;)

  2. Savaitei einant pabaigon: Atidarymo dienos filmai labai silpnučiai:
    „Kivirčas“ ir „Pavojingas metodas“ visai neverti k/t, net prie teliko ekrano sunkiai laiko dėmesį. Polanskis smagiai įtraukia, bet iki galo tempo neišlaiko, o Cronenbergas tai lyg kokį serialo pilotą pateikia, kuriame štrichai ir rėmai.
    Dar iki KP buvo matyti: „Another Year“ – Leigh savam stiliuje, bet „Secrets & Lies“ tęsiniai jau nebeveža, nors kaip vakaro filmas tikrai ne blogiausias pasirinkimas, o „I saw the Devil“ tikrai būtų buvę smagu žiūrėti dideliame ekrane.
    Sausakimšas “Cafe de Flore” liko nesuprastas: flashbackinis išskydusio vaizdo pateikimas ir garso takelis tikrai puikūs, bet pati istorija su dangiška pabaiga kėlė tik kreivą šypsnį. Paėmus paraleliai sekamas istorijas atskirai, tai galėtų būti du labai stiprūs filmai, bet čia, paralelės ir sukirtimas, tai visai nesivirškino. Gal todėl ir daunizmo korta čia ne ašaras spaudė, o atrodė labai dauniškai. Oi, negražu iš tokių tyčiotis, neužjausti, sakyti, kad širdies nespaudė, bet … kad nespaudė.

  3. „Cafe de Flore“ jūs ne kartu jį žiūrėjote, kad tokie skirtingi atsiliepimai? :)) Ovidijau, o buvo kas tikrai patiko?

  4. Edita, aš po šioliai pavardės nesu pasikeitusi vien dėl to, kad žmonės neuždavinėtų panašių klausimų kaip ką tik uždavei tu :)) Deja taip jau būna, kad nuomonės neretai išsiskiria, bet čia tik dėl to, kad Ovka dažniausia spektakliuose ir filmuose miega, o kai pabunda, lieka nepagavęs esmės, nors vaidina, kad nieko nepraleido :)))

    1. aha, ir pramiegojęs gadina filmo gerų atsiliepimų statistiką. :)

  5. Nuvylė Cafe de flore. Dėl bandymo spręsti scenarijaus elementarumą kino kalbos mandrumu.
    Jau gavau barti už karksėjimus iš filmo entuziastų. Suabejosiu savimi, jeigu į naktinį seansą vidury savaitės subėgs žiūrovai…

    Dėl Polanskio nesutikčiau. Gerai man žiūrėjosi per TV iš niekur atsiskleidę šeimų erozijų faktai. Negerai tik, kad D.Kazlauskas Domino teatre jau šią pjesę savaip išgliaudė – trūksta netikėtumo elemento.

  6. Prisijungiu dėl kritikos Cafe de flore. Vidutinis darbas su, tiesa, puikiu soundtracku. Pačios istorijos, kaip jau kažkas minėjo, primityvokos, o pabaigoje bent jau galėjo paikti neiaškumo, būtų gal kažkiek daugiau minčių kilę po filmo. Ir dar – kai festivalio atstovas išeina prieš filmą ir pasako, kad tai visiškas jų komandos favoritas šiemet, kažkaip imu ir suabejoju jų atrankos principais ir požiūriu į tai, kas yra tikrai festivalinis, meniškas kinas. Na, bet čia asmeninė nuomonė.

    Polanskio filmas režisūriniu požiūriu gal ir silpniausias iš jo pastarųjų, bet žiūrėjosi gerai. Ne šedevras tikrai, bet geram laiko praleidimui rekomenduotinas. Ne daugiau ir ne mažiau.

    Kategoriškai siūlyčiau vengti Gyvenimo sienos – lėkštumo triumfas. Net stebėjaus, kaip galima tokį filmą susukt. Plojimų po filmo nebuvo :)

    Labai patiko Gėda. Rekomenduoju. Taip pat iš dokumentinių – Šlovė prostitutėms.

    Fletcherio filmas, manau, gavo tinkamą žiūrovų įvertinimą, kai į premjerą susirinko pusė salės.

