Romanas, iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė, Vilnius: Vaga, 2007. – 207 p. 

Menas – tai verslas. Parduoti kūrybą šiandien sudėtinga, nors visi tai daro: knygos, laidos, muzika, dainų tekstai, pjesės yra tik prekės, kuriose vieni ieško prasmės, o kiti iš tos paieškos darosi pelną. Vieni tokią produkciją aukština ir ima tai, kas arčiausia ranka pasiekti (tai, ką kiša reklama), kiti keikia bei bando atskirti pelus nuo grūdų. Ir visi malasi toje pačioje erdvėje bandydami rasti vidurį tarp menininkų kūrybos kokybės ir kiekybės. Gi net skaitant kažkelintą Remarko, Hemingvėjaus ar Kingo kūrinį imi pastebėti besikartojančius niuansus, o tada ir pagalvoji, kad gal geriau tų kūrinių būtų kelis kart mažiau, bet kiekvienas originalus. Aišku, nuo savęs nepabėgsi, nebent tavo įkvėpimą skatins ir kūrybingumą ugdys Joey Goebel knygoje „Kankinkite artistą“ aprašytais metodais.

Šito romano istorija tokia: gigantiško pramogų koncerno prezidentas imasi projekto pavadinto „Naujasis Renesansas“, kurio tikslas atrinkti talentingus jaunuolius ir jiems dirbtinai sukurti kankinančias gyvenimo sąlygas, kad iš kančios gimtų įkvėpimas kūrybai. Kokybiškai ir produktyviai kūrybai, kuri pakeistų šabloniškus ir nuobodžius serialus, realybės šou bei kitas žemo kultūrinio lygio muzikos ir kino pasaulio pramogas. Toliau pasakojama apie vieno tokio priverstinio talento, Vincento, gyvenimą, kurį artistiškai kankina korporacijos pasamdytas vadybininkas Harlanas Eifleris. Kankinimas pasireiškia tuo, kad Vincentas nuolat praranda draugus ir drauges, sukasi nelaimingos meilės pinklėse, susargdinamas nepagydoma liga, svaiginamas alkoholiu ir medikamentais bei luošinamas kitaip, tiek fiziškai, tiek psichiškai. O kaip tai veikia patį Vincentą ir kaip tai įtakoja jo kūrybą, galima sužinoti perskaičius romaną.

Kūrinys įtraukia nuo pat pirmojo sakinio: „Man labai gaila, bet turiu tau pranešti – tu niekada nebūsi laimingas“. Intriga garantuota, skaitymo malonumas taip pat: spalvingi charakteriai, žaismingi ir gyvi dialogai, naudojamos skirtingos pasakojimo formos, daug veiksmo… Kažkuo šios knygos skaitymas priminė man kokybiško serialo žiūrėjimą; puslapiai keičiasi, o veiksmas pasibaigus įžanginei serijai sustojo; imi lengvai erzeliuoti, tačiau žiūri toliau – iki paskutinės serijos, kur vėl įvykiai įsibėgėja, keičia vienas kitą ir gauni tą išsvajotą finalinį epizodą.    

Ambicinga Goebel romano tema visgi pateikta pigiame literatūriniame įvalkale. Nors autorius eskaluoja mintį ir piktinasi, kad dabartinis popkultūros mėšlas sukurptas ant sekso industrijos pagrindo (nuogi užpakaliai, didelės iškirptės, vulgarūs judesiai ir pan.), tačiau pats nevengia šitos temos knygoje „Kankinkite artistą“. Praktiškai veik visi knygos konfliktai paremti „antro galo“ bėdomis, neišskiriant kulminacinio epizodo. Sveikintina, kad knygoje atvirai pasišaipoma ne tik iš amerikietiško popkultūrinio šlamšto vartotojų, bet ir iš kūrėjų, atlikėjų, prodiuserių; minimi tiek realūs, tiek išgalvoti kultūrinio pasaulio atstovai: realūs dažniau teigiama prasme, išgalvoti – neigiama, tačiau ir pastaruosiuose galima atpažinti kai kuriuos „užkoduotus“ personažus. Pvz.: ar aš labai suklysiu pasakęs, kad Styvenas Silveinas man priminė Silvestrą Stalonę, o TJI/Globe-Terner kompanija ir jos prezidentas – žiniasklaidos magnatą Turner‘į. 

Romano istorija pasakojama Vincento vadybininko lūpomis, ir dažnai neina suvokti, kas yra pagrindinis veikėjas: Vincentas ar Harlanas. Tai skaitant erzino, nes per tokio pasakotojo prizmę negalėjau suprasti ir įsijausti į Vincento kūrybines kančias,- t.y. mano išankstiniai lūkesčiai, susipažinus su knygos nugarėlės tekstu, liko nepateisinti: vietoj istorijos apie kankinį gavau istoriją apie kankintoją.

Peržvelgiant knygos struktūra, įspūdis toks, jog romanas rašytas su intencija jį ekranizuoti: daug įmantrių dialogų, kuriuos palydi veikėjų veiksmai, ir jokios veikėjų vidinio pasaulio analizės. Net pabaiga perdėm holivudinė. Negana to, kad ironiška istorija virsta į pigų trileriuką su pasivažinėjimu po Ameriką, paskutinis skyrius skaitosi lyg banali filmo pabaiga, kurioje išvardijami visi veikėjai ir tekstu aprašomas jų tolimesnis likimas. Geriau jau visai jo nebūtų buvę: skaitytojas galėtų bent pasukti smegenis ir palavinti vaizduotę.

Šis romanas įdomus kaip vakaro skaitalas. Tokio vakaro, kurį grįžę iš darbo, žmonės įsijungia televizorių ir spokso dar vieną Lotynų Amerikos serialą ar realybės šou dienoraštį. Tai vagia laiką, tačiau atpalaiduoja, leidžia įsijausti ir gyventi kitų gyvenimą. Tol, kol jo kažkas neužbaigia: režisierius, scenaristas, prodiuseris ar negavusi planuotų reitingų televizijos kompanija. O tada nieko nebelieka, ta prasme, nelieka nieko iš to, ką matei: jokio grūzo ar lengvumo, jokių minčių ar emocijų, jokio susimąstymo ar siekio pakeisti savo gyvenimo detales,- tik noras imtis rimtesnės pramogos. Na, nebent esat lengvai pasiduodąs televizijos įtakai, tai nuo šiol imsite kankinti savo atžalas „kūrybiniam įkvėpimui“. 

Reziume: knyga nėra visiškas šlamštas, tiesiog ją priskirčiau tai laisvalaikio literatūrai, kuri skaitosi lengvai, įdomiai, bet nieko nepalieka, arba didžiulio užmojo ir pretenzingas romanas, vertas J. London’o „Martino Ideno“ poros skyrių.

P.s. Neapsigaukit dėl knygos storio, jis ir pačioje knygoje ir leidyklos internetiniame puslapyje nurodytas 200 psl. didesnis, negu yra iš tikro.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.skaityta.lt