Knyga: J.M. COETZEE „Maiklo K gyvenimas ir laikai“

Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – „Nešlovė“, reikia pasidžiaugti, kad pernai pasirodė puiki kūrinio ekranizacija su John Malkovich‘iu pagrindiniame vaidmenyje.

Perskaitęs abu minėtus romanus, jau galiu drąsiai teigti, kad teisinga paplitusi nuomonė, jog šio rašytojo kiekviena knyga skirtinga ne tik siužetu, bet ir rašymo stiliumi. Jeigu „Nešlovė“ lygiavosi į A. Camus, tai „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ – į S. Beckett‘ą (tik ne taip viskas beketiškai absurdiška ir ne taip neapčiuopiama) ir F. Kafką (taip, viskas taip kafkiškai beprasmiška ir metamorfiška). Visgi nereikia išsigąsti pastarųjų literatūrinių „pamišėlių“: Coetzee skaitosi lengvai, nevargina sudėtinga sintakse ir eiliniam mirtingajam neįkandamomis stilistinėmis priemonėmis. Rašytojas labiau paprastas ir žemiškas, kaip jo kūrinio pagrindinis veikėjas, Maiklas K, sodininkas.

– Tu nesi niekuo ypatingas,- pasakė tas vyriškis.- Nė vienas iš mūsų nesame niekuo ypatingi. (59 psl.)

Maiklo K – neypatingo žmogaus ypatinga kelionė per karo niokojamos Afrikos pakraštį, kelionė, kurios finiše turėtų būti ta didžioji gyvenimo prasmė, vadinama beprasmybe ir laisve. Stebinantis K fizinis ir dvasinis virsmas: iš sūnaus, turinčio tikslą nuvežti ligotą motiną į jos gimtinę Prince Alberte, į žmogų, žemės kirminą, savotišką amžiną sodininką, liesą kaip žarsteklis, vienatinį pašalietį, gebantį išgyventi dienas su šaukšteliu vandens.

K kelionė į Princą Albertą primena Morano (iš „Molojaus“ ) fantasmagorišką klajonę į niekur, tik K kapanojasi ne po purvo ir šalčio miražus, o po Le Clezio dykumą, kur daug saulės, įvairiaspalvės žemės ir naivaus miražiško tikėjimo, kad Princas Albertas yra ne tik miestas, o gyvas tituluotas asmuo, atnešiantis K išganymą.

– Pasakykit man, aš visada norėjau sužinoti, kas gi tas princas Albertas? <…> – O kas tas princas Alfredas? Ar čia nėra ir princo Alfredo? (94 psl.)

Coetzee, pasitelkdamas K, piešia alegoriją, kurioje beda pirštu į tą Afrikos civilizacijos kasdienybę, apie kurią Vakarų pasaulio gyventojas žino, bet numoja į tai ranka: trečiųjų šalių bėdos jo neliečia, jų vargai negyvena kartu su juo, nors retkarčiais masinės informavimo priemonės pragysta apie neįsivaizduojamą ligonių skaičių, badą, skurdą ir troškulį, tačiau tai ir lieka tik žiniomis apie kažką neapčiuopiamą, nereikšmingą, lyg apie koncentracijos stovyklas, jau tapusiomis istorija. O jei sąžinė trumpam prabunda, tai galima ją nuraminti paaukojus penklitį kokiam paramos fondui ar vietiniam elgetai į saują. O ten kaip buvo, taip ir liks kitoks gyvenimas, kitokios vertybės, prieš kuriuos vyrauja užmerktos akys ir kurčios ausys.

-<…> Bet negi tu manai, kad jie tai darė todėl, kad myli mus? Neturėk iliuzijų. Jiems geriau, kad mes gyventume, nes pernelyg jau šiurpiai atrodome, kai sergame ir mirštame. Jei mes tik paprasčiausiai suplonėtume, pavirstume popieriumi, o paskui pelenais ir nupleventume, jiems būtų nė motais. Tiesiog jie nenori susisieloti. Jie nori užmigti gerai nusiteikę. (118 psl.)

Autorius kalba ir apie, taip mūsajam J. Melnikui aktualų, individo pasirinkimo laisvės negalimumą, apie civilizacijos rykštę, kuri pasiekia, kur tu begyventum. Žmogus nebegali kaip Henry David Thoreau išeit gyventi į mišką, nebegali badauti ir pasirinkti mirtį vietoj gyvenimo, negali gyventi gamtos prieglobstyje: jam tai draudžia kiti žmonės, kitų sukurti geležiniai įstatymai, kurie ims tave gydyti – ne tik kūną, bet ir sielą, bandys atvesti į protą, neleis tau priartėti prie būsenos, „kai gyveni mirdamas ar miršti gyvendamas“. O K pavyko pasiekti tokią būseną. Džiaugiuosi už jį, didžiuojuosi juo, pavydžiu…

„J.M.“ priešais Coetzee – tai John Maxwell, Coetzee tariasi „Kuci“: visos sąlygos manyti, kad Maiklo K gyvenimas ir laikai, tai pačio autoriaus gyvenimas ir laikas, kuriame jis dar yra, bet, matyt, tokiame, kokie jie yra, mieliau nebūtų. Bet ką daryti, kai „Visatos sieloms vietos nebeliko, nebent tik Antarktida ar jūrų platybės“ (199 psl.)?.

Pagirtinas Violetos Tauragienės vertimas ir knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą.

*****

Informacija apie knygą: romanas, „Life & Times Of Micheal K“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, leidykla: Vaga, iIšleidimo metai: 2005, ISBN: 5-415-01772-0, pPuslapių skaičius: 238.

1 komentaras apie “Knyga: J.M. COETZEE „Maiklo K gyvenimas ir laikai“

  1. Šitą knygą skaičiau gal prieš porą metų, bet ji taip sukrėtė, kad iki šiol laikau ją viena geriausių skaitytų knygų, o gyvenime jų perskaičiau tikrai nemažai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.