[knyga:] JORIS-KARL HUYSMANS „Atvirkščiai“.

Velnias žino, nuo kelintų metų, bet „Vaga“ dar tebeleidžia knygų seriją, pavadintą „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Nėra reikalo abejoti – tai rimčiausia lietuviškai išverstų knygų serija, kurios kiekvienas egzempliorius turi savo vertę. Dažnai daug didesnę už margais spalvotais viršeliais akį traukiančius leidinius.

Taigi, metai iš metų nesikeičiantis rudas kietas viršelis su aukso raidėmis ant knygos šono šįkart paslėpė Joris-Karl Huysmanso romaną „Atvirkščiai“ (A rebours). Jau klasika tapęs prancūzų prozininko kūrinys šiandien kažin ar apstulbins, bet tikrai sužavės kiekvieną, pasiilgusį intelektualaus skaitinio. Tiesa, eilinio intelektualumo, skaitant „Atvirkščiai“, gali nepakakti.

1884-aisiais išleistas romanas uždaro skaitytoją į pagrindinio veikėjo, kunigaikščio Dezesento, atsiskyrėlišką aplinką ir kankina visomis literatūrinėmis formomis. Lyg daugiagalvė Hidra Dezesentas išspjauna savo išsilavinimą, požiūrį apie dalykus, kuriuose jis tarpsta. Galvos pasakoja apie: naujai įsigyto namo apstatymą, interjero dekoravimo niuansus; lentynose prikrautus lotyniškus veikalus, tarp kurių krūva „nuosmukio“, rodančio, kaip per amžius švinko pati lotynų kalba; šiuolaikinius (tuolaikinius) rašytojus, kur garbingą vietą užėmė iškreiptos ir neteisingos meilės dainius, Ch. Baudelaire, ir tyros, dangiškos meilės bardas, E.A. Po; brangakmenių savybes, derėjimą tarpusavyje ir įnoringą užgaidą – juvelyrų retais akmenimis inkrustuotą ir paauksuotą gyvo vėžlio šarvą; negirdėtas, nematytas šiltnamio gėles, tarp kurių gali rasti sifilitiko votis imituojančių žiedlapių; apie krūvą matytų ir turimų paveikslų ir jų skleidžiamas niūrias vizijas (o, taip, Odilonas Redonas karalius tarp karalių dailininkų); smegenų knibždėlyną, kur logiką greit pakeičia sofizmai; kūniškus reginius ir praeitus begėdiškus geidulių patenkinimus su moterimis ir vyrais; kvapų meną; muzikines haliucinacines, kuriose gimsta dvasinės orgijos… Čia tikrai nebaigtinis sąrašas, tiesiog, manau, pakaks, ką išvardijau, bendram vaizdui susidaryti.

Aiškumo dėlei reiktų pabrėžti, kad romane veiksmo minimumas. Tekstas labiau panašus į recenzijų rinkinį, kuriose atsiskleidžia ir pagrindinio veikėjo pasaulėžiūra, skonis, pomėgiai ir pačio autoriaus gebėjimas genialiai pinti literatūrinį audinį, kurio žodyno turtingumą ir apsiskaitymo platumą net nežinau su kuo palyginti. Štai pirma be jokio atrinkimo atversta pastraipa, iš kurio galima susidaryti bendrą rašymo stilių:

1239-original„Ši beprotiška knyga džiugino Dezesentą; be to, jis pasirūpino vieną „Šėtoniškųjų“ egzempliorių išspausdinti violetine vyskupų drabužių spalva su kardinoliško purpuro apvadu ant tikro pergamento, palaiminto Rotos auditorių, etiketo šriftu, kurio dviragiai kabliukai ir užraitai, panašūs į riestas uodegas ir nagus, įgauna šėtonišką pavidalą.“

Čia reikia pasakyti, kad Dezesento skonis buvo ne bet koks. O perdėtai dekadentiškas. Jis niekino ir šlykštėjosi realistiniu, humanistiniu menu ir dievino tai, ką niekino masės, ką persekiojo nyki, nekenčiama visuomenė.

