J. M. COETZEE „Lėtas žmogus”

Mūsų melas sako apie mus nė kiek ne mažiau nei mūsų tiesa.

Kiekvienas Nobelio premijos laureato J.M. Coetzee kūrinys vertas skaitymo ir detalesnio analizavimo, tad džiugu, jog lietuviškai jau sulaukėme trečiojo (po „Nešlovė“ ir „Maiklo K gyvenimas ir laikai“) vertimo – romano „Lėtas žmogus“. Tik kiek keistokas leidyklos pasirinkimas, kurį galbūt inspiravo tai, jog „Lėtas žmogus“ (orig. „Slow Man“, 2005) buvo pirmasis kūrinys, parašytas po Nobelio premijos įteikimo rašytojui, tačiau pilnavertiškai suvokti šį kūrinį nesusipažinus su romanu „Elizabeta Kostelo“ (orig. „Elizabeth Costello“, 2003),  vargu, ar įmanoma. Bet apie viską iš pradžių.

„Lėtas žmogus“ griebia skaitytoją nuo pat pradžių: Polą Reimentą, knygos pagrindinį veikėją, važiuojantį dviračiu partrenkia automobilis ir Polas netenka kojos. Nors ir brandaus amžiaus, tačiau vikrus, per gyvenimą energingai skuodęs vyriškis netikėtai virsta vienišu luošiu, kuriam išlikti apsivertusiame pasaulyje gali padėti tik meilė, jis pats Elizabetos Kostelos vaidmeny ir pasisamdyta kroatė slaugė, kurią, nepaisydamas jos vyro ir vaikų, be proto įsimyli.

Coetzee iš pradžių skaitytoją įmurkdo į fizinės neįgalios kamuojamo personažo pasaulį, leidžia suvokti, kaip vienas nelemtas akimirksnis gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Polas iki nelaimės galėjo tiek daug, turėjo ką veikti: lankė biblioteką, ėjo į kiną, gaminosi maistą, važinėjo dviračiu, vaikščiojo, o dabar pakito net jo nusiteikimas – „anksčiau buvęs ūmus, dabar jis paniuręs“, guli lovoje ir svarsto apie apribotą gyvenimą, kuriame atsirado tiek daug „niekada nebegalėsiu“. Jis net nebetiki savo pajėgumu, lyg kartu su koja būtų atėmę ir jo vyriškumą, bei pridėję kūno gėdą ir drovumą, lyg gyvenimas, koks jis privalo būti, jau yra baigtas reikalas.

– Polai, netragizuok. Niekas nemirė dėl amputuotos kojos.
– Taip, bet žmonės miršta dėl abejingumo savo ateičiai.

Čia save pagaunu, kad Coetzee ne pirmą kartą tęsia, kopijuoja, kapstosi – vadinkite tai, kaip norote – po Samuelio Becketto išartus dirvonus. „Lėto žmogaus“ keliasdešimt pirmųjų puslapių man asocijuojasi su Becketto „Mojolumi“, kurį skaitant taip pat galima patirti nejaukumą, norą muistytis, net kojų sąnarių gėlą. Bet Coetzee laiku sustoja ir pakreipia siužetą kita, ne vien baigto reikalo apmąstymo, linkme – duoda pagrindiniam veikėjui gražuolę slaugę Marijaną ir antrajame romano skyriuje pristato lyg iš dangaus nukritusią Elizabetą Kostelo. Taip sukuriama atsvara kontrastingiems persiklojantiems kūrinio sluoksniams: linija su slauge ir jos, manipuliacijas išmanančia, šeimyna patenkins pikantiškesnio siužeto ištroškusį skaitytoją, kuriam labiau rūpi luošo žmogaus kasdienybės buitis, o Polo dialogai su Kostelo – visą esamą Polo situaciją, buvusią patirtį ir ateities galimybes nušvies psichologiniu ir filosofiniu rakursu, įvilktu į lengvą metafizinį rūbą – pastarosios diskusijos leidžia pažvelgti į „žmogaus su viena koja“ vidų.

Elizabeta Kostelo, laikoma rašytojo alter ego, „debiutavo“ 1999-aisiais kovai už gyvūnų teises skirtoje knygoje „The Lives of Animals“, vėliau pabuvo ir pagrindine veikėja romane „Elizabeta Kostelo“. Tai šešiasdešimt kelerių metų australė rašytoja, jos knygos žinomos visame pasaulyje, gerbiama ir vertinama asmenybė, dažnai šmėžuojanti viešumoje, tačiau tik vienumoje gebanti būti visiškai atvira ir nuoširdi. Tokia ji įsiveržia į Polo gyvenimą ir savo klausimais, įžvalgomis neduoda jam ramybės.