  7. Lamayu, sutinku, kad festivalio „atstovas“ ėmėsi per daug atsakomybės, rėždamas tokias tezes, mat, kažkiek žinodamas rengėjų virtuvę, galiu teigti, kad jis nėra atsakingas už programos sudarymą. Visiškai neabejoju, kad patosinius pareiškimus pastimuliavo neįtikėtinas anšlagas į šį seansą, kai į salę nebuvo įleista net festivaklio atstovė spaudai(!), o gudradgalviai užsieniečiai, prisidengdami naivumu, bandė prasmukti nepasikeitę abonementų į bilietus…
    Drįsiu konstatuoti anšlago priežastį: SEKMADIENIS, 19 valanda… :):)

    Jau išsiaiškinau, kad ne visi „komandos atstovai“ taip mąsto, kaip buvo susakyta….

    Supratau ironiją dėl Dexler Fletcher debiuto. Taip, britai šiame stikliuje yra sukūrę kur kas solidesnių darbų. Kadangi aš jau vienai g-tasko „atstovei“ gana teigiamai atsiliepiau apie debiutą ir galiu jausti atsakomybę, jeigu nueis pažiūrėti, o nepatiks, tai aiškinu: filmo įžanginė dalis dvelkia akivaizdžiu mėgėjiškumu. Tarsi dirba Baigęs Muzikos ir Teatro akademijos studijas ir gavęs sąlygas kurti didelį darbą. To viršūnė – režisieriaus nematymas, kad vienas iš personažų visai nepataiko su emocine raiška per mimiką. Tarsi filmuotų chronologine tvarka, vėliau šių nesklandumų nebemačiau.
    O išvadą apie filmą daryčiau – jį juk visai faina žiūrėti. Ir didaktika tokia geranoriška. Gal ir prasminga paaugliams! Tikrą filmo įvertinimą gal paskelbs patys britai, kai rytoj pradės rodyti ten. Man nebuvo filmas kažkokiu nevykėliu. Na, trafaretiški personažai. Bet įsivaizdavau silpnesnį debiutą ir pamaivos Drexlerio…

    1. Dėl Fletcherio filmo. Tai taip, būtent tai ir norėjau pasakyti. Visame britų panašių filmų kontekste man tai pasirodė labai vidutiniškas darbas. Jeigu norėjosi paliesti paauglių nusikalstamumo problemą, tuomet prieš akis iškyla praėjusių metų bent jau mano vienas iš favoritų tuometiniame Kino pavasaryje „Neišsilavinę nusikaltėliai“. Ir Fletcherio filmas prieš jį atrodo kaip studenčioko darbas. O jeigu norėjosi kurti tokį neva ironišką, bajerių pilną į „kultinius“ pretenduojančią G.Richie stiliaus juostą, vėlgi nepavyko dėl trafaretiškumo ir klišių gausos.

      Taip, pažiūrėti galima, nuobodu nėra, tačiau… Iš Kino pavasario filmų paprastai norisi daugiau nei tik to, kad nebūtų nuobodu.

      Kita vertus, plačiajai publikai gal ir visai priimtinas filmas.

      Ir dar, žiūriu, kad ir šią savaitę visi bilietai ir vėl išpirkti į Gyvenimo sieną :) Arba aš kažko nesuprantu, arba filmų reklama veikia kažkokaip keistai.

  8. Kim Ki Dukas su „Arirang“ perlenkė lazdą. Mintis, idėjos, pozicija verta pagarbos, bet tokio išpildymo norėjosi maždaug valanda trumpesnio.

    „We Need to Talk About Kevin“ – stipriai

    „Whores’ Glory“ – smalsumą patenkinanti dokumentika, kiek užbuksuojanti ties Bangladešu, bet trečios dalies sulaukti būtina – ten tai prasideda linksmybės. Tiesa, pradžioj teko „pasidžiaugti“ ir puikiu titrų vertėjo darbu: Emily Dickinson virto Emiliu Dikinsonu.

    „¡Vivan las Antipodas!“ – man nepatiko. Nors iš 1,5 mln biudžeto išspaudė maksimumą, bet buitinių vaizdelių dokumentikos jau gana iš lietuviško kino.

    „The Guard“ – topinis reikalas, lyg jaunų dienų Crackeris ar Mozas iš „Ideal“ būtų persikraustęs į Airiją. Reikia sutikti, kad toks juokas ne kiekvienam. Bet man labai labai.

