Jau dešimt metų nuslinko nuo to laiko, kai „Eridanas“ išleido septynerių tomų ciklo „Fondas“ (Foundation) trečiąją dalį “Antrasis Fondas“. Ne taip ir blogai pagalvojus, jog anglakalbiai skaitytojai kentėjo beveik keturiasdešimt metelių, kol produktyvusis (gi palikimas apie 500 (!) knygų) Asimovas ėmėsi „Fondo“ priešistorės „Fondo preliudijos“ (Prelude to Foundation, 1988), tapusios ketvirtąja ciklo dalimi. Žinoma, prieš tai jau buvo išleista visos istorijos pabaiga, kurią vėliau pratęsė tokie pasekėjai kaip Gregory Benford, Greg Bear ir David Brin.

Kaip išduoda knygos pavadinimas, „Fondo preliudija“ netęsia „Antrojo Fondo“ pabaigtos istorijos, o pasakoja apie menkas Fondo užuomazgas jo įkūrėjo, Hario Seldono, smegenyse. Tad šį romaną galima drąsiai skaityti, numojant ranka į anksčiau lietuviškai pasirodžiusias ciklo dalis, ir laukti kol netrukus bus išleistas tęsinys „Pakeliui į Fondą“ (Forward the Foundation) , o tada galima ieškotis 1994-ųjų „Fondo“ leidimo.

Tiesą sakant, ir pats nelabai bepamenu, kas buvo pasakojama išverstosiose knygose: likę tik trupiniai, kad toks mokslinčius Haris Seldonas įkūrė Fondus, kurie pagelbės užėjus nebepakeliam kriziniui balaganui, koks kunkuliuoja, pavyzdžiui, šiandien; atvyksti į kokią tai mistišką Saugyklą, kur išgirsti pagalbos ar bent paguodos mokslinę tiradą: kad taip ir turėjo būti, o toliau laukia dar tas ir tas, ir pabaigai – sėkmės pergyvenant eilinę tarpžvaigždinę ekonominę depresiją. Oi, reikėtų mums dabar tokio Seldono, reikėtų, bet nebėgant įvykiams už akių …

… Grįžkime prie „Fondo preliudijos“: čia dar nėra net užuominų apie Fondą ir Saugyklą, egzistuoja tik Galaktikos Imperija, kurioje priskaičiuojama apie 25 milijonai planetų ir dar planetų planeta – Trantoras, Galaktikos Imperijos sostinė, ir imperatorius Kleonas Pirmasis. Yra ir Haris Seldonas – dar tik trisdešimt dviejų metų jaunuolis, ką tik Trentoro matematikų kongrese perskaitęs pranešimą apie tai, kad galima ateitį numatyti matematiškai. Pavadino jis tą mokslą psichoistorija, o politiniai veikėjai netruko suprasti, kaip tai galėtų panaudoti asmeninei karjerai bei ėmė gaudyti naująjį genijų po visą planetą.

Tik Trantoras ne šiaip planeta: visas paviršius, išskyrus Imperatoriaus Rūmų teritoriją, uždengtas apsauginiu gaubtu, po kuriuo slepiasi nesuskaičiuojami aukštai gyvenamo ploto ir 40 milijardų gyventojų su skirtinga kultūra, religija, mada, tradicijomis, žiniomis – milžiniškas jovalas, kuriame, pasirodo, galima rasti naudingų žinių, padėsiančių Seldonui psichoistorijos teoriją pritaikyti praktiškai.

Autorius meistriškai vedžioja skaitytoją po įdomiausius Trantoro kampelius, kuria nenutrūkstamą veiksmo intrigą, pateikia netikėčiausių vaizdų ir istorijos posūkių. Net nesitiki, kad tai ne tarpžvaigždinė kosminė opera, o vienoje planetoje vykstantis siužetas. Pradėjus skaityti, sudėtinga knygą padėti į šoną – tekstas tiesiog bėga, viskas logiška, pagrįsta, jokių betikslių filosofavimų moksline fantastine tematika, profesionalus įtaigumas. Vietomis jaučiamas rašytojo pataikavimas jaunesniajam skaitytojui: galima lengvai nuspėti kelių siužetinių linijų atomazgas, tačiau tai leidžia kūriniu mėgautis kuo platesnei auditorijai. Romanas – pasiilgusiems mokslinės fantastikos klasikos. „Fondo preliudijos“ pabaigoje pateikiamos ir sąsajos su Asimovo sukurtais Robototechnikos Dėsniais, su kuriais plačiau galima susipažinti senokai lietuviškai išleistuose „Aš, robotas“ ir „Plieno urvai“.

Kelios teksto rinkimo klaidos jau nebestebina, svarbu, kad knygą puikiai išvertė Vlada Baubonienė.

Taigi, jeigu jau pradėti kažkokį, nepilnai lietuviškai išleistą, fantastinių knygų ciklą, tai tikrai turėtų būti „Fondas“, kuris 1966 metais gavo “Hugo” apdovanojimą kaip “Geriausia visų laikų serija”.

*****

Informacija apie knygą: mokslinės fantastikos romanas; iš anglų kalbos vertė Vlada Baubonienė. – Kaunas : Eridanas, 2009. – 304 p. – (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, t. 463).– ISBN 978-9986-97-261-7