Knyga. HENRY MILLER „Vėžio atogrąža”

Maištinguoju paauglystės periodu buvo toks tarpsnis kada vartojau tik tokį kultūrinį produktą, kuris vienur ar kitur buvo priskiriamas prie draudžiamųjų. Tarp jųjų radosi ir 1994-aisiais išverstas Henry Millerio romanas „Ožiaragio atograža“ – keista trilogijos trečioji dalis. Keista, nes joje aprašomas laikotarpis apima pirmosios dalies „Vėžio atogrąža“ (Tropic Of Cancer) priešistorę.

„Vėžio atogrąžą“ 2007 m. išleido „kitos knygos“, o trilogijos antrosios dalies „Juodas pavasaris“ kol kas lietuviškai neturime. Šiaip ne esmė kuri knyga, kuriai daliai atstovauja. Čia ne koks serialinis trileriukas, kur kiekvienas puslapis pateikia žiojančią skylę, čia – tiesiog aprašoma žmogelio, kai kam susitepusio, kai kam nepakartojamo plevėsos ir drąsuolio, beletrizuota autobiografija. „Atogrąžas“ galima laikyti po pagalve vietoj biblijos, o galima vartoti ir gerojoje vietoje vietoj tualetinio. Kaip kam (ne)patinka.

Biblinės asociacijos man kilo neatsitiktinai, o iš praktinio patyrimo – „atogrąžų“ skaitymas vargina, bet duoda peno, o skaityt ir penėtis gali nuo bet kurios vietos. Štai atsiverčiu atsitiktinį,156-ąjį puslapį, ir pirmasis sakinys skalambija:

„Mes tokie prisitaikėliai, kad, jeigu rytoj mums kas lieps vaikščioti rankomis, mes taip padarysime be menkiausio pasipriešinimo.“

Viešpatie aukštielninkas, visgi Milleris buvo nuostabiausias mirtingasis, kuriam galima tik pavydėti: gerokai patvirkęs, nesulaikomas keikūnas, veltėdis ir alkoholikas. Žinoma, ne nuo gimimo: iš pradžių nutekėjo daug kūniškos ir dvasiškos patirties, kol laisvamaniškumas paėmė viršų. „Vėžio atogražos“ herojų formavo Nietzschės “prasmingasis“ nihilizmas, Kropotkino anarchizmas, W. Whitmano eilės, supančiųjų moterų vampyriškas begėdiškumas ir turtai, kurie turi savybę greitai ištirpti. Tik tokioje gyvensenoje galėjo gimti tai, kas gimė – „Anekdotiškasis jūsų gyvenimas“.

„Vėžio atogrąža” – pritrenkiantis kūrinys, apie katrą kalbant galima kalbėti tiesiog apie tą autoriaus laikotarpį, kurį beletrelizavo pats Milleris. Persikėlus iš JAV į Paryžių, gyvenant prabangiuose viešbučiuose, švaistymui  greit atėjo galas, bet tai nesugniuždė rašytojo. Tik pakoregavo pasaulėjautos filosofiją.

„Aš neturiu nei pinigų, nei turto, nei vilties. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje.“ (7 psl.)

Taip maždaug prasideda įžanga į keturiasdešimtuosius, į Paryžių, į bohemų bohemą, kurioje tarpo Milleris. Antroji žmona švysteli iš už Atlanto (gana tinkamai tas laikotarpis pateikiamas Philipo Kaufmano filme „Henry & June„)  ir dingsta, paskęsta emigranto skurdžioje buityje ir turtingame vidiniame pasaulyje, kuris užrašuose liejasi be jokių pagražinimų, epitetų, labiau – sutirštintomis spalvomis, šiek tiek komiškai, šiek tiek desperatiškai, bet visada originaliai, dokumentiškai, intelektualiai.

„Kekšės, durininko ir ministro skonis vertinant paveikslus nelabai skiriasi“ (218 psl.)

Knygoje nėra ryškaus tęstinio siužeto: situacijos, figūros, vargai ir džiaugsmai kartojasi, bet nuobodžiauti nėra kada – autorius stebina žodyno turtingumu,  minties gilumu, reikiamu metu nukrypsta į vidinių monologų filosofavimus, siurrealistinių vaizdinių literatūrinį piešimą, ir šiandien aktualių esė intarpus apie viską (aistrą, kūną, gyvenimą, bažnyčią, subinės valymą, etc).

„Filmorui bronchitas, kunigaikštytei, kaip jau sakiau, triperis, o man hemorojus.“ (227 psl.)

