Knyga: RAY BRADBURY „Pradžios pabaiga”

Turbūt kiekvienas turim savo mėgiamus autorius ar autorių, kuriuos mielai skaitome, kai pavargstame ieškoti naujovių. Aš taip pat nesu išimtis. Pažintis su Rėjaus Bredberio pasauliu prasidėjo dar vaikystėje ir tebesitęsia iki pat šiol. Karts nuo karto grįžtu prie jo knygų lyg į gimtus namus, vien tam, kad atsikvėpčiau, įkvėpčiau ir tęsčiau toliau kelionę klaidžiais knygų labirintais.

Rėjus Bredberis Lietuvoje labiausiai žinomas kaip „Marso kronikų“ ( liet.k. pirmas leidimas 1967 m. ) ir „Pienių vynas“ ( 1969 m. ) autorius. Aš pats pirmąją pažintį pradėjau tik 1992 metais išleistu antru „Marso kronikų“ leidimu. Tais pačiais metais dar perskaičiau ir „Pienių vyną“ bei „Pradžios pabaigą“ ( 1982 m. ). Kuo gi traukia šio autoriaus kūriniai? Trumpai tariant – jo apsakymai apgaubti nepalaužiamu tikėjimu žmogumi, tikėjimu, kad žmogaus istorija nusitęs į begalybę, jo kalbėjimo maniera paprasta, neperkrauta ir tokia įtaigi, jog kartais sunku pasakyti, kad tai, ką skaitai, yra mokslinės fantastikos apsakymas ar romanas, o ir pats autorius teigia, kad „aš niekada nerašiau mokslinės fantastikos, išskyrus „451 laipsnis Farenheito“, nes „daugelis mano darbų parašyti Fentezi stiliumi.“ „Fentezi – tai neįmanomo menas, o mokslinė fantastika – įmanomo menas.“ – viename interviu sako rašytojas. Štai tas įmanomas neįmanomumas ir skatina vėl ir vėl versti „Pienių vyno“, „Marso kronikų“ ar „Pradžios pabaigos“ lapus.

Tad pavartykim „Pradžios pabaigos“ lapus ir mes. Knygą sudaro 24 vienas su kitu nesusiję apsakymai. Visų nevardinsiu, bet peržvelgsiu keletą labiausiai man įstrigusių ir mano gyvenime užsilikusių apsakymų. Kai kurie skaitytojai gal nesutiks su tokiu išskyrimu, tačiau juk kiekvienas pasiimam tai, kas jam atrodo vertinga.

„Čia tarp šaltų vandenų, toli nuo sausumos, kasnakt laukdavome atslenkt rūko, o kai jis pasirodydavo, sutepdavome varinius guolius ir uždegdavome žibintą mūrinio bokšto viršūnėje.“ ( „Sirena“, psl. 27 ) Taip prasideda pasakojimas apie švyturį ir jūroje gyvenančią nežinomą būtybę, kuri atsišaukia į švyturio „balsą – galingą, žemą, mūsų sirenos balsą, nuo kurio migla virpėdama plyšta skutais.“ ( ten pat ) Kaip keista stebėti ir klausyti du žmones, kurie sėdėdami švyturyje laukia to susitikimo, kaip nuostabiai senasis Makdakas kalba apie jūrą ir jos paslaptis: „Ar žinai, kad vandenynas – tai stulbinanti didžiulė snaigė? Vilnijanti ir pulsuojanti tūkstančiais spalvų ir pavidalų, niekada nepasikartojančių?“ ( ten pat ) Kas yra švyturio sirena? Ir kas ta būtybė, kuri jai atsiliepia? „Aš sukursiu tokį balsą ir tokį prietaisą, o jie pavadins jį sirena, ir tas, kuris išgirs jos balsą, pažins amžinybės liūdesį ir gyvenimo trapumą.“ ( psl. 29 ) „Ir staiga iš šaltų vandenų išniro galva, didžiulė tamsi galva su išsprogusiomis akimis ir kaklas. O paskui …ne kūnas o vis dar kaklas ir kaklas!“ ( psl. 30 ) Ir baimė, ir šiurpas, ir susižavėjimas, ir nuostaba – visi jausmai persipina ir susimeta į mazgą, lyg pats žvelgtum į tą, iš vandens bekylančią vienatvės prislėgtą baidyklę.

Viena labiausiai įsiminusi kelionė laike taip pat aptinkama šiame rinkinyje – „Nudundėjo griaustinis“. Safaris laike – tai kelionė į bet kurią pasirinktą laiko epochą, medžioklė tiems, kuriems paprasto safari jau nebeužtenka. Apsakymo herojus Ekelsas, nusprendęs nušauti Tyrannosaurus rex, lydimas kitų dviejų medžiotojų bei safari vadovo Treviso, išvyksta į šią kelionę. „Iš pradžių buvo diena, paskui naktis, paskui vėl diena ir vėl naktis, o paskui diena – naktis – diena naktis. Savaitė, mėnuo, metai, dešimtmetis! 2056 metai, 2019, 1999, 1957. Pralėkė! Mašina riaumojo.” ( psl. 65 ) Kaip giliai į praeitį nusikeli kartu su medžiotojais ir kaip sunku suvokti kai Trevisas prabyla: „Kristus dar negimęs. Mozė nebuvo įkopęs į kalną kalbėtis su dievu. Piramidės dar laukia, kol akmenys bus apgludinti ir sustatyti. Atminkite tai. Aleksandras. Cezaris, Napaleonas – nė vieno iš jų nėra.“ ( psl. 66 ) Įdomu klausyti Treviso kalbų apie laiko mašiną, apie tai, kaip net menkiausias dalykas gali iškreipti ateitį, tą ateitį, kuri mums yra žinoma. Ir kas gi nutinka tuomet, kai Ekelsas nulipa nuo apsauginio laiko tako?