Kiek meilės reikia tokiam žmogui kaip jūs? Arba tokiam kaip aš? Visai nereikia. Visiškai. Mums, tokiems seniems žmonėms, išvis neriekia meilės. Mums reikia rūpesčio: kad kas nors prilaikytų už rankos, kai užeis drebulys, išvirtų arbatos, padėtų nulipti laiptais. Reikia, kad kas nors užmerktų mums akis, kai išmuš valanda. Rūpestis nėra meilė. Rūpestis – tai paslauga, kurią gali atlikti bet kuri kvalifikuota slaugytoja, bent jau kol nepaprašome jos ko nors daugiau.

Ramybės Coetzee neduoda ir skaitytojui: kelia klausimus apie gyvenimo prasmę, paskirtį šiame pasaulyje, priklausomumą nuo visuomenės ir aplinkinių, vienatvę, tautinę tapatybę, dorovę, meilę ir tai, kas romane yra kas (pvz., ar Kostelo yra tik Polo sąmonės miražas, ar reali būtybė, aplankanti pačiomis netikėčiausiomis minutėmis).

Rašytojas miega, o personažas suka ratus, nežinodamas ko nusitverti. Pokštas, bet čia tikrai nėra kam iš jo pasijuokti.

Rašytojas meistriškai formuluoja mintis, taikliai parenka žodžius, lėtai vis išmesdamas po „bombikę” vysto siužetą, kuriame pagrindinis veikėjas tartum žaidžia gyvenimo žaidimą, veda skaitytoją keliu, kuriame pačiam skaitytojui tenka ieškoti atsakymų į užduodamus klausimus.

Neteigsiu, jog J.M. Coetzee „Lėtas žmogus“ – tai knyga, nuo kurios alpėčiau ir visiems rekomenduočiau – „Nešlovė“ ir „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ paliko daug didesnį įspūdį, nuo šitų atsiplėšti buvo sudėtinga, tas laukiniškumas, pasaulio kitoniškumas vežte vežė, o „Lėtas žmogus“ su sava vakarietiška tematika, (australietiška?) atmosfera stūmėsi lėtai: pradžia įtraukianti, tačiau vėliau intriga atslūgsta ir norisi knygą ne kartą atidėti į šalį. Nors gal taip ir turi būti – geros, daug temų  aprėpiančios (ir tokio pavadinimo) knygos vienu ypu neprarysi.

—–

Informacija apie knygą: romanas; iš anglų kalbos vertė Irena Daugirdaitė-Rekašienė. – Vilnius : Metodika, 2012. – 192 p. – ISBN 978-609-444-091-5

fb-share-icon

7 komentarai apie “J. M. COETZEE „Lėtas žmogus”

  1. Knyga ne tik kad nepagriebė, tiesiog užkniso, pasirodė paviršutiniška, banali. Neįtikino ir tas meilės scenarijus, anei neva herojaus kokios tai kančios – kančia kankino mane, vos vos besistumiančią knygos puslapiais, o ne jį. Su „Barbarų belaukiant” buvo šiek tiek geriau, bet irgi ne pyragai. Nesuprantu aš to Coetzee fenomeno arba tiesiog (čia gal realesnis variantas) pasiėmiau skatyt ne tas jo knygas.

    1. Visi sutinka, kad Coetzee po „Nešlovės” rašo vis prastesnes knygas, „Lėtas žmogus” taip pat nėra jo kūrybos viršūnė. Bandyk „Nešlovę” – ji daug smagesnė, nes su „Maiklu K.” nemėgstant Becketto taip pat gali tekti užsiknisti ;)

  2. Bandysiu, nes tikrai likau nesupratusi, kur čia visas Coetzee gerumas. O Beckettas man patinka, tai „Maiklą K.” irgi reikės paniūrkyt. O gal skaitei „Barbarų belaukiant”?

    1. Neskaičiau „barbarų” – guli prie lovūgalio, laukia eilės, kažkada pradėjau, perskaičiau gal tik 10 psl., bet teko atidėti dėl saviauklos, bo bandau įveikti „Midlseksą” :D

  3. Dėl „barbarų” siūlyčiau nesiskubinti, nes nuobodokas, o tas „Mildseksas” 467 psl., o turint omeny, kiek aš dabar turiu knygų prisiėmus, tai susidomėsiu juo kokią liepą turbūt.

    1. Keista, „barbarai” laikomi viena geresnių jo knygų.
      O ‘Midlsekso’ bent kol kas nerekomenduoju, nes dėmesys detalėms kol kas labiau erzina, nei įkvepia.

  4. Aš turbūt nebesuprantu literatūros, nes man „barbaruose” nieko „wow” tikrai nėra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.