Knyga: Jaroslavas Melnikas „Rojalio kambarys“.

m_grabber_pmdf3ujd0bNemėgstu, kur tau nemėgstu, – nekenčiu, lietuviškosios kūrybos ir sėkmingai jos vengiu, kol neatsiranda visokių „prispirtukų“, kurių dėka vėliau ar anksčiau tenka jos imtis. Šįkart dar prisidėjo mistiškos aplinkybės: Jaroslavo Melniko veidas ėmė „persekioti“ mane realybėje, sapne ir internete, tad teko griebtis vienintelio turimo apdulkėjusio apsakymų ir apysakų rinkinio „Rojalio kambarys“.

Aštuoni kūriniai nesulauks didelės kritikos, nes iš teksto sklindantis lengvumas ir internacionalumas neturi nieko panašaus į mūsuose paplitusius žurnalistinius kaimo vaizdelius. Melniką nuo šiol leisiu sau laikyti talentingiausiu lietuviškai rašančiu šių dienų fantastu-mistiku. Tik nepagalvokit, kad Melnikas rašo apie ufonautus ar šokančius robotus. Melniko fantazijos tai tik rėmai, į kuriuos įspaudžiamas kūrinių veikėjas. Visa esmė slypi veikėjų viduje, mintyse, žodžiuose, veiksmuose, pasirinkimuose.

Galima kiekvieną rinkinio kūrinį atskirai analizuoti, bet pristatysiu tik kelis man labiausia patikusius.

Lyg Stivenas Kingas rašytojas apsakyme „Likimų knyga“ holivudinio siaubo filmo fabuloje dėsto istoriją apie pasaulyje pasirodžiusią knygą, kurioje surašytos dar gyvų žmonių mirties datos. Skaitytojo žvilgsnis tai kreipiamas nuo globalinio pamišimo į buitinį vienos šeimos pergyvenimą, belaukiant sūnaus mirties termino, tai nukeliamas į verslininko „išėjimo dienos“ sutiktuvių iškilmes (kas nenorėtų paskutinę savo dieną atšvęsti kaip priklauso?), tai vėl grįžta prie asmeninės vieno individo tragedijos. Kaip reikia elgtis statistinei keturių asmenų šeimai, išgyvenant paskutinę dieną, kai žinai, jog sūnus (brolis) tuoj tuoj turi iškeliauti anapus? Žaisti stalo žaidimus? Verkti? Bandyti užsimiršti geriant? Bučiuoti pasmerktąjį, ar, nesureikšminant įvykio, gyventi įprastu ritmu? Rašytojas užduoda klausimą – o kaip tu sutiktum savo mirtį, savo artimo mirtį, kaip tam pasiruošti, ar iš vis įmanoma pasiruošti? Tikroviškas (gerai, kad neparašė, jog skaitytojas mirs, perskaitęs dešimtąjį puslapį,- būčiau tikėjęs ir … skaitęs toliau), kvapą gniaužantis pasakojimas, lengvai galintis išaugti į visą romaną. Beje visi „Rojalio kambario“ kūriniai galėtų virsti romanais: nespėji įsijausti, o jau žiūri – pabaiga ir atsiradęs trūkumas, buvusio metafizinio sąmonės potyrio.

Nesinorėjo, kad baigtųsi ir beprasmiška kelionė, bestseleriško trilerio vertame, apsakyme „Kelyje“. Tau paskambina ir pasako, kur nueiti, nuėjus sutinki žmogų, kuris siunčia kitur, ir taip be pabaigos. Ir tu eini? Eini, nes tai tavo pasirinkimas, tu manai, kad pasirenki, nors visas virvutes tampo kažkas kitas. Tu manai, kad pasirinkimas bent atves prie kažkokio tikslo, gal sužinosi, kur tavo kelionės prasmė? O kelionė vis tęsiasi. Toje kelionės beprasmybėje tiek paslapties ir balansavimo ant paslapties uždangos pakėlimo ribos, kad ši okupuoja viską ir patį keliavimą padaro gyvenimo tikslu. Skaitydamas susitapatini su keliautoju, pasiduodi nesveikam protui, nesvarbu, ką paaukosi, bet tikrai nenori, kad kelionė baigtųsi be tikslo. Manija, kokių šiandien pilna aplink.

Man (ir man) regis, kada nors pasieksiu tikslą. Dar vienas palydovas nusives mane ne į savo namus, o ten, kur sėdi jie – tie, kurie man paskambino. Kurie paskambino palydovams. Paskambino mano žmonai ir dukteriai. Ir man viską paaiškins. Tie, kurie iš manęs atėmė gyvenimą. Ir tuomet … tuomet aš suprasiu, ką reiškia „kelias“ ir kam jis reikalingas. Suprasiu viską.“

Mistiška, daugiaprasmė apysaka „Niekad nesibaigia“ lyg televizinių realybės šou parodijos ir tuo pačiu realybės šou žiūrovų tragedijos mišinys. Istorija apie kino teatrą, kuriame be perstojo rodo vienos merginos gyvenimą primena filmą „Trumeno šou“ ir laikus, kai bėgome iš pamokų ir darbų, nes turėjo kažkas svarbaus įvykti seriale „Tiesiog Marija“. Toks ir šios apysakos herojus, bėgantis, griaunantis savo gyvenimą dėl manijos, sklindančios iš ekrano.

Dar „Rojalio kambaryje“ skaitykite: apie moterį, kurios biologinis laikrodis ėmė tiksėti atgal ir  žmogžudžio, prieš savo norą, istorijas („Galas“ ir „Atleisk, ar ką“); autoironišką („kai rašytojas kuria personažą-rašytoją, jį belieka užjausti, kaip išsisėmusį literatą“) minitraktatą apie, autoriaus pagimdyto, autoriaus filosofavimus („Autorius“); pasirinkimo dilemą (ką pasirinktumėte: „stuburo lūžį, insultą, kepenų cirozę ar atvirą skrandžio opą“?) narpliojantį pasakojimą („A.A.A.“) ir gyvenimo erdvės ir sveiko proto gniuždymo („Kai vieną ryta pasukau į rojalio kambarį – durų koridoriaus gale nesuradau“) fantasmagoriją („Rojalio kambarys“).

Aiškus, konkretus Melniko rašymo stilius, taikliai parinkti žodžiai, gyvi, šiuolaikiški dialogai bei vidiniai monologai, nepriekaištingas manipuliavimas erdve ir laiku, siužetų keistumas ir įtikinamumas sako, kad tai bus ne paskutinė Melniko skaityta knygutė.

p.s. Yra tokia skaitytojų rūšis – fantastai, kurie skaito tik fantastiką. Būtent jiems skirta ši knyga. O visi kiti ir be rekomendacijos supras, kad šitą rinkinuką verta išgyventi.

2 thoughts on “Knyga: Jaroslavas Melnikas „Rojalio kambarys“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.