O štai „Nežemiški stebuklai“ visiškai kitokia istorija. Čia nėra kelionių laiku, nėra baidyklių ar marsiečių. Tai pasakojimas apie du senukus, Vilį Bentliną ir Robertą Grinhilį, keliaujančius po Jungtines Valstijas ir bandantys atrasti savąją „aukso gyslą“. O jiems iš paskos lyg išprotėjęs lekia Nedas Hoperis. Kur senukai, ten ir jis – senukams nesiseka, o jam viskas atvirkščiai. Vieną gražią dieną jie atsiplėšia nuo jo ir atranda nepaprastą miražą ( „visų miražų viešpats“ ). ( psl. 126 ) Miražas, į kurį žiūrėdamas kiekvienas pamato savo svajonių miestą. Kaip nuostabu žvelgti į Vilį ir Robertą, kai šie lyg vaikai stebi kiekvieno atvykusio reakciją, kaip tyliai eina artyn, norėdami pamatyti tai, ką mato jie, kaip keista matyti žmones besidžiaugiančius kitų laime.

„Persimainiusiu iš laimės veidu, nutviekstu vizijos grožio, nepažįstamasis užbaigė:

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai:

Auksinėj saulėj ledo bokštai stūkso.

Ir nutilo.

Senukus apimė dar gilesnė ramuma.“ ( psl. 130 )

Na, ir dar perbėgsiu trumpai per vieną apsakymą. „Plentas“ – apsakymas apie prasidėjusį pasaulinį karą. Ernardas su šeima gyvena toli nuo miesto, tačiau arti plento. Ernardo gyvenimas paprastas – jis turi asilą, kuriuo aria žemę ir gyvena iš to, ką užaugina. Plentu pro šalį pravažiuojantys turistai vis prašo jo kartu nusifotografuoti, vis įsprausdami į dėlną monetą. Vieną dieną plentas tampa tuščias. Iš miesto bėgantys jaunuoliai praneša, kad prasidėjo karas. Tačiau Ernardas taip toli savo egzistavimu nuo civilizacijos, kad net nesuvokia, kas yra karas. O finalinis Ernardo klausimas toks, kad verčia permąstyti vertybes, kuriomis remiasi šiuolaikinė visuomenė.

Tai tik keletas trumpų žvilgsnių į šios knygos puslapiuose atrandamus lobius. Galima būtų kalbėti apie visus apsakymus atskirai, tačiau tada reiktų prirašyti didelę storą knygą, nes kiekvienas iš jų vertas atidaus skaitytojo žvilgsnio ir vertinimo. Kas bent kartą pasidavė magiškam Rėjaus Bredberio žodžiui tikrai dar ne kartą sugrįš prie jau skaitytų kūrinių ar ieškos vis naujų jo istorijų.

Magas, kiekvienoje kišenėje laikantis po keletą stebuklų. Rašytojas, tikintis žmogumi, net pačiais niūriausiais laikais. Tiesiog Rėjus – magas humanistas. Paskaitykite, gal bent lašelis tikėjimo žmogumi nukris ir į jus, o tada tikėjimu užsikrėsite ir jūs.

*****

Informacija apie knygą: apsakymai, iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė, Vilnius; Vaga, 1982.

fb-share-icon

8 komentarai apie “Knyga: RAY BRADBURY „Pradžios pabaiga”

  1. Man Bredberis labiausiai asocijuojasi su Farengeitu. O pradžios pabaiga – keista knyga. Gal taip pasirodė dėl to.. kad ja skaičiau dar vidurinėj. kokioj 7-8 klasėj.

    1. As spetinktokas man reik perskaityti pradzios pabaiga bet tyngiu gal kas galetu pasakyti pagrindinius veikejus atsilyginciau

  2. Man Farenheitas kaip tik mažiausiai patiko, kažkaip persekiojo jausmas, kad kažkas neišplėtota ir šiaip silpnokai parašyta, nors idėja gera. Jei neklystu tai jo pirmasis kūrinys ir parašytas berods skubotai, gerai netaisant ir tai tikrai jaučiasi. :)
    O pradžios pabaiga ir kitos tai šedevrai. :)

  3. Labai patiko straipsnis. Bredberis mano megstamiausias rasytojas, keleta kartu skaiciau „Pieniu vyna” ir kas vakara po apsakyma is „Pradzios pabaiga” ar „Akies mirksniu”, sapnuodavau nerealiausius sapnus! :) Labai man patinka jo rasymas, toks jaukus ir zmogiskas, visiskai nesijaucia, kad butu fantastikos – nuo realybes atitole kuriniai..
    Visi strapsnyje pamineti apsakymai puikiai parinkti! „Sirena” is ties giliai isimenantis, pamenu perpasakojau ne karta savo draugam sita :)

  4. Geras pristatymas. Gundo paskaityt daugiau, nes esu skaičius tik „Nudundėjo griaustinis“ kažkada labai seniai. Atsimenu tik, kad patiko.

  5. gal kas zinote kiek puslapiu yra pradžios pabaigoje? ;)

  6. Gal galit kas nors trumpai paoasakotu apie ja si knyga arba ikelti puslapi, kuriame trumpai paoasakotu apie knyga ,,pradzios pabaiga”. Labai prasau padekite. Nes rytoi mam reikia atsiskaityti sia knyga ”perskaityta” , o oer ssiandien oerskaityti nebespesiu. Ačiū. :-)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.