  9. DĖMESIO: Papildomas seansas kino juostos „Gėda“ („Shame“) bus
    kovo 28 d. 23:30 „Forum Cinemas Vingis“ didžiojoje salėje.

  10. Noreciau paoponuoti Cafe de flore kritikams. Nelaikau sio filmu neregetu sedevru, bet jis pasiekia savo tiksla – meistriskai per paralele atskleidzia tam tikra jausma, busena. Turbut is to ir atsiranda tos vidines bangos. Kita vertus, manyciau, kad sio filmo vertinimas ir pajautimas turbut yra neisvengiamai susijes ir su kiekvieno asmenine patirtimi. Tiems, kam patinka narstyti save, paziureti tikrai verta.

  11. Dėl paskutinio sakinio apie vietnamo paršą neįmanoma sutikti. Kur gyvenimiška istorija, kur susigalvota pajuokinimui? Kad tai pasiektų, pastarieji priversti nerti į lėkšto kino erdves išlaikant aukštą profesionalizmo lygį. Pabaiga pakyla iš banalaus juokinimo į apibendrinančią ir skatinančią susimąstyti „ką daro žmonės“ filosofiją. Visai skirtingos komedijos. Bet Gazos paršą išdrįsčiau lyginti su prancūzu Phillipe, jeigu toks vietnamietis tikrai būtų buvęs, o nesufantazuotas juokinimui….

  12. Arūnai, kaip tu negali sutikti su tuo, kad vienas filmas man paliko geresnį įspūdį negu kitas? :) Kitokios komedijos – sutinku. Viena prajuokino (kad ir iš lėkštų pagrindų), kita tik bandė. Čia humoro jausmo, jo išlavinimo skirtumas – dėl tokių dalykų neprisiginčysi.

  13. Teisngai. Kuilio spermos paėmimas – didžiai juokingas dalykas. Ką ten lyginti su žaliuoju medžiu operoje…

  14. Man tai iš neliečiamųjų blogiausia, kad net medį turėjai priminti – aš atsimenu tik policijos vyjimosi sceną. Po metų bijau, kad ir tos neliks… Tarm mūsų berniukų, tai nė vienas iš šių dviejų niekada į jokį mano geriausių komedijų topą nepateks, bet „tą akimirką“ vis tiek juokingiau per paršą buvo. Gal ne ta nuotaika – nežinau. Anyway, paršas bent jau į top4 nepretenduoja.

  15. Baigiu jau savo KP su paskutiniais pastebėjimais:

    „Happy People: A Year in the Taiga“ – labai puikus turiningas filmas, nors kokybė 9 salės ekrane atrodė lyg iš Youtube traukta. Ir gal kas galėtų paporinti sąsajas su Vasiukovo 3 valandų reikalu „Happy People“.

    „The Intouchables“ fenomenas liko nesuprastas. Taip, komiškas, lipšnus, pramoginis filmukas, bet iš jo išeini lyg po kokybiškos holivudinės komedijos su E. Murphy ir D. de Niro. Receptas su sveikas – ligonis, vargšas – turtingas visiškai negrėbė už širdžių. „Guard“ stovi keliais aukštais aukščiau. Nors kaip ten sako per tą reklamą: pasitikrink savo humoro jausmą.

    „Another Earth“ – galima buvo ir namie žiūrėti. Visai įdomus klausimų žiūrovui pateikimas. Ko, matai, savęs paklaustum? Gi jobtararai ir taip galiu savęs to paklausti. Kitas klausimas, kaip ir ką atsakyti.

  16. Kažkaip daug apsigavusių – Prancūzijos ambasados darbuotojas per uždarymą informavo, kad jau pažiūrėjo filmą 32 mln. Europos naivuolių. Prancūzijoje – „tik“ 19…

  17. „Shame“ yra super gyvastis. Dabarties atspindys be jokių rėmų. Reiks ir „Hunger“ pažiūrėti.

  18. Labai patiko „Snowtown“. Puikiai sužaista montažu: vienas buitinis, kitas skerdynių- tarsi žudymas būtų kasdieninis ritualas. Ir šiaip tas psichoptas dar labai neblogas psichologas- taip moka manipuliuoti, įtraukti bendrininkus, iš arti stebėti aukas. Tikrai verta pamatyt, nors tikrai ne visus vaizdus malonu stebėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.