„Gnomai“ parašyti 1952-1956 metais, kai rašytojui buvo dvidešimt keleri (gimęs 1930 m .) ir peržiūrėtas 1989-iasiais. Nežinia, kas buvo pakeista, kas pridėta ar atimta, bet rezultatas vertas dėmesio. Ypač turėtų patikti nestandartinės literatūros mėgėjams.

Skaičiau ir laukiau: kur tie gnomai? O kai sulaukiau, stebėjausi: prie ko čia tie gnomai? Nėra Haroldo Pinterio romane tokių folkloro būtybių: aplink vien nykštukai,- neūžaugos, tiesiogine ir perkeltine prasme – protiškai nesubrendę elementai, bet visgi – žmonės.

–    Mano galva tuščia,- pareiškė Markas.
–    Pasakyk, kas pirmiausia ateis į ją,- pasiūlė Lenis.
–    Skusdamasis trečiadienį beprotnamyje pamačiau kėpsantį ant tuščio triušio šungrybį,- vienu atsikvėpimu išpoškino Markas.

Kompanija, susidedanti ši trijų vaikinų ir vienos merginos, gyvena Londone ir stabiliai nusišneka. Taip, kad dažnai paklysti dialogų raizgalynėje ir nebesupranti, nei kas kalba, nei, ką nori pasakyti. O nusišneka veikėjai apie viską. Net apie nieką, nes ir šis įeina į visko apimtį.

–    Ką veikiau? Mąsčiau.
–    Apie ką?
–    Apie nieką. Mąsčiau apie nieką. Apie šį kambarį. Nieką. Mintys ir mąstymas – laiko gaišatis.

Skaičiau ir ne kartą galvojau, kad gaištu laiką. Dažnai betiksliai, niekur nevedantys pokalbiai su minimum veiksmo stebino savo nereikalingumu ir beprasmiškumu. Nors būtent iš jų susidėlioja tarp draugų bręstantis konfliktas ir atomazga. Jausmas, lyg klausytumeisi kelių draugų pokalbio garso įrašo: daug šnekos apie ratus ir batus, ir tik pora sakinių apie tai, ką tikėjaisi išgirsti. Dažnai net dviejų pokalbio tema nesutampa. Šiandieninis nesusišnekėjimas ir nesiklausymas, kuriame mes visgi gyvename, kurį niekiname ir propaguojame, nes anksčiau ar vėliau jame randame bendrų taškų.

–    Atradau meną,- pasakė Markas,0 ieškoti smegenų subinėje.

Toks tad tas gyvenimiškas realizmas Pinterio romane. Ne, nėra viskas niekingai prasta, net nebūtina minėti faktą, kad tai vienintelis nobelisto romanas, nes nelabai jis skiriasi nuo garsiųjų jo pjesių: adaptuoti „Gnomus“ teatro scenai būtų vieni niekai.

Kokaino Kristus.

Žymu, kad ankstyvoje kūryboje Pinteriui darė įtaką Samuelis Beketas ir Francas Kafka: iš pirmojo pasisėmė neapibrėžtumo, iš antrojo – mistiško liguistumo ir sukurpė tokį hibridą, kurį skaityti bergždžia, bet atsitraukt nuo to sunku.

P.S. Pinterišką stilių galite pazeigioti, internete patalpintoje, trumpoje pjesėje „Peizažas“.

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis, leidykla: Eridanas, 2006, ISBN: 9986-97-151-9, 239 9.