Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino toks neretas, bet dažnai pro akis prasprūstantis „Eridano“ išmislas į vieno autoriaus pavadinimo knygą įdėti kito autoriaus apysaką ar apsakymą ir apie tai net neužsiminti viršelyje. Taigi, visai atsitiktinai aptikau, kad „Sąmonės parazitai“ viduje talpina ir Harry Turtledove apysaką „Žemumose“, kuriai 1994-aisiais paskirta “Hugo” premija. Vien dėl šitos ėmiausi ir Wilsono „Sąmonės parazitų“ (The Mind Parasites).

„Sąmonės parazitai“ nėra prastas mokslinės fantastikos kūrinys, nors priekaištų tiek siužetinių, tiek loginių, tiek tekstinių galėčiau pažerti ne vieną.
Romano pasakojimas pateikiamas kaip įvairių pranešimų, įrašų, ataskaitų, tyrimų rinkinys, todėl turi mažai dialogų, bet sukuria įtikinamą, dokumentinį vaizdą. 1967 metais, rašydamas šį romaną, Wilsonas gal ir negalvojo, kad jį skaitys šiandien – tuo laikmečiu keliasdešimt metų atrodė tolima ateitis, bet šiandien susipažinti su „Sąmonės parazituose“ aprašomu laikotarpiu (nuo 1994-ųjų iki 2007- ųjų) yra gana keistoka. Autorius pasirodo, kaip prastas futuristas, nors tų detalių nėra daug, visgi jos kelia šypsenėlę. Kūrinys perteikiamas istoriko akimis, tad gal ir galima suprasti tokį pasiteisinimą: „Šioje vietoje tenka susidurti su rimtais lingvistiniais sunkumais. Įprastos kalbos žodžiais man sudėtinga atskleisti savo potyrius. Tegaliu pasiūlyti analogiją“. Ir pasiūlo tų analogijų visą vežimą, vietomis taiklesnių, vietomis keistesnių, bet lieka akivaizdu, kad lingvistinių problemų adatos kartas nuo karto išlysdavo iš maišo. Nežiūrint to, pateikiami samprotavimai ir duomenys veik visada skaitytoją įtikina, net vietomis nebeskiri, kur tikri statistiniai duomenys, o kur – pramanas.

Tai nestebina, žinant, kad Wilsonas (nors ir savamokslis) iki tol jau buvo pasižymėjęs rimtosios psichologijos ir filosofijos srityje, tik toks bandymas psichologines idėjas pateikti fantastikos įvalkale, atrodo neįprastai. (Čia turiu omeny tik sąmonės parazitų egzistavimo ypatumų pagrindimo aprašymus). Nors esu tikras, kad minėtų sričių specialistai „Parazituose“ rastų kažką sau naudingo ir originalaus, o jei ir neras, tai toks romanas tikrai išjudins vaizduotę.

„Sąmonės parazitų“ kiek nenušlifuotas siužetas pasakoja apie profesoriaus (nors vietomis, matyt, vertėjo tituluojamo – daktaru) Ostino praregėjimą: tam tikrų aplinkybių dėka jis ima suvokti, kad žmonijos psichiką jau porą šimtmečių valdo, sąmonėse slypinčios, nematomos būtybės; jos priverčia žmones daryti nesuvokiamus veiksmus, kontroliuoja elgesį, mintis, sukelia karus, o prireikus nesunkiai priverčia nusižudyti, ar nužudyti kitą. Su tokiais parazitais ir žmonijos ydomis stoja į kovą Ostinas, jo draugas Reichas ir suburti valingi bendraminčiai. Užmanymas tikrai įdomus, tik autorius puikiai pradėjęs, vėliau užstrigo paties išaustame filosofijos, psichologijos ir parapsichologijos audinyje. Mistinė intrigos užuomazga subtiliai lyg siaubo romane pradedama kurt remiantis H.P. Lovecrafto kūrinių vizijomis: Turkijoje po Juoduoju kalnu dviejų mylių gylyje tyrimo aparatas aptinka gigantiškus statinius, ant kurių esantys užrašai jau buvo seniau buvo aprašyti Lovecrafto siaubo istorijose. Deja, ši linija taip ir paliekama „neiškasta“, tobulai mistiškos atmosferos pripildyta scena paliekama likimo valiai ir persimetama tik į „sąmonės parazitų“ preparavimą.

Taigi, galit sakyti, kad pažėriau čia daugokai kritikos ir tikriausia nustebsit, kai dabar pasakysiu – visgi, tai geriausias skaitytas Colino Wilsono kūrinys (lietuviškai dar turime „Kosmoso vampyrai“, „Filosofinis akmuo“ ir „Vorų pasaulio“ kol kas nepilną ciklą). Alegorinė potekstė, filosofinis pagrindimas, gyvi charakteriai, pasakojimo stilius, literatūrinė struktūra daro šį romaną ypatingai stiprų būtent išvardytose srityse. Netgi istorijos užbaigimas, kad ir su laiminga pabaiga, pateiktas gana intriguojančiai ir nebanaliai. Manau, kūrinys nesulauks sci-fi action gerbėjų dėmesio, nors „Vorų pasaulio“ fanai turėtų susipažinti su parapsichologine pasąmonės kovų priešistore.

Toks tad tas pirmasis Colino Wilsono žingsnis į mokslinę filosofinę fantastiką su siaubo psichologijos pagardais.

Galvoju, jei tokią knygą šiandien parašytų L. R. Hubbardas, tai facebooke, siūlančių pasipriešinti sąmonės parazitams, gerbėjų skaičius viršytų ne vieną milijoną. Aš prisijungčiau, bet, kol tai neįvyko, mieliau pasivaikščiočiau Harry Turtledove Žemumomis.

Poulo Andersono pasekėjas, Turtledove, apysakoje „Žemumose“ (Down in the Bottomlands) kurpia alternatyvią istoriją, kurioje vietoj Viduržemio jūros tvyro perdžiūvusi dykuma, kurią nuo užliejimo saugo kalnai. Štai po tokią teritoriją, kurioje įrengtas savotiškas parkas, keliauja eilinė turistų grupė su vedliu priešaky. Margi ir gyvi veikėjų charakteriai, skirtingos religinės, politinės pažiūros, trapi tarptautinė taika ir žmogžudystė, po kurios (kaip ir prieš ją) fantastinės išmonės daigeliai vos žaliuoja, o išauga toks eilinis detektyvas su seksšpionažo lapeliais išgalvotoje vietovėje. Labai jau struktūra panaši į S. Lukjanenko romaną „Genomas“.  Puikus, gyvas, pagaulus pasakojimo stilius, lengvai skaitosi, tačiau kaip mokslinės fantastikos kūrinys man pasirodė silpnokas.

*****

Informacija apie knygą: iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas, 2008; Kaunas: Eridanas, 320 p. (PFAF 431).