„Panašiai kaip atsiskyrėlis, jis buvo subrendęs vienatvei, iškamuotas gyvenimo ir daugiau nieko iš jo nelaukė; panašiai kaip vienuolį, jį smaugė didžiulis nuovargis, meditacijų poreikis, troškimas nebeturėti nieko bendro su pasauliečiais, kuriuos laikė savanaudžiais ir kvailiais.“

Praktiškai kiekvieną romano skyrių, kur ten skyrių,- puslapį, net pastraipą galima analizuoti kaip atskirą kūrinį. Man lengviausia suvokiama ir giliai įstrigusi romano vieta – Dezesento prisiminimai apie tai, kaip iš sutikto gatvėje vaikėzo ugdė galvažudį, „dar vieną niekšą, dar vieną priešą šiai išsigimusiai visuomenei, čiulpiančiai mūsų kraują“. Kažkas toje scenoje man buvo artima ir be galo teisinga. Tokia niūri, kafkiškai mistiška ir poiškai siaubinga scenelė, kuri supurtė kaip reikiant. Kai kam gal atrodysiantys liguisti Dezesento poelgiai ir pasisakymai visgi tėra išmonės trauka ir ekscentriškumo poreikis, noras prasiblaškyti, išsivaduoti iš nervinės įtampos, pailsinti smegenis, bėgant nuo baisios gyvenimo tikrovės ir vimdančios masinės kultūros produktų ir bandant surasti vidinę palaimą ten, kur kiti šiukštu net bijo pažvelgti savo sąmonės kamputyje, o jei pažvelgia, tai nedrįsta apie tai garsiai skalambyti.

„Iš esmės tai buvo polėkis, veržimasis į idealą, į nepažįstamą pasaulį, į tolimą palaimą, trokštamą kaip toji, kuria mums žada Šventraštis.“

Galybė, romane minimų meno kūrėjų vardų, pavardžių, dar daugiau jų kūrinių, neleidžia kiekvienam mirtingajam lengvai suvokti „Atvirkščiai“ užmojį. Šis kūrinys net šiandien, internetinės informacijos laikais, užkrautų akademiniams menotyrininkams analitinio darbo ne vieneriems metams. Kad išsamiai suvoktum Huysmanso dekadentizmo bibliją, matyt, turėjai gimti užpraeitame amžiuje ir pusę nemiegos laiko praleist bibliotekose.

Tikiu, kad žmogus, priverstas skaityti romaną „Atvirkščiai“, na, pavyzdžiui, moksleivis ar studenčiokas, savo lūpose ilgokai linksniuotų autoriaus pavardę (kuri lietuviškai turėtų tartis Hiuismansas) vietoj keiksmažodžio, bet tame nematau nieko blogo. Blogiau būtų, jei toks rašytojas mūsuose būtų visai nežinomas. Tad keikitės, bet skaitykit.

p.s. Gaila, kad tuomet dar nebuvo kino, televizijos, radijo ir muzikinės roko industrijos,- būtų smagu paskaitinėti apie šiandienos „blizgučius“.

p.p.s. Laisvai prieinamos romano ištraukos internete čia ir čia.

*****

Informacija apie knygą: romanas. Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. Vilnius: Vaga, 2008. 248 p.

2 komentarai apie “[knyga:] JORIS-KARL HUYSMANS „Atvirkščiai“.

  1. mmm…
    Įdomu. Pasiilgusiems intelektualumo. Reikės pamėgint, pasiilgau jo ar dar ne :D.
    Bet prancūzai pasižymi be galo diskreptyviu rašymo pobūdžiu, ir miglota pabaiga, kurios dažną atbaido.

  2. tikrai super knyga. Kazkada skaiciau angliskai. Pagaliau ir lietuviai sulauke savo eiles… He he he:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.