Ačiū, Anaïs Nin, kuri keletą metų palaikė Milleriui kompaniją besitrankant po įvairias prancūziškas landynes ir kurios finansine pagalba 1934-iaisiais Paryžiuje „Obelisk Press“ išleido „Vėžio atogrąžą“. Knygą greit spėjo pasmerkti ir uždrausti už pornografiją Amerikoje (iki 1961 m.) bei Anglijoje (iki 1963 m.), nors tokios asmenybės kaip S. Beckettas, T.S. Eliotas, L.Durrellas, G. Orwellas jau tada skalambijo, jog tai moderniosios literatūros pavyzdys. Žavingiausia alkoholinės literatūros autobiografija, kuria sekė ir Ch. Bukowskis kurdamas savo antiherojų Henrį Činaskį.

„Gyvenimas – sako Emersonas,- susideda iš to, ką žmogus galvoja visą dieną.“ Jeigu taip, tai gyvenimas – ne kas kita kaip didelė žarna. Aš galvoju apie maistą ne tik visą dieną, bet ir sapnuoju naktį.“ (75 psl.)

Beje, kalbant apie tą pornografiją, kuri čia labiau dieviškai buitiška, nei gašliai vulgari, reikia paminėti ir moteris, kurios nuolat supo herojų. Žinoma, čia jų ištisas haremas, kai nežino vyras kurią pasirinkti, kurią pasilikti, paskui kurią lakstyti. Arba nėra nei vienos. Ir veik visada – nei vienos tinkamos, tada imi kas papuola. Taip Milleris nebūdamas skaistuolis pasakoja ir apie savo draugelius, kurie pasirodo dar labiau patvirkę ir nukvakę, nors dar nepraradę originalaus žavesio. Šiukštu nereikia tikėtis, kad sekso scenos bus „atogrąžose“ tokios jaudrinančios kaip pas A.Nin ar E. Arsan, ne, čia jų net nėra daug. Intymias vietas ir pozas Milleris dažniau pasitelkia vaizduodamas žmonijos purvą, filosofuodamas, tačiau neištrina jų ir iš savo bohemiškos aplinkos. Tai kasdienybės sudėtinė dalis, negėdingas malonumas apie kurį kalbant nereikia lankstyti kampų ir nukreipti žvilgsnį.

„- Norėčiau atsiduoti moteriai iki galo,- bando aiškinti jis.- Kad ji atimtų mane iš savęs paties. Bet tam ji turi būti geresnė už mane, turi turėti galvą, ne tik dziundzę. Ji turi priversti mane patikėti, kad man jos reikia, kad aš negaliu be jos gyventi. Surask man tokią dziundzę, ką?“ (135 psl.)

Profesionalus Nijolės Chijenienės vertimas leidžia patirti rašytojo įamžintą užmojį, talentą, sąmojį ir mėgautis kiekvienu sakiniu.

Bet ką čia aš galiu papasakoti apie knygą, kuri netgi nėra knyga. Verčiau susipažinkite su paties autoriaus pristatymu:

„Čia ne knyga. Čia paskvilis, apkalbos, diskreditavimas. Tai nėra knyga įprastine šio žodžio prasme. Ne, tai užsitęsęs įžeidinėjimas, spjūvis Menui į veidą, spyris į subinę Dievui, Žmogui, Likimui, Laikui, Meilei, Grožiui… kam tik norit.“ (8 psl.)

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė, leidykla: kitos knygos, 2007, 322 psl.

fb-share-icon

5 komentarai apie “Knyga. HENRY MILLER „Vėžio atogrąža”

  1. Kaip tik dabar skaitau. Sunkoka įsivažiuoti, bet kuo toliau tuo maloniau skaitosi.

  2. o aš turiu Anais Nin. Little Birds. Erotica. Kažkodėl dabar norisi pirma ją perskaityti, o tada Henry Miller knygas pradėti. Užkabinantis pasakojimas apie knygą, nes kiek jo dvi knygas laikiau rankose knygyne, tiek man jos pasirodė iš ‘skaitalų beprasmių’ serijos, nedailūs viršeliai (čia turbūt labai mergaitiška yra knygas rinktis pagal viršelį). dėkui :) Bandysiu internete ieškoti „Juodo pavasario”.

  3. Gera recenzija. Nes po jos norisi kuo greičiau perskaityti knygą. Juolab, kad jei Bukowskis sekė Milleriu, tai „Vėžio atogrąža” neabejotinai turi patekti į būtinų perskaityti knygų sąrašą…

  4. Bukowski acknowledged Anton Chekhov, James Thurber, Franz Kafka, Knut Hamsun, Ernest Hemingway, Henry Miller, John Fante, Louis-Ferdinand Céline, Robinson Jeffers, Fyodor Dostoyevsky, D. H. Lawrence, Antonin Artaud, E.E. Cummings, and others as influences… (Wiki)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.