KNYGA. Jurgis Kunčinas „Tūla”

Visų pirma, ši knyga apie denatūratą – visokį, bet ne apie kokį škotiškąjį, burboną ar prabangią vodkę: greičiau apie tokį, kurį vadinam rašalu ar actu. Man seniai aišku, kas sieja knygą su alkoholiu, nors, tiksliau, reiktų sakyti „man aišku, kodėl didžiuma Lietuvos rašytojų yra prasigėrę“. Kaip ir didžiuma skaitytojų: šie taip pat nesigiria sveikata; jeigu ne veizolai, tai kepenys pareina: pats patyriau tą savo apžėlusiu kūnu. Pradedu kokį išliaupsintą mūsuose sukurptą skaitalą, tai tuoj ir griebiuosi taurelės, kad būtų įdomiau, kad akys ir mintys neužsnūstų, kad viskas gražiau atrodytų, tiesa, to nebuvo skaitant mūsų plikagalvio „3 s dangaus“, bet tai buvo senokai ir po to dar buvo ne vienas briedas, kuris skatindavo čiupti stiklinaitę taurybės ir pamiršti, kad pradėjai, ko niekad nepabaigsi. Su panašiu išankstiniu nusiteikimu atsiverčiau „Tūlą“, ale neteko daug sveikatos pagadinti zeigiojant amžinatilsio Kunčino meilės išpažintį. Gal todėl, kad tarp eilučių plaukiojo daugiau svaiginančio literatūrinio ir dvasios spirito negu mano spintelėje, gal todėl, kad tokios stilistikos raizginio neregėjau nuo vidurinės laikų, kai buvau verčiamas narplioti lietuviškomis raidėmis nelietuviškai sukurptą „vėl saulelė budina svietą…“, kas tada atrodė (ir dabar atrodo) neapčiuopiama beprasmybė, kurioje grožį gali užveizėti tik profesoriai ir daktarai. O girdėjau, kad „Tūla“ irgi jau įsprausta į mokyklinukų būtinuosius zeigiojimo sąrašus – nėra tas blogai, bet ar supras nepatosiškai geriantis jaunimas subtiliai prasigėrusio senio raideles, ar įsikirs, kad ne dėl jų skaitymo ir analizavimo kančių, o dėl pačios Tūlos buvo imtasi šitų nelinksmų užrašų, kad tik dėl jos buvo pastatytas popierinis monumentas, kuris dar ilgą laiką skleis pasauliui socialistinės Lietuvos laikotarpio alkoholinės meilės aurą. Kad būtų aiškiau, galiu praskleisti turinio užvalkalą: apgailėtinas, prasigėręs valkata – tai yra pats nepakartojamasis Jurgis, palikęs vaikingą šeimą, gyvena mylėdamas gyvenimą, vyną, moteris, meną, Vilnių ir Tūlą, nors dėl gyvenimo nesu tikras, ypač dėl „ikitūlinio“ periodo, kai nežinodavo nei kur nakvos, nei ką gers, nei su kuo, ar sulauks „Valkatų gaudymo savaitės“, ar ne.

Nors ne, esu tikras: gi jis kaip tik pabėgo nuo geresnio gyvenimo į gatvę, miglą, benamystę, kur be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, kur privalai nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdinti paprašyti padėvėtų batų ir turi absoliučiai nekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir savo menkumą, niekingumą. Tokia autobiografinė linija visai kitaip leido man pažvelgti į mano daugiabučio sklepe įsitaisiusį latrą: galbūt tai būsimas genijus, sugebėsiąs parašyti panašų meilės romaną, galbūt tai paskutinis iš anos kartos palikuonių, besinešiojančių užanty kultūrinių vertybių – žodžių, kurių reikšmė man, pacukui, niekada be svetimo pagalbos nepaaiškės. Jurgis taip pat turėjo tokių vertybių. Deja, per vėlai į mano rankas pateko ši knyga, jau nebepaklausiu jo, ką, po velnių, reiškia tokia autentika: „suka hulahup lanką“; „vagabundai“, „cerata aptrauktos kušetės“, „gatvėje baisi pagela“ ir t.t.

Visų pirma, šita knyga yra apie meilę ir jos apraiškų sąsajas su valkatavimo teorija, kuri žiauriai skiriasi nuo praktikos, bent mūsų geografinėse platumose. Aš netikėjau, kad pro langą stebimas konteinerių rausėjas gali mylėti, gali būti dvasingas ir, juo labiau, gali būti mylimas; kad  naktį pavirtęs šikšnosparniu gali skrosti tamsą link savo mylimosios guolio tam, kad įkvėptų jos svaigulio, kad bent sparno mostu priliestų jos sapnus, tam, kad nepamirštų jos mylėti, kad vėl patirtų prisiminimo laimę, „kad ji tik nedaugeliui graži ir patraukli kaip man“, „kad ji ne iš tų, į kurias gatvėje gręžiojasi plevėsos“. Šita knyga apie tikrais faktais paremtą ir asmeniškai autoriaus išgyventą tikslingą meilę, tokią, kuri viršija visą šekspyrinių veikėjų jausminės gamos skalę. Čia meilė – valkatiška ir dieviška, purvina ir tyra, girta ir sąmoninga, nuščiuvusi ir klykianti, pūvanti ir išsiskleidusi… tokių „ir“ galiu prirašyti gyvą biesą, nes aš pavydžiu tokio ryšio ir potyrio, kokį turėjo ne romeai, džiuljetos, tristanai ar mohikanai, bet kokiame murkdėsi Jurgis su Tūla. Sako, kad „meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi“, o jų būtent taip ir baigėsi, reiškia tikslą pasiekė.

