Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI „Raktas”

Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.

Ikuko, pagrindinė Jun’ichirō Tanizaki romano „Raktas“ veikėja taip nesielgia. Ji turi nubrėžusi sau ribas ir nenori jų peržengti. Be to, mano, kad raktas paliktas būtent tam, kad ji juo pasinaudotų. O be to, jei jau vyras nori tą dienoraštį parodyti, vargu ar galima tikėti tuo, kas ten parašyta. Tad „mano vyras gali rašyti ir galvoti, ką nori, o aš darysiu tą patį. Šiemet pradedu rašyti savo dienoraštį.“

Čia ir prasideda intriga: dviejų dienoraščių puslapiai pasakoja lyg apie tuos pačius dalykus, tačiau paslapčių ir klausimų dėl aprašomų situacijų priežasčių nesumažėja, netgi sulig kiekvienu puslapiu daugėja, nes tiek vyras, tiek žmona mano, jog kitas sutuoktinis skaito kito išsiliejimus popieriui, nors tuo pačiu abu savo dienoraščiuose teigia, kad to nedaro. Prasideda toks pelės ir katino žaidimas, kuris vietomis įsisuka į nuobodoką užburtą ratą, bet visumoj skaitytojas, turėdamas galimybę pašnipinėti po svetimus apatinius baltinius, lieka prikaustytas prie knygos ir varvina seilę dėl galimybės stebėti poros seksualinius santykius. O kai į juos įsivelia ir poros dukra bei jos sužadėtinis, gaunasi mistiškas meilės keturkampis, kur kiekviename kampe po raktą…

Jun’ichirō Tanizaki (1886 – 1965) moka intriguoti ir susukti istoriją taip, kad užvertęs paskutinįjį puslapį dar ilgai rašytojo perteiktą potyrį nešiojiesi galvoje ir dažnai sugrįžti prie romano personažų. „Rakte“ Tanizaki parodo, kaip vakarietiškoji kultūra įtakoja tradicinės japonų šeimos gyvenimą. Autorius nesileidžia į vulgarumą ir gašlumą (bent šiandieninio vakarų skaitytojo požiūriu), bet subtiliai žingsniuoja linija, kuri skiria erotiką nuo pornografijos: nedetalizuoja sueičių scenų, tačiau vojerizmo ir fetišizmo scenos leidžia suvokti, kad vien su platoniškais pasiglėbesčiavimais čia neapsieita.

„Raktas“ sukurptas daugiau kaip prieš 50 metų, 1956-aisiais, tačiau žavi savo nūdieniu aktualumu ir nė kiek nepriblėsusiu modernizmu. Tai ne tik romanas-dienoraštis, tai, galima sakyti, neįprastas detektyvas-trileris, kurio tamsiąsias jėgas įmanoma suvokti tik kruopščiai perskaičius antrąjį kartą.

Smagu, kad Tanizaki kūriniai pasirodė ir lietuviškai (dar yra išleistas romanas „Katė, vyras ir dvi moterys“, 2007 m.Versus aureus). Japoniškos literatūros lietuviškai turime ne tiek daug, kiek norėtųsi. Įsikandę Haruki Murakami (kad ir koks jis puikus bebūtų), nepelnytai pamirštame, kad Japonija turi dar mums nematytų Kobo Abe, Yasunari Kawabata, Natsume Sōseki, Ryūnosuke Akutagawa, Kenzaburō Ōe, Kazuo Ishiguro kūrinių. Retkarčiais pasirodo vienas kitas vertimas, bet kaip ir šis („Raktas“) dažniausiai ir blogiausiai – verstas iš anglų kalbos, kas nėra pagirtina. Tai, kol japoniškai nekalbame, tokia situacija geresnė, nei nieko.

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų vertė Milda Dyke, Versus Aureus, 2005, 128 p.

fb-share-icon

1 komentaras apie “Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI „Raktas”

  1. Kiekvienas iš mūsų turi savo ribas, kurių stengiasi laikytis, taip įstatant save į vergo vėžes, iš kurių stengiamasi išsilaisvinti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.