Ir galiausiai šita knyga gali būti apie Vilnių, apie sostinės dalį, vadinamą Užupiu, apie tuometinę ir dabartinę menininkų buveinę, apie atskirą respubliką mieste, apie visus jos griuvėsius ir užkaborius, kur kunkuliuoja po tiltu Vilnelė, kurioje atsispindi Bernardinų bokštai, kur rangosi Filaretų, Olandų ir kitos gatvelės, kur vaikščiojo ir gyveno Tūla, THULLA su dviem „l“. Minėtos vietos ten nebuvusiam reiškia šnipštą, netgi kelia nuobodulį, skaitant apie kiemelius, bokštelius, anfiladas ir vienuolynų bei bažnyčių aprašinėtas sienas ar aptrupėjusias plytines palanges. Visai kitaip skaitai pažinodamas tas vietas ir visai kitaip žvelgi į tai jau pažinodamas „Tūlą“: eini Užupiu ir, rodos, įkvepi kunčiniškų alyvų kvapo, ir tada vietovė mainosi, sensta, nyksta modernios parduotuvių vitrinos, blizgantys automobiliai, švarūs šaligatviai, mobilizuoti verslininkai ir lieki vienas siaurame prišnerkštame skersgatvyje, vienas su Tūla – popierine, arba gyva…

p.s. Žinot, ilgai dvejojau, bet visgi išduosiu paslaptį, jog šias eilutes skaičiau keliolika kartų: „Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų – mūsų niekam nėra…“

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.skaityta.lt

fb-share-icon

19 komentarų apie “KNYGA. Jurgis Kunčinas „Tūla”

  1. Čia kaip prie muzikos turim nostalgija, tai prie tavosios „Tulos” reiktu prideti žyma: „Klasika” :)
    Šita kurini esu skaičius gal du kartus, viena studentaudama, tada dar tikrai Užupis nebuvot toks išglaistytas, ir buvo pamėgta mūsų studentiškų „pasivalkatavimų” vieta.. o kita karta sia knyga prisiminiau rimtai isimyledama jau po daug metu (nu sakau „po daug” nes man dabar jau 50 :D )
    Esu nemažai skaičiusi lietuviškos literatūros, bet „Tūla” yra tikrai kažkas magiško. Kiek žinau Kunčinas ją parašė užsidarydamas nuo pasaulio per labai trumpą laiką, būtent tada kai sužinojo kad jo didžioji meilė (vadinama Tūla), mirė. Šį kūrinį skaitydama supranti kas vadinama tuo skambiuoju žodžiu „įkvėpimu”, „mūza”, nes šiame kūrinyje Kunčino mūzos yra net dvi – meilė savo miestui ir meilė moteriai.. Rodos jos abi neatsiejamos, rodos kiekviename užupio kampelyje, griuvėsiuose ar vilnelėje yra po truputėlį Tūlos.. Todėl ta knygos vidinė jėga, inercija yra dar dvigubai stipresnė. Aš šią knyga vadinčiau legenda, reprezentuočiau ja Vilnių, na tai kas, kad šiandien jis jau kitoks, bet ta miesto dvasia kuri perduota šiame kūrinyje per meilę moteriai manau sudomintų ne vieną meniškos sielos turistą.. Nors kita vertus aš sakydavau, kad šią knygą skaityti nevilniečiui nebus taip įdomu, reikia bent kartą pasėdėti Užupyje ant vilnelės kranto su vyno buteliu, apsilankuti apgriuvusiuose Bernardinuose, palandžioti po senuosius kiemus ar pavaikščioti po Užupio kapines, kad suprastum apie ką rašė Kunčinas..

    p.s. beje gerb. apžvalgininke ką reiškia terminas „tiksline meilė”? :roll: Nu žinau, kad buna tiksline auditorija, rinka, segmentas, o koks tikslas galejo būti meilėje?

  2. neblogai is dalies paslepti savo romantiska siela sioje recenzijoje po bomzo prizme, taciau neskaiciusiems gali but ir neaisku, jog tai ypatingo poetiskumo proza, savo visuma perspjaunanti eiles; taip pat isskirciau jausmini estetizma, kuris, aciu dievui, atsiriboja ir pakyla gerokai virs ne tik padevetu, bet ir gerokai paplysusiu/susnerkstu/nuvalkiotu drabuziu/maisto/aplinkos.

  3. Lukai, man atrodo apžvalgos trečioje pastraipoje tas jausminis aspektas yra ypatingai akcentuotas. Gal ir gerai, kad neužsipliurpta vien apie meile, nes šis kurinys tikrai turi daugiau pusių apie kurias būtina paminėti. Ir žinodama apžvalgininko ne per didelę meilę poezijai, visai nenustebau neradus liaubsių šio kūrinio poetiškumui.. Man tai kaip tik pasirodė, kad apžvalgininkas pernelyg suromantino ta bomžavimo aspektą, kuris tau pasirodė kažkuo purvinas ir tuo sumenkino kurinio atspindi, jei gerai supratau? neatspindejo jausmines estetikos? O man atrodo kaip tik išryškino, nes ar gali būti didesnė romantika nei graži bomžo rašytojo meilės istorija..

  4. nuostabi knyga, jau vien dėl to, kad privertė mane kadaise pamilti savo miestą, kuriame gyvenu. priminei ir visa kita:) dėkui.

  5. jurga, perskaityk dar karta mano komentara ir atsakyk i savo klausimus :) negi dabar paklode rasysiu cituodamas tave, save ir dar versdamas lietuviu kalba i lietuviu kalba?

  6. as kazkaip is tavo komentaro supratau, kas offca užsižaidė bomžiniu aspektu ir nepakankamai atskleidė jausmini estetizma.. jei kazka ne taip supratau tai sorry :)

  7. a nu supratau. jis užsižaidė bomžiniu aspektu, bet jausmini estetizmą pakilusį virš paplysusiu/susnerkstu/nuvalkiotu drabuziu/maisto/aplinkos, visgi atskleide :D

  8. Jurga, klausei apie „tiksline meile”:) susijuokiau, nes i galva atejo terminas „taikomoji meilė”

  9. acha dar pasitaiko kartais tokia „vaizduojamosios m.” atmaina arba „dekoratyvines” :D

  10. Gerai, kad prisimintas toks talentas. Ir gero, gražaus parašyta.
    Bet mane gerokai sunervino faktų iškraipymas, kuris atsirado, gal būt, menkai žinant rašytojo biografiją.
    Jis niekada nebuvo nei valkata, nei benamis nei bomžas. Pastoviai dirbo skiltininku kad ir Šiaurės Atėnuose. Turėjo pusę sukrypusio namelio Žvėryne be patogumų. Ten kūrė bei planavo savo ateitį su nauja šeima.
    Taip, buvo aiškus alkoholikas. Tas pasireikšdavo ne kasdieniniu gėrimu, bet „užgėrimo dekadomis”. Tada jis tikrai dingdavo, gal panašėjo ir į valkatą. Bet sugebėdavo negerti ilgokai, net mėnesiais.
    Tuomet būdavo rūpestingas tėvas, besirūpinantis savo mažąja atžala.
    Pasižymėjo ypatinga detalių apie Vilniaus senamiestį atmintimi – užfiksuodavo neįtikėtinus potyrius ir pastebėjimus galvoje iš pasivaikščiojimų po Vilnių.
    Jo talentas nekelia abejonių. Recenzijoje per daug tas revizuojama ir aiškinama, kad egzistuoja „kažkokie sunkiai perskaitomi ar suprantami dalykai” (citata laisva). Tai neteisinga amžinatilsio atžvilgiu.

  11. Arūnai, čia įdomumo dėlei, o tu skaitei tą knygą? Ar tik matei filmą apie Kunčiną? Nes jei neskaitei ir matei tik filmą tai suprantama iš kur pas tave toks įsivaizdavimas apie Kunčiną. Tu kalbi apie jo vėlyvesnį laikotarpį, o ši knyga yra apie tą laikotarpį kai jis buvo ką tik išėjęs iš pirmos žmonos.. Kadangi ta knyga yra autobiografine, ten yra daug pasakojimų apie tai kaip jis nelabai norėjo išeiti iš alkoholikų reabilitacijos centro nes neturėjo kur eiti, kad gyveno tam tikrais laikotarpiu iš kažkokios pašalpos, kuria dažniausia pragerdavo ir pan.. Taip jis rašydavo visada, bet su užbangavimais. Juk ir rašytojas gali valkatauti.. Tiesiog apie tokį savo gyvenimą jis rašė toje knygoje, kuri buvo paremta didžiumoje faktais. Net jei kažka ir rašytojas išgalvojo, apžvalgininkas gi rašė ne apie Kunčiną, o apie knygos herojų ;)

  12. Dalyvavau dideliame Kunčino draugų bei betarpiškai jį pažinojusių sambūryje. Iš jų pasakojimų apie rašytoją ir brūkštelėjau kelis sakinius. Ten buvo pasakojama ir apie Tūlą – kaip jie susipažino, kokia meilė išsivystė, koks jos likimas.
    Nepraleisdavau J.Kunčino publicistikos ir labai ją vertinau. Knygas planuoju vėl imti skaityti, jei sulauksiu pensijos. Blogai, kad neskaitau.
    Bet knygos ir nekomentavau.
    O kad recenzentas vertina herojų, o „nepriekabiauja” prie pačio rašytojo, atsiprašau, pražiopsojau.

  13. Arūnai, čia buvo žavėjimasis, bet tikrai nepriekabiavimas :)

Komentuoti: Mantas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.